Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-5468-815/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-05-12
Bylos Nr.: I-5468-815/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00127-2016-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Mefodija Povilaitienė, Ernestas Spruogis, Margarita Stambrauskaitė
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: A. J. M.
Advokatai: Mindaugas Paukštė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-5468-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00127-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 1.3.5; 3.6; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. M. (A. J. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas A. J. M. (A. J. M.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato Mindaugo Paukštės (2015 m. sausio 15 d. atstovavimo sutartis (b. l. 9)), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas (b. l. 1–3):

1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 17U-2309 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) pilietį A. J. M. išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti j Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309);

1.2. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 neatitinka vien formalių reikalavimų dėl sprendimo motyvavimo ir sankcijos argumentavimo, be to, neigiamai vertinama tai, kad pareiškėjas formaliai atitinka reikalavimus, taikomus leidimui laikinai gyventi gauti, priimdamas tokį sprendimą atsakovas nesigilino į jokias aplinkybes ir nepaaiškino, kas neatitinka tikrovės, dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais

2.1. Sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 iš dalies buvo tenkintas pareiškėjo prašymas, kuris buvo nagrinėtas ankstesniame teismo procese, t. y. buvo panaikintas Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-51) nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal sprendimą Nr.(15/5-9) 4U-51, buvo atšauktas įspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS II) pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį.

2.2. Pareiškėjas remiasi SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, nurodo, kad yra nesuprantama, kaip gali būti taikomi dvigubi standartai, t. y. pareiškėjui leidžiama atvykti į Šengeną, tačiau draudžiama atvykti į vieną iš Šengeno šalių – Lietuvą, ypač nesuprantama dėl to, kad būtent per Lietuvą vykdoma pareiškėjo ekonominė veikla.

2.3. Departamentas skundžiamame sprendime nurodo, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, t. y. pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir LLG), siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kad kyla pareiškėjo nelegalios migracijos rizika. Dėl to pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 m. laikotarpiui, t. y. iki 2018 m. sausio 8 d. Pažymėtina, kad toks traktavimas nesusijęs su bylos duomenimis ir sveiku protu. Pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) bendraturtis, Bendrovės įstatinio kapitalo dydis – 72 405 Eur (250 000 Lt), nėra įrodymų, kad Bendrovė įsteigta fiktyviai. Tuo atveju, jeigu Departamentui kilo neaiškumų dėl Bendrovės veiklos, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus. Įstatinio kapitalo suma parodo, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje.

Argumentas, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe įsigyti Lietuvoje registruotą įmonę, yra niekinis. Asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, neišmanančiam teisės aktų, yra protinga įsigyti jau registruotą įmonę, negu mokėti papildomai teisininkams ir konsultantams dėl naujos įmonės registravimo; juo labiau, teisiškai tai neturi skirtumo, kadangi nėra draudimo Lietuvoje įsigyti įregistruotą įmonę, tai taikoma tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek ir užsieniečiams.

2.4. Departamentas pareiškėjo veiksmus vertina kaip nusikalstamą veiką, nors pareiškėjas iš tiesų nori atitikti visus formalius reikalavimus, kad gautų LLG ir galėtų be trikdžių vykdyti ekonominę veiklą, mokėti mokesčius ir plėtoti tarptautinę prekybą. Tuo atveju, jeigu Departamentui kyla neaiškumų dėl pareiškėjo vykdomos veiklos, jis tegul kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tačiau teigti, kad asmuo, siekiantis atitikti formalius reikalavimus, veikia apsimestinai, yra neetiška. Verslo veiklai apskritai dažnai nereikia nei tokio dydžio įstatinio kapitalo, nei didelių patalpų, užtenka asmens ir kompiuterio, šiuo atveju pareiškėjas, norėdamas atitikti būtent formalius reikalavimus, išpildė visas būtinas sąlygas, tačiau Departamentui ir tai netinka. Akivaizdu, kad formalus reikalavimų atitikimas taikomas dviprasmiškai, t. y. jeigu Departamentui asmuo patinka, formalių reikalavimų atitikimas yra pagirtinas, jeigu asmuo nepatinka, formalių reikalavimų atitikimas tampa fiktyvus.

Pažymėtina, kad teismas nevertina ekonominės ar politinės naudos, o vertina būtent į formalius reikalavimų atitikimus. Pareiškėjas atitinka visus formalius reikalavimus, keliamus siekiant LLG Lietuvoje, todėl nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą iki 2018 m. sausio 8 d.

Ypač reikėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje įsteigta įmonė, išnuomotos patalpos, tad Departamentas tokiais veiksmais tiesiogiai naikina užsieniečių verslą Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

2.5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, tačiau Departamentas tik nurodė, kad pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, todėl uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m., jokių argumentų, motyvų ir įrodymų, kaip duomenys neatitiko tikrovės, nepateikta, vadinasi, naikintinas ir ši sprendimo Nr. (15/5-9) 17U-2309 dalis.

Pažymėtina, kad Departamentui pakako tikrovę atitinkančių duomenų panaikinti draudimą atvykti į Šengeną, tačiau tų pačių duomenų nepakanka atvykti į Lietuvą. Taigi, taikomi dvigubi standartai.

II

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (Departamentas kompetentingas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) statymo 133 straipsnio 5 dalį), ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priimant nepažeistos pagrindinės procedūros, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodytos sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 16–20).

1. Sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 nuspręsta: panaikinti sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas) duomenis apie pareiškėją, į Sąrašą įrašytus pagal sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51; atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į (SIS II); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. Sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarime Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 6, 17¹, 17².2 ir 17³.2 punktais, Departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. 3K-106 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 ir 12 punktais, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 12 punktu, atsižvelgus į Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274)).

2. Sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7480-815/2015 (toliau – ir Teismo sprendimas), kuriame teismas įpareigojo Departamentą klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į Sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo nagrinėti iš naujo. Teismas nurodytame sprendime nekonstatavo, kad nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką: teismas įvertino, kad sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių jis priimtas. Departamentas, vykdydamas šį Teismo sprendimą, įvertino Teismo sprendimo argumentus ir sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 detaliai nurodė priimamo sprendimo priežastis ir motyvus.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą, Departamentas ir pareiškėjo atstovas, vadovaudamiesi proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir proporcingumo principais bei sutikdami, kad yra pagrindas draudimui pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., pasirašė sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad Departamentas paliks galioti pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir atšauks įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (Departamentas įsipareigojo šį sprendimą priimti per 2 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo). Ši sutartis buvo pasirašyta pareiškėjo atstovo iniciatyva – pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ketina dalyvauti mugėje (duomenys neskelbtini) ir dėl šios priežasties prašė priimti sprendimą kuo skubiau (dar neįsiteisėjus Teismo sprendimui). Departamentas, įvertinęs prašymo argumentus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo atstovas sutiko, kad yra draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, pasirašė nurodytą sutartį ir priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 17U-2309.

4. Sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 nurodyta, kad šis sprendimas priimtas atsižvelgus į sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274), kuriame pareiškėjui atsisakyta išduoti LLG. Sprendimas Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) yra galiojantis ir įsiteisėjęs, jame konstatuotos aplinkybės, kad pareiškėjas siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nepaneigtos byloje esančiais įrodymais. Taigi, bylos faktinės aplinkybės – priimtas sprendimas atsisakyti išduoti LLG pareiškėjui – patvirtina esant Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 nurodyta, kad jis priimtas įvertinus atsisakymo išduoti LLG pagrindą (pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis): pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, šiuo sprendimu siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, neleisti užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiama užkirsti kelią nelegaliai migracijai.

Įvertinus sprendimo Nr. (15/5-9) 17U-2309 pagrindą ir tikslą, individualias faktines aplinkybes, šis sprendimas yra proporcinga priemonė. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus: pareiškėjo šeiminių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriame atsisakyta pareiškėjui išduoti LLG, pagrindas. Sprendimas Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) ir surinktų duomenų visuma rodo, kad pareiškėjas siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar nenustatyti draudimo, sprendimo Nr. (15/5-9) 17U-2309 priėmimo metu nenustatyta. Nors pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir vadybininkas, ši Bendrovė Lietuvos Respublikoje realios ūkinės komercinės veiklos nevykdo.

5. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas taiko dvigubus standartus, t. y. pareiškėjui leidžiama atvykti į Šengeną, tačiau draudžiama atvykti į vieną iš Šengeno šalių –Lietuvą. Pažymėtina, kad situacija, kai užsieniečiui uždraudžiama atvykti tik į vieną Šengeno erdvės šalį atitinka tiek Įstatymo nuostatas (žr., pavyzdžiui, Įstatymo 26 straipsnio 7 dalį), tiek ES teisės aktus. Priimdamas sprendimą Nr. (15/5-9) 17U-2309, Departamentas papildomai įvertino pareiškėjo atstovo paaiškinimus (pavyzdžiui, 2015 m. birželio 30 d. teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. I-7481-331/2015 atstovas nurodė, kad M. šeima yra pakankamai pasiturinti, (duomenys neskelbtini) turi 4 gamyklas, planavo perkelti verslą, dalį verslo į Lietuvą, tačiau tai buvo neleista; jeigu neleido Lietuva, žmonės apsisuko ir išvažiavo, bet neleisti jiems atvykti į kitas valstybes dėl šito irgi neteisinga (garso įrašo 15 minutė)), draudimo atvykti į Šengeno erdvę proporcingumą, Teismo sprendimo motyvus ir nusprendė pareiškėjui neuždrausti atvykti į Šengeno erdvę. Nors Departamentas neturi dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo vykdomą veiklą (duomenys neskelbtini), tačiau, atsižvelgęs į pateiktus paaiškinimus, abejones įvertino pareiškėjo naudai – sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti veiklos kitose valstybėse.

6. Pareiškėjas skunde nurodo, kad būtent per Lietuvą vykdoma jo ekonominė veikla, tačiau pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo ar Bendrovės veikla vykdoma Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė jokių Bendrovės sutarčių ar kitokių veiklos vykdymą patvirtinančių dokumentų, skunde net nenurodoma ar apibūdinama, kokia ekonominė veikla vykdoma, koks jos pobūdis. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informaciją apie viešus draudėjo duomenis 2016 m. vasario 9 d. Bendrovėje nebuvo nė vieno apdraustojo asmens. Sodros 2015 m. gruodžio 18 d. informacija apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. nebuvo įdarbintas, o skundo argumentai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas nedirba Bendrovėje, yra nepagrįsti.

7. Departamentas nesutinka su pareiškėjo nuomone (remiantis skundu), kad vien tik įmonės įsigijimas savaime sudaro pagrindą išduoti LLG ir rodo, kad užsienietis turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsniu, nagrinėdamas užsieniečių prašymus privalo įvertinti, ar nėra atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A858-2720/2014, vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi.

Pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti LLG išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas įsigijo juridinio asmens akcijas, tačiau nepateikė duomenų, kokią konkrečią veiklą ir kokiu būdu įmonė vykdys). Taigi, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti LLG, neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), todėl yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti LLG pagrindas (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti LLG Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės). Šios aplinkybės konstatuotos sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274), kuris yra galiojantis ir nėra ginčijamas. Remiantis LVAT praktika, nors užsienietis ir yra įmonės akcininkas ir direktorius (t. y. yra įsteigta įmonė, sudaryta darbo sutartis) tam tikrų aplinkybių visuma (sutarčių nepateikimas, teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje neturėjimas) leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, ir, siekdamas gauti LLG veiklos pagrindu, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (administracinė byla Nr. A-3281-822/2015). Taigi, Įstatymo 26, 35 straipsnių nuostatos, teismų praktika akivaizdžiai paneigia pareiškėjo poziciją, kad vien tik formalus reikalavimų atitikimas, nesant duomenų, patvirtinančių ketinamos vykdyti veiklos realumą, patvirtina, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A-2005-662/2016, asmeniui, siekiančiam gauti LLG Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, t. y. ne tik įmonės įsteigimo faktą, bet būtent tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, t. y. kad jis realiai vykdys teisėtą veiklą, tam pagrįsti jis turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma.

8. Departamentas nevertino pareiškėjo veiksmų kaip nusikalstamos veikos, tačiau vykdydamas Įstatymo nuostatas (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis), atsižvelgdamas į tai, kad Departamentas yra kompetentinga institucija priimti sprendimus uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis), atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir priėmė motyvuotą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.

9. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jeigu Departamentui buvo kilę neaiškumų, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis, vertintini kritiškai. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A-3592-624/2015, teisės aktai nenustato Departamentui pareigos reikalauti iš užsieniečio papildomų duomenų Įstatymo 133 straipsnyje 1 dalyje nustatyto sprendimo priėmimui, todėl nereikalaudamas tokių duomenų Departamentas nepažeidė tokio sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Be to, pareiškėjas ir jo atstovas, žinodami, kad klausimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjamas iš naujo, įvertinę Departamento poziciją, įtvirtintą ir 2015 m. gruodžio 17 d. sutartyje, galėjo savo nuožiūra pateikti, jų nuomone, reikšmingus dokumentus, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti. Pareiškėjas jokių dokumentų nepateikė ir teismui.

III

Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Juciūtė (2015 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 3K-108 „Dėl įgaliojimų suteikimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei“ (b. l. 21)) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) asmeniškai pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame, be kita ko, nurodė: pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis; būsimasis adresas ir telefonai Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), tel(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), el. paštas (duomenys neskelbtini); Lietuvoje ketina užsiimti teisėta veikla, įmonė, kurioje ketina dirbti / užsiimti teisėta veikla – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios adresas – (duomenys neskelbtini), tel(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), el. paštas (duomenys neskelbtini); gyvenimui skirtos lėšos Lietuvoje – minimali mėnesio alga (MMA), šaltinis – darbo sutartis; pranešimą apie priimtą sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi prašė siųsti buvimo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), ir el. paštu (duomenys neskelbtini); pareiškėjas pasirašytinai patvirtino, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka (b. l. 23–28); su prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą (b. l. 32), Juridinių asmenų registro išrašą (b. l. 33–35), Bendrovės steigimo aktą (b. l. 37–38), Bendrovės įstatus (b. l. 39–47), Bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 49–51), Bendrovės vienintelio akcininko sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo (b. l. 52–53), Bendrovės vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus skyrimo (b. l. 70), akcijų pasirašymo sutartis (b. l. 54–68), duomenis apie Bendrovės akcininkus (b. l. 69), darbo sutartį (b. l. 71–73), gyvenamosios vietos patalpos savininko sutikimą (b. l. 74).

2. Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2014 m. spalio 23 d. išrašu, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), teisinis statusas neįregistruotas, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), elektroninio pašto adresas ir telefonas – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini); bendrovės įstatinis kapitalas – 250 000 Lt (2 500 akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt), Bendrovės veikslo tikslai ir rūšys: panaudodama turimus fondus, materialinius ir intelektinius resursus, Bendrovė gali užsiimti bet kokia veiklos rūšimi pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, neprieštaraujančia įstatymams (b. l. 33–35).

3. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktu, ją įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama N. S., bendrovės įstatinis kapitalas – 10 000 Lt (100 akcijų, kiekvienos paprastos vardinės akcijos nominali vertė – 100 Lt), pradinis įnašas – 10 000 Lt, mokamas pinigais į Bendrovės kaupiamąją sąskaitą ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 1 d. (b. l. 37–38).

4. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama N. S. (pardavėja), ir J. M. (J. M.) (pirkėjas) 2014 m. spalio 8 d. sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja pardavė pirkėjui 100 nematerialių paprastų vardinių akcijų (b. l. 49–51).

5. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. spalio 10 d. vienintelio akcininko sprendimu dėl Bendrovės įstatinio kapitalo didinimo iki 250 000 Lt, teisė įsigyti Bendrovės akcijas suteikta iš viso 5 asmenims, taip pat ir pareiškėjui (b. l. 52–53).

6. Remiantis 2014 m. spalio 10 d. akcijų pasirašymo sutartimi, pareiškėjui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui, pateiktų akcijų emisijos kaina – 50 000 Lt, vienos akcijos nominali vertė – 100 Lt, už šias akcijas pareiškėjas įsipareigojo apmokėti 12 500 Lt įnašą į Bendrovės kasą ar sąskaitą per 30 darbo dienų nuo akcijų pasirašymo sutarties pasirašymo dienos, 33 500 Lt – per 12 mėnesių nuo šios akcijų pasirašymo sutarties pasirašymo dienos (b. l. 60–62).

7. Remiantis 2014 m. spalio 22 d. duomenimis apie Bendrovės akcininkus, Bendrovėje yra 5 akcininkai, turintys po 500 vardinių paprastųjų akcijų (akcijos nominali vertė – 100 Lt), vienas iš jų – pareiškėjas (b. l. 69).

8. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama Bendrovės direktoriaus J. M. (J. M.), ir pareiškėjas 2014 m. spalio 27 d. sudarė darbo sutartį Nr. DS-002, pagal kurią pareiškėjas įdarbintas vadybininku, darbo užmokestis – Lietuvos Respublikoje nustatyta minimali mėnesio alga, darbuotojas pradeda dirbti nuo LLG gavimo dienos (b. l. 71–73).

9. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. spalio 27 d. tarpininkavimo rašte, adresuotame Departamentui, prašė išduoti pareiškėjui, Bendrovės akcininkui, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 1 metams, nurodė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje būtinas siekiant Bendrovės tikslų bei vykdant veiklą, nuo Leidimo išdavimo dienos pareiškėjas bus įdarbintas Bendrovėje vadybininku pagal darbo sutartį, Bendrovė įsipareigoja pareiškėjui mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesio algą ir nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas į privalomojo sveikatos draudimo fondą (b. l. 32).

10. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini)) 2014 m. spalio 16 d. sutikime sutiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančiame bute, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu gyventų ir savo gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėjas (b. l. 74).

11. Remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašu (2014 m. lapkričio 18 d. duomenys), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (buto bendras plotas – (duomenys neskelbtini) m², gyvenamasis plotas – (duomenys neskelbtini) m²), nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 77).

12. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1696(00274) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 78–81). Sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1696(00274), be kita ko, nurodyta:

12.1. Departamentas 2014 m. spalio 30 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos gavo pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą ir kartu pateiktus dokumentus sprendimui dėl LLG išdavimo priimti.

12.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, pagal 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą LLG gali būti išduodamas / keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris galiojo iki 2014 m. lapkričio 1 d., leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, ketinančiam užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai užsienietis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 000 Lt, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakyme Nr. A1-133 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo (kuris galiojo iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 9.3 punktą iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, kai jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro ne mažiau kaip 50 000 Lt, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, siekiant šios įmonės tikslų ir vykdant veiklą. Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo sąlygos. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas LLG.

12.3. Dokumentų LLG pateikimą, LLG užsieniečiams išdavimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Remiantis Aprašu, užsienietis, norintis gauti Leidimą, kartu su prašymu išduoti Leidimą turi pateikti Aprašo 17 punkte nurodytus dokumentus ir 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą LLG išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti LLG.

12.4. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys LLG išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias užsieniečio galimybes apsigyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Departamentui žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš (duomenys neskelbtini) pavojus, tai rodo bendra informacija apie padėtį šalyje bei ženkliai padidėjęs (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų dėl LLG išdavimo srautas.

12.5. „2014 m. spalio 24 d. (duomenys neskelbtini) pilietis A. J. M., tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinis kapitalas – 250 000 litų bendraturtis ir vadybininkas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, 2014-06-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo akto ir įstatų kopijas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, akcijų pasirašymo sutarčių kopijas, darbo sutarties kopiją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos aprašymą ir kitus dokumentus.

<...>

Migracijos departamento prie LR VRM Imigracijos reikalų skyriui (toliau – Imigracijos reikalų skyrius) nagrinėjant šio užsieniečio pateiktus dokumentus, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovauja N. S., minėta bendrovė nuolat steigia įmones ir parduoda jas užsieniečiams siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota (duomenys neskelbtini). Imigracijos reikalų skyriaus turimais duomenimis, šiuo adresu nuolat registruojamos ir parduodamos įmonės užsieniečiams, suinteresuotiems tik gauti leidimus laikinai gyventi, o ne vykdyti Lietuvoje ūkinę-komercinę veiklą.

2014 m. lapkričio 6 d. Imigracijos reikalų skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių A. J. M. gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Aprašo nustatyta tvarka, išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-12) 10K-50531 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui. 2014 m. lapkričio 17 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2014 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (K)-19-1374RN, kuriame išdėstyta informacija apie A. J. M. ir kitus užsieniečius, kurie prašo išduoti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu.

Pažymėtina, kad užsienietis pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovauja M. G., sutikimą leisti gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad šiuo adresu esančioje gyvenamojoje patalpoje, kuri nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kurios gyvenamasis plotas yra (duomenys neskelbtini) kv. m., ketina apsigyventi ir deklaruoti savo gyvenamąją vietą dar 9 užsieniečiai, kurie yra pateikę prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu.

Taigi, A. J. M. neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje, kadangi gyvenamosios patalpos dydis ir ketinančių apsigyventi ir deklaruoti asmenų santykis netinka tokiam būstui keliamų reikalavimų. Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 4.10 punkte nustatyta, kad tinkamas būstas – būstas, kuris tinka gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinka statybos bei specialiųjų normų (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) reikalavimus ir kurio naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra didesnis kaip 14 kvadratinių metrų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir šiuo adresu neketina gyventi.

Išnagrinėjus užsieniečio pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, kyla įtarimas, kad užsienietis neketina gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoj, kadangi konkretaus verslo plano neturi, nėra pateikęs jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių. Minėtas užsienietis nurodė, kad ketina užsiimti tekstilės prekyba Lietuvoje, tačiau potencialių pirkėjų nenurodė. Nežinoma, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą, kadangi jokių komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių jis nepateikė. Pateiktas veiklos paaiškinimas tik abstrakčiai apibūdina ketinamą vykdyti veiklą, nenurodant veiklos etapų, veiklos vykdymo vietos, prekių sandėliavimo vietos, prekių kainų, pelno, ketinamos investuoti į verslą piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmės ir t.t. A. J. M. pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos aprašyme nurodyta, kad Lietuvoje yra steigiama bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovybė Lietuvoje, minėta bendrovė užsiima tekstilės gaminių gamyba ir eksportu. Taigi, A. J. M. nepateikė jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų sutarčių ar kitų dokumentų, leidžiančių daryti išvadas dėl šios įmonės būsimos veiklos realumo.

Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes, darytina išvada, kad užsienietis siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Aplinkybės, nustatytos nagrinėjant A. J. M. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sukėlė rimtų įtarimų, kad šis užsienietis įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ne ketindamas realiai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, o tik siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tikrieji A. J. M. tikslai yra visai kitokie, nei oficialiai jis deklaravo, ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Neabejotina, kad, pasinaudodamas galimybe įgyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, šis užsienietis siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Išdėstytos aplinkybės ir turima informacija nėra prieštaringa ir nekelia abejonių dėl jos teisingumo, todėl leidžia teigti, kad A. J. M. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tikrieji šio užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra visai kitokie, nei oficialiai jis deklaravo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardintos aplinkybės (faktinės), kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Viena iš aplinkybių, sąlygojančių atsisakymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, yra, kai pateikiami tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Įvertinus aukščiau išdėstytą informaciją, konstatuotina, kad A. J. M. pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, o siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.“

13. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1696(00274), 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. (A. J. M.), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėju, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. (A. J. M.), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. (b. l. 85–86).

14. Remiantis Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-7480-815/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01364-2015-5) pagal pareiškėjo A. J. M. (A. J. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-51) panaikinimo, 2015 m. gruodžio 9 d. sprendime pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo A. J. M. (A. J. M.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (toliau – ir VAAT sprendimas). Šis sprendimas nebuvo skųstas apeliacine tvarka.

15. Departamentas, atstovaujamas Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos, atliekančios direktoriaus funkcijas E. Gudzinskaitės, ir pareiškėjo atstovas advokatas M. Paukštė (toliau – ir šalys) sudarė 2015 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. (15/2-6) 6K 515 (toliau ir – sutartis Nr. (15/2-6) 6K 515), kurioje, atsižvelgdamos į tai, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl sprendimo Nr. (15/5-9)4U-51, kuriame pareiškėjui iki 2018 m. sausio 8 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d., panaikinimo, į tai, kad VAAT sprendime panaikino sprendimą Nr. (15/5-9)4U-51 ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo, taip pat besivadovaudamos proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir proporcingumo principais ir sutikdamos, kad yra pagrindas draudimui pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., susitarė, kad: atsakovas paliks galioti pareiškėjui taikomą draudimą iki 2018 m. sausio 8 d. atvykti į Lietuvos Respubliką (1 punktas); atsakovas atšauks įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (2 punktas); pareiškėjas nereikalaus iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų (3 punktas); atsakovas įsipareigoja 2 punkte nurodytą įsipareigojimą įvykdyti ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos (4 punktas); šalys susitaria, kad visos bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir šios sutarties parengimo, tenka tas išlaidas patyrusiai šaliai (5 punktas); sudaryta sutartis ir jos turinys neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia kieno nors teisių ir / ar įstatymo saugomų interesų (6 punktas); šalių atstovai pareiškia, kad turi įgaliojimus pasirašyti šalių sudarytą sutartį (8 punktas); šalys, pasirašydamos šią sutartį, patvirtina, kad šios sutarties sąlygų turinys šalims suprantamas, aiškus ir atitinka šalių išreikštą valią (9 punktas) (b. l. 110).

16. Remiantis Juridinio asmens duomenimis, 2015 m. gruodžio mėn. informacijos apie Bendrovės veiklas nebuvo (b. l. 115–117).

17. 2015 m. gruodžio mėn. d. Sodros informacija apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. nebuvo įdarbintas (b. l. 114, taip pat žr. atsiliepimą į skundą (b. l. 16–20)).

18. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja, vykdydama VAAT sprendimą ir sutartį Nr. (15/2-6) 6K 515, vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 d., Taisyklių 4, 5, 6, 12, 17¹, 17².2 ir 17³.2 punktus, Departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. 3K-106 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 ir 12 punktais, Vertinimo tvarkos 12 punktu, 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. (15/5-9) 17U-2309 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) pilietį A. J. M. išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (b. l. 5-8) nusprendė: panaikinti sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51; atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos SIS pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.; į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) įrašyti šiame sprendime nurodytus pareiškėjo duomenis. Sprendime Nr. Nr. (15/5-9) 17U-2309, be kita ko, nurodyta:

18.1. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio. 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. Sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) atsisakė pareiškėjui išduoti LLG Lietuvos Respublikoje. Departamento Užsieniečių reikalų skyrius, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) ir vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. 3K-106 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 ir 12 punktais, Vertinimo tvarka, 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., nusprendė įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Nacionalinis sąrašas)) ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. Pareiškėjo duomenys 2015 m. sausio 8 d. buvo įrašyti į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) ir iš jo pateikti centrinei antrosios kartos SIS, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 8 d.

18.2. Pareiškėjas sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. gruodžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7480-815/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51 ir įpareigojo departamentą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į Nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei SIS pateikimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18.3. Atsižvelgdami į VAAT sprendimą, pareiškėjo atstovas advokatas M. Paukštė ir Departamentas, vadovaudamiesi proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir proporcingumo principais ir sutikdami, kad yra pagrindas draudimui pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., 2015 m. gruodžio 17 d. sudarė sutartį Nr. (15/2-6) 6K 515.

18.4. Sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) atsisakyta išduoti pareiškėjui LLG, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymuose nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą LLG galiojimo laikotarpiu (šiame sprendime konstatuota, kad, pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti LLG, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat ir Europos Sąjungoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje). Atsisakymas išduoti LLG, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yar viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių, tokiu būdu užkertamas kelias užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Šiuos migracijos politikos tikslus įtvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti sąlygas LLG gauti, t. y. pareiškėjas, pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti LLG, siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kyla pareiškėjo nelegalios migracijos rizika. Todėl, siekiant užkirsti pareiškėjui kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) atsisakyta išduoti pareiškėjui LLG tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės, ir į tai, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, uždraustina pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies punktu.

18.5. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, būtina pabrėžti, kad pareiškėjui nebuvo išduotas nė vienas LLG, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LLG nurodytą laiką, duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos būtų išdavusios vizą šiam užsieniečiui, nėra, jis nebuvo ir šiuo metu nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo giminystės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, pareiškėjas prašyme išduoti LLG nurodė, kad yra nevedęs, duomenų apie vaikus nenurodė, duomenų apie šio užsieniečio darbine veiklą nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki šios dienos nėra (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys), nors pareiškėjas yra Bendrovės bendraturtis, duomenų apie Bendrovės realią veiklą ar planus nėra, pareiškėjas tik kartą buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, t. y. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) pasu ir daugkartine Šengeno viza jame, kurios galiojimo laikas – nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. (buvimo laikas – 30 dienų) (tai patvirtina spaudas pareiškėjo paso kopijoje ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenys). Pareiškėjui šią vizą išdavė ne Lietuvos Respublika, o paprastai už Šengeno vizos išdavimą yra atsakinga ta valstybė, kurios teritorija yra vienintelis ar pagrindinis užsieniečio kelionės tikslas. Taigi, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pagrindinis šio užsieniečio tikslas – ne Lietuvos Respublika, o kitos Šengeno valstybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas jau kitą dieną po atvykimo į Lietuvos Respubliką, t. y. (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą išduoti jam LLG.

18.6. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 m.), tai, kad išduoti pareiškėjui LLG atsisakyta dėl to, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti LLG, neatitiko tikrovės, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kad šis tikslas pasiekiamas tik priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kad visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už galimai nepatogumus sukelsiantį pareiškėjui nustatytiną draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015 pažymėjo, kad Departamento sprendimas, priimtas siekiant užkardyti galimai neteisėtą užsieniečio migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė, kad pareiškėjui nustatytinas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką neapribos pareiškėjo teisės atvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, siekiant būti, apsigyventi laikinai ar nuolat jose, kad pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, atsižvelgus į kitas, vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika nustatytas aplinkybes, ir vadovaujantis Vertinimo tvarkos 12 punktu, pareiškėjui nustatytinas 3 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis pareiškėjui nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertinamas kaip proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas.

18.7. Įvertinus tai, kad sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 pareiškėjui jau uždrausta atvykti nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 8 d., į 3 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį įskaičiuotinas draudimo atvykti laikotarpis pagal sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51 ir nustatytina, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. M. skundą sprendžiama, ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) pilietį A. J. M. išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti j Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (b. l. 5-8) yra teisėtas ir pagrįstas. Būtina patikslinti, kad šiuo skundžiamu sprendimu nuspręsta panaikinti sprendime Nr. (15/5-9) 4U-51 nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-51; atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos SIS pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, šio ginčo dalykas – skundžiamas sprendimas ta apimtimi, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. bei kuria į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) nuspręsta įrašyti šiame sprendime nurodytus pareiškėjo duomenis.

2. Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamas sprendimas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą (b. l. 98-109). Tačiau pareiškėjas vėl mano, kad skundžiamas sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, jog administracinis aktas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog skundžiamas aktas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) atsisakyta išduoti pareiškėjui LLG, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymuose nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą LLG galiojimo laikotarpiu (šiame sprendime konstatuota, kad, pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti LLG, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat ir Europos Sąjungoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje). Atsisakymas išduoti LLG, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių, tokiu būdu užkertamas kelias užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Šiuos migracijos politikos tikslus įtvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti sąlygas LLG gauti, t. y. pareiškėjas, pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti LLG, siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, kyla pareiškėjo nelegalios migracijos rizika. Todėl, siekiant užkirsti pareiškėjui kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad sprendime Nr. (15/4-1) 31-1696 (00274) atsisakyta išduoti pareiškėjui LLG tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės, ir į tai, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, skundžiamu sprendimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką uždrausta vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies punktu. Be to, skundžiamame sprendime pagrįstai įvertinta bei konstatuota, jog pareiškėjas neturi jokių realių ryšių Lietuvos Respublikoje.

Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjo argumentai, esą, logika nėra pagrįstas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą, kai jam leista atvykti į Šengeno erdvę, nėra pagrįsti, nes atsakovas įvertino tas aplinkybes, kad pareiškėjo šeima yra pakankamai pasiturinti, (duomenys neskelbtini) turi 4 gamyklas, planavo perkelti verslą, dalį verslo į Lietuvą, tačiau tai buvo neleista. Šie argumentai buvo įvertinti pareiškėjo naudai, todėl jam nebuvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 17U-2309 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) pilietį A. J. M. išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti j Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo nėra teisinio pagrindo naikinti. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. M. (A. J. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėErnestas SpruogisMargarita Stambrauskaitė