Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apimant ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių mieste, Valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale, nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves įregistravimui, pateikė žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, kaltinamasis A. Z. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. panaudojęs žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 1 d., VĮ (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale įregistravo sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančias mechanines dirbtuves, 189360 Lt vertės, priklausančias N. A., E. B., P. V., V. P., V. G., L. M., V. V., L. V. (miręs (duomenys neskelbtini)), J. B. (miręs (duomenys neskelbtini)), B. J. (mirusi (duomenys neskelbtini)), A. A. V. (miręs (duomenys neskelbtini)), E. P., P. Š. (miręs (duomenys neskelbtini)), J. G., Č. M., L. P., J. U., S. F., S. G., V. J., U. B. (mirusi (duomenys neskelbtini)), A. E. S., L. G. (miręs (duomenys neskelbtini)), E. P., R. M., A. Š. (miręs (duomenys neskelbtini)), A. B., E. P. (A.), I. P., S. M. (miręs (duomenys neskelbtini)), A. S., E. J., K. V. J., J. K., V. D., A. P., V. M., A. A., A. A., S. V., Z. P. A., B. J., V. G., R. G., V. R., A. R., R. G., Č. K., L. G., A. I., S. B., N. B., B. P., L. P., P. R., A. K., V. K., V. K., J. V., S. V. (mirusi (duomenys neskelbtini)), Z. B., S. J. (miręs (duomenys neskelbtini)), A. S., V. A. (miręs (duomenys neskelbtini)), A. V., A. K. (miręs (duomenys neskelbtini)), S. V., V. K., Z. B., B. B., A. P., O. A. (mirusi (duomenys neskelbtini)), J. B., E. B., A. G., A. G. (miręs (duomenys neskelbtini)), P. K., V. D., tokiu būdu padarydamas nukentėjusiesiems 189 360 Lt turtinę žalą.

Atkreipia dėmesį, kad teismas pripažino jį kaltu apgaule savo naudai įgijus didelės vertės - 189 360 Lt svetimą turtą ir kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Užvaldyto turto vertę teismas nustatė remdamasis VĮ (duomenys neskelbtini) visuotinio vertinimo duomenimis 2006 m. rugpjūčio 1 dienai, nepagrįstai nurodydamas, kad abejoti VĮ (duomenys neskelbtini) nurodyta pastatų verte teismas neturi pagrindo. Pažymi, kad prieš baigiant byloje įrodymų tyrimą, jis per savo gynėją pateikė teismui UAB (duomenys neskelbtini) atlikto mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, individualaus įvertinimo išvadas, kuriose jam inkriminuoto užvaldyto turto vertė yra žymiai mažesnė – 49 050 Lt. Nors jis prašė teismo šiuos jo pateiktus įrodymus prijungti prie bylos, juos įvertinti ir pavesti teismo ekspertams – turto vertintojams nustatyti mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, turto vertę 2006 m. rugpjūčio 1 dienai, tokius jo prašymas teismas nepagrįstai atmetė, tuo padarydamas esminius BPK 241 straipsnio 2 dalies ir 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ištirti įrodymus, liečiančius jo veiką kvalifikuojančia aplinkybę ir priimti teisingą nuosprendį. Atkreipia dėmesį, kad pagal jo prašymą 2011 m. liepos 20 d. UAB (duomenys neskelbtini) atlikto mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, individualų įvertinimą ir nustatė, jog labiausiai tikėtina (galima) šio turto kaina rinkoje 2006 m. rugpjūčio 1 d. galėjo siekti 57 050 Lt. Teigia, kad teismas nesiaiškino ir nenustatė, kokia minėtų mechaninių dirbtuvių dalis ir už kokią sumą, proporcingai jų turimiems pajams, priklauso kaltinime nurodytiems nukentėjusiesiems. Teismas nesiaiškino ir nenustatė, už kokią savo pinigų sumą pajus įsigijo N. A. bei už kokią sumą ir į kokią jo užvaldyto turto dalį jis įgijo turtines teises. Nurodo, kad šios aplinkybės yra esminės baudžiamojoje byloje, šių aplinkybių nenustačius, negalima nustatyti, kokio dydžio nukentėjusiųjų teisę į turtą jis užvaldė ir pagal kokią BK 182 straipsnio dalį kvalifikuotina jo (A. Z.) veika.

