- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-13
- Bylos Nr.
- A-97-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00940-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus A
- Trečiasis asmuo
- A. K., L. K.
- Kategorijos
- 18.6.1.5Kita valstybės išperkama žemė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus A. P. mokyklai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., L. K. dėl įsakymų, žemės panaudos sutarties panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti (pripažinti negaliojančiais) dalyje dėl 0,11 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini), pažymėto 2015 m. spalio 19 d. plane (toliau – ir Žemės plotas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-886 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ 1, 3.2 punktus; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-4794-01 (paskutiniai skaičiai kopijoje neįskaitomi) „Dėl Valstybinės žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini), suteikimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai“ 1 punktą; 4) panaikinti 2004 m. rugsėjo 7 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 1205K01/2004-1205 (toliau – Panaudos sutartis) 1 punktą; 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-638 (toliau – ir 2014 m. birželio 3 d. įsakymas) 1–2 punktus; 6) panaikinti 2014 m. rugsėjo 12 d. susitarimo dėl 2004 m. rugsėjo 7 d. valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. 102K01/2004-1205 pakeitimo (toliau – ir 2014 m. rugsėjo 12 d. susitarimas) 1.4 punktą; taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad ji ir tretieji suinteresuoti asmenys yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į A. O. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemė Vilniaus mieste. 2002 m. balandžio 11 d. buvo patvirtintas buvusio savininko A. O. žemės sklypo ribų planas pagal tuometinę Vilniaus miesto plano ištrauką, pagal kurią matyti, kad šiame plane skaičiais 1–4 pažymėtas sklypas yra laisvas ir neužstatytas. Taip pat šiame plane aiškiai matyti Pašilaičių mokyklos (dabar Vilniaus A. P. vidurinė mokykla) ribos. Minėtas žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, turėjo būti grąžintas pretendentams natūra. Iš viso atkurtos nuosavybės teisės visiems pretendentams į 1,5088 ha. J. J. liko neatkurta nuosavybė į 0,0767 ha, o L. K. ir A. K. atitinkamai – 0,0734 ha. (viso 0,1501 ha.).
3. Pareiškėja teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-886 patvirtintas šio žemės sklypo plotas, pagal prie įsakymo pridedamą planą yra neteisėtas iš negaliojantis tuo pagrindu, kad buvo be pagrindo išplėstos šio žemės sklypo ribos. 2002 m. balandžio 11 d. buvo patvirtintas buvusio savininko A. O. žemės sklypo ribų planas. Po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 01A-66-V-886 priėmimo 2002 m. balandžio 11 d. plane pažymėtas žemės sklypas skaičiais 1-4 buvo prijungtas prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. 0101/0015:116. Priedo Nr. 13 86 puslapyje taip pat yra planas, kuriame kaip tik matyti, kad ginčo teritorija yra daugiaaukščių statinių teritorija, o ne visuomeninės paskirties teritorija. Pareiškėja vertino, kad 2002 m. balandžio 11 d. plane pažymėtas žemės sklypas skaičiais 1-4, patenkantis į žemės sklypą kadastro Nr. 0101/0015:116, dalis yra ne visuomeninio pobūdžio. 2015 m. spalio 19 d. matininkas G. P. parengė planą, kuriame matyti, kad ginčo žemės sklypo dalis sudaro 0,11 ha. Būtent ši žemės sklypo dalis turi būti grąžinta pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra Valstybės išperkama. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27539/15(2.14.2.12-MP8) informavo Vilniaus miesto skyrių, kad kartografijoje nurodyto A. O. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame Pašilaičių kaime (prie (duomenys neskelbtini) g.) ribose visa (laisva) neužstatyta žemė Vilniaus apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimais yra grąžinta piliečiams natūra, o likusi kartografuoto sklypo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Pareiškėja nepateikia argumentų ir įrodymų, kad ginčijamas Žemės sklypas yra naudojamas ne pagal paskirtį ir nenurodo, kodėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14,49.2)-638 1-2 p. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. susitarimo 1.4 p. Be to, panaudos sutartis buvo išviešinta VĮ Registrų centre, todėl pareiškėja praleido visus terminus apskųsti šią panaudos sutartį.
6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad mokyklos naudojamo sklypo ((duomenys neskelbtini)) ribos buvo nustatytos atsižvelgiant į 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektą, kuriame buvo numatytas projektuojamos bendrojo lavinimo mokyklos Pašilaičių 3 mikrorajone sklypas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 49 VĮ-(14.49.2.)-638 1-2 punkte nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pagal 2004 m. panaudos sutartį turėtos teisės pereina Vilniaus A. P. mokyklai, nustatoma žemės sklypo vertė. Šio įsakymo panaikinimas turėtų reikšmės tik mokyklos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisių ir pareigų apimčiai. Pareiškėjos ginčijamas Įsakymas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, yra priimtos kompetentingų subjektų, nepažeidžiant jokių procedūrų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
8. Atsakovas Vilniaus A. P. mokykla (toliau – ir Mokykla) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad iš 1986 m. plano matyti, kad Įsakymu Mokyklos sklypas nebuvo nepagrįstai išplėstas – šiauriau mokyklos stadiono esanti žemės sklypo dalis, kurios siekia pareiškėja, aptariamame plane numatyta Mokyklai, jos reikmėms. Aplinkybė, kad pareiškėjos nurodomoje žemės sklypo dalyje nėra statinių, negali reikšti, jog Mokyklai tos žemės sklypo dalies nereikia ir ji gali būti grąžinama pareiškėjai, kadangi žemės plotas, į kurį pretenduoja pareiškėja, yra Mokyklos naudojamas edukaciniams tikslams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-773 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ įtvirtina imperatyvų draudimą mažinti veikiančių mokyklų sklypų dydžius. Taigi Mokyklai jau nuo 1986 m. nustatytas žemės sklypas negali būti sumažintas, tam nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėja skunde vertina tik 2003 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 01A-66-V-886 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“, o dėl kitų skundo reikalavimų iš esmės nepasisako.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą atmetė.
11. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto nustatymo, 0,11 ha dydžio žemės ploto minėtame sklype, matininko G. P. 2015 m. spalio 19 d. pažymėto plane (II t., b. l. 147), priskyrimo valstybės išperkamai žemei, ir perdavimo turto patikėjimo teise valdyti Vilniaus A. P. vidurinei mokyklai. Teismas nurodė, kad svarbu yra nustatyti, ar pareiškėjai gali būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės plotą (0,11 ha) natūra, ar šis žemės sklypas pažymėtas 2015 m. spalio 19 d. plane, esantis (duomenys neskelbtini), ir naudojamas Vilniaus A. P. mokyklos priskirtinas valstybės išperkamai žemei, ar ginčijami teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti.
12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja (iki santuokos (duomenys neskelbtini)), A. K. bei L. K. yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. O. nuosavybės teisėmis valdytą 0,7892 ha žemės plotą buvusiame Pašilaičių kaime Vilniaus mieste. Į dalį jiems tenkančios buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytos žemės nuosavybės teisės jiems buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 8 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2825 ir Nr. 2.4-01-2824 ir 2007 m. spalio 8 d. sprendimais Nr. 2.4-01-5273, Nr. 2.4-01-5274. NŽT 2013 m. sausio 7 d. sprendimais Nr. 49S-2 ir Nr. 49S-3 atkūrė J. J., A. K. bei L. K. nuosavybės teises į buvusio savininko A. O. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra atitinkamai 0,1570 ha ir 0,1501 ha žemės sklypo dalis, esančias 0,3071 ha žemės sklype, esančiame Justiniškių ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje. Likusi neatkurta dalis sudaro: J. J. 0,0767 ha žemės ploto, A. K. ir L. K. 0,0734 ha žemės ploto. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-886, nustačius Mokyklos ir transformatorinės pastotės statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendro sklypo plotą 37723 kv. m ir ribas (I t., b. l. 71), ginčo žemės plotas pateko į šį 37723 kv. m ploto žemės sklypą, kurio kadastro Nr. 0101/0015:116, ir skundžiamais atsakovų aktais bei sutartimis buvo perduotas valdyti Mokyklai.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120 ir kiti teisės aktai.
14. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projekto fragmentas (II t., b. l. 160) nevisiškai pavaizduoja ginčo žemės ploto teritoriją, neleidžia daryti išvados, kad šis plotas nebuvo suprojektuotas kaip numatytas Mokyklos veiklai. Net iš nepilno projekto fragmento matyti, kad žemės plotų, projekte pažymėtų skaičiais 178.50 ir 178.60 priskyrimas Mokyklos teritorijai paneigia pareiškėjos pateiktų planų (I t., b. l. 9–10, 11–12) duomenis, pagal kurių žymėjimus Mokyklos teritorija baigiasi iš karto už stadiono ribos (t. y. žemės plotai, projekte pažymėti skaičiais 178.50 ir 178.60 atsiduria už Mokyklai priskirtos teritorijos ribų). Iš Pašilaičių komunalinio rajono detalaus plano (II t., b. l. 1–2) matyti, kad ginčo žemės plotas, esantis šiauriau Mokyklos stadiono, kartu su šiuo stadionu pažymėtas kaip visuomeninės paskirties teritorija (mokymo, mokslo, švietimo objektams). Teismas vertino, kad pareiškėjos teismui pateikti planai (I t., b. l. 9–10, 11–12) negali paneigti 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projekto (II t., b. l. 160), Pašilaičių komunalinio rajono detalaus plano (II t., b. l. 1–2) duomenų, kadangi jie skirti ne suprojektuoti teritorijas, o apibrėžti buvusio savininko A. O. žemės sklypo ribas nuosavybės teisių atkūrimo procese.
15. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad tai, jog ginčo teritorijoje nėra Mokyklai priklausančių statinių nereiškia, jog ši teritorija negali būti priskirta valstybės išperkamai. Pareiškėja neįrodė, kad ginčo žemės plotas nereikalingas Mokyklos reikmėms, vykdomai veiklai ir atitinkamai negali būti priskirtas kaip naudojamas bendroms gyventojų reikmėms. Teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgia į ginčo Žemės ploto, kuris yra iš karto už Mokyklai priklausančio stadiono ribos, vietą. Todėl teismas sprendė, kad ši teritorija Mokyklai reikalinga kaip susijusi su stadiono naudojimu. Be to, nuosavybės teisės į žemės teritoriją, esančią už ginčo žemės ploto, pretendentams buvo atkurtos grąžinant nuosavybę natūra NŽT 2013 m. sausio 7 d. sprendimais Nr. 49S-2 (III t., b. l. 156–157) ir Nr. 49S-3 (III t., b. l. 158–159), kas patvirtina atsakovų pastangas atsižvelgti į pretendentų privačius interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas vertino, kad aplinkybė, kad skundžiamo 2003 m. spalio 9 d. įsakymo priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 750 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 21:1998 „Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 21:1998) nenumatė tiesioginio draudimo mažinti Mokyklos teritoriją, nereiškia, jog Mokykla gali atsidurti blogesnėje padėtyje, nei tos mokyklos, kurių teritorijų ribų ir ploto nustatymo klausimas sprendžiamas vėliau, pradedant nuo 2005 m. birželio 19 d. Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-773 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 21:2011) (12 p.) tokį draudimą numato.
17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Higienos normą HN 21:2011 bei teismų praktiką, sprendė, jog nesant galimybės pareiškėjos nurodytoje vietoje atkurti 0,11 ha ginčo žemės plotą ir grąžinti natūra pagal matininko G. P. parengtą planą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Teismas sprendė, kad atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdė teisės aktais jiems priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, priimdamos skundžiamus įsakymus ir pasirašydamos susitarimus, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos.
III.
18. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos skundą tenkinti.
19. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nevisiškai įsigilino į bylos nagrinėjimo medžiagą, priimtą sprendimą motyvavo paviršutiniškai, formaliai aiškino teisės normas, todėl priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsniui. Teismas nepagrįstai ignoravo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos akivaizdžiai neteisingus teiginius apie tai, kad jis neturi sklypo (duomenys neskelbtini) g. 1984 m. vasario 3 d. detaliojo plano, kurio registracijos Nr. 110 (nes jis paneigtų Administracijos argumentus).
20. Pareiškėja paaiškina, kad priešingai, nei teigia teismas, pareiškėjos atstovas posėdžio metu nurodė ne 2002 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto Pašilaičių seniūnijos buvusio savininko O. A. žemės sklypo ribų planą, o kitą – 1983 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 257 patvirtintą planą, pagal kurį buvo parengtas teismo minimas 2002 m. balandžio 11 d. planas. Taip pat pareiškėja nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas kaip vienu iš svarbiausių įrodymų rėmėsi 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektu, nors jis nėra ir negali būti teritorijų planavimo dokumentas. Be to, šiame dokumente (plano fragmente) net nėra nurodyto sutartinio žymėjimo, kuris ką reikštų viena ar kita linija, taip pat byloje nėra duomenų, kad toks planas apskritai buvo patvirtintas.
21. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, t. y. ne pareiškėja turi įrodyti, jog ginčo Žemės plotas yra nereikalingas Mokyklai, o Mokykla turėjo įrodyti, kad ji naudoją šį Žemės plotą. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad jis būtų naudojamas. Pareiškėja prie skundo pridėjo įrodymus, kad jokia veikla, edukacinė, nėra vykdoma.
22. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčas yra sprendžiamas ne dėl Mokyklos teritorijos mažinimo, o dėl aplinkybės, ar Mokyklos teritorija nebuvo pernelyg išplėsta pažeidžiant pareiškėjų teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises, ką ne vieną kartą yra nurodęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
24. Administracija vertina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi minėtu 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektu, spręsdamas šalių ginčą. Ginčas tarp šalių kilo visų pirma dėl 2003 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 01A-66-V-886 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“, kuriuo, pasak pareiškėjos, tariamai nepagrįstai buvo išplėstos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovui priimant ginčijamą Įsakymą ir nustatant Vilniaus A. P. mokyklos naudojamo sklypo ribas, buvo atsižvelgta į faktiškai mokyklos naudojamos žemės ribas bei vadovautasi 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektu, kuriame buvo numatytas projektuojamos bendrojo lavinimo mokyklos Pašilaičių 3 mikrorajone sklypas, projektuojamas bendrojo lavinimo mokyklos pastatas plane pažymėtas „389“, mokyklos teritorija pažymėta sutartiniu žymėjimu. Pažymi, kad rengiant 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektą, buvo atsižvelgta į visus tuo metu galiojusius tos teritorijos teritorijų planavimo dokumentus. Be to, Mokykla yra viešasis juridinis asmuo, nesiekiantis naudos sau, bet tenkinantis viešuosius interesus. Akcentuoja, kad teismas visiškai pagrįstai vadovavosi Higienos norma HN 21:2011. Taigi Mokyklai jau nuo 1986 m. nustatytas ir jos naudojamas žemės sklypas negali būti sumažintas, tam nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Šiuo atveju negali būti suabsoliutinamos pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises paneigiant visuomenės – Mokyklos interesus naudoti ginčo teritoriją bendroms gyventojų reikmėms. Be to, atsakovai atsižvelgė į pretendentų privačius interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo pareiškėja, pakankamai įsigilino į bylos medžiagą, tinkamai vertino pateiktus šalių įrodymus, išsamiai ir objektyviai įvertino visas reikšmingas byloje aplinkybes, priėmė motyvuotą teisinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis sprendimą. Pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo Žemės sklypo dalis nėra reikalinga nei Mokyklos pastatui, nei stadionui, nei transformatorinei eksploatuoti, tačiau šių teiginių jokiais įrodymais visiškai nepagrindžia. Ginčo teritorija Mokyklai yra reikalinga kaip susijusi su stadiono naudojimu.
