Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas:

-už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą - laisvės atėmimo bausme 3 (trims) mėnesiams;

-už nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje padarymą – laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Š. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė –2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. Š. priteista 706 868,17 (septyni šimtai šeši tūkstančiai aštuoni šimtai šešiasdešimt aštuoni litai 17 ct. AB „(duomenys neskelbtini) “ padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad būdamas V. Š. ūkio, kodas (duomenys neskelbtini) ūkininku ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnį, 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą ūkio buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio nuo 2000-02-07 iki 2005-12-31, tai yra:

1. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimą – Ūkio subjektai tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, teikiama laiku išsami ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams, - neišsaugojo 2000 m. ir 2001 m. 11 mėn. pirkimo dokumentų pašarų ir jų priedų, veterinarinių prekių, degalų, atsarginių dalių, statybinių ir kitų medžiagų 2000-02-07 – 2005-12-31 užpajamavimo bei panaudojimo apskaitos dokumentų;

2. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnio reikalavimą – finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitais teisės aktais nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000 – 2005 m. apskaitos registro „Gyvuliai (kiaulės)“;

3. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. – neišsaugojo 2001 m. apskaitos registro „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų suvestinių kiaulių pardavimo bei apmokėjimo už jas apskaitos dokumentų;

4. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimų – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000-01-01 – 2001-12-31 laikotarpio apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ir kito skolų suvestinio apskaitos dokumento;

5. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimų - apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, - neišsaugojo 2000-2001 m apskaitos registro „Realizacija“ ar kito suvestinio apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaitytos realizacinės pajamos;

6. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo, - neišsaugojo 2000-02-07 – 2000-12-31 bei 2001 m. 11 mėn. pirminių pirkimo bei pardavimo apskaitos dokumentų ir 2000 – 2005 m. apskaitos registrų „Bankas“, „Kasa“, 2001 m. „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų atsiskaitymo už parduotas prekes suvestinių apskaitos dokumentų, 2000-2001 m. apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ar kitų atsiskaitymo už pirktas prekes suvestinių apskaitos dokumentų.

Šiais veiksmais V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje

V. Š. taip pat nuteistas už tai, kad aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Siekiant užtikrinti įsipareigojimo įvykdymą, AB (duomenys neskelbtini) , 2000-02-11 kilnojamojo turto įkeitimo lakštu įkeitė 2000-02-07 aprašytą V. Š. nuosavybės teise priklausantį turtą – 150 vnt. 85 000 Lt vertės kiaulių, esančių Sodų 9, Vandžiogalos k., Kauno r.; 2003-02-19 kilnojamojo turto įkeitimo lakštu įkeitė 2003-01-31 aprašytą jam nuosavybės teise priklausantį turtą – 1 182 vnt. 367 000 Lt vertės kiaulių, esančių Boniškių k., Kauno r.; 2004-04-04 kilnojamojo turto įkeitimo lakštu įkeitė 2004-03-05 aprašytą jam nuosavybės teise priklausantį turtą – 1 218 vnt. 303 000 Lt vertės kiaulių, esančių Ilgakiemio k. Kauno r., šį turtą įsipareigojo tinkamai saugoti, jo vertę ir kiekį palaikyti ne mažesnį, kaip nurodyta lakštuose, įkeisto aprašyto turto neperleisti kitiems asmenims be raštiško kreditoriaus AB (duomenys neskelbtini) sutikimo. V. Š., 2005-09-06 gavęs įspėjimą „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“ iš kreditoriaus AB (duomenys neskelbtini) be raštiško kreditoriaus sutikimo laikotarpiu nuo 2000-02-11 iki 2005-11-11 neteisėtai perleido kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims įkeistą aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės 755 000 Lt kilnojamąjį turtą, tuo AB „Kėdainių grūdai“ padarydamas turtinę 706 868, 17 Lt žalą.

Šiais veiksmais V. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismo nurodytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, kad nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Pagal BK 223 str. aplaidus apskaitos tvarkymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o apskaita pripažįstama tvarkyta aplaidžiai, jei pažeidžiami privalomi teisės aktų reikalavimai dėl jos tvarkymo. Teismas, nuteistojo teigimu, nė vieno iš šių požymių nenagrinėjo ir neatskleidė, o formaliai rėmėsi specialistės išvada, patikinimais, kad apskaita apskritai buvo tvarkoma netvarkingai ir nėra galimybės atsakyti į visus klausimus dėl apskaitos tvarkymo. Specialistė nenurodė ir teismas nekonstatavo, kokios konkrečiai nuteistojo veiklos dalies, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros negalėjo nustatyti ir pagal kokius įstatymus jis privalėjo šiuos duomenis kaupti (apskaityti).

Teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nuteistasis vedė ir turėjo vesti dvejybinę apskaitą, nors duodama parodymus ir surašytoje išvadoje specialistė tokios kategoriškos išvados nenurodo. Byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio jo sprendimą tokio pobūdžio apskaitą vesti. Specialistė nurodo, kad pagal apskaitos tvarkymo pobūdį ji daro išvadą, kad tai labiau panašu į dvejybinę apskaitą, ir tokią prielaidą pagrindžia sutarties su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl paramos gavimo nuostata, kad apskaitą V. Š. turėtų tvarkyti pagal dvejybinės apskaitos principus. Privalomumas tvarkyti apskaitą dvejybiniu būdu ir jo pagrindas turi esminę reikšmę jo veiksmų kvalifikavimui, kadangi specialistės nurodyti trūkumai būtent susiję su tokios apskaitos reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimo Nr. 55 27 p.). Tiriamu laikotarpiu apskaitos pasirinkimo galimybę numatė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (šiuo metu negaliojančio) 4 straipsnio 3 dalis, Buhalterinės apskaitos įstatymo 3, 6 straipsniai, kurie nustatė, kad apskaitos sistemą (dvejybinę ar supaprastintą) lemia ūkio subjekto veikla, jos forma, dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma, todėl paprastesnę (supaprastintą) apskaitos tvarką leidžiama vykdyti atskiru teisės aktu nurodytiems ūkio subjektams. Nuteistojo kaip ūkininko veiklą reglamentavo Ūkininko ūkio įstatymas ir jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-01 nutarimas Nr. 1333 dėl ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo (šiuo metu ši tvarka vadinasi - ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko veiklos verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas). Ši tvarka nustatė, kad ūkininkai gali pasirinkti supaprastintą apskaitą, kurios minimalius reikalavimus nustato teisės aktai, tačiau nedraudžiama papildomai, fakultatyviniais pagrindais naudoti tam tikrus kitų apskaitos sistemų elementus. Supaprastintos apskaitos esmę sudaro, tai kad atliekamas tik paprastas įrašas apie ūkinę operaciją (nenaudojant buhalterinių sąskaitų), kurios metu gaunamos pajamos ar patiriamos išlaidos (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005-05-11 įsakymu Nr. 3D-266 patvirtintų Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijų 3 p.). Taip realizuojamas pagrindinis teisės aktų reikalavimas dėl individualia veikla besiverčiančių asmenų (prie jų priskiriami ir ūkininkai kaip fiziniai asmenys) - kaupti ir saugoti duomenis apie ūkines operacijas dėl mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir apskaičiavimo teisingumo patikrinimo. Individualia veikla besiverčiantys asmenys paprastai moka pajamų mokestį pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ir pridėtinės vertės mokestį pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Šių mokesčių tikslais svarbu fiksuoti pajamas ir išlaidas, tačiau tokia veikla besiverčiantis asmuo turi teisę nekaupti išlaidas pagrindžiančių dokumentų, jei nesinaudoja įstatymų suteiktomis teisėmis atitinkamų išlaidų pagrindu mažinti valstybei mokėtinų mokesčių sumą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 12 dalis, Pridėtinės vertės mokesčio 57 straipsnis). Taigi, jei jis kaip ūkininkas į savo apskaitą neįtraukė kokių nors dokumentų, kurie suteiktų jam teisę sumažinti mokesčius valstybei, tai nėra ne tik kad nusikaltimas, bet ir apskritai įstatymų pažeidimas. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis nuslėpė kokias nors pajamas ar ūkines operacijas, dėl kurių būtų nesumokėti mokesčiai ar neapskaitytos pajamos. Būtent iš šių pozicijų jis vertino situaciją dėl neišlikusių nuosprendyje nurodytų 2000-2001 m. laikotarpio dokumentų, kuriuos sunaikino praėjus 5 metų laikotarpiui, kuris pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnį yra maksimalus patikrinti mokesčių mokėjimo teisingumą ir esant pagrindui perskaičiuoti jų sumas. Tų dokumentų duomenys veiklai buvo jau nebeaktualūs. Šios aplinkybės nepaneigė ir kaltinimas, specialisto išvada.

Pagal teisės aktų reikalavimus V. Š. turėjo pareigą deklaruoti ir apskaityti turtą, kurį naudoja savo veikloje - Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-09-25 įsakymas Nr. 303 „Dėl Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu susijusių išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams bei jų apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato pats ūkio subjektas pagal savo poreikius, t. y. jis jų gali ir nesudarinėti - apskaitą vesti tik pirminių buhalterinių dokumentų pagrindu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis - redakcija aktuali nagrinėjamam laikotarpiui).

Taigi, kaltinimai, kad nuteistasis neišsaugojo apskaitos registrų ir tai yra aplaidus apskaitos vedimas, neturi jokio pagrindo. Net jei pirmos instancijos manė kitaip, tai jis papildomai turėjo konstatuoti ir kitą aplinkybę - kad tokie pažeidimai buvo kliūtis visiškai ar iš dalies nustatyti veiklą, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio yra blanketinė teisės norma, o tai reiškia, kad nusikaltimu galima pripažinti tik tokius veiksmus, kuriais pažeidžiami teisės aktų reikalavimai dėl minėtų duomenų apskaitos, kitaip tariant, asmuo gali būti baudžiamas, iš jo gali būti reikalaujama pateikti tuos duomenis tik tada, kai tokių duomenų kaupimą nustato įstatymai. Nė vienas įstatymas nenumato fiziniams asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, apskaityti savo nuosavą kapitalą (tokios net sąvokos jų veikloje nėra), turtą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu BK 223 straipsnis aiškinamas atvirkščiai - jei asmuo nepateikia apskaitos dokumentų dėl nuosavo kapitalo, turto, įsipareigojimų ir jų struktūros, vadinasi, jis padarė nusikalstamą veiklą, t. y. šie reikalavimai yra suformuluoti jau paties BK 223 str. dispozicijoje. Tokia išvada nėra teisinga ir pagrįsta.

Dėl veiklos pasakytina, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus galima pilnai nustatyti apelianto veiklos visus duomenis ir apimtį. Byloje nėra kokių nors duomenų, kad jis vykdė kokią nors veiklą, kuri neatsispindi buhalteriniuose dokumentuose. Nuosprendyje šiuo klausimu kaip veiką kvalifikuojantis požymis nurodoma specialistės išvada, kad kai kurie apskaitos dokumentuose fiksuoti duomenys nėra teisingi ar nėra pilnai atspindėti, yra klaidų, tačiau neatkreipiamas dėmesys, kad tų neatitikimų sumos palyginti su veiklos mastais yra ne didelės, o kai kuriais atvejais apeliantas paaiškino, kodėl būtent taip tos operacijos apskaitytos (jis kaip fizinis asmuo turi teisę sudaryti ir atlikti sandorius ne tik kaip ūkininkas, ne vien ūkio tikslais apskaitomu turtu, todėl jos negali būti fiksuojamos ūkio apskaitoje, nors ir susijusios su jo įsipareigojimais, be to, dalis turto nebuvo apskaityta, nes jis bevertis - bankrutuojančių bendrovių įsipareigojimai ir pan.). Šios aplinkybės jeigu ir buvo vertinamos kaip apskaitos tvarkos pažeidimai, tai jos negalėjo būti pagrindas konstatuoti, kad dėl jų negalima iš dalies ar visiškai nustatyti apelianto veiklos, turto. Pagal pirmos instancijos teismo nuosprendį veiklos dalimi suprantamas bet koks trūkumas, neatitikimas, nepriklausomai nuo jo vertės, tuo tarpu taikoma teisės norma turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo ir baudžiamosios kaip griežčiausios atsakomybės paskirtį (BK 1 straipsnio 1 dalis). Veika laikoma nusikalstama tik ta, kuria pažeidžiami įstatymų reikalavimai ir dėl to ji yra pavojinga (BK 11,12, 33, 37 straipsniai). Vertinant nusikalstamos veikos kaip aplaidaus apskaitos tvarkymas dispozicijos aprašymus ir kaip administracinį teisės pažeidimą (ATPK 1731 str.), būtina pažymėti, kad negalėjimas nustatyti visiškai ar iš dalies asmens veiklos buvo įvestas kaip kvalifikuojantis nusikalstamos veikos požymis būtent dėl to, kad baudžiamoji atsakomybė atsirastų tik už tuos pažeidimus, kai dėl jų negalima nustatyti visiškai veiklos ar jos reikšmingos dalies. Šios aplinkybės rodo, kad pagal BK 223 str. baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti tik tada, jei nenustatytos veiklos dalis esmingai reikšminga. Byloje to nėra nustatyta ir net nebuvo nustatinėjama.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis dėl BK 246 straipsnio 2 dalies taikymo nėra nuoseklus ir aiškus, remiasi bendru neigiamu nuteistojo kaip skolininko apibūdinimu, nurodant, kad jo skola didelė ir jis jos negrąžino. Nuosprendyje tiesiogiai atskleidžiama bausmės skyrimo priežastis - neįvykdė kreditoriui įkeitimu užtikrintos prievolės, taip vengdamas atsiskaityti su kreditoriumi. Tuo tarpu BK 246 straipsnio 2 dalyje, kurios pagrindu ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nurodyta, kad nusikalstama veika yra ne skolos negrąžinimas, o aprašyto, areštuoto ir patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas, arba šio turto neteisėtas perleidimas kitam asmeniui. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ketvirtojo protokolo 1 straipsnis numato, kad niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Tai reiškia, kad vien už negalėjimą įvykdyti prievolę asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam taikoma laisvės atėmimo bausmė. Kaip nurodė apklausti liudytojais asmenys ir patvirtina finansinė būklė, apeliantas negalėjo įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, nes ūkis susidūrė su nemokumu, kai rinkoje mokama kiaulių kaina nepadengė išlaidų joms auginti.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnio 2 dalį taikyti teismas turėjo nustatyti, kad tam tikram turtui buvo taikytas areštas ar laikinas nuosavybės teisų apribojimas ar tas turtas buvo aprašytas ir šių apribojimų galiojimo metu jis buvo perleistas ar kitokiu būdu dėl traukiamo atsakomybėn asmens kaltės prarastas (paslėptas, sugadintas), t. y. tuo apribojimu suinteresuotas asmuo ar asmuo, kurio naudai tas apribojimas buvo nustatytas, neteko to turto kaip atitinkamo dydžio vertės. Iš nuosprendžio taip ir nėra aišku, ką teismas laiko nuosavybės teisės apribojimu BK 246 straipsnio 2 dalies prasme. Vienoje vietoje jis nurodo, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, nes įkeistas kiaules perleido be kreditoriaus AB „Kėdainių grūdai“ sutikimo (pažeidė kilnojamojo turto įkeitimo lakšto sąlygas), kitu - kad perleido kiaules savo sūnui M. Š. 2005-09-09 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 278 408 Lt (už 4 300 vnt kiaulių) po Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2005-10-14 nutarties dėl įkeisto turto arešto. Tokiu būdu teismas taiko atsakomybę už apribojimus, kurių sandorio metu nebuvo, o nuosprendyje įvardinta neteisėtai perleisto turto vertė (755 000 Lt), paskaičiuota pagal kilnojamojo turto įkeitimo lakštų duomenis, rodo, kad apeliantas nubaustas visai ne už tą turtą, kuriam buvo taikomi apribojimai pagal kaltinimo turinį. Šios aplinkybės patvirtina jo ir jo gynėjo dar ikiteisminio tyrimo metu išsakytą poziciją, kad kaltinimas yra nenuoseklus, nekonkretus, pilnas dviprasmybių, todėl apsunkina gynybą, o kartais padaro ją negalima, faktiškai perkeliama įrodinėjimo našta dėl nekaltumo gynybai, kas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijos principui.

Nežiūrint nurodytų aplinkybių, jei apeliantas ir galėjo būti nubaustas pagal byloje surinktus duomenis už kokią nors veiką pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, tai tik tuo atveju, jei būtų pažeidęs turto arešto (aprašo) ar laikino nuosavybės teisų apribojimo sąlygas. Apribojimai pagal kilnojamojo turto įkeitimo lakšto sąlygas nėra tie, kuriuos pažeidus atsirastų atsakomybė minėto BK straipsnio pagrindu. Turto areštas (apyrašas) ar laikinas nuosavybės teisių apribojimas nustatomi ne dviejų privačių asmenų susitarimu, bet oficialių institucijų, turinčių atitinkamus įgalinimus pagal įstatymus, sprendimu. Kaip minėta aukščiau, po hipotekos teisėjo nutarties priėmimo apeliantas teigia nesudaręs jokių sandorių dėl kiaulių, o prieš ją galiojo tik apribojimai pagal kilnojamojo turto įkeitimo lakštus. Jų nėra pagrindo laikyti apribojimais BK 246 straipsnio 2 dalies prasme. Net jeigu teismas laikėsi ir kitokios nuomonės, tai jis turėjo įvertinti kokie apribojimai buvo, kokiam turtui, dėl ko ir kokiu pagrindu. Nuosprendis grindžiamas bendrais skaičiais, kad iš viso buvo įkeista kiaulių 755 000 Lt vertei, skola kreditoriui (nežiūrint jos susidarymo pagrindo) 706 868, 17 Lt, todėl apribojimai pažeisti.

Bylos nagrinėjimo metu gynyba nurodė, kad byloje nėra duomenų (nebuvo tirta) kiek iš įkeistų kiaulių buvo realizuota, kiek mirė natūralia mirtimi, nėra išsiaiškinta ir pateikta kokia skolos dalis susijusi su kiekvienu iš kilnojamojo turto įkeitimo lakštu, jais užtikrintomis prievolėmis ir ar M. Š. parduotos kiaulės iš tikrųjų gali būti laikomos įkeistomis. Pažymėtina, kad nei pats ieškovas, nei jų darbuotojai (esami ir buvę), apklausti liudytojais, negalėjo paaiškinti kada, pagal kokią sutartį buvo tiekiami pašarai apeliantui į kreditą, kaip ir kodėl jie buvo tiekiami po sutarčių galiojimo pabaigos. Be to, tie asmenys nurodė, kad spręsdami santykius su apeliantu net nesivadovavo sudarytais kilnojamojo turto įkeitimo lakštais, tiekimo sutartimis, jų sąlygomis nesidomėjo ir nesivadovavo, apie pačius dokumentus jiems buvo žinoma tik tiek, kad kažkokie tokie dokumentai sudaryti. Šios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo išvadą dėl gynybos teiginių, kad realizuotos kiaulės buvo neįkeistos, jog tai tik gynybinė pozicija. Tai paneigia ir byloje esančių dokumentų dėl skolos ir įkeitimo turinys, kuris negali būti traktuojamas tik pagal įsivaizduojamus ketinimus ir tai tik vienos šalies (kreditoriaus). Tų dokumentų turinį ir prasmę nustato įstatymai, todėl kitoks interpretavimas tų įrodymų ar suteikimas tos prasmės, kuri prieštarauja įstatymų suteikiamai, negalimas (BK 20 straipsnio 5 dalis).

Pagal CK 4.198 straipsnį įkeitimas yra konkretaus daikto įkeitimas konkretaus įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti. Įkeitimas įforminamas įkeitimo sutartimi (lakštu), kurioje nurodoma užtikrinta prievolė, įkeičiamas daiktas (CK 4.210 straipsnis). Registruotais duomenimis vadovaujamasi identifikuojant įkeistą turtą, nustatant užtikrintą prievolę (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-10-18 nutarimas Nr. 1246 Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų patvirtinimo). Tais duomenimis vadovaujasi ir hipotekos teisėjas, priimantis procesinius dokumentus dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Kaip ir nurodė byloje apklaustas antstolis R. Stanislauskas, hipotekos teisėjo nutartyje dėl turto arešto buvo nurodytas konkretus turtas (sunumeruotos kiaulės) ir būtent to turto jis ieškojo ir tik jo galėjo ieškoti. Kito turto jis negalėjo areštuoti, nes tai būtų įgaliojimų viršijimas. Jis tik vykdo teismo nutartį. Tą ne kartą konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nes teisingumą kompetentingi vykdyti išimtinai teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008). Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 4.224 straipsnį įkeitimo teisė pasibaigia ir laikoma pasibaigusia, nežiūrint jos registravimo būklės, kai pasibaigia įkeitimu užtikrinta prievolė. Tai reiškia, kad skolininkui prieš tą patį kreditorių turint kelis skolinius įsipareigojimus, įkeitimas pasibaigia ne su visų tų įsipareigojimų įvykdymu, o būtent tik su to, kurio įvykdymas buvo užtikrintas. Apeliantas teigia žinojęs, kad yra skolingas AB „Kėdainių grūdai“, bet taip pat žinojo (ir yra įsitikinęs, kad tai teisinga nuomonė), kad visos įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdytos. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad hipotekos teisėjas priėmė nutartį dėl išieškojimo iš įkeisto turto neginčo tvarka (t. y. vien pagal kreditoriaus formaliai pateiktus duomenis - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008), įkeisto turto seniai nebuvo ir jis buvo panaudotas įkeitimu užtikrintai prievolei įvykdyti, priimta nutartis jokių realių teisinių pasekmių nesukėlė ir ji jos neskundė Pažymėtina, kad kreditorius AB „Kėdainių grūdai“ irgi laikėsi tokios nuostatos ir dėl to nesiėmė jokių veiksmų prieš M. Š. dėl jam perleistų kiaulių, nes jeigu jos būtų buvę įkeistos, kreditorius būtų galėjęs tų pačių kilnojamojo turto įkeitimo lakštų pagrindu nukreipti išieškojimą į parduotas kiaules CK 4.207 straipsnyje įtvirtinto principo, kad įkeitimas seka paskui daiktą, pagrindu. Kreditorius taip pat nesiėmė jokių veiksmų dėl hipotekos teisėjo nutarties, antstolio veiksmų, nors baudžiamojoje byloje nurodė, kad jų veiksmai neteisėti ar turėjo būti atlikti kitaip.

