Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-234-544/2010

Teisėja Irena Stacevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 30.10; 32.1; 121.15; 121.21;

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 04 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Olegui Urbonui, atsakovui K. Š., jo atstovui advokatui Rolandui Vaitekūnui, trečiojo asmens atstovui N.Čečai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. Š. ir ieškovės A. P. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-108-228/2009 pagal ieškovės A. P. (Krūvelytės) ieškinį atsakovams K. Š. ir R. Š., esant tretiesiems asmenims, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Utenos apskrities viršininko administracija ir Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, dėl servitutų nustatymo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

CK 4.129 str. reglamentuojamas nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimas. Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 str.). Šioje byloje teismas nuostolių atlyginimo klausimo nesprendė, nes jie ginčijo paties servituto nustatymo galimybę. Tačiau jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių priteisimo. Pagal CK 6.249 str. 1 d. nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Tai, ar nustatomas atlygintinis servitutas ar ne, jei atlygintinis - tai koks taikytinas nuostolių atlyginimo būdas ir dydis, yra esminė bylos aplinkybė, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Jeigu ši aplinkybė tinkamai netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185 str.). Šioje byloje servitutas nustatytas teismo sprendimu, tačiau pasisakyta, kad servituto atlyginimo klausimas šioje byloje nespręstinas, nes atsakovai to neprašo. Mano, kad teismas turi konstatuoti, jog servituto nustatymas yra susijęs su viešuoju interesu, nes sprendimas riboja atsakovų nuosavybės teises, todėl civilinę bylą prašo nagrinėti išeinant iš viešojo intereso bei įgyvendinti civilinio proceso tikslus (CPK 2 str.).

Utenos AVA atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, nurodo, kad su atsakovo skundu nesutinka. Be to, ką nurodė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, paaiškino, kad CK 6.156 str. įtvirtintas sutarties šalių teisės laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas principas, tačiau jis nėra absoliutus. Tai, kad atsakovai nesutinka pratęsti žemės nuomos sutarties, nėra pagrindas nepaisyti CK 4.37 str., CK 4.93 str. nuostatų ir neatsižvelgti į specifinį, įstatymo nustatytą, tokių situacijų sprendimų būdą bei galimybę nustatyti servitutą teismo sprendimu. Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N82/03-0113 pasibaigė 2008-06-30, o atsakovai nesutiko jos pratęsti. Todėl teismas pagrįstai laikė, kad siekiant užtikrinti galimybę ieškovei naudotis nuosavybės teise priklausančiais statiniais turi būti sprendžiamas servituto nustatymo klausimas. Ieškovė ir atsakovai geruoju nesusitarė dėl servituto nustatymo, o jo nenustačius neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti A. P. nuosavybės teise priklausančių statinių, todėl mano, kad servitutas teismo sprendimu nustatytas teisėtai. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė servituto atlygintinumo klausimą, konstatuodamas, kad, ieškovei pateikus pasiūlymus dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo, atsakovai nesvarstė šio klausimo bei nepateikė savo nuomonės dėl kompensacijos, nors kompensacija yra tarnaujančiojo daikto savininko interesų gynybai nustatytas teisių gynimo būdas (2 t., b. l. 75-77).

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas keistinas jo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad atsakovų K. Š. ir R. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomame 0,5621 ha bendro ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. 440-0030-8730, nustatomas 0,0653 ha ploto servitutas pagal R. V. tyrinėjimų įmonės parengtą planą yra atlygintinis (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Likusioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas bei ieškovės apeliacinis skundas atmestini ir likusioji teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau jo motyvuojamojoje dalyje konstatavęs, kad servitutas turi būti atlygintinis CK 4.129 str. pagrindu, to nenurodė skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, kuri papildytina (CPK 328 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvais ir išvadomis ieškinį tenkinti iš dalies, atmesti ieškinio dalį tuo pagrindu, kad negali būti nustatytas servitutas, suteikiantis ieškovei teisę valdyti ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį realiai nesantį daiktą bei prie jo prieiti ir privažiuoti bei su išvada, kad pagal CK 4.129 str. nuostatas servitutas turi būti atlygintinis.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovė apeliacinio skundo argumentu, kad teismo sprendimo dalis nenustatyti servituto 16 kv. m. atsakovų žemės sklypo plotui, kuris būtinas pastatyti lauko tualetą, prie jo prieiti ir naudotis, yra neteisėtas. Ginčijamu teismo sprendimu atsakovų nuosavybės teise valdomame žemės sklype servitutas nustatytas tikslu suteikti ieškovei teisę valdyti ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį – poilsiui ir rekreacijai - du poilsio namelius, lauko virtuvę bei šulinį. Pagal servituto sąvoką ir turinį reglamentuojančias teisės normas, servitutas yra nustatomas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą, servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės (CK 4.111 str., 4.112 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad servitutas, kurio paskirtis - suteikti teisę valdyti ir naudoti daiktą pagal tiesioginę paskirtį, gali būti nustatomas konkrečiam ir realiai egzistuojančiam savininko daiktui. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančio daikto tinkamą naudojimą (CK 4.128 str.). Todėl pagrįsta išvada, kad negalima nustatyti servituto, jei nėra viešpataujančio daikto, kurio tinkamam naudojimui yra nustatomas servitutas. Vienas iš servituto pasibaigimo pagrindų yra viešpataujančio daikto žuvimas (CK 4.130 str. 1 d. 3 p.). Apeliantė vadovaujasi CK 4.122 str. nuostatomis, tačiau jos pirmosios instancijos teismo išvadų ir argumentų nepaneigia. Teismas, atmesdamas minėtą reikalavimą, vadovavosi tuo, kad toks lauko tualeto atsakovų nuosavybės teise valdomame sklype nėra. To iš esmės neginčija ir apeliantė, nes teigia, kad servituto šiai sklypo daliai reikia ne tiek naujo lauko tualeto įrengimo, kiek dėl kitur pastatyto lauko tualeto perkėlimo į atsakovų sklypo teritorijoje esančią vietą, servituto plane pažymėtą taškais 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26. Tako servituto tikslu prieiti prie tualeto ir juo naudotis ieškovė neprašė (CPK 265 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkų poreikiai nekliudomai naudotis nuosavybe turi būti suderinti, o nuosavybė nėra absoliuti, tačiau ją atsakovams apriboti daugiau negu reikia vien dėl kito asmens – ieškovės - egzistuojančio intereso pasinaudoti svetimu daiktu dėl to, kad jai taip naudingiau, nėra pakankamas pagrindas riboti žemės savininkų nuosavybės teises labiau negu tai būtina (CK 4.126 str.). CK IV knygos normos, susijusios su servitutu, įsigaliojo nuo 2003-07-01. Todėl ieškovė įgijo teisę kreiptis su ieškiniu dėl servituto nustatymo, tačiau teismas privalo visiškai tenkinti ne kiekvieną, o tik teisėtą ir pagrįstą ieškinį ar jo dalį (CPK 263 str. 1 d.). Servituto teisė visais atvejais turėtų būti mažesnė už savininko teises; servituto esmė yra ta, kad juo servituto turėtojui suteikiamos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės, užtikrinančios daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, naudojimą arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.111 str. 1 d., 4.112 str. 1 d.). Taigi, ieškovė turi teisę nekliudomai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, o atsakovai, kaip prie to nekilnojamojo turto esančio žemės sklypo savininkai, neturi neteisėtai ir nepagrįstai riboti ieškovės teisės patekti prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų. Tačiau kartu ieškovė, naudodamasi minėta teise, neturi pažeisti atsakovų teisių naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė neteisingai aiškina ir taiko ginčo teisiniam santykiui CK 6.481 str. nuostatas, numatančias, kad pasibaigus žemės sklypo nuomos sutarties terminui žemės sklypo ir nuomininkui toliau naudojantis žemės sklypu daugiau kaip 10 dienų ir pastatų nenukeliant nuo žemės sklypo, terminuota žemės sklypo nuomos sutartis tapo neterminuota ir nuomos santykiai tarp ginčo šalių tęsiasi iki šiol. Sprendžiama, kad nagrinėjamam žemės sklypo terminuotos žemės nuomos teisiniam santykiui taikytina ne ši bendroji nuomos sutarties nuostata, bet specialios CK XXIX skyriaus „Žemės nuoma“ teisės normos. Šio skyriaus CK 6.562 str. yra numatyti atvejai, kada pasibaigia žemės nuomos sutartis, tame tarpe – ir suėjus nuomos terminui. Šios skyriaus teisės normos nenumato, kad terminuota žemės nuomos sutartis gali tapti neterminuota CK 6.481 str. numatytu atveju dėl to, kad ieškovė per 10 dienų nenukėlė nuo sklypo pastatų. Be to, valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 82/03-0113 numatyta, kad pasibaigus žemės nuomos sutarčiai pastatai ir įrenginiai lieka jų savininkams, kurie turės teisę į nuomotojo nustatyto dydžio servitutą, o ne į teisę neterminuotai žemės sklypo nuomai, jei per 10 dienų nenukels pastatų. Be to, ne tik iš apeliantės minimo 2008-04-28 rašto, bet ir iš visos bylos esmės ir turinio visiškai aiški nuosekli atsakovų pozicija dėl to, kad jie nesutinka su nuomos sutarties pratęsimu. LR Vyriausybė 1997-04-28 nutarimu Nr.416 patvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendinius, ir pagal šiuo nutarimu patvirtintos schemos 3.2 g lentelės duomenis, perspektyvoje Rūgšteliškio kaime esančius poilsio namelius planuota iškelti, numatant galimybę statyti sodybos apimties rekreacinę bazę. Todėl ir dėl šios priežasties nuomos sutartis negali būti neterminuota.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir sudaro faktinį bei teisinį pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pakeisti. Ši išvada daroma dėl šių motyvų. Byloje nustatyta, kad Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 82/03-0113, pagal kurią Utenos AVA penkeriems metams nuo 2003-06-30 iki 2008-06-26 nuomininkei UAB „Transorloja“ išnuomavo 5621 kv. m. ploto žemės sklypą Nr. 823700020118 Rūgšteliškio km Utenos rajone, buvo sudaryta 2003-06-30 (1 t., b. l. 35-40) ir 2003-07-03 įregistruota VĮ „Registrų centras“ (1 t., b. l. 9-10). Minėtos sutarties 3 punkte, be kita ko, numatyta, kad „pasibaigus žemės nuomos terminui, pastatai ir įrenginiai lieka jų savininkams, kurie turės teisę į nuomotojo nustatyto dydžio servitutą“. Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 str.). Taigi, tuo metu buvusi tarnaujančio daikto savininkė Utenos AVA įsipareigojo pasibaigus minėto žemės sklypo nuomos sutarčiai nustatyti pastatų savininkams tam tikro dydžio servitutą minėtame sklype. 2003-07-23 Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-5001 0,5621 ha žemės sklypas sklype Nr. 118 buvo grąžintas natūra atsakovų motinai Danutei S. Š. (1 t., b. l. 9-10, 41-42). Šio sprendimo 6 punkte nurodyta, kad teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos 2003-06-30 sutartį Nr. 82/03-0113 pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šalys susitarė kitaip (1 t., b. l. 41-42). Todėl visos teisės ir pareigos, tame tarpe - ir minėta nuomos sutartyje numatyta nuomotojo pareiga pasibaigus minėto žemės sklypo nuomos sutarčiai nustatyti pastatų savininkams tam tikro dydžio servitutą minėtame sklype, perėjo naujajai žemės savininkei Danutei S. Š., o po jos mirties – jos teisių ir pareigų perėmėjams (atsakovams) CK 6.559 str. nuostatų pagrindu. Todėl apeliantas (atsakovas) nepagrįstai teigia, kad, pasibaigus minėtai žemės nuomos sutarčiai, žemės savininkei Danutei S. Š., vėliau – jos įpėdiniams, minėtas žemės sklypas turėjo būti perduotas naudoti be jokių apribojimų, o ieškovė turėjo statinius nukelti iš šio žemės sklypo. Teismo išvadų šiuo aspektu nepaneigia nei Utenos AVA 2005-11-22 rašto Nr. (3.11)-10-587, nei LR Aplinkos apsaugos ministerijos 1996-03-06 rašto Nr. 1-24-576, nei Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos 2003-02-26 rašto Nr. 2-75 turiniai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. P. (Krūvelytė) iš UAB „Transorloja“ pagal 2005-09-02 pirkimo-pardavimo sutartį ir turto perdavimo aktą įsigijo poilsio namelius, lauko virtuvę ir stoginę, esančius Rūgšteliškio k., Utenos rajone, 0,5621 ha ploto žemės sklype, taip pat ieškovė naudojosi ten esančiu šuliniu. 2005-09-05 į šiuos statinius įregistruotos ieškovės nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 14-18). Apeliantas teigia, kad LR aplinkos apsaugos ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 565 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ 3 p., 5.4.p. nuostatas, medinių namelių su karkasu gyvavimo trukmė 40 metų, o, kadangi ieškovei nuosavybės teise priklausantys nameliai statyti 1969 metais, tai namelių gyvavimo trukmė buvo iki 2009 metų. Kiti pastatai – lauko tualetas ir šulinys - pastatyti be atsakovų ir/ar buvusios sklypo savininkės sutikimo bei pažeidus 2002-04-16 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1.01.07:2002 “Nesudėtingi (tarp jų laikini)statiniai” nuostatas, reglamentuojančias nesudėtingų statinių statybą saugomoje teritorijoje. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovė, LR aplinkos ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 565 patvirtint STR 1.12.05:2002 Reglamento 3 punkte nurodyta, kad statinių gyvavimo terminų nurodymo tikslas – prognozuoti statinių gyvavimo trukmę, reglamento nustatyta statinio gyvavimo trukme privaloma vadovautis, jei teritorijų planavimo sąlygose ar teritorijų planavimo dokumentuose, savivaldybės mero ar jo įgalioto tarnautojo išduotame projektavimo sąlygų sąvade nurodyta, kad konkreti teritorija turi būti užstatyta minėtuose dokumentuose nurodytos gyvavimo trukmės statiniais, o visais kitais atvejais statinio gyvavimo trukmė nustatoma kaip ekonomiškai pagrįsta statinio naudojimo trukmė ir ją statytojas (užsakovas) gali keisti, atsižvelgdamas į savo interesus. Byloje neginčijama, kad procesinio sprendimo priėmimo dienai minėti nameliai ir kiti statiniai prie jų yra minėtų atsakovų žemės sklypo teritorijos dalyje ir yra naudojami pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog nameliai nebeatitinka savo paskirties, kelia pavojų dėl galimo sugriuvimo dėl nusidėvėjimo. Ieškovė savo ieškinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti pateikė 2009-02-04 Statinių apžiūros ir būklės nustatymo aktą, kurio duomenys patvirtina, kad ieškovei priklausančių poilsio paskirties namelių ir lauko virtuvės, kadastrinių matavimų plane žymimų žymenimis 1K1/ž, 2K1/ž būklė, nepaisant prognostinės 40 metų tarnavimo trukmės, kokybiškos statybos ir tinkamo naudojimo pasekmėje, atitinka statinių esminius privalomuosius reikalavimus, naudojimo grėsmės nekelia, ir yra tinkami naudoti toliau be apribojimų (1 t., b. l. 122-132). Ši specialisto išvada yra pateikta asmenis, turinčio specialių žinių nagrinėjamoje srityje, todėl dokumentas yra leistinumo taisyklę atitinkantis rašytinis įrodymas (1 t., 139, 140). Atsakovai, nors šią aplinkybę ginčijo, tačiau savo teiginių pagrįstumo šiuo aspektu neįrodė ir jokių įrodymų, kurie paneigtų virš minėtą rašytinį įrodymą bei kitus sprendime minėtus įrodymus dėl namelių tinkamumo naudoti ilgesnį laiką, nepateikė (CPK 178 str.). Esant nustatytoms virš nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė servitutą atsakovams nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje minėtiems ieškovei priklausantiems statiniams bei šuliniui valdyti ir naudoti poilsiui ir rekreacijai pagal paskirtį bei 4,05 m pločio kelio servitutą, suteikiantį ieškovei teisę eiti ir važiuoti transporto priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi šalys pripažino, jog šulinys įrengtas dar prieš ieškovei tampant statinių savininke ir ji juo naudojasi. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad servitutas šioje dalyje nustatytas be pagrindo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo objektyvią servituto nustatymo būtinybę ir apelianto argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

LR Vyriausybė 1997-04-28 nutarimu Nr.416 patvirtinti Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniai, už kurių įgyvendinimą atsakinga Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija ir pagal jų 3.2 g lentelės duomenis, perspektyvoje Rūgšteliškio kaime esančius poilsio namelius planuota iškelti, numatant galimybę statyti sodybos apimties rekreacinę bazę, o atsakovų žemės sklypui taikomos specialiosios naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai; dirvožemio apsauga; hidrografiniai draustiniai; kraštovaizdžio draustiniai. Tačiau tai nesudaro pagrindo visiškai netenkinti ieškovės ieškinio ir servituto nenustatyti, nes minėti sprendiniai dėl namelių nukėlimo iki šiol neįgyvendinti ir artimiausiu metu minėtų namelių su priklausiniais šiuo pagrindu iškelti neketinama. Tačiau statinius valdyti ir naudoti poilsiui, rekreacijai, tam tikslui prie statinių privažiuoti reikia jau šiuo metu. Todėl nustatyti apibrėžto turinio ir apimties servitutą nustatyti buvo faktinis ir teisinis pagrindas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamasis teismo sprendimas pažeidžia jo kaip savininkų nuosavybės teises, jos neliečiamumo principus, įtvirtintus LR Konstitucijos 23 str., CK 4.93 str. 1 d., CK 4.128 str. 1 d. ir neužtikrina protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Konstitucijos ir kitų teisės aktų leidžiama riboti nuosavybės teisę ir taip sudaromos prielaidos kitoms nei nuosavybės teisė daiktinėms teisėms (išvestinėms daiktinėms teisėms) egzistuoti, kaip, pavyzdžiui, servitutui. CK 4.111 str. 1 d. nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kurio pagrindas yra įstatymas, sandoris, teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai turi būti derinami įstatymui neprieštaraujančiais būdais, tarp jų – ir servituto nustatymu. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamasis teismo sprendimas minėtoje byloje formuojamą teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, kiek tai galima pritaikyti šioje byloje, atitinka.

Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis), šios dvi teisės yra savarankiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Apeliantas (atsakovas) nurodo, kad CK 4.129 str. reglamentuoja nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą ir pats skunde pripažįsta, kad konkrečius nuostolius turi įrodyti tarnaujančiojo daikto savininkas, tačiau byloje jų neįrodinėjo, nes ginčijo paties servituto nustatymo galimybę. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.). Atsakovas reikalavimo ar priešieškinio dėl kompensacijos ar nuostolių priteisimo nepareiškė, ieškovės pasiūlymus šiuo klausimu laikė vertino nepriimtinais. Jeigu būtų pareikštas minėtas reikalavimas, tai teismas būtų privalėjęs spręsti dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo ir, esant reikalui, jei atsakovai patys negalėtų apskaičiuoti savo nuotolių, naudodamasis CK 6.249 str. 1 d. numatyta teise, apskaičiuoti jų dydį. Tačiau šioje byloje atsakovai nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir tai buvo jų teisė, kurią jie galės realizuoti ateityje atskiroje byloje. Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą. Servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad teismui nustatant servitutą viena iš reikšmingų bylos aplinkybių yra servituto atlygintinumo klausimo išsprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Šioje byloje buvo nagrinėta esminė bylos aplinkybė dėl servituto atlygintinumo, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo pasisakyta, ar servitutas yra atlygintinis ar ne. Bylos nagrinėjimo metu teismas ištyrė ir sprendime konstatavo, kad servituto nustatymu daromi savininko teisių varžymai turi būti kompensuojami, nes tai numatyta įstatyme (CK 4.129 str.). Todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad ši aplinkybė netirta, įrodymų tyrimas ir vertinimas yra nevisapusiškas. Šioje byloje servitutas nustatytas teismo sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat pasisakyti, kad nustatomas servitutas yra atlygintinis. Todėl skundžiamasis teismo sprendimas keistinas papildant rezoliucinę dalį, kad atsakovų K. Š. ir R. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomame 0,5621 ha bendro ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. 440-0030-8730, kadastrinis adresas 8237/0002:118 Minčios k. v. Rūgšteliškio km Utenos rajone nustatomas 0,0653 ha ploto servitutas pagal R. V. tyrinėjimų įmonės parengtą planą yra atlygintinis (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Nėra pagrindo pripažinti, kad šis bylos ginčas yra susijęs su viešuoju interesu, nes kiekviena iš šalių siekia apginti savo privatų turtinį interesą, o ne viso visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teises ar teisėtus interesus. Kaip jau minėta, jokie sprendiniai, kurie liestų visuomenės poreikius ir interesus, susijusius su Aukštaitijos nacionalinio parko statusu ir plėtra šiuo metu neįgyvendinami ir ginčai šiuo aspektu, šioje byloje nesprendžiami.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti atsakovų prašymą sustabdyti šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos nagrinėjimą iki įsiteisės procesinis sprendimas Utenos rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal K. ir R. Š. ieškinį atsakovei A. P. dėl daiktinių teisių į nekilnojamą daiktą pažeidimo pašalinimo, nes šio sprendimo priėmimo dienai ieškovei nuosavybės teise priklausantys minėti statiniai tebėra atsakovams priklausančioje žemės sklypo dalyje, juos reikia ir reikės valdyti, naudoti, prižiūrėti prie jų prieiti ir privažiuoti kol įsiteisės teismo sprendimas minėtoje byloje, o tai, atsižvelgiant į bylos pobūdį, gali užtrukti tam tikrą laiką. Jeigu procesinis teismo sprendimas būtų palankus atsakovams, tai būtų pagrindas servitutui pasibaigti (CK 4.130 str.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nenustatęs absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. (CPK 320 str.).

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jai iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas 20 procentų (skunde nurodytos penkios grupės argumentų, o pagrįstais pripažįstama viena grupė), tai atsakovui iš ieškovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama už apeliacinį skundą sumokėta žyminio mokesčio dalis ir turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurių buvo 3000 Lt, dalis (CPK 93 str. 2 d., 4 d., 987 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 3 p.

NUTARIA:

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad atsakovų K. Š. ir R. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomame 0,5621 ha bendro ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. 440-0030-8730, kadastrinis adresas 8237/0002:118 Minčios k. v., adresas - Rūgšteliškio km Utenos rajonas, nustatomas 0,0653 ha ploto servitutas pagal R. V. tyrinėjimų įmonės parengtą planą bei kelio servitutas yra atlygintinis.

Likusioje dalyje teismo sprendimo palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui K. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 26 (dvidešimt šešis) Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 600 (šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.