Kauno apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Ramunė Kuzmienė Procesinio sprendimo kategorija: 44.1; 44.5.1; 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 26 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Irenai Andriuškevičienei, trečiajam asmeniui I. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo N. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-63-572/2009 dėl nuostolių atlyginimo pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui N. J., tretieji asmenys I. M. ir S. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu (b.l. 2-4, t.1) prašė teismo priteisti iš atsakovo 55.959,26 Lt nuostolių atlyginimo, 1.679,00 Lt žyminio mokesčio bei kitas bylinėjimosi išlaidas, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Teismas be pagrindo teigia, kad 2004-08-22 autoįvykis Ispanijoje įvyko dėl atsakovo kaltės. Teismui išreikalavus medžiagą apie autoįvykį nebuvo įrodyta, kad atsakovas būtų pripažintas kaltu dėl autoįvykio sukėlimo. 2004-08-26 protokolas, kuriame pažymėta, kad tyrėjai mano, jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo automobilio „VW Passat“ vairuotojo N. J. išsiblaškymas ar neatidumas vairuojant, taip pat alkoholinių gėrimų vartojimas, negali būti laikomas neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo kaltę. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų patrauktas administracinėn ar kito pobūdžio atsakomybėn arba, kad jo kaltė būtų nustatyta kitais objektyviais leistinais įrodymais. Byloje taip pat nepateikti duomenys apie kitų vairuotojų, kurių transporto priemonės dalyvavo autoįvykyje, galimus pažeidimus. Nustatyta, kad motociklo vairuotojas stovėjo prie kelio šalikelės galimai sudarydamas kliūtį, kas taipogi galėjo būti viena iš autoįvykio priežasčių. Atsakovo kaltė dėl autoįvykio negali būti laikoma pagrindu ieškovo patirtiems nuostoliams priteisti. Atsakovo kaltė dėl autoįvykio visiškai nesietina su ieškovo nuostolių atsiradimu. Ispanijos draudikų biuras pareikalavo iš ieškovo nuostolių atlyginimo tik dėl to, kad automobilis buvo neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl atsakovo kaltės klausimas nagrinėjamojoje byloje nebuvo sprendžiamas.

3. Teismas priteisė 48.660,28 Lt nuostolių, kurie yra akivaizdžiai per dideli, neįvertinus Ispanijos ir Lietuvos ekonominių skirtumų ir su tuo susijusių neadekvačių išmokų. Autoįvykio metu autotransporto priemonėms buvo padaryti nedideli apgadinimai: lengvasis automobilis „Opel Astra“ įdaužtas kairiojoje galinėje šoninėje dalyje. Pažeistas bamperis, bagažinė, sparnas ir optinis žibintas. Kairiojoje priekinėje dalyje pažeistas optinis žibintas, sparnas, bamperis ir variklis. Motociklui „Peugeot Jet“ pažeistas išmetamas vamzdis, karteris ir apatinė variklio dalis. Nustatyta, kad įvykio metu septyni asmenys patyrė lengvus (kai kur nurodyta silpnus) kūno sužalojimus. Iš pateiktų aprašymų matyti, kad žala atsirado ne dėl transporto priemonių ženklaus apgadinimo ar žmonių sveikatos ilgalaikio sutrikdymo. Nuostolių dydį sąlygojo akivaizdūs pragyvenimo lygio ir kainų neatitikimo tarp dviejų valstybių ekonominiame lygmenyje skirtumai. Nurodyta aplinkybė yra svarbi ir suponuoja CK 1.5 straipsnio taikymą mažinant ieškovui priteistinų nuostolių dydį. TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Minėtas straipsnis taipogi suteikia teisę mažinti žalos atlyginimą. Be to ieškovas laiku nepranešė atsakovui apie atsiradusią žalą, su atsakovu nebendradarbiavo ir nesiekė nuostolių atlyginimo atsakovui ekonomiškai naudingesniu būdu. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad ieškovas netinkamai administravo draudimo išmokos išmokėjimą. Draudikų biuras visiškai eliminavo atsakovą iš žalos sureguliavimo ir tuo prisiėmė atsakomybę už žalos dydį, nes praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui atsakovas dėl ieškovo kaltės prarado galimybę teikti įrodymus apie žalos dydį (sugadintų transporto priemonių atstatymą, sužalotų asmenų sveikatos atstatymui patirtas išlaidas, dalyvavusių autoįvykyje asmenų kaltę). Draudikų biuras dėl nuostolių atlyginimo į atsakovą kreipėsi tik 2008 m. kovo mėnesį, pareikšdamas ieškinį teisme, t.y. praėjus ketveriems metams po autoįvykio.

4. Teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, neatsižvelgė į CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius. Įvertinus tai, kad ieškovas apie administravo žalos atlyginimą neinformavo atsakovo, be to, ieškovas yra ekonomiškai žymiai stipresnė šalis, o atsakovo materialinė padėtis šiuo metu yra itin sunki, priteistinų nuostolių dydis turėjo būti mažinamas. Nuostolių dydis privalėjo būti sumažintas taip pat taikant CK 6.282 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovo materialinė padėtis sunki, jis augina dvi mažametes dukras, sutuoktinė dėl vaikų priežiūros nedirba, todėl atsakovas išlaiko save ir dar tris asmenis. Atsakovas dirba atsitiktinius statybos darbus užsienyje. Atsakovas turi įgijęs nekilnojamąjį turtą - butą, kuris yra įsigytas už kreditą, ir kuris yra areštuotas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 108-112, t.2) ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, jis patyrė nuostolius dėl to, kad civilinė atsakomybė dėl 2004-08-22 Ispanijoje įvykusio eismo įvykio kilo atsakovui, vairuojant Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę „VW Passat“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) ir kad minėto eismo įvykio metu atsakovo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nesant bent vienai iš paminėtų sąlygų, ieškovui nebūtų kilusi pareiga sumokėti Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamas sumas, tuo pačiu ieškovui nebūtų atsiradusi ir teisė reikalauti susigrąžinti išmokėtas sumas. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pateiktuose įrodymuose tyrėjų konstatuotomis eismo įvykio aplinkybėmis, galėjo jas ginčyti ir pateikti ginčijamas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį numatyta transporto priemonės savininkui. Šios pareigos nevykdymas, vadovaujantis eismo įvykio metu galiojusio TPVCAPDĮ redakcija, transporto priemonės savininkui galėjo užtraukti administracinę atsakomybę (TPVCAPDĮ 43 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu transporto priemonės savininko, kaip asmens, atsakingo už jam priklausančios transporto priemonės apdraudimą privalomuoju draudimu, ir eismo įvykio kaltininko tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis bei pobūdis, nėra reikšmingi ieškovui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui ir jokiu būdu neriboja bei nepanaikina ieškovo reikalavimo teisės į eismo įvykio kaltininką - atsakovą. Tik atlyginęs ieškovui jo išmokėtą sumą, atsakovas ir transporto priemonės savininkas turės teisę spręsti tarpusavio atgręžtinius reikalavimus. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškinys 48.660,28 Lt dalyje yra pagrįstas ir įrodytas. Civilinės atsakomybės sąlygos ir nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, išmokos bei žalos administravimo mokesčio dydžiai buvo nustatyti ir apskaičiuoti kompetentingos institucijos (šiuo atveju Ispanijos nacionalinio draudikų biuro), vadovaujantis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Dėl šios priežasties Ispanijos nacionalinio draudikų biuro ieškovui pareikšti reikalavimai (iš viso 16.206,92 eurų (55.959,26 Lt)), kuriuos ieškovas sumokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui, ir atsakovui pareikštas lygiai tokio pačio dydžio (55.959,26 Lt) reikalavimas, laikomi teisingais, kol jie nepaneigti kitais įrodymais. Atsakovas nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu nukentėjusiųjų asmenų patirtų nuostolių dydis, kaip teigia atsakovas, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į nukentėjusių asmenų ir kaltininko valstybių kainų lygio skirtumą. Priešingai negu mano atsakovas, ieškovui negali būti taikomos TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja draudiko, o ne ieškovo sumokėtų išmokų grąžinimą. Ieškovas ir draudikas yra du skirtingi subjektai, kurių sąvokos apibrėžtos tiek TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 ir 6 dalyse, tiek Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 ir 48 dalyse. Ieškovo išmokėtų sumų grąžinimą reglamentuoja TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatos. Todėl atsakovo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į (draudimo sutartyje) nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį ir kitas aplinkybes, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas sprendimą, nepažeidė CK 6.282 ir 6.251 straipsniuose įtvirtintų nuostatų dėl nuostolių dydžio mažinimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 114-116, t.2) tretysis asmuo I. M. prašė apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Tretysis asmuo mano, kad teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau nesutinka su atsakovo nurodytais motyvais, kad už žalos atlyginimą yra atsakinga automobilio „VW Passat“ savininkė. 2000-02-29 I. M. sudarė panaudos sutartį su S. K., bei 2000-02-29 įgaliojo S. K. parduoti automobilį tretiesiems asmenims, todėl nors VĮ Regitra duomenų bazėje I. M. nurodyta kaip transporto priemonės savininkė, tačiau realiai automobilis priklausė S. K.. Lietuvos Respublikos CK 6.270 straipsnio 2 dalis numato, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t.y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Tuo atveju, jeigu S. K., perduodamas automobilį kitam asmeniui, nesudarė reikiamų sutarčių, kurios gali būti pripažintos kaip tinkamos perduoti naudoti transporto priemonę, atsakomybė už padarytą žalą turi tekti solidariai jam bei asmeniui, kuriam ji (transporto priemonė) buvo perduota.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, trečiasis asmuo I. M. prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK ) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog už transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas atsakovas, dėl ko jis turi pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Pagal TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalį atsakomybė už draudimo sutarties sudarymą 43 straipsnio nustatyta tvarka yra transporto priemonės savininkui. Tuo atveju, jeigu transporto priemonė naudojama asmens pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti. TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kai biuras atlygina žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje). Byloje nagrinėjamu atveju ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pareikalavo priteisti padarytos žalos išmokėtą sumą iš asmens, kalto dėl autoįvykio, t.y. atsakovo. Toks ieškovo pasirinkimas, kurio negalima pripažinti neteisėtu, vertintinas, kad ieškinį ieškovas pareiškė netinkamam atsakovui.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo teigia, kad 2004-08-22 autoįvykis Ispanijoje įvyko dėl atsakovo kaltės, teismui išreikalavus medžiagą apie autoįvykį nebuvo įrodyta, kad atsakovas būtų pripažintas kaltu dėl autoįvykio sukėlimo.

Su tokiais atsakovo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Byloje pateiktų Ispanijos kompetentingų organų atlikto ikiteisminio tyrimo medžiagoje (b.l.145-208, t. 1), yra pakankamai duomenų apie autoįvykio tyrimą, kad pripažinti, jog kaltas dėl šio 2004 08 22 autoįvykio yra būtent atsakovas, vairavęs neblaivus, nesuvaldęs automobilio, dėl ko šis atsitrenkė į kitą automobilį, o šis į motociklą. Ši medžiaga yra rašytiniai įrodymai, kuriuose fiksuoti faktiniai duomenys ir kuriuos įvertinti yra teismo pareiga. Teisėjų kolegija šiais rašytinais įrodymais netikėti neturi pagrindo, nes ir pats atsakovas atsiliepime į ieškinį bei triplike neneigė aplinkybių, kad jis vairavo neblaivus, ne dėl jo kaltės įvyko transporto priemonių susidūrimas. Todėl jo kaltę patvirtina autoįvykio tyrimo medžiagoje fiksuotų duomenų visuma net ir nepriėmus jį apkaltinančio teisinio akto baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo bylose.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, jog teismo priteisti 48.660,28 Lt nuostoliai yra akivaizdžiai per dideli, priteisti neįvertinus Ispanijos ir Lietuvos ekonominių skirtumų ir su tuo susijusių neadekvačių išmokų. Negalima sutikti su atsakovo aiškinimu, jog nuostolių dydį sąlygojo akivaizdūs pragyvenimo lygio ir kainų neatitikimo tarp dviejų valstybių ekonominiame lygmenyje skirtumai. Civilinės atsakomybės sąlygos ir nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, išmokos bei žalos administravimo mokesčio dydžiai buvo nustatyti ir apskaičiuoti kompetentingos institucijos (šiuo atveju Ispanijos nacionalinio draudikų biuro), vadovaujantis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Dėl šios priežasties Ispanijos nacionalinio draudikų biuro ieškovui pareikšti reikalavimai, kuriuos ieškovas sumokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui, ir atsakovui pareikštas lygiai tokio paties dydžio reikalavimas, laikomi teisingais, kol jie nepaneigti kitais įrodymais. Atsakovas, kaip teisingai atsiliepime pažymi ieškovas, nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu nukentėjusiųjų asmenų patirtų nuostolių dydis, kaip teigia atsakovas, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į nukentėjusių asmenų ir kaltininko valstybių kainų lygio skirtumą. Iš duomenų apie Ispanijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą žalos atlyginimą (b.l. 146-148, t.2) matyti, kad dėl atsakovo kaltės buvo pakenkta septynerių asmenų sveikatai, apgadintos dvi transporto priemonės, taigi nuostolių dydį pirmiausia lėmė pats autoįvykio pobūdis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog lyginimas dviejų valstybių ekonominių skirtumų negali būti pagrindu išieškomų nuostolių dydžiui sumažinti.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, jog teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, neatsižvelgė į CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius. Jo nuomone, įvertinus tai, kad ieškovas administravo žalos atlyginimą apie tai neinformavęs atsakovo, be to, ieškovas yra ekonomiškai žymiai stipresnė šalis, o atsakovo materialinė padėtis šiuo metu yra itin sunki, priteistinų nuostolių dydis turėjo būti mažinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju, kada priteista 48.660,28 Lt, kaip kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ir ieškovas, negali būti sumažinamas nuostolių atlyginimo dydis, nes pagal CK 6.251 str. 2 d. nuostatas sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. 2004 m. rugpjūčio mėnesį galiojusi TPVCAPD įstatymo 11 str. redakcija nustatė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500.000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100.000 eurų dėl žalos turtui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimas nekeistinas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atstovo kelione į Kauno apygardos teisme vykusį posėdį – 73,69 Lt.(CK 88 str. 1 d. 8 p.).

Taip pat iš atsakovo priteistinos trečiajam asmeniui I. M. jos turėtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291, buveinės adresas Algirdo g. 38, Vilnius) iš atsakovo N. J. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 73,69 Lt (septyniasdešimt tris litus ir 69 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo N. J. ( asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.