- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-149/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės Turto banko
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Luokė“
- Advokatai
- Alfredas Sokolovskis
- Kategorijos
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-131-431/2009 pagal ieškovo akcinės bendrovės Turto banko ieškinį atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei Turto bankui dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Luokė“ (perregistruota į uždarąją akcinę bendrovę „Virsmas“).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB Turto bankas, būdamas KB „Aurabankas“ teisių ir pareigų perėmėjas, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“ ir patikslinęs reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo 1 250 000 Lt negrąžintą paskolą ir 6 290,97 Lt palūkanas.
Ieškovas nurodė, kad KB „Aurabankas“ 1994 m. lapkričio 29 d. sutartimi laidavo 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“, įvykdymą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovui paskolos negrąžinus pagal sutartyje nustatytus terminus, 1995 m. birželio 14 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo nesumokėtos skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas taip pat prašė atstatyti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudaryta 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį su priedais, pasirašytą tarp KB „Balticbank“ ir atsakovo. Atsakovas nurodė, kad pagal sutartį pinigų faktiškai negavo, o visą paskolos sumą pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai, kuriems pinigus bankas išmokėjo grynais. Atsakovo teigimu, kadangi jis pinigų negavo, paskolos sutartis pripažintina nesudaryta. Atsakovas pažymėjo, kad jis neprašė KB „Aurabankas“, kad šis laiduotų už atsakovui suteikiamą paskolą, nepasirašė laidavimo sutarties.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu nusprendė atnaujinti ieškovui AB Turto bankui ieškinio senaties terminą bei ieškinį patenkinti - priteisti ieškovui AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt skolą, 6 290,97 Lt palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o priešieškinį atmesti.
Sprendime nurodyta, kad 1964 m. CK 216 straipsnis numatė, jog įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės, turimos šioje prievolėje. Teismas pažymėjo, kad tokia pati nuostata įtvirtinta kreditoriaus ir laiduotojo sutartyje, todėl laiduotojas KB „Aurabankas“, sumokėjęs kreditoriui už skolininką pagal laidavimo sutartį, įgijo reikalavimo teisę į 1 381 444,09 Lt skolos išieškojimą iš V. B. įmonės „Akcesor“. AB Turto bankas 1996 m. birželio 4 d. KB „Aurabankas“ reorganizavimo įstatymo Nr. I-1362 pagrindu perėmė KB „Aurabankas“ prievoles ir teises, įskaitant ir reikalavimą į skolos išieškojimą pagal KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 94-63 toje apimtyje, kurioje prievolė buvo įvykdyta laiduotojo KB „Aurabankas“ lėšomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad KB „Aurabankas“ reikalavimo teisė atsirado 1995 m. birželio 16 d. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą. KB „Aurabankas“ ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo Vilniaus miesto 1-jame apylinkės teisme pareiškė 1995 m. rugsėjo 18 d. KB „Aurabankas“ teisių perėmėjas AB Turto bankas nebuvo informuotas apie teismo 2000 m. balandžio 28 d. nutartį, kuria ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. AB Turto bankas su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2005 m. spalio 5 d. ir prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą paduoti ieškinį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip jau yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 31 d. nutartyje, ieškovas nuo teisių pažeidimo pradžios – 1995 metų elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai (įsitraukė į bylos procesą, kaip teisių perėmėjas, sekė baudžiamosios bylos eigą, o negalėdamas toliau ginti savo teisių apylinkės teisme, pareiškė ieškinį apygardos teismui). Teismo įsitikinimu, ieškovo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Teismas konstatavo, kad atsakovo priešieškinyje nurodyti motyvai ir pagrindai, kuriais vadovaujantis jis prašė pripažinti nesudaryta 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63, pasirašytą KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“, yra neteisėti ir nepagrįsti. 1964 m. CK 293 straipsnis nustatė, jog jeigu paskolos gavėjas pinigų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau negu nurodyta sutartyje, jis turi teisę nuginčyti visos paskolos arba jos dalies galiojimą. Paskolos sutarties santykiai tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo buvo apibrėžti 1964 m. CK 291 straipsnyje, pagal kurį paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Pagal ginčo sutartį pinigų davėjas – KB „Balticbank“, pinigų gavėjas – V. B. įmonė „Akcesor“. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, jog atsakovas pasirašė paskolos sutartį ir sutarties priedus dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tai sudaro pagrindą teigti, jog šalys pasirašyta sutartimi patvirtino savo valią dėl prievolinių paskolos santykių atsiradimo, o pasirašant sutarties priedus dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo patvirtino tų santykių tęstinumą, realiai vykdant prievolę po pinigų perdavimo nuosavybėn. Pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą patvirtina 1994 m. lapkričio 30 d. KB „Balticbank“ memorialinis orderis Nr. 44, 1994 m. lapkričio 29 d. valiutos išlaidų orderis, iš kurių matyti, kad paskolos suma buvo pervesta į atsakovo paskolinę sąskaitą Nr. 90478503, iš kurios buvo mokami 1 250 000 Lt už perkamą užsienio valiutą. Valiutos pirkimo-pardavimo sandoris pasirašytas paskolos gavėjo V. B. įmonės „Akcesor“, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog paskolos gavėjas realiai gavo ir disponavo jam nuosavybėn perduotais pagal paskolos sutartį pinigais. Rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjo nuosavybėn sutartyje numatytą paskolos sumą, todėl atsakovo argumentai ir reikalavimas dėl paskolos sutarties Nr. 94-63 pripažinimo nesudaryta 1964 m. CK 293 straipsnio pagrindu atmesti.
Kaip pažymima teismo sprendime, atsakovo nurodyta aplinkybė, jog paskolos sutarties pagrindu išduotais pinigais naudojosi ne atsakovas, o trečiasis asmuo UAB „Luokė“, neturi reikšmės ginčo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia išsprendimui, nes konstatavus, jog pinigai paskolos davėjo buvo perduoti paskolos gavėjo nuosavybėn, tolesnis jų panaudojimas yra kitų teisės normų reguliuojamų santykių tarp kitų asmenų dalykas, kuriems negali būti taikomas 1964 m. CK 293 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas patvirtinimas, kurį pasirašė trečiojo asmens UAB „Luokės“ atstovai, patvirtina reikšmingą ginčo nagrinėjimui aplinkybę, jog 1 250 000 Lt UAB „Luokė“ gavo iš V. B. įmonės „Akcesor“, todėl UAB „Luokė“ teisiniuose santykiuose buvo ne su atsakovo kreditoriumi KB „Balticbank“, o su atsakovu. Dėl šios priežasties, teismo teigimu, trečiasis asmuo negali būti atsakingas pagal ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo.
Teismo aiškinimu, atsakovo argumentai, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų bankų po to, kai buvo pasirašyta paskolos sutartis, nieko apie tai nežinant paskolos gavėjui, neturi įtakos ginčo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia išsprendimui. 1964 m. CK 212 straipsnis nustatė, jog laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių, todėl sutartis rašytine forma privalomai turi būti sudaroma tarp laiduotojo ir kreditoriaus. Skolininko teisėms ir pareigoms grąžinti pinigus pagal prisiimtą prievolę laidavimo sutartis iš esmės neturi įtakos, nes įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina kreditoriaus teisės šioje prievolėje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad atsakovas, negrąžindamas paskolos per sutartą terminą, pažeidė savo sutartines prievoles, numatytas CK 6.873 straipsnyje, o būtent pareigą grąžinti paskolos sumą, todėl ieškovui iš atsakovo priteista 1 250 000 Lt paskolos suma. Paskolos sutarties sąlygose šalys nustatė mokėtinas metinių palūkanų normas ir jų mokėjimo tvarką. Pagal ieškovo pateiktą 1995 m. birželio 15 d. inkasinį pavedimą Nr. 3 KB „Balticbank“ nusirašė nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ 12 581,95 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki birželio 14 d. Ieškovas prašė priteisti pusę šios sumos. Teismas, įvertinęs negrąžintos paskolos dydį, laikotarpį, kuris praėjo nuo termino paskolos grąžinimui, sutartinių santykių komercinį pobūdį, konstatavo, kad prašomos priteisti palūkanos nėra per didelės, jų priteisimas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 6 290,97 Lt palūkanų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, vertindamas įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos gavėjas V. B. įmonė „Akcesor“ realiai gavo ir disponavo jam perduotais pagal paskolos sutartį pinigais.
2. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais dokumentais, kuriuose yra aritmetinių klaidų. Be to, šių dokumentų tekstai prieštaringi. Šie dokumentai negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais.
3. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
4. Teismas, pažeisdamas CPK nuostatas, be teisinio pagrindo neapklausė liudytojo L. G., kuris galėjo paliudyti svarbias aplinkybes, susijusias su paskolos sutarties pasirašymu, pinigų išmokėjimu, valiutos pirkimu, daugkartiniais sutarties pratęsimais ir kitas aplinkybes, kurios galėjo turėti esminę reikšmę priimant teisingą teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.875 straipsnio, kadangi apeliantas pinigus gavo. Paskolos davėjas KB „Balticbank“ nepažeidė CK 6.875 straipsnio, kadangi perdavė paskolos gavėjui V. B. įmonei „Akcesor“ nuosavybėn pinigus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto pateiktas patvirtinimas įrodo tik aplinkybę, jog tarp V. B. įmonės „Akcesor“ ir trečiojo asmens UAB „Luokė“ susiklostė paskolos santykiai, kadangi trečiasis asmuo nurodė ne iš KB „Balticbank“, bet iš V. B. įmonės „Akcesor“ gavęs 1 250 000 Lt. Apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus apie neva atsakovo negautą paskolą paneigia Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 5 d. išteisinamajame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-08/04 konstatuotos aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys ir atmestas atsakovo priešieškinis, yra pagrįstas ir teisėtas. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).
Byloje nustatytos aplinkybės, kad 1994 m. lapkričio 28 d. KB „Balticbank“ ir V. B. įmonė „Akcesor“ sudarė paskolos sutartį Nr. 94-63, kuria KB „Balticbank“ įsipareigojo suteikti V. B. įmonei „Akcesor“ 1 250 000 Lt paskolą ir atidaryti paskolinę sąskaitą, o V. B. įmonė „Akcesor“ įsipareigojo panaudoti suteiktą paskolą tiksline paskirtimi pagal pateiktą bankui prašymą ir paskolos naudojimo aprašymą priede Nr. 1 prie šios sutarties (1.1.). Sutartyje nurodyta, kad KB „Balticbank“ perveda pinigus į konkrečią sutartyje nurodytą sąskaitą (1.2.). Paskola suteikta iki 1994 m. gruodžio 20 d. (2.1.). V. B. įmonė „Akcesor“ įsipareigojo už suteiktą paskolą mokėti KB „Balticbank“ 27 procentus metinių palūkanų nuo sutarties pasirašymo dienos (3.1). Palūkanos už naudojimąsi suteikta paskola turi būti sumokėtos paskolos grąžinimo dieną, t. y. 1994 m. gruodžio 20 d. Nesumokėjus palūkanų skaičiuojami delspinigiai, numatyti sutarties 3.4. punkte (3.3.) (t. 1, b. l. 4-5). Vėliau šalių sudarytais sutarties priedais buvo keičiamas paskolos grąžinimo terminas ir mokėtinų palūkanų dydis (t. 1, b. l. 6-13).
1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartimi, kurią sudarė KB „Balticbank“ ir KB „Aurabankas“, veikiantis kaip laiduotojas, siekiantis užtikrinti V. B. įmonei „Akcesor“ suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą, priskaičiuotų palūkanų ir galimų netesybų už 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties Nr. 94-63 įsipareigojimų nevykdymą, sumokėjimą, sutarė, jog laiduotojas KB „Aurabankas“ įsipareigoja atlyginti KB „Balticbank“ visus šio turėtus nuostolius, įskaitant ir negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas ir netesybas, numatytas paskolos sutartimi Nr. 94-63, kuri buvo sudaryta tarp KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“. Sutartyje nurodyta, kad V. B. įmonei „Akcesor“ neįvykdžius savo įsipareigojimų, numatytų 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi Nr. 94-63 ir jos papildymais, KB „Aurabankas“ suteikia teisę KB „Balticbank“ negrąžintą paskolą, priskaičiuotas palūkanas ir netesybas be atskiro įspėjimo nurašyti ne ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos. KB „Aurabankas“ įvykdžius V. B. įmonės „Akcesor“ prievoles pagal 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63, KB „Aurabankas“ pereina visos kreditoriaus teisės, numatytos minėta paskolos sutartimi (t. 1, b. l. 15).
KB „Balticbank“ 1995 m. kovo 3 d. raštu, adresuotu V. B. įmonei „Akcesor“, pranešė, kad nuo 1995 m. kovo 3 d. vienašališkai nutraukia 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį ir nurašo paskolą bei priskaičiuotus delspinigius nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ sąskaitos (t. 2, b. l. 99). KB „Balticbank“ 1995 m. birželio 15 d. išrašė inkasinį pavedimą Nr. 3 KB „Aurabankas“ ir pagal jį nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt (V. B. įmonės „Akcesor“ paskola – 1 250 000 Lt ir palūkanos už atitinkamus laikotarpius – 131 444,09 Lt - t. 1, b. l. 18). AB Turto bankas 1996 m. birželio 4 d. Įstatymo Nr. I-1362 pagrindu perėmė KB „Aurabankas“ prievoles ir teises, tarp jų ir reikalavimą į skolos išieškojimą pagal KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 94-63, ta apimtimi, kuria V. B. įmonės „Akcesor“ prievoles įvykdė laiduotojas KB „Aurabankas“.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
Iš bylos dokumentų matyti, kad V. B. skolą kreditoriui KB „Balticbank“ sumokėjo laiduotojas KB „Aurabankas“ 1995 m. birželio 16 d. Tuo metu galiojusi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė 3 metų ieškinio senaties terminą. KB „Aurabankas“ ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo Vilniaus miesto 1-jame apylinkės teisme buvo pareiškęs dar 1995 m. rugsėjo 18 d. Pagal šį ieškinį civilinė byla tame teisme buvo sustabdyta, iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl KB „Aurabankas“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo. Byloje nėra duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo atnaujintas sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimas nebaigus baudžiamosios bylos tyrimo, taip pat apie tai, jog apie teismo posėdžio laiką atnaujinus bylos nagrinėjimą būtų informuotas KB „Aurabankas“ teisių perėmėjas AB Turto bankas. Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas 2000 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį, kuria KB „Aurabankas“ ieškinys atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“ buvo paliktas nenagrinėtas dėl šalių neatvykimo į teismo posėdį (žr. t. 1, b. l. 19-23).
KB „Aurabankas“ teisių perėmėjas AB Turto bankas su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2005 m. spalio 5 d. bei reiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimta 2006 m. kovo 31 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas pritaikius ieškinio senatį, ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ieškovas nuo pažeistų teisių 1995 metais pažeidimo pradžios elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai: po skolos atsakovui atsiradimo nedelsdamas pagal tuomet galiojusį teismingumą pareiškė apylinkės teismui ieškinį, sekė baudžiamosios bylos eigą ir, negalėdamas ginti savo teisių apylinkės teisme, pareiškė ieškinį apygardos teismui. Ieškovo pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas“ (t. 1, b. l. 204-208). Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, joje pateikti išaiškinimai yra privalomi tiek teismui, tiek bylos dalyviams.
Sprendžiant ieškinio senaties atnaujinimo klausimą svarbi yra ir ta aplinkybė, kad ieškovas ieškinio senatį buvo praleidęs nedaug, t.y. ieškinį byloje padavė neužilgo po to, kai jam tapo žinomos aplinkybės apie KB „Aurabankas“ pareikšto ieškinio palikimą nenagrinėtu. Tokių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, ieškinio senatį praleido dėl svarbių priežasčių bei yra svarbios aplinkybės šį praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad ieškovas nevykdė savo pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir domėtis nagrinėjamos bylos eiga, veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, nes tokių aplinkybių atsakovas neįrodė, o bylos medžiagos pagrindu tokių išvadų taip pat negalima daryti. Apeliantas nenurodė objektyvių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui ieškinio senatį atnaujino nepagrįstai ir neteisėtai, todėl negalima sutikti su skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties.
Dėl paskolos sutarties nesudarymo ir pinigų pagal sutartį negavimo
Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudaryta 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63 bei vėlesnius sutarties priedus. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 291 straipsnis numatė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje. 1964 m. CK 293 straipsnis nustatė, kad jeigu paskolos gavėjas pinigų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad jis pinigų pagal ginčo sutartį negavo, o juos esą iš banko pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai.
Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jis pasirašė paskolos sutartį ir sutarties priedus, kuriais buvo keičiamos tam tikros sutarties sąlygos. Taigi paskolos sutarties šalys paskolos sutartimi patvirtino savo valią dėl prievolinių paskolos santykių atsiradimo, o pasirašant sutarties priedus buvo patvirtinti ir pratęsti šalis siejantys teisiniai santykiai. Bylos įrodymai patvirtina ne tik pinigų iš banko išdavimo atsakovui ir jų gavimo, bet ir atsakovo realios galimybės disponuoti gautais pinigais faktą. Iš 1994 m. lapkričio 30 d. KB „Balticbank“ memorialinio orderio Nr. 44 (t. 2, b. l. 11) bei 1994 m. lapkričio 29 d. valiutos išlaidų orderio (t. 2, b. l. 12) matyti, kad KB „Balticbank“ pervedė atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“ paskolos pinigus į memorialiniame orderyje ir paskolos sutartyje numatytą atsakovo sąskaitą. Kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo V. B. įmonė „Akcesor“ pirko iš KB „Balticbank“ užsienio valiutą (JAV dolerius) už 1 250 000 Lt pagal 1994 m. lapkričio 29 d. valiutos pirkimo sandorį (t. 1, b. l. 14). Minėti dokumentai buvo pasirašyti V. B. įmonės „Akcesor“ ir KB „Balticbank“ atstovų. Tokios aplinkybės leidžia teigti apie ieškovą ir atsakovą faktiškai susiejusius paskolos teisinius santykius, t.y. tai, kad atsakovas pinigus gavo ir jais realiai galėjo disponuoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. B. įmonė „Akcesor“ 1995 m. kovo 20 d. kreipėsi į banką su prašymu atidėti paskolos, gautos pagal 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63, grąžinimą nuo 1995 m. kovo 20 d. iki balandžio 19 d., su 27 procentų metinėmis palūkanomis, užtikrinant prievolę KB „Aurabankas“ laidavimu (t. 2, b. l. 75). Prašyme atsakovas pažymėjo, kad 1 250 000 Lt paskola gauta pagal 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63. Tokios aplinkybės taip pat patvirtina ne tik paskolos sutarties sudarymą, bet ir paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jis pinigų negavo, galimybės jais disponuoti neturėjo, kad pinigus iš banko esą gavo kiti asmenys.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nustačius, jog pinigai buvo perduoti V. B. įmonei „Akcesor“, tolimesnis jų panaudojimas buvo jau paties atsakovo reikalas bei kitų teisės normų reguliuojamų teisinių santykių dalykas. Firmos (UAB) „Luokė“ atstovai rašytiniu patvirtinimu pripažino, kad ši firma 1994 m. lapkričio 29 d. iš V. B. įmonės „Akcesor“ gavo 1 250 000 Lt. Pinigai gauti apyvartinėms lėšoms remiantis bendros veiklos sutartimi (t. 2, b. l. 34, 39). Tai leidžia daryti išvadą, jog pati V. B. įmonė „Akcesor“ gautus pagal paskolos sutartį pinigus kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo perdavė UAB „Luokė“. Minėtas rašytinis patvirtinimas liudija aplinkybes, kad UAB „Luokė“ pinigus gavo iš V. B. įmonės „Akcesor“, o ne iš KB „Balticbank“, o taip pat leidžia teigti, jog atsakovas galėjo savo nuožiūra disponuoti pagal paskolos sutartį iš banko gautais pinigais, įskaitant ir jų perdavimą bet kuriam asmeniui.
Byloje nėra įrodymų, kad KB „Balticbank“ būtų sieję paskolos teisiniai santykiai su UAB „Luokė“, o ne su V. B. įmone „Akcesor“. Tai, jog V. B. įmonė „Akcesor“ iš banko gautus pinigus perdavė UAB „Luokė“ atstovui, nereiškia, jog paskolos gavėju ir įsipareigojusiu paskolos davėjui asmeniu tampa UAB „Luokė“. Byloje nepateikti įrodymai, kad KB „Balticbank“ nebūtų perdavęs pinigų atsakovui, o juos būtų tiesiogiai perdavęs UAB „Luokė“ atstovui ar atstovams. Rašytinis patvirtinimas galėtų būti V. B. įmonės „Akcesor“ reikalavimo trečiajam asmeniui UAB „Luokė“ buvimo ar jo pagrįstumo įrodymas, tačiau tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Kadangi paskolos gavėju yra atsakovas, būtent jis privalo pagal 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.
Pagal laidavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 212 straipsnio nuostatas, laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Pagal CK 216 straipsnį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės, turimos šioje prievolėje. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad jis nežinojo apie sudarytą laidavimo sutartį. Bylos įrodymai patvirtina tai, kad atsakovas žinojo apie tarp KB „Balticbank“ ir KB „Aurabankas“ sudarytą laidavimo sutartį (žr. t 2, b. l. 75), tačiau prieštaravimų dėl tokio laidavimo nereiškė. Be to, šiuo atveju tokios laidavimo sutarties buvimas apskritai neturi įtakos atsakovui vykdant paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nes toks laidavimas galėjo būti sudarytas ir be skolininko žinios. Paminėtina ir tai, kad atsakovui, kaip verslininkui ir įmonės savininkui, taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Jis neabejotinai turėjo suprasti savo veiksmų pasekmes, t.y., kad pasirašydamas paskolos sutartį ir šios sutarties pagrindu gaudamas pinigus, jis taip pat įsipareigoja ir šiuos pinigus grąžinti. Prieš pasirašydamas paskolos sutartį jis turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku ir išsiaiškinti visas aplinkybes dėl prisiimamų įsipareigojimų. Apelianto minimoje baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad pinigai nebuvo pervesti į V. B. įmonės „Akcesor“ sąskaitą.
Apelianto teigimu, 1994 m. lapkričio 29 d. valiutos pirkimo-pardavimo sandoryje Nr. 1128 (t. 1, b. l. 14) nurodyti skaičiai prieštarauja vienas kitam, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis šiame dokumente nurodytais įrašais ir tvirtinti, jog jam buvo išmokėti paskolos pinigai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, su tokiais teiginiais negalima sutikti, o juos paneigia ieškovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai, jog neatitikimai valiutos pirkimo-pardavimo sutartyje ir valiutos išlaidų orderyje aiškintini skirtingu valiutų kurso skaičiavimu. Valiutos pirkimo-pardavimo sandoriu Nr. 1128 KB „Balticbank“ pardavė V. B. įmonei „Akcesor“ 310 945,27 JAV dolerių už 1 250 000 Lt (valiutos pardavimo kursas - 4,02 Lt už vieną JAV dolerį - t. 1, b. l. 14). Valiutos išlaidų orderyje, kuriuo pinigai išmokėti apeliantui (t. 2. b. l. 12), nurodytas buhalterinis arba oficialus Lietuvos banko patvirtintas lito ir JAV dolerio kursas (310 945,27 JAV dolerio x 4 Lt už vieną JAV dolerį = 1 243 781,08 Lt). Skirtumas tarp oficialaus valiutų kurso ir banko taikyto valiutos pardavimo kurso sudarė KB „Balticbank“ užmokestį (pajamas) iš valiutos pardavimo sandorio. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad teismas neturėjo pagrindo remtis minėtame dokumente nurodytais įrašais ir patvirtinti, jog atsakovui buvo išmokėti paskolos pinigai.
Prie 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties Nr. 94-63 pateikti aštuoni sutarties priedai (t. 1, b. l. 6-13), kuriais paskolos šalių susitarimu buvo keičiamas paskolos grąžinimo terminas ir mokėtinų palūkanų dydis. Atsakovas byloje pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti nesudaryta 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį Nr. 94-63 su jos aštuoniais priedais, pasirašytą tarp KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“. Nors byloje esantis sutarties 1995 m. kovo 20 d. priedas Nr. 2 (t. 1, b. l. 7), kuriuo šalys susitarė pratęsti paskolos grąžinimo terminą iki 1995 m. balandžio 19 d., numatydamos 34 procentų mokėtinų palūkanų dydį, nėra šalių pasirašytas, tačiau tolesni šalių veiksmai sudarant vėlesnius sutarties priedus, kuriais buvo pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, įrodo šalių valią tęsti paskolinius santykius. Sutarties priedu Nr. 7 buvo susitarta, kad paskola suteikiama iki 1995 m. birželio 2 d., o jame numatyta, jog skolininkas įsipareigoja už suteiktą paskolą mokėti 42 procentų dydžio metines palūkanas (t. 1, b. l. 12). Priedas Nr. 8 numatė tik paskolos suteikimo termino pratęsimą, tačiau jis nepasirašytas, todėl paskolos grąžinimo terminas nebuvo pratęstas iki 1995 m. birželio 15 d., šis priedas nesukūrė sutarties šalims jokių teisinių santykių bei apskritai neturi įtakos byloje spręstinam ginčui.
Atsakovas neįrodė, kad jam nebuvo sumokėti pinigai pagal paskolos sutartį, o bylos įrodymų pagrindu darytina pagrįsta išvada, jog jis šiuos pinigus gavo. Sutarties šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai, t. y. paskolos sutartis buvo realiai sudaryta ir įvykdyta.
Dėl paskolos ir palūkanų sumos priteisimo
Atsakovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų pagal sudarytą paskolos sutartį ir paskolos sutarties priedus, t.y. negrąžino gautos paskolos, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis paskolos ir laidavimo sutarčių nuostatomis, priteisė ieškovui iš atsakovo 1 250 000 Lt paskolos sumą. Paskolos sutarties šalys tiek paskolos sutartimi, tiek paskolos sutarties priedais buvo susitarusios dėl mokėtinų palūkanų normos bei jų mokėjimo tvarkos. Pagal ieškovo teismui pateiktą 1995 m. birželio 15 d. inkasinį pavedimą (t. 1, b. l. 18) KB „Balticbank“ nuo laiduotojo KB „Aurabankas“ nusirašė 12 581,95 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki birželio 14 d. Ieškovas prašė priteisti pusę šios sumos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priteista palūkanų suma nėra per didelė, ji atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino negrąžintos paskolos dydį, laikotarpį, kuris praėjo nuo termino paskolos grąžinimui, sutartinių santykių komercinį pobūdį ir tenkino reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Atsakovui neįvykdžius savo kaip paskolos gavėjo prievolių grąžinti paskolos davėjui paskolintą sumą, palūkanas už naudojimąsi paskola bei delspinigius, šias prievoles įvykdė laiduotojas KB „Aurabankas“, tokiu būdu perimdamas kreditoriaus teises atsakovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt skolą bei 6 290,97 Lt palūkanas. Priteistų sumų apeliantas neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų konkretaus dydžio nepasisako.
Dėl liudytojo neiškvietimo į teismo posėdį
Pasak atsakovo, faktą, kad pinigus gavo ne jis, o UAB „Luokė“, galėjo patvirtinti UAB „Luokė“ atstovas L. G., tačiau teismas be pagrindo netenkino atsakovo prašymo iškviesti šį liudytoją į teismo posėdį.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai nustatytos bylos aplinkybės, kurias patvirtino rašytiniai įrodymai, todėl vien ta aplinkybė, jog nebuvo apklaustas apelianto nurodytas liudytojas nesudaro teisinio pagrindo teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu bei teigti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai nustatė ir ištyrė ginčui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas. Netenkinant apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo, iš jo į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 88 str. 1 d., 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ į valstybės biudžetą 7,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.