Anot apelianto, teismo išvada, kad jis 2006 m. rugpjūčio l d. VĮ (duomenys neskelbtini) Šiaulių filiale įregistruodamas nuosavybės teisę užvaldė N. A. bei kitiems nuosprendyje išvardintiems nukentėjusiesiems priklausantį turtą – (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančias mechanines dirbtuves, padaryta netinkamai aiškinant materialinės teisės normas ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnis numato nuosavybės teisės į daiktus, tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą, įgijimo pagrindus, 4.49 straipsnio 2 dalis numato momentą, nuo kurio turto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę, o CK XV skyriaus normos numato, jog nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą atsiranda tik nuo nuosavybės įgijimo fakto įregistravimo viešame registre, pateikus juridinį faktą patvirtinančius dokumentus.

Atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog visi nukentėjusieji, išskyrus N. A. ir E. B., remiantis ŽŪB (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995-01-30, protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo teisę įregistruoti savo nuosavybę į mechanizacijos kiemo pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Kelmės rajone, dalį, atitinkančią kiekvienam jų paskirtą pajaus dalį. Kadangi šito jie nepadarė, todėl jie nėra pastatų – mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, savininkai.

Nurodo prisipažįstantis kaltu, kad 2006 m. rugpjūčio l d. VĮ (duomenys neskelbtini) Šiaulių filiale įregistruodamas nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves, jis užvaldė kaltinime nurodytų nukentėjusiųjų, išskyrus N. A., teisę į turtą - (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves – paskaičiuotą nuo viso turto vertės proporcingai jų turimiems pajamas.

Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog 2006 m. rugpjūčio l d. VĮ (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale įregistruodamas sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves, priklausančias N. A. bei kitiems nuosprendyje išvardintiems asmenims, padarė pastariesiems 189 360 Lt turtinę žalą, aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pažymi, jog iš 1995-01-30 protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad visos mechaninės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo įvertintos 28 336 Lt ir šiai sumai buvo išdalinti pajai 171 pajininkui, t. y. kiekvienas šių pajininkų įgijo teisę į dalį minimų mechaninių dirbtuvių, proporcingą turimam pajui. Kaltinime nurodytų 77 nukentėjusiųjų, tarp jų ir E. B., nupirkusio pajų iš pajininko L. S., turimas pajus yra 9 629 Lt, ir tai sudaro 34 procentus bendros viso pajaus sumos, todėl 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių mieste, Valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale, įregistruodamas sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves, jis užvaldė nukentėjusiųjų teisę į 34 procentus šių mechaninių dirbtuvių vertės ir padarė jiems tik tokio dydžio žalą.

Anot A. Z., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, jog užvaldyto turto vertė yra 189 360 Lt, t. y. didesnė nei 250 MGL (32 500 Lt), todėl jis apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą.

Nurodo prisipažįstantis, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių mieste, Valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini) Šiaulių filiale, įregistruodamas sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves, jis užvaldė nukentėjusiųjų teisę į 34 procentus šių mechaninių dirbtuvių vertės, kuri, remiantis 201l m. liepos 20 d. UAB (duomenys neskelbtini) atlikto mechaninių dirbtuvių individualiu įvertinimu, 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo 57 050 Lt. Kadangi, anot nuteistojo, jo padaryta žala yra mažesnė negu 250 MGL, todėl mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio l dalį.

Taip pat prisipažįsta, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių mieste, Valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini) Šiaulių filiale, nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves įregistravimui, jis pateikė žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini)bei apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiųjų teises į jų turtą t. y. visiškai prisipažino ir prisipažįsta padaręs nusikaltimus, numatytus BK 300 str. l d. ir 182 str. l d. Teigia, kad šiuos nusikaltimus jis padarė tik todėl, kad buvo įsitikinęs, jog didesnė dalis pajaus yra supirkta iš pajininkų už jo N. A. duotus pinigus, kuris sakė, jog pajaus pirkimo dokumentus yra praradęs, o su likusiais pajininkais jis (A. Z.) ruošėsi atsiskaityti ateityje.

Prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi nuolatinį darbą, yra charakterizuojamas teigiamai, turi du studentus sūnus ir juos išlaiko, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Mano, kad šios aplinkybės rodo, jog jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį reikėtų nuo jos izoliuoti. Taip pat nurodo, kad jis padarė du nesunkius nusikaltimus, kurie vertintini kaip nusikaltimų sutaptis, ir abiejų straipsnių sankcijose yra numatyta bausmės rūšis – bauda, kurią jis pajėgus sumokėti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. Z. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl nuteistojo A. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje.

BK 300 straipsnyje išdėstyta teisės norma saugoja valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2009).

Kaip matyti iš nuteistojo A. Z. skundo, jis nurodo prisipažįstantis kaltu VĮ (duomenys neskelbtini) Šiaulių filialui pateikęs žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Tačiau apeliantas mano, kad jo veika dėl apgaule savo naudai įgytos nukentėjusiųjų teisės į jų turtą neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. A. Z. įsitikinimu, jo veika dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo turi būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Pažymima, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o to paties straipsnio 2 dalį – tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

A. Z. nuteistas ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. panaudojęs žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 1 d., VĮ (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale įregistravo sau nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančias mechanines dirbtuves ir taip padarė nukentėjusiesiems 189 360 Lt turtinę žalą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu apgaule savo naudai įgijus didelės vertės turtą. Nurodo prisipažįstantis kaltu, kad jis užvaldė kaltinime nurodytų nukentėjusiųjų, išskyrus N. A., teisę į turtą. Teigia, kad mechaninių dirbtuvių vertė yra ne 189 360 Lt, o 57 050 Lt, be to, jis užvaldė nukentėjusiųjų teisę tik į 34 % mechaninių dirbtuvių vertės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog A. Z. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ir nenustatė, už kokią savo pinigų sumą pajus įsigijo N. A.. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad nukentėjusysis N. A. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje ir davė išsamius parodymus. Posėdžio metu N. A. nurodė, kad po to, kai likvidavosi UAB (duomenys neskelbtini), po metų pas jį atvažiavę A. Z. ir V. P. pasakė, kad jiems reikia pastatų. Tam pajininkų sutikimu iš pastarųjų reikėjo išpirkti dalį pajų, po to susitvarkyti inventorizacinius dokumentus, tuomet išskirti dalį pastato ir ją perregistruoti kito asmens vardu. Paaiškino, kad jo (N. A.) vardu buvo supirkta 65 % pajaus, pajus jis pirko už savo pinigus, o A. Z. ir V. P. sumokėjo tik 13000 Lt. Nors jie buvo susitarę atlikti inventorizaciją, A. Z. rudenį kažkur dingo ir pasirodė tik po trejų metų. 2007 m. gruodžio 18 d. pas jį atėjęs E. B. pasakė, kad A. Z. atnešė dirbtuvių nuosavybės dokumentus. Jis pamatė protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, buvo ir VĮ (duomenys neskelbtini) A. Z. vardu išduoti dokumentai. Atsakydamas į prokuroro klausimus, nukentėjusysis N. A. paaiškino, kad su A. Z. ir V. P. jie tarėsi dėl dirbtuvių pastato dalies pardavimo, A. Z. ir V. P. už 13000 Lt nupirko mažąsias dirbtuves. Šį pirkimo – pardavimo faktą patvirtinančių dokumentų nėra, jie nebuvo sutvarkyti. A. Z. taip pat nurodė, kad likvidacinė komisija ŽŪB (duomenys neskelbtini) pastatus surašė kaip visumą, jų pajininkams neskirstė. Mechaninės dirbtuvės priklausė dideliam pajininkų skaičiui, iš pradžių buvo apie 200 pajininkų. Likvidacinė komisija dokumentuose rinkos vertės nebuvo nurodžiusi (3 t. 81-85 b. l.).

Nors skundu A. Z. teigia, kad jis užvaldė nukentėjusiųjų teisę į 34 % mechaninių dirbtuvių vertės, atkreipiamas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu jis pats nurodė, jog dokumentų, patvirtinančių pajų pirkimą iš N. A., jis neturi, pajų savo vardu nėra įsigijęs, prieš registruodamas nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves jis suprato, kad oficialiai neturi nei vieno pajaus. Atsakydamas į advokatės ir prokuroro klausimus, A. Z. paaiškino, kad 2006 m. balandžio 25 d. rašydamas prašymą įregistruoti mechaninių dirbtuvių nuosavybę, jis suprato, jog užvaldo tą turto dalį, kurios pajai nebuvo supirkti. Nurodė, kad iš N. A. pastarojo supirktos pajų dalies jis nenupirko todėl, kad N. A. atsisakė ką nors daryti (5 t. 7-10 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. Z. patvirtino, kad N. A. pajų jam neperdavė, prieš registruodamas nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves jis suprato, kad oficialiai neturi nei vieno pajaus. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad N. A. už savo pinigus negalėjo pirkti ŽŪB (duomenys neskelbtini) pajininkų pajų, byloje nėra, todėl šį skundo argumentą kolegija vertina kaip deklaratyvų.

