Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Radviliškyje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 7 klasių išsilavinimo, nedirbantis, nesimokantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Šiauliai, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis A. L. 2009 m. spalio 5 d., apie 11.30 val., Šiaulių mieste, ties „Jovaro" pagrindine mokykla, esančia adresu Vytauto g. 132, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį nepilnametį I. B., gim. (duomenys neskelbtini), perduoti turtą – pinigus, 20 litų, po ko 2009 m. spalio 6 d., apie 11 val., toje pačioje vietoje, nukentėjusiajam nepilnamečiui I. B. perdavus 20 litų Ž. D., kad šis pinigus perduotų jam, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. spalio 6 d. apie 19.21 val., telefonine žinute reikalavo, kad I. B. jam asmeniškai atiduotų 2009 m. spalio 6 d. Ž. D. perduotus 20 litų, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. spalio 7 d., apie 10 val. toje pačioje vietoje, vertė nukentėjusįjį nepilnametį I. B. perduoti 20 litų, panaudodamas prieš I. B. fizinį smurtą – smogdamas I. B. vieną kartą kumščiu į veidą ir taip sukeldamas nukentėjusiajam I. B. fizinį skausmą, ir po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. spalio 8 d., apie 11.30 val., toje pačioje vietoje, vertė I. B. perduoti 20 litų, tačiau nukentėjusiajam I. B. atsisakius atsiimti iš Ž. D. 20 litų ir pinigus perduoti jam, panaudojo prieš I. B. fizinį smurtą – smogė I. B. vieną kartą kumščiu į veidą bei spyrė į pilvą, ir tokiu būdu I. B. pargriovė ant žemės bei padarė I. B. poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2009 m. spalio 20 d., apie 11 val., toje pačioje vietoje, vertė nukentėjusįjį nepilnametį I. B. perduoti 20 arba 10 litų. Tokiu būdu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ir panaudodamas fizinį smurtą, vertė nepilnametį I. B. perduoti jam 20 litų vertės turtą.

Apklaustas kaltinamuoju teisiamajame posėdyje A. L. kaltu prisipažino ir parodė, kad gavęs P. žinutę iš G. K. telefono, jog I. B. jį apkalba, kartu su Ž. D. 2009 m. spalio 5 d. nuėjo prie „Jovaro“ mokyklos. Ten D. G. jam pasakė, kad I. B. yra pastarojo klasiokas. Pertraukos tarp pamokų metu pasikvietęs į lauką I. B., pastarojo paklausė, kodėl jį apkalba. I. B. atsakė, kad ne apie jį kalbėjo, o apie kitą A.. Ž. D. sudavė į veidą I. B.. Lauke buvo ir daugiau moksleivių ir kažkuris iš jų pasakė, kad I. B. atneštų 20 Lt. I. B. sutiko atnešti pinigus, jei jis nemuš. Jis su Ž. D. sutiko, kad I. B. atneštų 20 ar abiems po 20 Lt, ir tada pastarojo nemušią. Po to jis sužinojo, kad I. B. padavė Ž. D. 20 Lt, todėl telefonu parašė žinutę I. B., kad pastarasis atsiimtų iš Ž. D. pinigus ir perduotų jam. Negavęs atsakymo, spalio 7 d. jis vėl nuėjo prie „Jovaro“ mokyklos. Jo prašymu D. G. pakviestam I. B. jis pasakė, kad pastarasis atsiimtų iš Ž. D. pinigus ir perduotų jam. I. jam pasakė, kad iš viso apie jį nieko nesakė, o P. K. pats viską susigalvojo. Tada jis trenkė I. B. už melavimą. I. B. nukrito, pasakė, kad atneš pinigus. Jis nepagalvojo, kodėl nukentėjusysis turėjo atnešti pinigų, nežino, kodėl turėjo pinigus paimti iš Ž. D.. Dar kitą dieną prie „Jovaro“ mokyklos jis susitiko su I. B., kuriam jau buvo kraujosruva po akimi. Visi moksleiviai juokėsi, sakė, kokią dovaną jis padovanojo. Spalio 8 d. pokalbio su I. B. jis nepamena. Gal ir vėl sudavė nukentėjusiajam. Iš viso du kartus smurtą vartojo. Vieną kartą sudavė I. B. į akį, kitą kartą susitikus trenkė į pilvą, spyrė, gal ir į veidą trenkė, dabar neatsimena. Spalio 20 d. prie mokyklos jis pasikvietė P. K. ir I. B.. Pastarojo jis paklausė, kodėl jį apšneka, o P. K. pasakė, kodėl skundžia. I. B. jis pasakė, kad nemuš, jei atneš pinigus. Dar vėliau jis vėl buvo nuėjęs prie „Jovaro“ mokyklos norėdamas I. B. atsiprašyti, nes G. K. paprašė atsiprašyti. Tada jis dar nežinojo, kad nukentėjusieji kreipėsi į policiją.

I. B. pats pasakė, kad atneš pinigus, kad jo (nukentėjusiojo) jis nemuštų, o jis pinigų nereikalavo.

Dabar jis niekur nesimoko. Baigęs 7 klases buvo pradėjęs mokytis profesinėje mokykloje, tačiau ten jam nepatiko.

Nukentėjusysis nepilnametis I. B. parodė, kad iki įvykio pažinojo kaltinamąjį tik iš matymo, asmeniškai nebendravo ir dabar nebendrauja.

2009 m. spalio 5 d. apie 11 val. A. L. atėjo prie „Jovaro“ pagrindinės mokyklos su Ž. D.. Kaltinamasis pasakė girdėjęs, kad pastarąjį jis apkalbėjo. Jis tai paneigė. Tada kažkas iš vaikų pasakė, kad jis atneštų kaltinamajam 20 Lt ir tuo viskas baigtųsi. Kaltinamasis sutiko su tokiu pasiūlymu, linktelėjo galva. Spalio 6 d. prie mokyklos atėjo Ž. D. ir pasakė, kad pastarąjį siuntė A. L. paimti iš jo 20 Lt. Jis padavė pinigus Ž. D.. Tos pačios dienos vakare jis gavo žinutę iš nežinomo numerio, kad atsiimtų iš Ž. 20 Lt ir perduotų rašiusiajam. Jis suprato, kad tai A. L. parašė. Spalio 7 d. apie 10–11 val. į lauką jį iškvietė klasiokas D. G.. A. L. paprašė pinigų. Jis atsakė, kad pinigus perdavė Ž. D., ir pasakė Ž. D., kad perduotų 10 Lt kaltinamajam. Ž. D. pasakė, kad jis nemeluotų ir spyrė jam į pilvą. Vėliau sudavė ir A. L.. Jis pasakė, kad atneš pinigus. Spalio 8 d. apie 11 val. vėl atėjo A. L. ir jį per D. G. pakvietė pakalbėti. Jie nuėjo toliau nuo mokyklos paradinių durų, pradėjo šnekėtis apie pinigus. A. L. sakė, kad jis paimtų pinigus iš Ž. D. ir atiduotų jam (kaltinamajam). Tą kartą A. L. jam trenkė kumščiu į kairę akį, o jam pargriuvus, įspyrė. Jis suprato, kad buvo mušamas už apkalbėjimą, o pinigų reikėjo, kad nemuštų. Tą pačią dieną auklėtoja sužinojo apie įvykį. Nuo smūgio jam buvo likusios žymės, buvo pas medicinos seselę. Spalio 20 d. A. L. vėl atėjo. D. G. jam su P. K. liepė išeiti į lauką, kur kaltinamasis iš jų reikalavo pinigų. P. K. kitą dieną padavė A. L. pinigus, tačiau kiek, jis nežino. Jam kaltinamasis liepė atnešti 20 ar 10 Lt. Kaltinamasis nesakė, kodėl reikia atnešti pinigų. Iki to įvykio kaltinamojo A. L. jis nepažinojo, susitikęs nebuvo, pastarojo neapkalbėjo, o lankydamas treniruotes pažinojo kitą vaikiną, vardu A..

Gal buvo užmiršęs ir nepasakė tyrimo metu, kad Ž. D. jam trenkė. Pastarasis jam tikrai sudavė, o A. L. sudavė kitą dieną. Nepamena, kiek kartų kaltinamasis ranka smogė jam į veidą, tačiau daugiau nei vieną kartą. Koja irgi spyrė. Būtų davęs pinigų A. L., nes bijojo, kad jo nemuštų, ir suprato, kad nesusimokėjus nuo jo neatstos. A. L. sakė, kad ateis kiekvieną dieną.

Po įvykio A. L. jam skambino, prašė atsiimti pareiškimą iš policijos. Tėvai apie tai, kas įvyko, sužinojo iš auklėtojos.

Parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu I. B. atpažino A. L., kaip jam žinomą vaikiną A. (b. l. 14-15).

Nukentėjusysis G. B. parodė, kad 2009 m. spalio 8 d. jam paskambino sūnaus I. klasės auklėtoja ir pasakė, kad I. buvo sumuštas. Grįžęs namo pamatė kraujosruvą sūnui prie akies. Sūnus jam parodė žinutę, pasakė, kad reikalavo pinigų, paaiškino, kad jį (sūnų) sumušusio vaikino iki tol nepažinojo. Sūnus jam pasakojo, kad atėjo nepažįstamas paauglys ir reikalavo pinigų – 20 Lt, neva už apkalbėjimą, grasino, kad sumuš. Tai tęsėsi kelis kartus. Sūnui buvo suduota į veidą, jis buvo psichologiškai spaudžiamas. Taip pat sūnus sakė, kad 20 Lt davė Ž., kuris, matyt, neperdavė pinigų kaltinamajam. Kitą kartą, kai sūnus kartu su P. K. buvo išvestas iš mokyklos, vėl buvo reikalauja pinigų. Jam susidarė įspūdis, kad pinigų buvo reikalaujama periodiškai, už tai ir mušama. Sūnus buvo paveiktas, susijaudinęs, bijojo, prašė užeiti į mokyklą. Jis neklausė, ar sūnų mušė vien kaltinamasis, ar ir kitas asmuo. Buvo sakoma, kad mušė A. L., kitų asmenų sūnus neminėjo. Sūnaus teigimu, buvo sakoma, jog kaltinamasis eis kiekvieną dieną, kol sūnus neatneš pinigų.

Kadangi buvo panaudotas smurtas, nusprendė kreiptis į policiją. Kaltininką įvardijo klasės auklėtoja, kuriai kiti mokytojai pasakė, kad tai buvęs mokyklos moksleivis A. L..

Liudytoja N. K. parodė, kad ji dirba anglų kalbos mokytoja „Jovaro“ pagrindinėje mokykloje ir yra 8 d klasės, kurioje mokosi I. B., auklėtoja. 2009 m. spalio mėnesį budinti mokytoja mokykloje paklausė, kuris jos auklėtinis buvo sumuštas prie mokyklos. Klasės mergaitės pasakė, kad prie mokyklos buvo primuštas I. B. ir iš pastarojo buvo prašoma pinigų. Buvo pasakyta, jog I. B. labai smarkiai buvo trenkta per veidą. Tada ji paskambino mokinio tėvui G. B., kuris paprašė sužinoti jo sūnų sumušusio vaikino pavardę. Ji išsiaiškino, kad tai padarė buvęs jų mokyklos auklėtinis A. L.. I. B. tėvai priėmė sprendimą kreiptis į policiją. Tėvas jai dar minėjo, kad sūnui buvo siunčiamos žinutės, taip pat įvardijo reikalautų pinigų sumą – 20 Lt.

Liudytoja V. K. parodė, kad nukentėjusysis yra jos sūnaus P. K. klasės draugas. 2009 m. spalio pabaigoje klasės auklėtoja N. K. jai pasakė, kad buvo toks įvykis, kad vaikinas reketavo pinigų, lyg 4 Lt, ir iš jos sūnaus. Sūnui buvo atsiųsta žinutė, kad nebereikia pinigų. Sūnus pasakojo, kad buvęs jų mokyklos mokinys A. reikalavo iš I. B. pinigų, kad pastarasis jau buvo nunešęs pinigų.

