- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-36-513/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pirm.), Danguolė Martinavičienė, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- L. U.
- Ieškovas
- G. V.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Metva“, N. U.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo L. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui L. U., tretiesiems asmenims BUAB „Metva“, N. U. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 20 000 Lt skolos, 322,19 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 610 Lt žyminio mokesčio, 230 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui viešo paskelbimo būdu, 2 420 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-06-18 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo L. U. ieškovui G. V. 20 000 Lt skolos, 322,19 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 20 322,19 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-05-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 260 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad atsakovo teiginius, jog savo įsipareigojimą pagal 2009-04-10 pasirašytą vekselį jis įvykdė tą pačią dieną, paneigė byloje apklaustos liudytojos N. V., buvusi UAB „Metva“ vyriausioji buhalterė, A. G., buvusi bendrovės buhalterė, I. Č., buvusi bendrovės kasininkė, bei liudytojas, buvęs UAB „Metva“ direktorius S. L., kuris nurodė, kad tuos 20 000 Lt už atsakovą į bendrovės kasą įnešė G. V.. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas L. U. pagal 2009-03-30 sutartį liko iki galo neatsiskaitęs su būsto pardavėju UAB „Metva“. Teismas atsakovo atsikirtimus, kad vekselio pasirašymo dieną jis skolą iš dalies sumokėjo pasiskolintais iš žento 10 000 Lt, pripažino nepagrįstais, kadangi iš teismui pateiktos 2009-04-10 paskolos sutarties tarp R. K. ir L. U. nėra aiški 10 000 Lt perdavimo pinigų gavėjui data. Teismas pripažino, kad atsakovui kyla prievolė sumokėti ieškovui 20 000 Lt sumą. Atsižvelgęs į tai, kad priešieškinis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo pareikštas, 2009-04-10 vekselis buvo surašytas šalims susitarus, laisva valia, jis nebuvo ginčytas, nėra įvykdytas, teismas konstatavo, jog pripažinti vekselį niekiniu nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Atsakovas L. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas pažeidė CK 1.78 str. 5 d. numatytą pareigą ex officio spręsti klausimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu. 2009-04-10 raštas, patvirtintas paprastuoju vekseliu, negali būti laikomas sutartimi, kadangi šalims jokių teisinių pasekmių nesukelia, taipogi jokių naujų teisių ir pareigų nepakeičia ir nepanaikina. Nei ieškovas, nei liudytojas S. L. negalėjo paaiškinti, kokias naujas teisines pasekmes šalims sukelia 2009-04-10 pasirašytas raštas, pavadintas vekseliu. Pirmosios instancijos teismas neanalizuodamas nurodytų aplinkybių nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos dėl atvejų, kai teismas privalo veikti ex officio. Apeliantas teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės bei neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nesiaiškino tikrosios šalių valios. Teismo teiginiai apie sandorio šalių tikrąją valią prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei paskolos sandorio prigimčiai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui kyla prievolė ieškovui grąžinti 20 000 Lt skolą. Atsakovo pasirašytas 2009-04-10 raštelis, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą prašydamas priteisti 20 000 Lt, neatitinka pagrindinių paskolos sutarties sąlygų. Šiame rašte nenurodyta, kad atsakovas skolinasi iš UAB „Metva“ ar kito asmens pinigus, taip pat nėra atsakovo įsipareigojimo skolą grąžinti. Byloje esančiame 2009-04-10 vekselyje tiksliai nurodyta pinigų sumos, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti UAB „Metva“ naudai, paskirtis bei niekur nekalbama apie pinigų pasiskolinimą. Taip pat nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių 20 000 Lt skolos perdavimo faktą. Atsakovui 2009-04-10 kasos pajamų orderiu įrodė pinigų įmokėjimo trečiajam asmeniui UAB „Metva“ faktą, tuo tarpu ieškovas, priešingai, esminio paskolos sutartinių santykių elemento, tai yra, kad perdavė atsakovui ar trečiajam asmeniui UAB „Metva“ pinigus paskolai, jokiais rašytiniais įrodymais nepatvirtino. Teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius ir skolos sumos perdavimo faktą neteisėtai ir nepagrįstai grindžia liudytojų parodymais. Ieškovo kviesti liudytojų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsakovas teigia, kad iš bylos įrodymų visumos galima daryti išvadą, jog šalis siejo ne paskolos sutartiniai santykiai, bet vartojimo rangos teisiniai santykiai, pagal kuriuos užsakovas (atsakovas) užsisakė baigti jam priklausančio buto ir garažo dalies statybas bei įsipareigojo sumokėti už statybas, o rangovas (ieškovas) įsipareigojo statinį per nustatytą terminą pastatyti ir jį perduoti užsakovui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, dėl to nepagrįstai sprendė, kad atsakovas privalo sumokėti ieškovui turimą skolą. Teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimą ir taikymą. Teismas nesirėmė nei atsakovo, nei trečiojo asmens N. U., nei liudytojos Genovaitės Bužinskienės parodymais, nei rašytiniais įrodymais. Pagal CK 1.93 str. 2 d. įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Paskolos davėjas įrodinėdamas pinigų perdavimo faktą negali remtis liudytojų parodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. V. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-18 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Skundžiamas sprendimas yra paremtas būtent tuo, jog nagrinėjamoje byloje dauguma įrodymų patvirtino faktą, kad atsakovas nebuvo atsiskaitęs pagal 2009-04-10 vekselį. Teismas turėjo pagrindą pagrįstai abejoti atsakovo pateikta įvykių versija ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu padarė teisingą išvadą, kad atsakovas 20 000 Lt nesumokėjo bei tenkino ieškovo ieškinį. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo nė vieno iš pagrindų, kodėl 2009-04-10 vekselis turėtų būti laikomas niekiniu, nenurodo jokios imperatyvios įstatymo normos, kuriam šis vekselis prieštarautų, nepateikia jokių motyvų dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Kolegijos vertinimu, ginčas kilo dėl tinkamo buto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo teisinių santykių (CK 6.200 str., , 6. 305 str. 1 d., 6.314 str., 6.397 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad UAB „Metva“ statomo gyvenamojo namo, esančio Minijos g. 159, Klaipėdoje, 85–ą butą 2009-03-30 už 241 944 Lt nusipirko atsakovas, sutartyje nurodyta, kad atsakovas likusią už butą 20 000 Lt skolą sumokės UAB „Metva“ skolos pagal kreditavimo sutartį dengimui per 5 kalendorines dienas nuo statinio perdavimo eksploatacijon (sutarties 2.3 p., t. 2, b. l. 8). Atsakovas už butą mokėjo dalimis, panaudodamas savo ir Danske banko skolintas lėšas, bankas pervedinėjo lėšas tiesiogiai UAB „Metva“, todėl kontroliavo 2007-02-28 preliminariosios buto pirkimo–pardavimo ir 2009-03-30 buto pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą. Pervedant paskutinę 33 110,50 Lt įmoką bankas reikalavo pateikti įrodymus, kad atsakovas atliko visus mokėjimus UAB „Metva“ grynaisiais pinigais. Byloje lydytojų parodymais įrodyta, kad UAB „Metva“, 2009-04-10 išduodama tokį patvirtinimą ir išrašydama PVM sąskaitą faktūrą serija TVA Nr. 000000340, faktiškai mokėjimo iš atsakovo negavo, todėl siekiant užtikrinti, kad šalių buto pirkimo–pardavimo sutartis būtų įvykdyta tinkamai, mainais už minėtą patvirtinimą bankui atsakovas tą pačią dieną pasirašė paprastąjį vekselį, kuriame nurodė, kad sumokės vekselio turėtojui 20 000 Lt iki kreditorius, vykdydamas 2009-09-30 buto pirkimo–pardavimo 2.3 sąlygas, pabaigs vykdyti statybos darbus ir perduos pastatą Valstybinei statinio priėmimo komisijai eksploatacijon. Tokiu įrašu atsakovas patvirtino, kad yra skolingas. Vekselyje nurodyta, kad 20 000 Lt sumokės į AB SEB banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) UAB „Metva“ kredito dengimui (t. 1, b. l. 8). UAB „Metva“ šį vekselį indosamentu 2009-05-08 perdavė ieškovui G. V..
Civiliniame procese yra įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kurio laikantis kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.
Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys šioje byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Konstatuotina, kad, skirtingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, pateikti ir surinkti byloje įrodymai leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovo prisiimta prievolė pagal šalių sudarytą 2009-04-10 skolos raštą tinkamai neįvykdyta, nes byloje nėra įrodymų, kad atsakovas pervedė skolą į vekselyje nurodytą sąskaitą, be to, vekselį iki šiol turi kreditorius, tai reiškia, kad jis nėra apmokėtas, todėl atsakovui kyla prievolė sumokėti ieškovui 20 000 Lt skolą už nupirktą butą.
Pažymėtina, kad teismai, nagrinėdami bylas, vertina tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, taip pat liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino rašytinius įrodymus, išreiškė savo nuomonę, kodėl juos pripažino patvirtinusiais tam tikras aplinkybes, taip pat kartu su rašytiniais įrodymais vertino ir liudytojų parodymus, motyvavo, kodėl vienus atmetė kaip nepagrįstus, kitais rėmėsi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstus apelianto argumentus, jog teismas neįvertino visų įrodymų, juos atmetė. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė atsakovui nepalankų teismo sprendimą, nereiškia, kad teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nenurodęs, kodėl vienus įrodymus pripažino priimtinais, o kitus – ne. Teismas išvadą padarė nepažeisdamas įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, įvertino įrodymus vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta esminių argumentų, kurių priimdamas sprendimą nevertino pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas pripažinti 2009-04-10 vekselį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo dėl 20 000 Lt, niekiniu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai netenkintinas, kadangi atsakovas neįrodė (CPK 178 straipsnis), jog yra įstatymų nustatyti pagrindai jį tokiu pripažinti (CK 1.78 straipsnio 1 ir 3 dalys). Byloje nėra duomenų, kad šalių 2009-04-10 sudarytas vekselis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis).
Sutiktina su apelianto teigimu, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Apeliantas neginčija fakto, kad patvirtino savo skolą išrašydamas paprastąjį vekselį, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei pateikdamas apeliacinį skundą nepateikia jokių įrodymų, kad yra grąžinęs ginčo sumą ieškovui vekselyje nurodytu būdu. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kasos pajamų orderį, jog jis nepatvirtina, kad atsakovas savo asmeninėmis lėšomis įvykdė įsipareigojimą pagal 2009-03-30 buto pirkimo–pardavimo sutartį, nes byloje nėra įrodymų, kad šios lėšos nustatyta tvarka buvo įtrauktos į apskaitą, ir tai patvirtina byloje apklausti liudytojai. Teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo pateiktais įrodymais apie tai, kad jis vekselio pasirašymo dieną skolą sumokėjo pasiskolinęs tam skirtas lėšas iš kitų asmenų, ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartoja, be to, atsakovo paskolos sutartis nebuvo pateikta kartu su kitais rašytiniais įrodymais prie pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, todėl vertintina kritiškai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie vekselio teisines pasekmes ir jo apmokėjimo tvarką, nes be atstovo veikdamas sudaro sandorius ir sugeba derėtis dėl išskirtinių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad ieškinys dėl 20 000 Lt paskolos turi būti patenkintas.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.