Skundu apeliantas ginčija mechaninių dirbtuvių (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vertę ir nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nustatė, jog labiausiai tikėtina (galima) šių dirbtuvių kaina rinkoje 2006 m. rugpjūčio 1 d. galėjo siekti 57 050 Lt. A. Z. gynėja, taip pat ginčydama minėtų mechaninių dirbtuvių vertę, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismams buvo pateikusi UAB (duomenys neskelbtini) konsultacinę išvadą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju tikėti UAB (duomenys neskelbtini) konsultacija, t. y. informacinio pobūdžio dokumentu, ir netikėti valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) pateiktu nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nėra pagrindo. Iš minėto duomenų banko išrašo akivaizdu, kad pastatų (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime vidutinė rinkos vertė yra 189 360 Lt. Šios vertės nustatymo data - 2006 m. rugsėjo 6 d., o A. Z. nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, esančias mechanines dirbtuves, pastarajam pateikus žinomai suklastotą dokumentą, buvo įregistruota 2006 m. rugpjūčio 1 d. (1 t. 63-64 b. l.).

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad A. Z., neturėdamas nei vieno ŽŪB (duomenys neskelbtini) pajaus, ką teismo posėdžių metu patvirtino ir pats nuteistasis, 2006 m. rugpjūčio 1 d., panaudojęs žinomai suklastotą (duomenys neskelbtini) rajono ŽŪB (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 1995 m. sausio 30 d., protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 1 d., VĮ (duomenys neskelbtini), Šiaulių filiale įregistravo sau nuosavybės teisę į jam visiškai nepriklausančias (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančias 189360 Lt vertės mechanines dirbtuves.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių dėl A. Z. kaltės apgaule savo naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą, t. y. padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tenkinti apelianto prašymą ir jo veiką perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Tai, kad byloje surinktus įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistasis A. Z., nėra pagrindas išvadai, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Apelianto skundo teiginys, kad apylinkės teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymą, t. y. pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies ir BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstas – tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino A. Z. gynėjos advokatės V. Savickienės prašymo skirti pastatų ekspertizę, taip pat nepatvirtina, kad teismas nesilaikė minėtų įstatymo normų. Bylos duomenys rodo, kad teismas, vertindamas bei svarstydamas minėtą prašymą, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šis prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, ir prašymą skirti pastatų ekspertizę atmetė išsamiai motyvuota nutartimi (4 t. 16-17 b. l.).

Dėl nuteistajam A. Z. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Z. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. Z. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas nesunkių nusikaltimų (BK 300 str. 1 d., 11 str. 3 d.) ir vienas – sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 182 str. 2 d., 11 str. 5 d.), nusikalto būdamas teistas, neišnykus teistumui (2 t. 191-192, 195-198 b. l.). Kadangi A. Z. iš esmės savo kaltę pripažino ir gailėjosi nusikaltęs, todėl šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. Z. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmės paskirtos BK 300 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijų ribose, jos yra mažesnės už minėtų straipsnių sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius (BK 300 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų, o BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios rūšies bausmės vidurkis – 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi, nėra aiškiai per griežtos. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai, galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ankstesniu teismo sprendimu – teismo baudžiamuoju įsakymu – pripažinus A. Z. kaltu už nusikalstamos veikos padarymą, jam buvo paskirta švelnesnė nei laisvės atėmimas bausmė – bauda (2 t. 195-198 b. l.), tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis ir toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi nuolatinį darbą, yra charakterizuojamas teigiamai, turi du sūnus ir juos išlaiko, nėra pagrindas skirti jam švelnesnę, negu BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta, bausmės rūšį, t. y. nėra pagrindas taikyti A. Z. BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat nėra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmės rūšį ir už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą.