Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-19 · Administracinė byla Nr. A-556-217-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1062-505/2012Sprendimas · 2012-07-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-19
Bylos Nr.
A-556-217-13
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00535-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
P. J.
Pareiškėjas
UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 217/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00535-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui P. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 4-8) prašydamas priteisti iš atsakovo P. J. pareiškėjo naudai 510 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 15 ir 16 punktus pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus miesto savivaldybėje. Atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 510 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas P. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka sumokėti 255 Lt, nes reikalaujama 510 Lt suma jam vienam yra per didelė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu (b. l. 48-50) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo P. J. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 510 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2, 31 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio l dalis 8 punktu, 7 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsniu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 31 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 79 punktu, Nuostatų 4, 5, 19-21 punktais. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš byloje esančių vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų sumokėti vietinės rinkliavos mokestį (apmokestinamas plotas 100 m²) matyti, kad atsakovui buvo siųsti mokėjimo pranešimai, tačiau atsakovas nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Nuostatų nustatyta tvarka, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., todėl susidarė įsiskolinimas 510 Lt. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Civilinio kodekso 59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, jog atsakovas nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ir nėra sudaręs sutarties, ar kad pareiškėjas jam nepastatė šiukšlių konteinerio, kadangi pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, pareiškėjo skundas tenkintinas, nes atsakovas prievolės, kylančios iš administracinio akto, laiku ir tinkamai neįvykdė, todėl 510 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III.

Atsakovas P. J. apeliaciniu skundu (b. l. 56) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad už jam teikiamą paslaugą sutinka sumokėti pagal Civilinio kodekso reikalavimus, kad „vartotojas moka tik už tas paslaugas, kokias numatytas pagal pasirašytą sutartį gauna“. Atsakovas prašo gauti Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ar Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 teisėtai apmokestino 100 kv.m bendro naudingo ploto, ar Alytaus miesto savivaldybės taryba nepažeidė Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava - tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 straipsnio 1 dalis 8 punktas nustato, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Prašo gauti Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ar komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimas) teisėtai pervadinta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 63-67) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš atsakovo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo skunde nurodytais argumentais, jog Alytaus miesto savivaldybės taryba galimai pažeidė Konstitucijos nuostatas, nustatydama vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Alytaus miesto savivaldybė, remiantis įstatymų pagrindu, turi teisę nustatyti vietinę rinkliavą. Įstatymai, teisės aktai, kuriais remiantis apeliantui yra paskaičiuota vietinė rinkliava, nėra pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, įstatymams. Šiuo atveju atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama ne su turimomis atliekomis, faktine gyvenamąja vieta, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Nuostatuose nustatytas vietinės rinkliavos skaičiavimo pobūdis pagal valdomo nekilnojamojo turto plotą neprieštarauja įstatymų, teisės aktų nuostatoms, atitinka suformuotą Teisingumo Teismo, Lietuvos teismų praktiką. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C- 254/08), 48-50 p.). Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Taip pat pažymėtina, kad Nuostatuose nustatyta diferencijuota rinkliavos nustatymo tvarka užtikrina rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelį, tinkamą principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Įvertinus tai, kad vietinės rinkliavos dydis Nuostatuose atliekų turėtojams yra diferencijuojamas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, nekilnojamojo turto naudojimo dažnumą, darytina išvada, kad numatytas galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas ir jų tvarkymo išlaidos yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti.?

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ reikalavimo atsakovui P. J. sumokėti vietinę rinkliavą (510 Lt) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Nuostatų 5 punktas vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžia kaip atliekų turėtojus bei visus fizinius ir juridinius asmenis, valdančius, naudojančius, disponuojančius nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Byloje nekyla ginčas dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Alytaus miesto savivaldybėje. Pažymėtina, jog šiuos faktus įrodo byloje esantys duomenys iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 11-13). Pridurtina, jog teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavą (Nuostatų 15-16 punktai). Pareiškėjas byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas nepateikė kitokių vietinės rinkliavos apskaičiavimų, rašytinių įrodymų dėl kitokio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos dydžio už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo 510 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą. Atsakovo argumentai, kuriais jis bando paneigti savo pareigą mokėti minėtą rinkliavą, atmestini.

Atsakovas apeliaciniame skunde kartu išreiškė prašymą gauti Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ar Alytaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 teisėtai apmokestino 100 kv.m bendro naudingo ploto, ar Alytaus miesto savivaldybės taryba nepažeidė Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas. Taip pat prašo gauti Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ar komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimas) teisėtai pervadinta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis, detalizuodamas šią konstitucinę nuostatą (Konstitucijos 102 str. 2 d.) dėl bylų žinybingumo Konstituciniam Teismui, nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę tik dėl Konstitucijos 105 straipsnyje numatytų teisės aktų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą akcentuota, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gegužės 11 d. sprendimai). Taigi Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas labai aiškiai apibrėžia kokių aktų atitiktį Konstitucijai tiria Konstitucinis Teismas.

Atsakovas Nuostatus nepagrįstai priskiria teisės aktams, dėl kurių galima konstitucinės justicijos byla. Konstitucinis Teismas savivaldybių institucijų priimtų aktų konstitucingumo netiria.

Be to, pažymėtina, kad atsakovo prašyme pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys atsakovo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams. Prašyme turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams atsakovas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos, kitų teisės aktų nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, atsakovo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys atsakovo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies), straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos ar kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms atsakovas abejoja.

Vien tik atsakovo pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto neatitikimą Konstitucijai ir (ar) kitiems teisės aktams nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį ar administracinį teismą.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu, kaip to reikalauja įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis), todėl pateiktas prašymas dėl išlaidų priteisimo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius