Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-11-14 · Administracinė byla Nr. I-556-355/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2012-11-14
Bylos Nr.
I-556-355/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Donatas Daunys (pirm.), Laisvutė Kartanaitė, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyriui
Trečiasis asmuo
A. J., E. S., I. K.
Advokatai
Algimantas Gruzdys
2012 m. lapkričio 14 d.(S)Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Daunio, teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjui V. J., jo atstovui advokato padėjėjui Algimantui Gruzdžiui,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyriaus atstovei Simonai Stanev ičiūtei,

dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. J., A. J., E. S., I. K.,nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui A. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. J., A. J., E. S., I. K., A. J. dėl Šiaulių apskrities valdytojo, Šiaulių apskrities viršininko, Pakruojo rajono valdybos sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, panaikinimų, prašymą atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. J. skundu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašo panaikinti 1996 m. birželio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-5564 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2003 m. sausio 31 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-12566 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“, 1995 m. vasario 28 d. Pakruojo rajono valdybos sprendimą Nr. 2860 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo I. M.“, 2001 m. gegužės 21 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-10404 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje Genovaitei E. J.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-4815 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo kaimo vietovėje E. S.“, 1997 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-6732 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje E. S.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-4836 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2001 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-10635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“, atstatyti terminą V. J. pateikti prašymą žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra E. V. iki nacionalizacijos valdytą 17,10 ha žemės sklypą Juškonių k., Pakruojo r., priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Algimantas Gruzdys teismo prašė pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Nurodė, kad pareiškėjas 1990 m. vasario mėn. iki 1993 m. lapkričio mėn. atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, o tuo metu mirė E. J. ir visi broliai bei seserys kreipėsi į žemėtvarkos skyrių su prašymais atkurti nuosavybės teisę į žemę, valdytą iki nacionalizacijos jų mamos. Būnant įkalinimo įstaigoje visi asmenys užtikrino V. J., kad dėl jo bus klausimas išspręstas, jo vardu yra pateiktas prašymas, kad nuosavybė bus atkurta lygiai visiems vaikams ir bus pasidalinta. Po to pranešė, kad viskas tvarkoje, žemėtvarka priėmė sprendimus, V. J. taip pat yra paskirta žemės sklypas. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos V. J. žeme nesinaudojo, sutiko, kad naudotųsi giminės. Giminaičiai užtikrino, kad žemę bet kada atiduos, kai jis nuspręs naudotis. 2011 m. pabaigoje 2012 m. pradžioje V. J. pradėjo reikalauti žemės, giminės atsisakė ją atiduoti. Tuomet pareiškėjas kreipėsi pagalbos į jį. Atstovas kreipėsi į žemėtvarkos skyrių ir 2012-02-18 gavo dokumentus, kad dėl V. J. jokie sprendimai nėra priimti. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nagrinėjamu skundu. Atstovas nurodė, kad tuo metu, kai buvo priimami skundžiami sprendimai, įstatymo normos numatė, kad pateikiant prašymus, pretendentai privalėjo nurodyti visus žinomus, esamus pretendentus, kurie gali pretenduoti į žemės atkūrimą. Priimant skundžiamus sprendimus administracinė procedūra buvo pažeista, nes visi suinteresuoti asmenys nuslėpė, kad yra dar vienas pretendentas V. J.. Atsakovas neužtikrino, kad būtų vykdomas įstatymas, Vyriausybės nutarimas. Teisės normos numatė, kad pretendentai privalo pateikti dokumentus, įrodančius giminystės ryšį. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad į kiekvieno pretendento bylą yra pateiktos mirusios mamos E. J. santuokos liudijimas, kur nurodyta, kad ji Jaroševičienė, o mirties liudijime visose bylose su raide e Jeroševičienė. Atstovas mano, kad nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys giminystę. Atsakovas pažeidė procedūrą, nes dokumentuose neatitinka pavardės. Galiojantys įstatymai aiškiai konstatavo, kad pretendentai gali būti – savininkas, jei jis miręs, tai įstatymo pripažinti teisių perėmėjai. Iš pateiktų notaro biuro dokumentų matosi, kad nei po tėvo Jaruševičiaus mirties, nei po motinos E. J. mirties nė vienas vaikas nesikreipė ir nėra paveldėjęs jokio palikimo. Jie, pagal galiojusius įstatymus, šiuo metu negali būti laikomi tinkami pretendentai, nes priėmę palikimą galėjo būti tinkami pretendentai, kaip nurodo įstatymas. Dėl šių pažeidimų prašo teismo naikinti skundžiamus sprendimus, be to, prašo atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl žemės atkūrimo, nes žmogus buvo klaidinamas iki 2012-02-18. Iki to laiko pareiškėjas