Kad kiaulių įkeitimu užtikrinta prievolė ir tuo pačiu įkeitimas bet kuriuo atveju buvo pasibaigę dar prieš hipotekos teisėjui priimant nutartį dėl įkeisto turto arešto, patvirtina paties civilinio ieškovo pateikti duomenys - skolos paskaičiavimas. Juose nurodoma, kad paskutinis apelianto mokėjimas (už parduotas kiaules ŽŪKB (duomenys neskelbtini) pervesti pinigai) buvo 2005-09-18 ir juo buvo padengta vėliausiai susidariusi ir likusi neapmokėta 2004-12-21 sąskaita. Tuo tarpu įkeitimo lakštai buvo įforminti tokiomis sąlygomis:

1. pagal 2000-02-07 produkcijos tiekimo sutartį buvo sutarta, kad V. Š. bus tiekiami pašarai 2000 m. I ir II ketvirčius, o į kreditą ne daugiau kaip 50 000 Lt sumai, dėl jos buvo įformintas kilnojamojo turto įkeitimo lakštas 2000-02-07,

2. pagal 2003-01-02 produkcijos tiekimo sutartį Nr. 8 buvo sutarta, kad V. Š. bus tiekiami pašarai pagal pareikalavimą iki 2004-12-31, o į kreditą ne daugiau kaip 290 000 Lt sumai - 2004-03-03 pakeitimu ji buvo padidinta iki 469 000 Lt, dėl jos buvo įforminti kilnojamojo turto įkeitimo lakštai 2003-01-31 ir 2004-03-09.

Kaip nurodė AB „Kėdainių grūdai“ darbuotoja, liudytoja Z. N., pašarai buvo tiekiami pagal sudarytų sutarčių sąlygas - jei jos pasikeisdavo, sudarydavo naują, senoji netekdavo galios. Vadinasi, sudarius 2003-01-02 produkcijos tiekimo sutartį Nr. 8, 2000-02-07 produkcijos tiekimo sutartis, o tuo pačiu dėl jos sudarytas įkeitimas neteko galios, o žiūrint į paskutinės sutarties sąlygas, pašarai pagal ją galėjo būti tiekiami tik iki 2004-12-31 ir ne didesniam negu 469 000 Lt kreditui, atitinkamai buvo sufomuluotos ir įkeitimo lakšto sąlygos. Pašarai pateikti be apmokėjimo didesnei sumai ar po nustatyto termino nėra 2003-01-02 produkcijos tiekimo sutarties Nr. 8 prievolės ir tuo pačiu sudarytų įkeitimų dalykas, o tokiu atveju apelianto parduotos kiaulės niekaip negalėjo pažeisti įkeitimo sąlygų, nes tie įkeitimai buvo pasibaigę dėl įkeitimu užtikrintos prievolės pabaigos.

Pažymėtina ir tai, kad nežiūrint parduotų kiaulių įkeitimo (buvo jis ar ne) didžioji dalis pinigų buvo nukreipta AB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimams dengti, nes kita dalis buvo reikalinga kiaulininkystės veiklai palaikyti (mokėti mokesčius, išlaikyti fermas, mokėti atlyginimus darbuotojams ir pan.) ir kaip teisingai nurodoma nuosprendyje, kiaulių gyvenimo trukmė yra tik 6 mėnesiai. Jei apeliantas būtų jų nerealizavęs, tai būtų dar blogesnė situacija, nes kreditorius būtų patyręs dar didesnius nuostolius, o jam grėstų atsakomybė už turto nepriežiūrą, iššvaistymą. Šiuo atveju formalaus rašytinio sutikimo parduoti kiaules iš AB (duomenys neskelbtini) nebuvimas, kai liudytojai patvirtina, kad faktiškai buvo bendradarbiaujama su AB „Kėdainių grūdai“ darbuotojais ir visi įkeistų kiaulių pardavimai faktiškai buvo derinami su jais, nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliantas neturėjo įkaito turėtojo sutikimo. CK 1.93 straipsnis numato, kad tokiais atvejais galima remtis ir liudytojų parodymais. Jei vis dėl to teismas manytų, kad mano padaryti veiksmai formaliai atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytos nusikalstamos veikos požymius, apelianto manymu, jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 31 straipsnio pagrindu (dėl būtinojo reikalingumo), nes būtent taip realizuodamas kiaules jis siekė išvengti didesnės žalos - vietoj to, kad kiaulės būtų žuvę, jis už jas gavo pinigus ir juos panaudojo įkeitimu užtikrintoms prievolėms įvykdyti. Kad toks realizavimas pateisinamas, patvirtina ir atskirų teisės normų nuostatos - CK 4.240 straipsnio 4 dalis, CPK 697 straipsnio 3 dalis.