27. Atsakovas Vilniaus A. P. mokykla atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas vertina, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymi, kad Mokyklos naudojamo sklypo adresu (duomenys neskelbtini), ribos buvo nustatytos atsižvelgiant į 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projektą, kuriame buvo numatytas projektuojamos bendrojo lavinimo mokyklos Pašilaičių 3 mikrorajone sklypas. Pilnaverčiam vaiko ugdymui mokykla privalo turėti ne tik pastatus, kuriuose mokiniai gautų pagrindines žinias, bet ir teritoriją, skirtą vaikų poilsiui, želdiniams, takams, aikštelėms ir kitiems tikslams, mokyklai priklausantis sklypas turi būti švarus, apželdintas ir tvarkingas. Tokius reikalavimus numato mokykloms taikomos higienos normos. Pabrėžia, kad Panaudos sutartis buvo išviešinta VĮ Registrų centre, todėl pareiškėja praleido visus terminus apskųsti šią panaudos sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Pareiškėja siekia, atkurti nuosavybės teises į dalį žemės ploto (0,11 ha) natūra, kuris šiuo metu yra priskirtas Vilniaus A. P. mokyklai bei yra pripažintas valstybės išperkama žeme (toliau- ginčo žemės sklypas).
30. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimus reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei kiti su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai.
31. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas žemė, kuri pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, patenka į švietimo reikmėms naudojamą teritoriją, yra pripažįstama valstybės išperkama ir pretendentams natūra nuosavybės teisės į ją nėra atkuriamos. Laisvų žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos.
32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai ir kitiems pretendentams Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 8 d.; 2007 m. spalio 8 d. ir NŽT 2013 m. sausio 7 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas žemės dalis, į buvusio savininko A. O. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Likusi neatkurta dalis sudaro: J. J. 0,0767 ha žemės ploto (III t., b. l. 156–157), A. K. ir L. K. 0,0734 ha žemės ploto (III t., b. l. 158–159).
33. Šių sprendimų priėmimo metu, kompetentingos institucijos buvo priėmusios atitinkamus sprendimus, jog ginčo žemės sklypas nėra laisvas, bei kad yra valstybės išperkamas, nes yra priskirtas naudoti Vilniaus A. P. mokyklai, švietimo reikmėm. Pareiškėja ir kiti pretendentai šių sprendimų, tuo aspektu, kad nebus atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nes yra valstybės išperkamas, teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo (ABTĮ 29 str.).
34. Teiginį, kad ginčo žemės sklypas yra laisvas, teikia tik dabar, remdamiesi matininko G. P. parengto 2015 m. plano duomenimis. Tačiau šis planas nėra teritorijų planavimo dokumentas, kurį numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl juo remiantis negali būti sprendžiama apie ginčo žemės sklypo statusą. Šiuo atveju pareiškėja tik pageidauja, kad ginčo žemės sklypas būtų pripažintas laisva žeme tokioje apimtyje, kuri atitiktų šio plano sprendinius.
35. Duomenų, kad šiuo metu yra pakitęs žemės sklypo, priskirto Vilniaus A. P. mokyklai statusas ar apimtis, byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėja. Visa tai lemia, kad vertinti iš naujo kompetentingų institucijų, 2004- 2013 m. priimtus sprendimus, dėl ginčo žemės sklypo statuso ir apimties, nėra procesinių prielaidų, nes jiems nuginčyti teismine tvarka yra praleisti terminai (ABTĮ 29 str.).
36. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 01A-66-V-886 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“, kuriuo ginčo žemės sklypas priskirtas Vilniaus A. P. mokyklos teritorijai, buvo priimtas 1986 m. Pašilaičių gyvenamojo rajono planavimo projekto pagrindu. Šio projekto duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas yra priskirtas minėtos mokyklos teritorijai (II t., b. l. 160).
37. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo teritorijai detalusis planas, pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, nėra patvirtintas.
38. Administracinių teismų praktikoje aiškinant analogiškas teisines situacijas, taikant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė turi patekti į detaliuoju planu suprojektuotą teritoriją, yra konstatuota, jog šioje teisės normoje „nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamuose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas“ (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010, LVAT 2012 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1931-12, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-589-13).
39. Atartas teisinis reglamentavimas bei faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčo žemės sklypo pripažinimas valstybės išperkamu, atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.
40. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
41. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
42. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
43. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.