Nepilnametis liudytojas P. K. parodė, kad 2009 m. spalio mėnesį jis matė, kaip prie mokyklos atėjęs A. su draugu vieną kartą sudavė ranka I. B. į galvą ir po to spyrė keliu į pilvą. Nuo A. smūgio I. B. nugriuvo ant žemės ir susirietė. Mušdamas I. B. A. sakė, jei šis nenori gauti dar, turi atnešti pinigų, lyg 10 Lt prašė. Su kaltinamuoju tada kartu buvo dar vienas vaikinas, kuris taip pat yra iškviestas liudyti. Iš klasės draugų jis buvo girdėjęs, kad žodžiais I. B. negražiai pavadino A.. Paskui I. B. sakė, kad ne apie tą A. kalbėjo.

Vėliau A. vėl atėjo prie jų mokyklos. I. B. jau buvo nunešęs pinigus, bet lyg atidavė ne kaltinamajam, o tam jo draugui. Apie tai jam sakė I. B., kuris jam rodė ir gautą žinutę iš A., kurioje buvo liepiama atnešti pinigus, arba dar gausiąs. I. B. sakė, kad kaltinamasis reikalauja 10 ar 20 Lt. Po to dar buvo atėjęs kaltinamasis su tuo pačiu draugu, bet nieko nedarė, tik pasakė I. B., iki kurios dienos atnešti pinigus, o jei neatneš, sakė gaus mušti. A. jo prašė paskolinti 4 ar 5 Lt. Kai iš I. B. kaltinamasis reikalavo pinigų – 10 ar 20 Lt, jam taip pat sakė duoti 10 Lt už tai, kad jis paskundė. Tada juos į lauką iškvietė klasiokas.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu P. K. atpažino A. L., kaip jaunuolį vardu A. (b. l. 44-45).

Nepilnametis liudytojas D. G. parodė, kad 2009 m. spalio mėnesį jo klasiokas A. K. I. B. paklausė, ką šis gali pasakyti apie A.. Pavardės neįvardijo. I. B. pasakė, kad jis yra išsigimėlis. Tada P. K. išsiuntė žinutę iš G. K. telefono A. L., kuris tuo metu draugavo su G. K.. Po kelių dienų kaltinamasis kartu su Ž. atėjo į mokyklą pakalbėti su I. B.. Lauke buvo gal 10–15 žmonių. Kažkas pasakė, kad I. B. atneštų 20 Lt A. ir tuo viskas baigtųsi, kad atneštų kiekvienam po dešimt – A. ir Ž.. I. B. pasakė, kad kalbėjo apie kitą A., sakė, kad atneš pinigų. Kitą dieną jis matė, kaip I. B. padavė Ž. 20 Lt. Po kelių dienų prie mokyklos atėjęs A. vėl kalbėjosi su I. B., kurį į lauką iškvietė jis, gavęs A. žinutę telefonu. I. B. iš pradžių nesutiko išeiti, todėl jis pastarąjį patempė, o po to nukentėjusysis pats išėjo į lauką. Tame pokalbyje jis nedalyvavo ir nežino, ką A. pasakė I. B., tačiau matė, kad A. sudavė I. B. ranka į pilvą ir į galvą.

Nepilnametė liudytoja G. K. parodė, kad 2009 m. spalio mėnesį P. K. jos telefonu parašė žinutę jos draugui A. L., kad pastarąjį I. B. negražiai išvadino. Tada A. L. su Ž. D. atėjo prie mokyklos, kur kalbėjosi su I. B.. Ji matė, kaip Ž. D. koja spyrė I. B. į pilvą. Kažkas pasakė, kad I. B. turi atnešti 20 Lt A. L.. Gal kitą dieną į klasę atėjo Ž. D. su draugu ir I. B. jam davė 20 Lt. Nukentėjusysis davė pinigus, kad viskas baigtųsi, kad pamirštų tuos žodžius, kad nemuštų. Ž. D. turėjo pinigus atiduoti A. L.. Ji suprato, kad tie pinigai skirti A.. Ž. D. neatidavė pinigų kaltinamajam, todėl pastarasis atėjo pakalbėti su I. B. prie mokyklos. Kaltinamasis paklausė, ar I. B. turi pinigus. Pastarajam atsakius, kad neturi, A. sudavė kumščiu I. B. į galvą, keliu spyrė į pilvą. I. B. po smūgio keliu į pilvą nugriuvo ant žemės. Ji kalbėjosi su kaltinamuoju apie tą įvykį. I. B. prisikalbėjo, todėl taip ir atsitiko. A. L. pinigų nereikalavo, I. B. pats pasakė, kad atneš, o kadangi pinigų neatnešė, todėl kaltinamasis jį (nukentėjusįjį) mušė.

Nepilnametis liudytojas Ž. D. parodė, kad 2009 m. spalio mėnesį jo draugas A. L. gavo telefonu žinutę, kad pastarąjį apkalba kažkoks I., todėl jie atėjo prie „Jovaro“ pagrindinės mokyklos pasikalbėti su I.. Ten buvo daugiau moksleivių. A. L. apie pinigus nekalbėjo, kažkoks vaikas pasakė, kad I. B. atneštų A. 20 Lt. I. B. sutiko ir jie nuėjo. Po kelių dienų jis ėjo pro mokyklą, kai išbėgo kažkoks vaikas ir nieko nesakęs padavė jam 20 Lt. Jis suprato, kad tie pinigai nuo I. B. A. L.. Jis pasakė A. L., kad gavo pinigus, bet pastarasis neprašė atiduoti pinigų. Daugiau prie mokyklos jis nėjo, smūgio nukentėjusiajam nesudavė ir nematė, kad būtų sudavęs kaltinamasis. Dėl smūgių sudavimo jis yra apkalbamas.

Apklausta liudytoja kaltinamojo A. L. atstovė pagal įstatymą S. Z. parodė, kad 2009 m. spalio pabaigoje ji sužinojo apie įvykį, kai buvo iškviesta į policijos nuovadą, kur buvo apklausiamas jos sūnus A. L.. Sūnus jai daug nepasakojo, ji tik suprato, kad viskas įvyko dėl pinigų.

Sūnaus elgesys dabar pasikeitė į gerąją pusę, mažiau su draugais susitinka, namuose padeda, tvarkosi, skalbia. Sūnus pripažįsta kaltę, išgyvena, sako, kad be reikalo taip elgėsi. Dabar sūnus būna prie kompiuterio, nesimoko ir nedirba. Sūnus mokėsi profesinėje mokykloje, bet nepatiko specialybė, sakė, kai sueis 17 metų, eis mokytis į vakarinę mokyklą. Nuo 7 metų sūnus auga be tėvo, su kuriuo ji yra išsiskyrusi, ir tėvas sūnumi nesirūpina, materialiai nepadeda. Vyresnis jos sūnus gyvena atskirai.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr.G 1432/09(04) nurodyta, kad I. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, pereinanti į skruostą (b. 1. 2).

Daiktų apžiūros metu nustatyta, kad į I. B. pateiktą mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W350“ su SIM kortele 2009-10-21 buvo atsiųsta trumpoji teksto žinutė iš abonentinio numerio (duomenys neskelbtini). Žinutės turinys: „agirdi taip neprikolink, pasiimk is zilwes 20 Lt ir ryt man paduodi. Ruosk Lt“ (b. 1.27-29). Nustatyta, kad abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini) naudojasi A. L. mama S. Z. (b. l. 49-50, 52 ).

Įrodymų analizė, vertinimas, kaltinamojo veikos juridinė kvalifikacija

Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. dispoziciją turto prievartavimas yra tada, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidaujamas, arba panaudodamas psichinę prievartą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį kaltininkas atsako esant bent vienam iš šioje dalyje nurodytų kvalifikuojančių požymių, t. y. tada, kai turtas prievartaujamas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, sunaikinant ar sugadinant jo turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės turtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs šioje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teismas konstatuoja, jog yra visos būtinos Lietuvos Respublikos BK 181 str. numatytos sąlygos, kad kaltinamojo A. L. elgesys būtų pripažintas turto prievartavimu baudžiamosios teises prasme. Kaltinamojo A. L. padarytas turto prievartavimas laikomas kvalifikuotu, kadangi kaltinamasis vertė nukentėjusįjį perduoti turtą panaudodamas fizinį smurtą.

Darydamas tokią išvadą teismas pirmiausia remiasi nukentėjusiojo I. B. parodymais, kad kaltinime nurodytoje vietoje bei laiku, tris kartus betarpiškai bei vieną kartą telefonine žinute, kaltinamasis A. L. atvirai vertė jį (nukentėjusįjį I. B.) perduoti turtą – 20 Lt, ir siekdamas šio nusikalstamo tikslo du kartus panaudojo fizinį smurtą. Nukentėjusiojo parodymai apie vertimą perduoti pinigus kaltinamajam A. L. bei fizinio smurto vartojimą sutampa su tiesiogiai mačiusių įvykius liudytojų P. K., D. G. bei G. K. parodymais. Fizinio smurto prieš nukentėjusįjį I. B. panaudojimo faktą patvirtina ir specialisto išvada. Netiesiogiai nukentėjusiojo I. B. nurodytas kaltinamojo A. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo I. B. tėvo G. B. bei liudytojų N. K. bei V. K. parodymai.

Kaltinamasis A. L. taip pat iš esmės pripažino visas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes nurodydamas, kad iš pradžių jis nereikalavo pinigų iš nukentėjusiojo ir, tik kažkam pasiūlius, sutiko, jog nukentėjusysis atneštų jam 20 Lt už tai, kad pastarojo jis nemuštų. Vėliau, kaltinamojo A. L. teigimu, nukentėjusiajam neperdavus jam pinigų, du kartus vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį I. B..

Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį I. B. kaltinamasis panaudojo kaip įbauginimo priemonę siekdamas gauti turtinės naudos. Todėl fizinio smurto panaudojimas padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą laikomas kvalifikuojančiu turto prievartavimą požymiu.

Kaltinime A. L. nurodyta, kad 2009 m. spalio 8 d., versdamas I. B. perduoti jam 20 litų, panaudojo prieš I. B. fizinį smurtą – smogė I. B. du kartus kumščiu į veidą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo I. B., liudytojų G. K., P. K. bei paties kaltinamojo A. L. parodymų, minėtą dieną kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam I. B. du kartus, tačiau kumščiu į veidą tik vieną kartą, o po to keliu spyrė nukentėjusiajam į pilvą. Todėl teismas patikslina kaltinimą dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį 2009 m. spalio 8 d.

Išanalizavęs bylos aplinkybes teismas sprendžia, kad kaltinamasis A. L. neturėjo jokio preteksto reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo I. B., kadangi, nukentėjusiojo teigimu, iki to įvykio kaltinamojo A. L. jis nepažinojo, susitikęs nebuvo, pastarojo neapkalbėjo, o lankydamas treniruotes pažinojo kitą vaikiną vardu A.. Liudytojai P. K. ir D. G. bei pats kaltinamasis A. L. nurodė, kad apkaltintas apkalbomis apie kaltinamąjį, I. B. nurodė, jog kalbėjo ne apie kaltinamąjį, o apie kitą A..

Taigi, byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima teigti, kad kaltinamasis A. L. turėjo tikrą ar tariamą teisę atlyginti jam žalą. Todėl konstatuojama, kad kaltinamasis A. L. vertė nukentėjusįjį perduoti turtą neturėdamas teisėto pagrindo reikšti turtines pretenzijas.

Kaltinamasis A. L. nurodė nepagalvojęs, kodėl nukentėjusysis turėjo atnešti jam pinigų. Tai rodo, jog kaltinamasis suvokė, kad verčia kitą asmenį įvykdyti jo pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas fizinį smurtą ir norėjo taip veikti. Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis A. L. veikė tiesiogine tyčia.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, tai yra nustatęs kaltinamajam A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos – kvalifikuoto turto prievartavimo – objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, teismas konstatuoja, kad kaltinamasis A. L. laikotarpiu nuo 2009 m spalio 5 d. iki 2009 m. spalio 20 d. prie „Jovaro“ pagrindinės mokyklos, Šiaulių mieste, bei telefonine žinute padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. Nors kaltinamajam A. L. nepavyko užvaldyti pinigų, nusikaltimas yra baigtas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 6 punkto išaiškinimą, turto prievartavimo baigtumas siejamas ne su realiu turto užvaldymu, bet su momentu, kai grasinant, šantažuojant ar pavartojant kitokią prievartą pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti konkrečius turtinio pobūdžio veiksmus ar susilaikyti nuo jų.

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamasis A. L., nors ir nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ir išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Todėl teismas sprendžia, kad yra pagrindas tai pripažinti kaltinamojo A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Kaltinamojo A. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam A. L. teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Kaltinamasis A. L. nusikalto būdamas nepilnamečiu. Todėl teismas vadovaujasi ne tik minėtomis bausmės skyrimo nuostatomis, bet ir atsižvelgia į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, išdėstytus Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje.

Teismas, nustatydamas kaltinamajam A. L. bausmės rūšį bei dydį, įvertina jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, t. y. tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.). Kartu teismas atsižvelgia ir į tai, kad prievartauto turto suma yra labai nedidelė – 20 Lt.

Vertindamas kaltinamojo asmenybę, teismas atsižvelgia į tai, kad A. L. yra labai jauno amžiaus (16 m.), anksčiau nebuvo teistas (b. l. 74), administracine tvarka nebaustas (b. l. 86), Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto policijos komisariato Centro PN nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialistės charakterizuojamas patenkinamai kaip nesimokantis, tačiau klausantis motinos ir su ja nekonfliktuojantis, iki nagrinėjamo įvykio informacijos apie policiją dominančių vaikų elgesį apskaitoje nebuvo (b. 1. 77).

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos BK 61 str. nuostatomis – atsižvelgia į byloje nustatytą kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Atsižvelgęs į išdėstytų aplinkybių, darančių įtaką kaltinamojo A. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, buvimą, minėtus kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kartu įvertinęs ir Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. sankcijos griežtumą, teismas kaltinamajam A. L. už padarytą sunkų nusikaltimą skiria laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei įstatymo sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytas bausmės vidurkis (BK 181 str. 2 d. sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas iki 8 metų).

Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d. nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo kaltinamajam A. L. klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia į visas jau anksčiau nurodytas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltinamojo asmenybe. Kartu, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybę kaltinamajam A. L., teismas vertina ir šios priemonės taikymo tikslingumą atsižvelgiant į kaltinamojo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą bei po jos.

Kaip jau minėta, kaltinamasis A. L. anksčiau nebuvo teistas ir nebuvo baustas administracine tvarka, kas rodo, jog iki šio nusikaltimo padarymo kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos nebuvo susiformavusios ir kad yra pagrindas manyti, jog nusikaltimas padarytas atsitiktinai.

Siekdamas tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, teismas atsižvelgia ir į nepilnamečio kaltinamojo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, t. y. į tai, kad kaltinamasis A. L. gyvena nepilnoje šeimoje tik su motina, kad tėvas juo nesirūpina ir neteikia jam jokios paramos. Nors kaltinamasis šiuo metu nesimoko, tačiau teisme išdėstė savo pasiryžimą tęsti mokslą vakarinėje mokykloje. Kaltinamojo motina S. Z. nurodė galinti daryti įtaką kaltinamajam, kad pastarasis daugiau nenusikalstų. Kaip matyti iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto (b. l. 80), namuose kaltinamajam A. L. yra suteikiamos tinkamos gyvenimo ir buities sąlygos.

Esant tokioms aplinkybėms bei siekdamas įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, teismas sprendžia, kad yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai A. L. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. yra teisinis pagrindas taikyti jam Lietuvos Respublikos BK 92 str. nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Daiktinis įrodymas – mobilaus ryšio telefonas „Sony Ericsson W350", grąžintas nukentėjusiajam G. B., nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinas G. B. (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 301-305, 307 str. str., teismas

nusprendžia:

A. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d. A. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 p., 2 p. A. L. dvylikai mėnesių paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir mokytis.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – A. L. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tas pačias.

Daiktinį įrodymą – mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson W350", palikti G. B..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.