nesuvokė, kad yra pažeista jo teisė. Pareiškėjas yra baigęs 4-5 klases. Atstovas teismo prašo laikyti, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. J. teismo prašė patenkinti jo skundą visiškai. Nurodė, kad pritaria jo atstovo išsakytiems argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyrius teismui pateiktame atsiliepime (1 t., b.l.223-228) bei atsakovo atstovė S. S. pasisakymų teismo posėdžio metu teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Pakruojo skyriuje 2012 m. sausio 20 d. buvo gautas advokato padėjėjo Algimanto Gruzdžio prašymas pateikti informaciją ir dokumentų kopijas dėl nuosavybės teisių į E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17,10 ha žemę Juškonių k., Pakruojo sen., Pakruojo r. sav. (pagal dabartinį administracinį suskirstymą) atkūrimo. Pakruojo žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 29SD-(14.29.31.)-56 pateikė informaciją apie nuosavybės teisių į E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17,10 ha žemę Juškonių k., Pakruojo sen., Pakruojo r. sav. (pagal dabartinį administracinį suskirstymą) atkūrimo procesą ir dokumentų kopijas. Nurodė, kad į Pakruojo skyrių V. J. ar jo įgaliotas asmuo iki 2012 m. sausio 20 d. nėra kreipęsis ar kitokiu būdu nebuvo ir nėra išreiškęs savo valios dėl nuosavybės teisių į E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17,10 ha žemę Juškonių k., Pakruojo sen., Pakruojo r. sav. (pagal dabartinį administracinį suskirstymą) atkūrimo. Pažymėjo, kad skundžiamu Pakruojo rajono valdybos 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 2860 dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei I. M. atkurtos nuosavybė teisės į I. M. tenkančią E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 3,42 ha žemės dalį ir į I. M. tenkančią Antano, Petro ir A. J. ir A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 1,83 ha žemės dalį. Skundžiamu Šiaulių apskrities 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 65-6732 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei E. S. atkurtos nuosavybės teisės į E. S. tenkančią E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 0.42 ha žemės dalį ir į E. S. tenkančią Antano, Petro ir A. J. ir A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 1,83 ha žemės dalį. Trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymų atstatyti nuosavybės teises padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545, įstatymas neteko galios 1997-07-09) 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo numatyta, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (Žin., 1991, Nr. 27-747. Nutarimas neteko galios 2001-11-17), buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų, aprobuotų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime (publikuota: „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, 2006 m.), 3.3. punkte nurodyta, kad „nei šis Vyriausybės nutarimas (1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas Nr. 331), nei kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą.“ Taip pat Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose pažymėta, kad „pritartina praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.) pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.“ Vadinasi, tinkamai savo valios nepareiškęs pareiškėjas, nors jis ir būtų nurodytas trečiųjų suinteresuotų asmenų paduotuose prašymuose kaip jiems žinomas asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, jis pagal teisės aktus nebūtų laikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas, nors turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir žinojo, kad kiti giminaičiai kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o po to žinodamas, kad jiems atkurtos nuosavybės teisės į E. V. valdytą žemę, pats tokio prašymo atitinkamoms institucijoms nebuvo ir iki šiol nėra pateikęs ar kitokiu būdu nebuvo ir nėra išreiškęs savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl šių priežasčių tinkamai savo valios nepareiškęs pareiškėjas nelaikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, tuo atveju, kai yra piliečio, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančiuose dokumentuose nedidelis nesutapimas pavardės rašyme, t. y. skiriasi viena raidė arba paminėtas juose tik vienas iš dviejų vardų, o iš nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo byloje esančių dokumentų visumos galima nustatyti pretendentą ar buvusį savininką, nebūtina naikinti jau priimtus sprendimus, t. y. tai nesudaro teisinio pagrindo naikinti sprendimus atkurti nuosavybės teises. Atsikirsdama į pareiškėjo argumentą, jog tretieji suinteresuoti asmenys nepriėmė palikimo, todėl negali būti laikyti tinkamais pretendentais, atstovė nurodė, kad 1990-02-22 LR įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priimtas 1990-06-18 ir įsigaliojo rugpjūčio 1 d., t.y. po E. J. mirties. Šio įstatymo 2 str. numatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamą turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, šiuo atveju to negalėjo būti daroma, todėl galima buvo suteikti mirusio savininko vaikams, įvaikiams, tėvams ar sutuoktiniui, jei jie buvo LR piliečiai ir turėjo pilietybę patvirtinantį dokumentą. Atsakovo nuomone, atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 17,10 ha žemės dalį nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis.

Teismo posėdžio metu tretieji suinteresuoti asmenys A. J., A. J., E. S., I. K. teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai ir laiku. Atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas ginčija 1996 m. birželio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-5564 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2003 m. sausio 31 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-12566 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“, 1995 m. vasario 28 d. Pakruojo rajono valdybos sprendimą Nr. 2860 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo I. M.“, 2001 m. gegužės 21 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-10404 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje Genovaitei E. J.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-4815 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo kaimo vietovėje E. S.“, 1997 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-6732 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje E. S.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimą Nr. 65-4836 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2001 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimą Nr. 65-10635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“.

Pareiškėjas sprendimų neteisėtumą grindžia tuo, jog juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, nes tretieji suinteresuoti asmenys prašymuose grąžinti žemę nenurodė pareiškėjo kaip asmens, turinčio teisę į turto sugrąžinimą, o atsakovas nesiėmė priemonių šiam asmeniui nustatyti bei jam pranešti.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad priimant skundžiamus sprendimus tretieji suinteresuoti asmenys atsakovui nepateikė visų dokumentų, įrodančių giminystę, nes juose neatitinka pavardės. Be to, tretieji suinteresuoti asmenys nėra priėmę Jaruševičiaus ar E. J. palikimo, todėl negalėjo būti teisių perėmėjais.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusio 1991 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“.

1992 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, buvo numatyta galimybė, mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atkurti jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-229 (įsigaliojo 1993 m. liepos 28 d.) šio įstatymo 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams.

1995 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-906 (įsigaliojo 1995 m. birželio 16 d.) papildžius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį 3 dalimi, buvo numatyta: „Mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai“.

1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d., 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį“. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis“. Straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai“.

Iš bylos medžiagos matyti, jog buvusi ginčo sklypo savininkė V. E. Kazio mirė 1990 m. vasario 22 d. (1 t., b.l. 50) ir institucijai prašymus grąžinti žemę pateikė jos vaikai, tai yra 1991 m. lapkričio 26 d. I. M. (1 t., b.l. 53), 1991 m. gruodžio 24 d. A. J. (1 t., b.l. 66), 1991 m. gruodžio 13 d. Genovaitė-E. J. (1 t., b.l. 89), 1991 m. gruodžio 20 d. E. S. (1 t., b.l. 158), 1991 m. lapkričio 26 d. A. J. (1 t., b.l. 200).

Teismas, atsižvelgdamas į 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusio 1991 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnio nuostatas, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, jog I. M., A. J., Genovaitė-E. J., E. S., A. J. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjo argumentai, jog tretieji suinteresuoti asmenys nėra paveldėję jokio palikimo, todėl negali būti laikomi tinkamais pretendentais, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikydamas ir aiškindamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, suformulavo taisyklę, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Panašiai minėto įstatymo nuostatos buvo aiškinamos ir kitose bylose, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-38-2001). Taigi jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškia valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams), laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą, t. y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo forma numatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyta prašymą padavusio piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą), pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 7 ir 9 punktus, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotų Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose numatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo numatyta, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tačiau nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą.

Byloje nustatyta, jog tretieji suinteresuoti asmenys prašymuose atkurti nuosavybės teises nenurodė pareiškėjo, kaip žinomo asmens, turėjusio teisę į turto sugrąžinimą. Atsakovas savo iniciatyva šių aplinkybių nesiaiškino, apie priimtus sprendimus pareiškėjo neinformavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad paminėti prašymų turinio trūkumai bei atsakovo neveikimas nelaikytini pažeidimais, dėl kurių ginčijami sprendimai galėtų būti neteisėti.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, jog priimant ginčijamus sprendimus tretieji suinteresuoti asmenys institucijai nebuvo pateikę giminystę įrodančių dokumentų, nes E. J. santuokos liudijime nurodyta pavardė Jaroševičienė, o mirties liudijime bei medžiagoje – Jeroševičienė, kaip nepagrįstus. Teismas sutinka su atsakovo atstovės nuomone, jog naikinti sprendimus dėl dokumentuose, įrodančiuose giminystės ryšį, esančių pavardžių nesutapimo, kai pavardės skiriasi viena raide, o iš nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo byloje esančių dokumentų visumos galima nustatyti pretendentą ar buvusį savininką, teisinio pagrindo nėra.

