Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

dalyvaujant asmens, dėl kurio prašymo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, P. V. gynėjams advokatams Arvydui Montrimui, Arūnui Marcinkevičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo P. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal P. V. pareiškimą.

Teisėjas, išnagrinėjęs P. V. skundą, susipažinęs su pateikta skundo medžiaga, išklausęs posėdyje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. 2007 m. spalio 15d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdyje gynėjai prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atsisakyta teisme pradėti privataus kaltinimo bylos procesą ir vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi skundo medžiaga būtų perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti.

Iš teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų matyti, kad 2007 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – Generalinė prokuratūra) buvo gautas P. V. pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo bei šmeižimo. Generalinės prokuratūros prokuroras 2007-05-25 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant duomenų, kad P. V. pareiškime nurodyta veika turi visuomeninę reikšmę arba kad ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali pats ginti savo teisėtų interesų, nes pareiškime pranešama apie veiką, dėl kurios byla turi būti nagrinėjama privataus kaltinimo bylų proceso tvarka.

P. V. BPK 168 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka apskundė minėtą prokuroro nutarimą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2007-06-20 nutartimi P. V. skundą patenkino ir panaikino 2007-05-25 prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad prokuroras, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė, jog siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn ypatingą subjektą – LR Seimo narį.

Generalinės prokuratūros prokuroras apskundė 2007 m. birželio 20 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkei. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkė 2007-07-12 nutartimi atmetė prokuroro skundą ir paliko galioti 2007-06-20 nutartį. 2007 m. rugpjūčio 3 d. Generalinės prokuratūros prokuroras dar kartą priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo pareiškėjo apšmeižimo, nenustačius, kad ši veika turi visuomeninę reikšmę arba kad ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali pats ginti savo teisėtų interesų, nes pareiškime pranešama apie veiką dėl kurios byla turi būti nagrinėjama privataus kaltinimo bylų proceso tvarka.

Skundas tenkintinas iš dalies. Nutartis naikintina, nes teismas netinkamais motyvais ir nepagrįstai nustatęs, kad šioje proceso stadijoje yra aplinkybė, dėl kurios procesas negalimas, atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad Seimo sutikimas patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka už šmeižimą yra nereikalingas. Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje, Seimo statuto 22 straipsnio 3 dalyje esančios normos įtvirtina Seimo nario imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ir pagal BK 154 straipsnį. Seimo narys bendrais pagrindais (be Seimo sutikimo) negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už jokią nusikalstamą veiką, taip pat ir šmeižimą. Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis, Seimo statuto 22 straipsnio 2 dalis įtvirtina Seimo nario idemnitetą - absoliutų draudimą persekioti Seimo narį už jo pareigų vykdymą: balsavimus ir kalbas Seime, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose. Tačiau jei vykdydamas šias pareigas Seimo narys tyčia paskleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal bendras BPK numatytas teisines procedūras - privataus kaltinimo bylų proceso tvarka. Tačiau kad vyktų toks baudžiamasis procesas, taip pat reikalingas Seimo sutikimas. Priešingu atveju būtų pažeidžiamos normos, reglamentuojančios Seimo nario ribotą imunitetą baudžiamajai jurisdikcijai.

Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, kad norėdamas pradėti privataus kaltinimo procesą, paduodamas skundą P. V. privalėjo pateikti ir Seimo sutikimą. Tokio sutikimo gavimo galimybės privataus kaltinimo bylų proceso tvarka asmeniui, siekiančiam privataus kaltinimo tvarka inicijuoti Seimo nario baudžiamąjį persekiojimą, įstatymai nenumato.

Teismo nutartyje esančiais motyvais ( nėra Seimo sutikimo ir neįmanoma jo net prašyti) ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu teismui atsisakant pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, kyla grėsmė, kad yra pažeidžiama asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ( Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą teismą, nes teismas tokioje situacijoje išaiškina, kad Seimo narys turi absoliutų imunitetą t.y iš viso negali būti persekiojamas esant privačiam kaltinimui dėl šmeižimo ar kitų nusikalstamų veikų, numatytų BPK 407 straipsnyje.

Toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos pavyzdžiams, kuriuose buvo nagrinėjami teisės į teisingą teismą realizavimo atvejai parlamentarams netinkamai įgyvendinant saviraiškos laisvę. Antai bylose IELO prieš Italiją (pareiškimo numeris 23053/02), TSALKITZIS prieš Graikiją (pareiškimo numeris 11801/04), PATRONO, CASCINI ir STEFANELLI prieš Italiją (pareiškimo numeris 10180/04) buvo konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimai suvaržant asmens teisę į teismą, kai atitinkamos institucijos sureikšmino parlamento narių imunitetą baudžiamajai jurisdikcijai, privataus kaltinimo bylose nesant ryšio tarp parlamento narių išsakytų įžeidžiamo pobūdžio teiginių ir jų parlamentinės veiklos. Šio teismo praktika yra nuosekli – teisei į teismą suteikiamas prioritetas parlamentinės politinės saviraiškos laisvės atžvilgiu.

Teismas nutartyje nurodė, kad jis neįgalintas kreiptis į atitinkamą instituciją dėl sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn. Išties baudžiamojo proceso taisyklės nereglamentuoja, kaip turi elgtis teismas, norėdamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą Seimo nariui, ir kaip gauti Seimo sutikimą. Pagal Seimo statuto nuostatas vienintelis Seimo sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn prašytojas gali būti Generalinis prokuroras ( Seimo statuto 23 straipsnis). Jo vadovaujama institucija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl P. V. šmeižimo kitų motyvų pagrindu. 2007 m. rugpjūčio 3 d. Generalinės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo P. V. apšmeižimo, nenustatęs, kad ši veika turi visuomeninę reikšmę arba kad ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali pats ginti savo teisėtų interesų. Šiame nutarime prokuroras nurodė P. V. galimybę ginti savo teises būtent teisme ir išdėstė vieną iš prokurorui priimtinų būdų, kaip spręsti proceso įstatymais nesureguliuotą klausimą: jei apygardos teismas įžvelgtų būtinumą atimti Seimo nariui imunitetą baudžiamajai atsakomybei, tai teismas pats galėtų kreiptis į Generalinį prokurorą, kad šis atliktų Seimo statute nurodytus veiksmus dėl Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo.

Tokie teismo veiksmai sprendžiant šį klausimą privataus kaltinimo byloje atitiktų BPK 287 straipsnyje ir BPK 414 straipsnio 2 dalyje esančias taisykles.

Tačiau prieš vykdant tokį veiksmą visų pirma kruopščiai turėtų būti atlikti parengiamieji procesiniai veiksmai, reglamentuoti BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje, ir įsitikinta, ar nurodyti faktai apie pranešamą Seimo nario nusikalstamą veiką nėra akivaizdžiai neteisingi, ar skunde privataus kaltinimo tvarka yra nurodytas tinkamas subjektas, ar išties nėra kitų BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių procesas negali būti pradedamas. Teismas taip pat turėtų žinoti ir aplinkybes, kodėl Generalinės prokuratūros prokuroras atsisakė pradėti baudžiamąjį procesą, kokią jis įžvelgia tolesnę proceso eigą, Generalinio prokuroro galimą dalyvavimą procese. Šios aplinkybės teismui atsisakant pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal P. V. skundą nebuvo žinomos.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą nei BPK XXX skyriuje esančiose taisyklėse, nei kitose BPK normose nepatikėtas spręsti išimtinei baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko kompetencijai. Spręsti šiuos klausimus reikėtų laikantis bendrųjų bylos parengimo nagrinėti teisme taisyklių, paskiriant teisėją, kuris rengs bylą nagrinėti teisme.

Skunde esantis prašymas pačiam nagrinėjančiam P. V. skundą aukštesniajam teismui pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš Seimo narį ir skundo nagrinėjimo metu gautas papildomas prašymas vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi skundo medžiagą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti negali būti išspręsti šioje proceso stadijoje ir šio teismo, nes BPK 409 straipsnio 1 dalyje ir 412¹ straipsnio 1 dalyje esančius klausimus pirmiausiai turi išspręsti žemesniojo teismo teisėjas.

Aukštesniojo teismo teisėjas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal P. V. skundą, ir skundą grąžinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.