Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), netekėjusi, neįgali (darbinga 30 proc.), teista: 1) 2012 m. sausio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 178 str. 4 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 5 mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu pagal BK 259 str. 1 d. 6 MGL (780 Lt) bauda, 3) 2015 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 str. 2 d., laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 6 val., išskyrus, jei tai susiję su darbu ar mokslu, 4) 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant ją per visą bausmės laiką nuo 21.00 iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, ir

L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), ten pat deklaravusi gyvenamąją vietą, dirbanti restorane „F.“, teista: 1999-06-11 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo pagal BK 274 str. 3 d., 207 str. 2 d., 42 str. – laisvės atėmimu 3 m. su 1/6 turto konfiskavimu; 2010 m. vasario 6 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį 3 metais laisvės atėmimo,

kaltinamos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. S. ir L. V., bendrais veiksmais pagrobė svetimą, nukentėjusiajai I. R. priklausantį, 1950 eurų vertės turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 17 d. 22 val. iki 2017 m. vasario 18 d. 7 val., Vilniuje, Šiltnamių g. 29, VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyriaus (duomenys neskelbtini) palatoje, L. V. stebint aplinką, kad niekas nepastebėtų, I. S. nuo gulinčios lovoje I. R. kairės rankos vidurinio piršto nuėmė auksinį žiedą su deimantu, kurio vertė 750 eurų, ir nuo kaklo nuėmė virvelę su auksiniu kryžiaus formos pakabuku su 7 deimantais, kurio vertė 1200 eurų.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti įvykio vietos apžiūros rezultatai (b. l. 16).

Apžiūrėtas garso įrašas iš BPC, kuriame užfiksuota, kaip gydymo įstaigos medicinos sesuo praneša apie galimai įvykdytą pacientės daiktų vagystę (b. l. 58).