Nuosprendyje naudojamas argumentas, kad 2005-12-31 apskaitos duomenimis apelianto žinioje buvo 5 070 453 Lt vertės turtas ir jis jį neva galėjo panaudoti įsipareigojimams AB (duomenys neskelbtini) dengti, parodo, kad kaip apeliantas ir minėjo aukščiau, teismas nuteisė jį ne už BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, bet už nesugebėjimą įvykdyti skolinio įsipareigojimo. Apeliantas mano, kad AB (duomenys neskelbtini) taip nori be bylinėjimosi išlaidų prisiteisti didelę skolą, tačiau tai negali būti pagrindas patraukti apeliantą baudžiamojon atsakomybėn ir visą skolos sumą įvardinti kaip žalą, padarytą nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Pažymėtina, kad teismo nurodytą 5 070 453 Lt sumą iš esmės sudarė 2005-12-31 AB (duomenys neskelbtini) naudai hipoteka apsunkinti fermų statiniai, kuriems pritaikyti kiaulininkystės veiklai apeliantas buvo gavęs paramą iš valstybės per Nacionalinę mokėjimo agentūrą (dėl šios paramos jis ir turėjo laikytis dvejybinės apskaitos tvarkos, dėl kurios pažeidimų yra skundžiamu nuosprendžiu irgi pripažintas kaltu). Pagal su šiomis organizacijomis sudarytas sutartis jis neturėjo teisės perleisti to turto kitiems asmenims arba be jų sutikimo, arba iš viso tam tikrą laikotarpį (5 metus) nuo paramos gavimo. Šios aplinkybės rodo, kad V. Š. nubaustas nepagrįstai, netinkamai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes, o pritaikyta bausmė neadekvati padarytiems pažeidimams, jei jie ir galėtų būti vertinami kaip nusikalstama veika. Apeliantas mano, kad bausmė bet kuriuo atveju turi būti nesusijusi su laisvės atėmimu ir prašo pakeisti ją bauda.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. Š. kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 246 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nė vieno iš BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių nenagrinėjo ir neatskleidė, o formaliai rėmėsi specialistės išvada, patikinimais, kad apskaita apskritai buvo tvarkoma netvarkingai ir nėra galimybės atsakyti į visus klausimus dėl apskaitos tvarkymo. Specialistė nenurodė ir teismas nekonstatavo, kokios konkrečiai nuteistojo veiklos dalies, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros negalėjo nustatyti ir pagal kokius įstatymus jis privalėjo šiuos duomenis kaupti (apskaityti). Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius laiko nepagrįstais. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad iš esmės nuteistojo veiklos dalies, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros negalima buvo nustatyti dėl to, kad V. Š. nepateikė šią informaciją pagrindžiančių dokumentų ir tai išsamiai aprašyta byloje esančioje specialisto išvadoje, kurioje ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo apibendrinti ir pateiktas šių duomenų teisinis įvertinimas.

BK 223 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamai aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicija, kurios tekste yra nuorodos į įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius tokią apskaitą, pagal susiklosčiusią teismų praktiką traktuojama kaip blanketinė. Tai reiškia, kad BK 223 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis išsiaiškinama remiantis ne vien baudžiamojo įstatymo tekstu, bet ir kitais atitinkamais teisės šaltiniais. Nuorodos į juos motyvuojant teismų sprendimus dėl padarytų veikų kvalifikavimo yra būtinos. Šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuo tokios praktikos nėra nukrypta, nes interpretuojant baudžiamąjį įstatymą ir vertinant inkriminuojamus faktus remiamasi Buhalterinės apskaitos įstatymu bei šį įstatymą lydinčiais poįstatyminiais aktais. Pavartotos BK 223 straipsnio 1 dalies tekste buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Jis apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, išskyrus tam tikras išimtis, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Jo 16 straipsnis įpareigoja ūkinių operacijų duomenis registruoti apskaitos registruose; 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apskaitos dokumentas yra popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą; 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apskaitos registras yra, remiantis apskaitos dokumentais, parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys.

