Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ),Violetos Ražinskaitės, Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. V. J. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. spalio 24 d. iki 2009 m. kovo 27 d.

Iš V. J. priteista nukentėjusiajai V. K. 7900 litų turtinei ir 30000 litų neturtinei žalai atlyginti bei 150 litų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 22 d., apie 22-23 val., būdamas neblaivus, girtaudamas pas nukentėjusįjį S. G. gyvenamajame name, esančiame(duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, dėl savanaudiškų paskatų - turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, t.y. atimti iš S. G. 100 litų, kumščiais bei spardydamas kojomis sudavė S. G. ne mažiau kaip 8 smūgius į veidą, po vieną smūgį į abi ausis, vieną smūgį į pakaušį, ne mažiau kaip 3 smūgius į pilvo sritį, ne mažiau kaip 5 smūgius į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip 1 smūgį į dešiniąją šlaunį, ne mažiau kaip 3 smūgius į sėdmenis bei, mindydamas keliais gulintį S. G. , tuo padarydamas S. G. kepenų, blužnies, dešiniojo inksto plyšimus, krūtinės ląstos dešinės pusės 3-10 šonkaulių lūžius, kairės pusės 5-10 šonkaulių lūžius, nubrozdinimus ir kraujosruvas veide, kraujosruvą pakaušio paodyje, nubrozdinimus pakaušyje, ausų kaušeliuose, pilvo sienelėje, dešinėje šlaunyje, ir tokiu fiziniu smurtu atimdamas galimybę nukentėjusiajam S. G. priešintis, apieškodamas S. G. kišenes, pasikėsino pagrobti iš S. G. 100 litų, tačiau plėšimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes pinigų S. G. kišenėse nerado. Dėl V. J. plėšimo metu padarytų sužalojimų, t.y. dėl kepenų, blužnies, dešiniojo inksto plyšimų, buvus daugybiniam šonkaulių lūžimui, išsivysčius kraujavimui į pilvo ruimą ir retroperitonialinį tarpą, S. G. 2008 m. spalio 22 d., apie 23 val. įvykio vietoje mirė.

Tokiais savo veiksmais V. J. dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų bei pavartodamas fizinį smurtą ir tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pasikėsino pagrobti svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu – išteisinti pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į 129 str. 1 d. ir atitinkamai sumažinti bausmę. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų ir remdamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Faktinės bylos aplinkybes nustatytos teisingai, nuosprendyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir bausmės rūšies bei dydžio, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija savo kaltės dėl nukentėjusiojo S. G. nužudymo, tačiau nesutinka su teismo išvadomis, kad nukentėjusįjį jis nužudė iš savanaudiškų paskatų. Siekiant patikslinti apelianto skundo reikalavimų turinį bei apimtį, apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. J. buvo papildomai apklaustas. Nuteistasis V. J. patvirtino, kad prieš S. G. vartojo fizinį smurtą todėl, kad šis jį užgauliojo tuo metu, kai jie abu ėjo iš kaimynės V. K. namų. Atimti pinigus iš S. G. nenorėjo, o apie pinigus paklausė tik tada, kai S. G. sumuštas gulėjo ant grindų. Kelnių kišenių pas S. G. neapžiūrinėjo. Šie V. J. parodymai vertintini teisingais tik iš dalies, kadangi byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. J. pavartojo smurtą S. G. atžvilgiu siekdamas turtinės naudos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas laikomas padarytu dėl savanaudiškų paskatų tada, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą ir pan.). Tokios paskatos kaltininkui gali būti kilę iki nužudymo pradžios arba jos gali atsirasti kėsinimosi į gyvybę metu. Negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų nužudymai tokiais motyvais, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai ( kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan. ). Nusikalstamos veikos padarymo motyvas yra nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, būtinasis požymis, todėl jį privalu nustatyti kvalifikuojant veiką pagal paminėtą baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savanaudiškų paskatų inkriminavimą apeliantui, pagrįstai rėmėsi ne tik nuteistojo V. J. parodymais teisme, kurie iš dalies skyrėsi nuo jo duotų parodymų ikiteisminio bylos tyrimo metu, tačiau taip pat liudytojų S. J. , J. A. , A. A. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga.

Iš nuteistojo V. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių savo kaltę pripažino, tačiau nurodė skirtingas aplinkybes, teigdamas, kad ne viską prisimena dėl girtumo. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad konfliktas tarp jo ir S. G. kilo dėl pinigų, kurių reikėjo alkoholiui nusipirkti, nes jis buvo įsitikinęs, kad S. G. trūkstamus pinigus pasiskolino pas kaimynę. Apie tai galima spręsti iš tokių aplinkybių, kad kai V. J. liepė S. G. atiduoti atiduoti pinigus, nes reikia nupirkti alaus, pastarasis jam pasakė, kad pinigų negavo, po to pradėjo nukentėjusįjį mušti suduodamas iš pradžių smūgį į veidą, o vėliau kojomis į įvairias kūno vietas. Papildomai apklaustas įtariamuoju V. J. dar kartą patvirtino, kad konfliktas kilo būtent dėl pinigų, kurių jam S. G. nedavė, be to, S. G. jį vadino necenzūriniais žodžiais, mušdamas nukentėjusiojo klausė kur yra pinigai. (t. 1, b.l. 167-169). Vėliau įvykusios apklausos metu V. J. tvirtino, kad spardydamas S. G. jo tik paklausė, ar jis gavo iš kaimynės pažadėtus 100 litų, tačiau pinigų nereikalavo ir kišenių neapžiūrėjo. Taip pat V. J. parodė, kad pinigų jam reikėjo alkoholiui nusipirkti, kuriuos žadėjo duoti nukentėjusysis, o vartojo smurtą dėl to, kad S. G. nedavė pinigų ir vadino jį necenzūriniais žodžiais (t. 1, b.l. 173-174). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. J. patvirtino ankstesnius parodymus, tačiau pirmosios instancijos teisme V. J. tvirtino, kad mušė S. G. ne dėl pinigų, o dėl pastarojo pavartotų užgaulių žodžių.

Nors nuteistojo V. J. parodymai dėl padarytos nusikalstamos veikos motyvų yra prieštaringi, tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartus įrodymus, nustatyta, kad nukentėjusysis S. G. buvo tyčia nužudytas dėl savanaudiškų paskatų. Liudytojas A. A. , kurio parodymai buvo pagarsinti teismo posėdyje BPK 276 str. nustatyta tvarka, parodė, kad miegojo kitame kambaryje ir pabudo nuo triukšmo virtuvėje, girdėjo kaip V. J. šaukė ant S. G. reikalaudamas 100 litų. Liudytojas S. J. atėjo į virtuvę, kurioje buvo V. J. ir S. G. , matė, kad pastarasis buvo sumuštas, o V. J. jo klausinėjo kur yra 100 litų, kuriuos žadėjo duoti, apžiūrinėjo jo kišenes ir kelis kartus įspyrė S. G. į sėdmenis. Tas pačias įvykio aplinkybes ikiteisminiame tyrime S. J. parodė ir akistatos su V. J. metu, pastarasis S. J. parodymus patvirtino kaip teisingus. V. J. neigia apžiūrinėjęs S. G. kišenes, tačiau tai turi būti vertinama jo siekiu palengvinti savo teisinę padėtį ir išvengti atsakomybės už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad S. G. išprovokavo muštynes, vadindamas jį necenzūriniais žodžiais. Tačiau tiek teisės teorijoje tiek ir praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju, kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Analizuojant nuteistojo V. J. bei apie įvykio aplinkybes davusių liudytojų parodymus, matyti, jog konfliktas tarp nukentėjusiojo S. G. ir nuteistojo kilo tuomet, kai, pasak nuteistojo V. J. , nukentėjusysis atsisakė duoti pinigų ir pavadino jį necenzūriniais žodžiais. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis S. G. sąmoningai būtų skatinęs nuteistąjį V. J. pradėti muštynes. Byloje nenustatyta, kad S. G. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kėlusius grėsmę apelianto arba jo artimų žmonių sveikatai ar gyvybei.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pagrįstai nustatė nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – savanaudiškas paskatas. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 1 d., kai nėra šio straipsnio 2 dalyje nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Patikrinus bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyta, kad pagrindinė konflikto kilimo tarp V. J. ir S. G. priežastimi buvo ne nukentėjusiojo pavartoti necenzūriniai žodžiai, o noras gauti pinigų alkoholiniams gėrimams nusipirkti, t.y. siekimas turtinės naudos. Veikos kvalifikacijai neturi reikšmės ta aplinkybė ar V. J. tikrai žinojo, kad S. G. turėjo reikalaujamą pinigų sumą ar tik galėjo numanyti, kad S. G. pasiskolino pinigų, neginčijamai nustatyta yra tai, kad V. J. pavartodamas fizinį smurtą, siekė užvaldyti S. G. pinigus. Nuteistasis V. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad jis lyg ir matė, kaip S. G. užėjo pas kaimynę į namo vidų, kad pasiskolinti pinigų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl V. J. nuteisimo pagal BK 22 str. 180 str. 1 d., nes S. G. buvo nužudytas panaudojus prieš jį fizinį smurtą ir taip pasikėsinus pagrobti jo turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad visais atvejais, kai nužudymas padaromas plėšimo ar turto prievartavimo metu, veikos kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnio dalis. Byloje nustatyta, kad V. J. iš anksto turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą, ką iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai ir kiti byloje ištirti įrodymai, su kurių vertinimu kolegija sutinka ir dar kartą jų nebekartoja.

Apeliaciniame skunde V. J. nei bausmės rūšies, nei jos dydžio neginčija. Pirmosios instancijos teismas V. J. skirdamas bausmę, atsižvelgė į jo padarytas nusikalstamas veikas, asmenybę, tai, kad V. J. kaltu prisipažino, nuoširdžiai gailisi, anksčiau neteistas, tačiau vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos darant nusikaltimą) (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, V. J. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 22 str. 180 str. 1 d paskyrė laisvės atėmimo bausmė, kurios yra artimos baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkiui. Be to, pirmosios instancijos teismas taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. J. ir atskirai už abu nusikaltimus paskyrė teisingas bausmes, kurios užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.