Pareiškėjas neginčija, jog jis institucijai nepateikė prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo. Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad manė, jog jam nuosavybės teisės į žemę atkurtos, nes dėl jo atstovavimo buvo susitaręs su savo broliais ir seserimis. Tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas žinojo, jog jam nuosavybės teisės į žemę nebus atkurtos, pareiškėjo interesams niekas neatstovavo.

Pažymėtina, kad pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą laikyti asmenys, kurie turėjo teisę į turto grąžinimą ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teismui nepateikė kitų jo valios išreiškimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl jis negali būti pripažintas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas negali remtis vien pareiškėjo žodiniais paaiškinimais, kurie iš esmės prieštarauja trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimams.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į išdėstytus argumentus konstatuoja, jog pareiškėjo skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teisinio pagrindo juos panaikinti nėra.

Pažymėtina, jog nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo 2004 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. IX-2490. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, t. y. nuo 2004 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai tapo atnaujinamaisiais. Tačiau piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau galiojusio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojamą praktiką, sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, jog pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo, arba dėl to, kad sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, priėmimo metu pareiškėjas pagal tuo metu galiojantį įstatymą neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (Klaipėdos apygardos administracinio teismo byla Nr. 5-36-1999; Panevėžio apygardos administracinio teismo byla Nr. I-155-2001; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A10-738-2002).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-391-10). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Pareiškėjas nurodė, kad terminą praleido, nes tik 2011 pabaigoje, 2012 metų pradžioje sužinojo, jog jam neatkurtos nuosavybės teisės į žemę, iki tol manė, kad jam priklauso dalis žemės. Jam niekas nesakė, kad reikia paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, nėra išprusęs ir to nesuvokė, yra baigęs 4 klases.

Pažymėtina, jog protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu). Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime bei teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, skundžiami aktai pripažintini teisėtais ir pagrįstais, terminas prašymo atkurti nuosavybės teises padavimui neatnaujintinas.

ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Šiuo sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. teismo prašė iš pareiškėjo priteisti 500 Lt atstovavimo išlaidų. Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį, tretieji suinteresuoti asmenys yra priskiriami proceso šalims, todėl kai byla išsprendžiama jų naudai, jie turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju I. M. dalyvavo byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir byla buvo išspręsta jos naudai, nes pareiškėjas siekė panaikinti sprendimą, kuriuo I. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju, išnagrinėjus administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai, tuo tarpu trečiasis suinteresuotasis asmuo bylos nagrinėjimo eigoje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, tokiu būdu palaikydama atsakovo poziciją. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad I. M. turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Šioje byloje I. M. teisines paslaugas teikė advokatė E. P. (2012 m. gegužės 15 d. atstovavimo sutartis). Trečiasis suinteresuotas asmuo advokatei už procesinių dokumentų (atsiliepimą į skundą) surašymą byloje sumokėjo 500 Lt (2012 m. gegužės 15 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 598237).

CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85) kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku (2004-03-26 nutarimas) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos).

I. M. prašymas tenkintinas, iš pareiškėjo priteistina 500 Lt atstovavimo išlaidų suma, kuri, teismo nuomone, yra pagrįsta, neviršijanti Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių bei atitinka Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, kuria turi būti vadovaujamasi ir apskaičiuojant priteistinų atstovavimo išlaidų dydį administracinėse bylose (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis), numatytus bylos sudėtingumo bei advokato darbo ir laiko sąnaudų kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 44-45 str., 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. J., A. J., E. S., I. K., A. J. dėl 1996 m. birželio 7 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 65-5564 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2003 m. sausio 31 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 65-12566 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“, 1995 m. vasario 28 d. Pakruojo rajono valdybos sprendimo Nr. 2860 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo I. M.“, 2001 m. gegužės 21 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 65-10404 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje Genovaitei E. J.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 65-4815 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo kaimo vietovėje E. S.“, 1997 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 65-6732 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje E. S.“, 1996 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 65-4836 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo A. J.“, 2001 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo Nr. 65-10635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje A. J.“ panaikinimų, termino pateikti prašymą žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra E. V. iki nacionalizacijos valdytą 17,10 ha žemės sklypą Juškonių k., Pakruojo raj. atnaujinimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens I. M. prašymą tenkinti – iš pareiškėjo V. J. trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M. priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) teismo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Kolegijos teisėjai Donatas Daunys

Laisvutė Kartanaitė

Virginijus Stankevičius