2017-05-18, 2017-09-08 ir 2017-09-11 buvo gautos VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pažymos apie I. S. gydymą Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ūmių apsinuodijimų skyriuje laikotarpiu nuo 2017-02-11 iki 2017-02-18, bei L. V. gydymą laikotarpiu nuo 2017-02-15 iki 2017-02-18. Abi buvo paguldytos (duomenys neskelbtini) palatoje (b. l. 76,77,79-82).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visumą, konstatuoja, jog kaltinamųjų I. S. ir L. V. kaltė bendrais veiksmais pagrobus svetimą, nukentėjusiosios I. R. turtą, įrodyta. Kaltinamoji I. S. apklausiama teisme parodė, kad vakare į palatą, kurioje buvo ji ir kaltinamoji L. V., atvežė nukentėjusiąją I. R., pastaroji buvo nelabai geram stovyje, rankos pririštos, lašinami vaistai. Pastebėjo ant nukentėjusiosios rankos žiedą. Kai baigė lašėti lašelinė, seselė išėjo. Ji priėjo prie lovos, paprašė stebėti L. V. aplinką. Nukentėjusioji buvo bejėgė ir ji nuėmė I. R. žiedą. L. V. pasakė, kad nukentėjusiajai ant kaklo yra virvutė ir ji pamatė ant kaklo raudoną virvutę su auksiniu kryžiaus formos pakabuku. Virvelę nukirpo, padavė L. V., kuri tą virvutę išmetė pro langą. Ryte, pasitaikius progai, papuošalais pasidalijo – L. V. siūlymu, pasiėmė vertingesnįjį, t. y. kryželį, o L. V. atidavė žiedą. Norėjo važiuoti į stotį nusipirkti narkotikų, L. V. sutiko ją pavežti, tačiau išėjo taip, kad išvažiavo jos nepalaukusi. Ji paskambino L. V., klausė, gal ši žinanti, kam galima kryželį parduoti, tačiau L. V. nurodyto pirkėjo pasiūlyta suma jai pasirodė per maža. Pati nuvažiavo iki stoties ir pardavė kryželį lombarde. Šie kaltinamosios I. S. parodymai nuoseklūs, atitinkantys jos ikiteisminio tyrimo metu duotus išsamius parodymus, kurių ji laikėsi ir akistatos su kaltinamąja L. V. metu. Apklausiama tyrimo metu I. S. patikslino, kad nukentėjusiajai ryte pasigedus papuošalų ir medicinos įstaigos personalui iškvietus policijos pareigūnus, ji patikros metu papuošalus buvo paslėpusi burnoje, už žandų, pareigūnai jų neaptiko. Nurodytą aplinkybę, jog auksinį kryžiaus formos pakabuką pardavė lombarde, I. S. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. I. R. priklausantis pakabukas, padedant kaltinamajai, buvo surastas. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais kaltinamosios I. S. parodymais, pripažįsta juos esant detaliais ir patikimais, kartu reikšmingais nustatant kitos kaltinamosios – L. V., kaltę dėl padarytos neteisėtos veikos. Kaltinamoji L. V. savo kaltės dėl svetimo turto pagrobimo nepripažino, tikino, jog į palatą atvežus nukentėjusiąją, ilgai negalėjo užmigti, todėl nuėjo pas budinčią gydytoją, kuri jai davė vaistų ir nuo šių ji užmigo. Atsibudo tik ryte, kuomet nukentėjusioji I. R. ėmė ieškoti dingusių daiktų, nieko bendro su jų vagyste teigė neturinti, tvirtino, jog I. S., pati pagrobusi nukentėjusiosios turtą, siekia ją apkalbėti. Vis tik, tokią kaltinamosios versiją teismas vertina kaip jos gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. L. V., priešingai nei I. S., kuri tiek tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu išliko nuosekli, dėl tam tikrų įvykio detalių paaiškinimus keitė. Štai pripažinusi, jog išvykus iš ligoninės, kaltinamoji I. S. jai skambino ir prisipažino apvogusi nukentėjusiąją I. R., vienu atveju nurodė, kad I. S. teiravosi, kam galėtų parduoti papuošalus, ar žiedą, ar kryželį, atskirai neminėjo, kitu – nurodė, jog I. S. teiravosi būtent dėl kryželio pardavimo, neminėjo paėmusi žiedą, apie jį kalbos nebuvo, dar kitu – kad apie žiedą sužinojo, tik paskabinus I. S., galiausiai liko prie pozicijos, jog I. S. sakiusi po žandu paslėpusi papuošalus, o dėl pardavimo klausė tik apie kryželį. Teismas šiuo atveju vadovaujasi detaliais I. S. paaiškinimais, jog L. V. su jos siūlymu apvogti nukentėjusiąją I. R. sutiko, I. S. nuėmus žiedą, nurodė pažiūrėti, ką nukentėjusioji turi ant kaklo, turėjo ir galimybę stebėti aplinką, kad į palatą, I. S. nuimant papuošalus nuo nukentėjusiosios, neateitų medicinos įstaigos personalas, be to, atsikratė nusikalstamos veikos pėdsaku – virvele, ant kurios buvo kryžiaus formos pakabukas, išmetė pro palatos langą, suderino pagrobtų daiktų dalybas, sau pasilikdama nukentėjusiosios žiedą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teismas, priešingai nei teigė L. V., nenustatė I. S. tikslo ją apkalbėti ar jai pakenkti. Kreiptinas dėmesys ir į tai, jog L. V., kategoriškai neigusi kaltę dėl įvykdytos vagystės ir tikinusi, kad I. S. ją piktavališkai apkalba, sutiko apmokėti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą dėl pagrobto ir negrąžinto žiedo, motyvuodama, jog taip susitarė su I. S., kadangi pastaroji šiuo metu neturi finansinių galimybių, be to, teisiamojo posėdžio pabaigoje, suteikus kaltinamajai paskutinį žodį, L. V. sutiko ir su prokuroro siūloma bausme. Teismo posėdyje apklausiama nukentėjusioji I. R. paaiškino, kad tąsyk sesuo naktį su greitąja pagalba atvežė ją į ligoninę, ji buvo su kryžiuku ir su žiedu, atsikėlusi ryte, pasigedo papuošalų. Daiktų vertė: 1200 Eur – kryželis, 750 Eur – žiedas. Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir pareiškime dėl padarytos veikos, ikiteisminio tyrimo apklausose. Ikiteisminio tyrimo eigoje atlikto parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu, nukentėjusioji I. R. atpažino I. S., ir L. V., kaip moteris, kurios gulėjo kartu su ja ligoninės palatoje. Liudytoja L. U. teisme patvirtino, kad kaltinamąsias matė palatoje, kuomet atlydėjo seserį į ligoninę, tačiau su jomis nebendravo, ikiteisminio tyrimo metu patikino, atvežus I. R. į ligoninę, mačiusi ant sesers rankos žiedą su akmenuku bei kryžiaus formos pakabuką ant kaklo. Kaltinamųjų kaltei pagrįsti reikšminga ir kita, rašytinė bylos medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolas, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, pakabuko – kryželio, kurį tyrimo metu pateikė I. S., apžiūros protokolas, garso įrašo iš BPC apžiūros protokolas, VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pažymos, kuriose užfiksuota, kad I. S. ir L. V. aktualiu laikotarpiu gydytos šioje įstaigoje, buvo paguldytos (duomenys neskelbtini) palatoje. Sujungus visus bylos įrodymus į vientisą grandinę, konstatuotina, jog I. S. ir L. V., veikdamos bendrai, pagrobė svetimą, I. R. priklausantį turtą, t. y. papuošalus – auksinį žiedą su deimantu bei ant virvelės buvusį auksinį kryžiaus formos pakabuką su deimantais. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodyta papuošalų verte, ji iš esmės atitinka rinkos kainas, turto vertė, nagrinėjant bylą teisme, neginčyta.

Aptariama kaltinamųjų veika kaltinamajame akte kvalifikuota kaip atviroji turto vagystė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šiame BK straipsnyje numatytos atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Teismų praktikoje sutariama, jog vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Tuo tarpu slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau parodo, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinės nutartys Nr. 2K-415/2008, 2K-136/2011). Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali virsti atvira, jei kaltininkas iš pradžių ketino veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų kaltininkui pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsė pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą. Teismo įsitikinimu, byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog kaltinamosios I. S. ir L. V. nukentėjusiajai priklausantį turtą pagrobė atvirai. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, atvykus į ligoninę, palatoje jai davė vaistų, pririšo prie lovos, pastatė lašelinę ir ji užmigo, tik atsikėlusi pastebėjo, kad nuo piršto nuimtas žiedas, o nuo kaklo – auksinis pakabukas. Liudytoja L. U. teisme paiškino, kad sesuo į ligoninę atvežta sunkios būklės, pusiau sąmoninga. Aplinkybes, jog nukentėjusiajai buvo lašinami vaistai, ji buvo fiksuota prie lovos, miegojo ir tik ryte pasigedo papuošalų, patvirtina ir medicinos įstaigos darbuotojos pokalbis su BPC darbuotoju (užfiksuota skambučio į BPC garso įrašo apžiūros protokole). Tai, jog papuošalus nuo I. R. nuėmė pastarajai užmigus, nukentėjusioji buvo bejėgė, nurodė ir kaltinamoji I. S.. Bylos medžiaga leidžia spręsti, jog daugiau pašalinių asmenų be kaltinamųjų ir miegančios nukentėjusiosios ligoninės palatoje nebuvo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nukentėjusiosios turtas buvo pagrobtas slapta. Aplinkybė, kad svetimas turtas buvo pagrobtas atvirai iš kaltinimo šalintina. Šiuo atveju, aptarta kaltinamųjų veika, atsižvelgus ir į pagrobto turto vertę, atitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (nekvalifikuotas svetimo turto pagrobimas) požymius ir būtent pagal šią baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį jos trauktinos baudžiamojon atsakomybėn. Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog perkvalifikuojant veiką kaltinamosioms buvo užkirstas kelias tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo, kad pastarosios būtų pasirinkusios kitokią gynybinę poziciją.

Kaltinamosios kaltinamos veiką padariusios bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas, darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, jog joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, jog tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamųjų susitarimas veikti bendrai reiškėsi žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais, jos suvokė savo atliekamų savo veiksmų esmę, pasekmes, abi prie šios veiklos prisidėjo. Teismas nenustatė, jog kuri iš kaltinamųjų būtų viena kitos veiksmams prieštaravusi, kiekvienos indėlis buvo reikšmingas – kol L. V. stebėjo aplinką, kad į palatą neįeitų pašalinis asmuo, I. S. nuo nukentėjusiosios rankos piršto nuėmė auksinį žiedą su deimantu, ir, L. V. nurodžius, jog ant nukentėjusiosios kaklo dar kažkas yra, nuo pastarosios kaklo nuėmė ir virvelę su auksiniu kryžiaus formos pakabuku, po to L. V. pakabuko virvelę išmetė pro palatos langą, pagrobtą turtą jos tarpusavyje pasidalijo. Veika padaryta tiesiogine tyčia.

Pažymėtina, jog nukentėjusioji I. R. civilinio ieškinio byloje nepareiškė.

Teismas, skirdamas bausmę I. S., atsižvelgia į tai, kad ji padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuria kėsinamasi į nuosavybę, veika padaryta tiesiogine tyčia, ji priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, veika baigta. Atsižvelgtina ir į tai, kad I. S. vaidmuo buvo aktyvesnis, jai kilo nusikalstamas sumanymas ir būtent ji nuėmė papuošalus nuo nukentėjusiosios. Teismas taip pat vertina tai, jog dalis pagrobto turto – kryžiaus formos pakabukas, kaltinamajai bendradarbiaujant su teisėsaugos pareigūnais, nukentėjusiajai I. R. grąžinta. Teismas nustato ir atsižvelgia į kaltinamosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat į jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo požiūriu, nėra pagrindo nustatyti valstybinio kaltintojo nurodytą kaltinamosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi tokio pobūdžio veika (svetimo turto pagrobimas) beveik visuomet padaroma savanaudiškais tikslais, ir tai atspindi veikos esmę. Papildomai išskiriant šią aplinkybę, kaltinamosios atsakomybė būtų nepagrįsta pasunkinta. Teismas vertina ir I. S. asmenybę – nedirbanti, neįgali (darbingumo lygis 30 proc.), ne kartą teista ir bausta administracine tvarka, tame tarpe ir už teisei priešingas veikas, kuriomis kėsinamasi į svetimą turtą, matyti, jog išvadų iš savo ankstesnio elgesio kaltinamoji nedaro, teisinės atsakomybės priemonės teigiamos įtakos jai neturi. I. S. įrašyta į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą, jai diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, ji gydyta ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl abstinencijos būklės vartojant opioidus. Specialisto išvada nustatyta, kad skirti jai teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Nuo 2017 m. gegužės 19 d. priklausomybės ligų centre jai taikoma farmakoterapijos metadonu programa, kaltinamoji bando gydytis nuo priklausomybės. Turi sūnų, kurį globoja mama. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, I. S. skirtina baudžiamojo įstatymo normos sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, bausmės dydį nustatant artimesnį jos vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis). Kartu skirtini ir tam tikri įpareigojimai. Teismo vertinimu, tokia bausmė bus adekvati, atitinkanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Skirtina bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrintina su 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jai paskirta bausme.

Kaltinamajai I. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus, naikintina.

Teismas, skirdamas bausmę L. V., atsižvelgia į tai, kad ji padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuria kėsinamasi į nuosavybę, veika padaryta tiesiogine tyčia, ji priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, veika baigta. Teismas taip pat vertina tai, jog pagrobto turto dalis, kuri po kaltininkių dalybų teko kaltinamajai L. V. (žiedas), negrąžinta. Teismas nustato ir atsižvelgia į kaltinamosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip jau aptarta aukščiau, nėra pagrindo nustatyti prokuroro nurodytą kaltinamosios L. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgtina ir į tai, jog nenustatyta jokių kaltinamosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas vertina ir L. V. asmenybę – dirbanti, iki šios veikos padarymo teista du kartus, tačiau jau prieš 8 metus, ne kartą bausta administracine tvarka. L. V. įrašyta į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą, jai diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, ji gydyta ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl abstinencijos būklės vartojant alkoholį, ūminės intoksikacijos. Specialisto išvada nustatyta, kad skirti jai teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, L. V. skirtina baudžiamojo įstatymo normos sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, bausmės dydį nustatant mažesnį nei jos vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Kartu skirtini tam tikri įpareigojimai. Teismo vertinimu, tokia bausmė bus adekvati, atitinkanti teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Kaltinamajai L. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam įsiteisėjus, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais

nusprendžia:

I. S. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai laisvės apribojimą aštuoneriems mėnesiams, įpareigojant ją laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir I. S. nustatyti galutinę bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams, įparegojant ją laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Į bausmės laiką įskaityti pagal 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą atliktos bausmės dalį bei juo įskaitytus laikotarpius.

Bausmės pradžią I. S. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

I. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

L. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai laisvės apribojimą septyneriems mėnesiams, įpareigojant ją laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

Bausmės pradžią L. V. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

L. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, Kareivių g. 1/Kalvarijų g. 135, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.