BK 223 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Buhalterinės apskaitos netvarkymas – tai teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, visiškas nevykdymas, pvz. ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių neregistravimas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra netinkamas Buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų vykdymas, pvz., kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant minėtų teisės aktų reikalavimų. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas yra norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir po jo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir išanalizavęs byloje esančius duomenis nustatė ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kokių duomenų negalima buvo nustatyti dėl ūkininko V. Š. padarytų veiksmų, nepateikti duomenys išsamiai išvardinti specialisto išvadoje dėl ūkininko V. Š. ūkio ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų (t. 1, b. l.118-163, t. 16, b. l. 14-30). Apeliacinės instancijos teismas neatkartoja šios informacijos, kadangi nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija šių aplinkybių, o nesutinka, kad jis privalėjo šiuos duomenis kaupti ir pateikti atitinkamoms, jo veiklą prižiūrėjusioms, institucijoms.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja teisės normas, reglamentuojančias buhalterinės apskaitos procedūras, bei kitus klausimus susijusius su finansine atskaitomybe, be to apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias teises normas, kuriomis rėmėsi specialistė duodama aukščiau minėtą specialisto išvadą, atkartoja jų turinį tačiau deklaratyviai teigia, kad specialistė nesivadovavo jomis ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė specialistės poziciją, o ne apelianto. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintos „Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos“ 5 punktas nurodo, kad „Ūkininkai patys pasirenka savo ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą - supaprastintąjį arba dvejybinę apskaitos sistemą: 5. 1. pasirinkę supaprastintąją apskaitos sistemą, vadovaujasi šios tvarkos nuostatomis <...>, o 7 punktas nurodo, kad pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale, kuriame turi būti nurodomi būtinieji kasos rekvizitai.“ Šias teisės normas apeliantas nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Atlikus V. Š. veiklos tyrimą, buvo nustatyta, kad ūkininkas V. Š. 2000 - 2002 metais pasirinko supaprastintąjį savo ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą, tai yra vedė Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą. 2003-01-01 - 2005-12-31 laikotarpiu ūkio apskaitą tvarkė pagal dvejybinę apskaitos sistemą. Pagal tyrimui pateiktą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą informaciją nustatyta, kad ūkininkas V. Š. 2000-2005 metais ūkio apskaitą tvarkė pagal dvejybinę apskaitos sistemą ir sudarė finansines atskaitomybes. Ūkininkas V. Š. 2000-02-07 - 2005-12-31 laikotarpio apskaitos dokumentų, surašytų pagal dvejybinę apskaitos sistemą, bei 2000-2005 metų finansinių atskaitomybių tyrimui nepateikė (išskyrus 2005 metų apskaitos registrą „Atsiskaitymai su tiekėjais“). Šių aplinkybių nuteistasis V. Š. nepaneigė jokiais duomenimis ir iš esmės neginčija šių reikiamų dokumentų nepateikimo fakto, o tai, kad jis privalėjo kaupti ir saugoti šiuos dokumentus, pasirinkęs dvejybinę apskaitos sistemą yra akivaizdu pagal aukščiau paminėtas teises normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas skunde pripažįsta pasirinkęs dvejybinės apskaitos sistemą ir žinojęs privalomumą laikytis šios apskaitos sistemos tvarkos, kadangi buvo gavęs paramą iš valstybės per Nacionalinę mokėjimų agentūrą.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nustatė ir nurodė kokius būtent norminius aktus savo veikloje pažeidė V. Š. ir kuo pasireiškė šių teisės normų pažeidimai, taigi nuteistasis nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto – Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo ir 17 straipsnį – finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šias normas nuteistasis pažeidė, nes nepateikė 2000-2005 m. nei apskaitos registro „Realizacija“ nei kito suvestinio apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaitytos realizacinės pajamos, todėl nebuvo galima nustatyti realizacinių pajamų neatitikimo pagal įrašus 2000-01-01 – 2005-12-31 laikotarpio balansuose ir 2000-2005 m. pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnaluose priežasčių bei ar 2000-2005 m. balansuose V. Š. teisingai nurodė pajamas iš realizacijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad V. Š. nepateikė 2000-02-07 – 2002-12-31 laikotarpio kiaulių apskaitos dokumentų, 2000-02-07 – 2000-12-31 bei 2001-11 pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ir 2001-2005 m. apskaitos registro „Atsiskaitymai su pirkėjais“, taip nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto reikalavimų, bei nepateikė 2001-2005 m. apskaitos registrų “Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų suvestinių kiaulių pardavimo bei apmokėjimo už jas apskaitos dokumentų, todėl nebuvo galima nustatyti 2005 m. balanse nurodytos pirkėjų skolos bei įsiskolinimo susidarymo priežasčių. Nepateikus 2000 m. ir 2001-11 mėn. pirminių apskaitos dokumentų, 2000-2005 m. apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“, „Atsiskaitymai su pirkėjais“, „Bankas“, „Kasa“ negalima nustatyti gautų ir išleistų piniginių lėšų bei apimties, įsiskolinimo 2005-12-31, ūkio piniginių lėšų panaudojimo 2000-02-07 – 2005-12-31 laikotarpiu.

Apeliantas spekuliatyviai skunde nurodo, kad pagal jo pateiktus apskaitos dokumentus galima pilnai nustatyti vykdytos veiklos visus duomenis ir apimtį ir, kad byloje nėra kokių nors duomenų, kad jis vykdė kokią nors veiklą, kuri neatsispindi buhalteriniuose dokumentuose. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis V. Š. nepateikė tyrimui visų finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuos privalėjo kaupti ir saugoti, todėl pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį, o būtent šis pažeidimas įeina į BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliaciniame skunde minimo ATPK 173¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtyje nėra negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros požymio, todėl tokį požymį turinti veika negali būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje šis padarytos veikos požymis yra konstatuotas, galimybės taikyti ATPK 173¹ straipsnį, kaip to prašo apeliantas, teisės požiūriu nėra.

Apeliantas, komentuodamas pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jo nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį taip pat klaidingai juos interpretuoja, bei neteisingai komentuoja BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir šių požymių buvimą apelianto veikloje. Pagal BK 246 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Apeliantas neginčija bylos faktinių aplinkybių, todėl plačiai jos nebus aptariamos. Apeliantas iš esmės tvirtina, kad jis galėjo realizuoti turtą, bei, kad jo perleistas turtas nebuvo areštuotas ir nebuvo laikinai atribota jo nuosavybės teisė į šį turtą, todėl jo veika nesudaro BK 246 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties. Šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais.

Atlikus tyrimą, baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 2005-09-09 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis tarp V. Š. ir M. Š., kuri patvirtina, kad nuteistasis V. Š. pardavė savo sūnui 1 854vnt. kiaulių vidutinio svorio po 70 kg, 1 658 vnt. penimų kiaulių vidutinio svorio po 40 kg, 1 872 vnt paršelių vidutinio svorio po 7 kg esančių Boniškių bei Ilgakiemio kaimuose Kauno rajone, už 278 408 Lt., sudarant patalpų nuomos sutartį. Šios sutarties 1.3 p. bei 4 skyriuje „Pardavėjo garantijos“ pardavėjas, t. y. V. Š. garantavo, kad turtas nėra perleistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas pirkėjui ,nurodyta, kad pardavėjas, pareiškė, kad šis turtas jokių apribojimų neturi ir neapsunkins turto jokiais įsipareigojimais (1 t. b. l. 14-20). Tačiau baudžiamojoje byloje esanti 2004-05-20 gyvulių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 113 patvirtina, kad V. Š. turi turtinius įsipareigojimus AB (duomenys neskelbtini) pagal produkcijos tiekimo sutartis 2000-02-07, 2003-01-02, suderinimo protokolus 2003-07-21, 2004-03-02 (1 t. b. l. 21-28). Baudžiamojoje byloje taip pat yra kiti dokumentai, patvirtinantys, kad nuteistasis V. Š. buvo įkeitęs kilnojamąjį turtą (gyvulius kiaules), kuo buvo siekiama apsaugoti skolą: 2000-02-21 Pažymėjimai apie kilnojamojo turto įkeitimo įregistravimą (t. 1, b. l. 29-30); Pažymėjimas apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą patvirtina, kad 2003-01-31 sudarytas įkeitimo sandoris (t. 1, b. l. 36-41); pažymėjimas apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą (t. 1, b. l. 42-47); pažymėjimas apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą (t. 1, b. l. 48-52). Šiose dokumentuose yra įtvirtintas draudimas perleisti įkeistą turtą, bei įpareigojimas turto savininkui tinkamai saugoti įkeistą turtą ir turimą kiekį.

Atlikus ūkininko V. Š. veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad jis neįvykdė prievolių kreditoriui AB (duomenys neskelbtini) pagal 2000-02-07 produkcijos tiekimo sutartį Nr. 39, pagal 2003-01-02 produkcijos tiekimo sutartį Nr. 8, 2004-03-02 suderinimo protokolą Nr. 2, nustatytu terminu negrąžino 706 868, 17 Lt skolos. Todėl 2005-09-06 raštu Nr. 03-1393 AB (duomenys neskelbtini) , atstovaujama generalinio direktoriaus V. L., išsiuntė ūkininkui V. Š. įspėjimą dėl priverstinio 800 976,79 Lt skolos išieškojimo per 20 dienų negrąžinus skolos. V. Š., gavęs įspėjimą, sumokėjo 94 108, 61 Lt (2005-09-09 ir 2005-09-12 pardavė kiaules ŽUKB (duomenys neskelbtini) , kuri už nupirktas kiaules 94 108,61 Lt pagal trišalę sutartį sumokėjo AB (duomenys neskelbtini) ), likusios 706 868,17 Lt skolos per 20 dienų negrąžino ir įkeisto turto AB (duomenys neskelbtini) neperdavė. Todėl AB (duomenys neskelbtini) 2005-10-06 raštu Nr. 03-1569 pateikė Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo 3 pareiškimus dėl priverstinio 706 868,17 Lt skolos išieškojimo iš ūkininko V. Š..

Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2005-10-14 priėmė 3 nutartis, kuriomis nutarė: 1) areštuoti ir perduoti AB (duomenys neskelbtini) ūkininko V. Š. ir I. Š. kilnojamąjį turtą: 150 paršavedžių 85 000 Lt vertės, 1 182 vnt. kiaulių 367 000 Lt vertės ir 1 218 vnt. kiaulių 303 000 Lt vertės; 2) uždrausti įkeisto turto savininkams perleisti šį turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai. Antstolis R. Stanislauskas 2005-11-11, vykdydamas teismo nutartis Nr.654-L, 655-L, 656-L, nustatė, kad įkeisto turto 150 paršavedžių 85 000 Lt vertės, 1 182 vnt. kiaulių 367 000 Lt vertės ir 1 218 vnt. kiaulių 303 000 Lt vertės ūkininkai V. Š. ir L. Š. neturėjo, nes, sudaręs minėtą 2005-09-09 pirkimo-pardavimo sutartį, jas pardavė.

Minėti pažymėjimai apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą galiojo turto perleidimo metu. Taigi, nuteistasis V. Š. turėjo prievolę saugoti ir neperleisti įkeisto turto ir žinojo tai, tačiau nevykdė įsipareigojimų. Apeliaciniame skunde nuteistojo yra atkartota pirmosios instancijos teisme pateikta versija, jog jis realizavo ne tas kiaules, kurios buvo aprašytos įkeitimo lakštuose pagal kiaulių numeraciją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši versija apkaltinamajame nuosprendyje yra pagrįstai ir motyvuotai atmesta. Kilnojamasis turtas – kiaulės buvo įkeistos konkrečių grupių, konkretaus svorio ir konkrečiam prievolės dydžiui užtikrinti su sąlyga, kad turto savininkas įsipareigoja užtikrinti tinkamą turto saugojimą, niekam jo neperleisti ir neįkeisti, neišnuomoti ar kitaip apriboti savo teises į įkeičiamą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo. Draudžiama įkeitimo objektą perleisti, draudžiama įkeitimo objektą pakartotinai įkeisti Lietuvoje ir Europos sąjungoje galvijų (kiaulių) numeracija nustatyta ir būtina. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad gamybos procese kiaulė išgyvena apie 6 mėnesius, ką patvirtino liudytojai A. U., I. K., pripažino kaltinamasis V. Š., išlaikyti kiaulę tuo pačiu inventoriniu numeriu yra nerealu dėl gamybos proceso. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto įkeitimo lakšto paskirtis – užtikrinti skolininko atsiskaitymą kreditoriui. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-170/2010, akto formos ir turinio trūkumai negali lemti sprendimo baudžiamojoje byloje, kai yra kitų duomenų, turinčių reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ir laikant kiaulių numeracijos nepakeitimą įkeitimo lakšto trūkumu, negalima pripažinti minėto V. Š. turto realizavimo teisėtu. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl kilnojamojo turto įkeitimo lakštų formos atitikimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu V. Š. padarius jam inkriminuota nusikaltimą, numatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje, aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai perleidęs kitam asmeniui.

Pagal tuos faktus, kuriuos byloje yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas ir surašytas nepažeidžiant nei įstatymų, nei jų taikymo susiklosčiusios praktikos. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo jį naikinti ar keisti.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas V. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino V. Š. asmenybę, o būtent tai, kad jis praeityje neteistas, jam pateikti kaltinimai dėl kitų nusikaltimų padarymo, nekartą baustas administracine tvarka (t. 18, b. l. 60-76), į tai, kad jis darbingas, psichiškai sveikas, apdovanotas Padėkos raštais Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (t. 21, b. l. 68-75).. V. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė V. Š. už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią įstatyme numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, o už nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.