Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1049-560/2008 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovėms V. S. , M. V. J. , trečiasis asmuo Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarė R. R., dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, iš esmės tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Dėl įrodymų vertinimo ir sutarties aiškinimo

Sprendžiant ieškovo reikalavimą 2003 m. kovo 5 d. Testamentą-susitarimą pripažinti galiojančia dovanojimo sutartimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako ir dėl šios sutarties aiškinimo, kurio taisyklės reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu sutarties tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo valdybos Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina“, bylos Nr. 34-21/1998, išaiškino, kad „sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, į tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. S. v. H. C., bylos Nr. 3K-7-23/2000, nurodyta, kad „teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardintų“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3K-3-406/2000, nurodyta, kad „esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes“. Analogiškos sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. B. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-1145/2000, ir 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. G. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-837/2000). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos sutarčių aiškinimo taisyklės reikalauja atsižvelgti į tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien formaliai vertinti sutarties tekstą. Bet kuri sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, atsižvelgiant į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį, ir į kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“, bylos Nr. 3K-3-177/2005)

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Iš 2003 m. kovo 5 d. Testamento-susitarimo turinio matyti, kad J. J. ir M. V. J. nusprendė padalinti turtą savo vaikams – ginčo butą ir namų bei žemės, esančių (duomenys neskelbtini) , dalis palikti sūnui A. J. , o butą (duomenys neskelbtini) , palikti dukrai V. S. . Byloje esantys įrodymai – teismo posėdžio metu duoti M. V. J. ir A. J. paaiškinimai patvirtina, kad 2003 m. kovo 5 d. pasirašydami testamentą-susitarimą J. ir M. V. J. siekė padalinti turtą tarp vaikų ateityje, po savo mirties. 2008 m. balandžio 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas parodė, kad 2003 m. kovo 5 d. dokumentą tėvai suprato kaip testamentą, butas ieškovo nuosavybėn turėjo pereiti po tėvų mirties, ieškovas tokį dokumentą suprato ne kaip dovanojimo sandorį, o kaip testamentą, kad šiuo dokumentu buvo išreikšta tėvų valia, kaip turi būti padalintas turtas po tėvų mirties (t. 1, b. l. 237-238). Atsakovė M. V. J. tame pačiame teismo posėdyje parodė, kad testamentą ji supranta kaip pomirtinį dokumentą, kad tai buvo laikinas dokumentas, todėl pavadino jį susitarimu, kad tėvai visą turtą norėjo teisingai padalinti, o kada – apie tai negalvojo, to klausimo nesprendė. Aplinkybę, kad Testamentu-susitarimu buvo siekiama ateityje padalinti turtą vaikams, kuriems jis atiteks po abiejų ar vieno iš tėvų mirties, įrodo ir tai, kad, tėvui mirus, A. J. 2003 m. kovo 5 d. Testamentą-susitarimą pateikė teismui tvirtinti kaip asmeninį testamentą, kurio teismas nepatvirtino ne dėl valios trūkumų, o dėl testamento formos ir surašymo būdo neatitikimo įstatyme numatytiems reikalavimams (CK 5.30 str. 1 d.). Byloje, kurioje buvo nagrinėjamas testamento patvirtinimo klausimas, ieškovas aiškino, kad ginčo dokumentas yra mirusio tėvo testamentas, kuriuo po testatoriaus J. J. mirties ieškovui palikta testatoriui priklausiusio buto dalis ir tokia jo prasmė ieškovui yra visiškai aiški, šias aplinkybes patvirtino ir M. V. J. (civilinė byla Nr. 2-2485-78/2007, b. l. 3-4, 41-44). Tai, kad po testamento-susitarimo sudarymo ginčo butas neperėjo ieškovui pripažino pats ieškovas ir atsakovė M. V. J., nes 2007 m. sausio 30 d. ir vasario 6 d. jie kreipėsi notarą dėl J. J. palikimo – ginčo buto ir piniginių lėšų priėmimo, nurodydami visus mirusiojo įpėdinius – save ir atsakovę V. S. (civilinė byla Nr.2-2485-78/2007, b. l. 19-20).

Įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes - kad bylos šalis sieja artimi giminystės ryšiai, kad ieškovo šeima ir iki 2003 m. kovo 5 d. Testamento-susitarimo sudarymo, ir jo sudarymo metu, ir po susitarimo sudarymo gyveno kartu su tėvais, kad Testamente-susitarime aptariamo turto apimtys viršija M. V. J. ir J. J. nuosavybės teise turėto turto apimtis (pirmame dokumento punkte kalbama apie ginčo buto, kuris nuosavybės teise priklausė ieškovo tėvams, palikimą ieškovui, antrame – apie atsakovei M. V. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto palikimą ieškovui, trečiame - apie atsakovei V. S. palikimą turto, kuris susitarimo sudarymo metu jai priklausė nuosavybės teise, ketvirtame - apie ieškovo įsipareigojimą per 15 metų išmokėti seseriai V. S. 170 000 Lt), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo A. J. ir atsakovės V. S. tėvai nuosavybės teise turimą turtą padalino vaikams, atsižvelgdami ne tik į Testamento-susitarimo sudarymo metu nuosavybės teise turimą turtą, bet ir į tai, kokį turtą (pinigines lėšas) yra anksčiau padovanoję vaikams. Aplinkybės, kad Testamentas-susitarimas nebuvo įformintas kaip testamentas, šalys nesikreipė pas notarą dovanojimo sutarčiai patvirtinti, o po J. J. mirties ieškovas kreipėsi į teismą dėl susitarimo, kaip testamento, patvirtinimo, liudija, kad ieškovo tėvai Testamentu-susitarimu išreiškė valią savo turtą padalinti vaikams ateityje, kuris jiems atiteks po tėvų mirties. Sutikdama su ieškovo reikalavimu testamentą-susitarimą pripažinti galiojančia dovanojimo sutartimi, atsakovė M. V. J. teigia, kad ji su sutuoktiniu J. J. , siekdami padalinti vaikams turtą, teisiniam šios valios įforminimui reikšmės nesuteikė. Įvertinus šalių elgesį iki susitarimo sudarymo ir po to, šioje ir ankstesnėje bylose duotus šalių paaiškinimus apie ketinimus, kurių buvo siekiama pasirašant ginčo dokumentą, pagrįstai pripažinta, kad susitarimą sudariusių tėvų valia buvo padalinti turtą, kuris vaikams atiteks po palikėjų mirties. Tokiai išvadai pagrįsti svarbu ir tai, kad J. Ir M. V. J. yra išprusę, išsilavinę žmonės, J. J. buvo žinoma apie nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perleidimo įforminimui keliamus notarinės formos reikalavimus, todėl jei būtų buvę siekiama ginčo butą padovanoti sūnui, tai tinkamos formos sutartis ir būtų buvusi pasirašyta tokio apsisprendimo momentu. Tuo tarpu J. J. esant gyvam dovanojimo sandorio nesudarius, yra pakankamas pagrindas teigti, kad J. J. jam priklausantį ginčo butą ketino palikti sūnui po savo mirties, o ne perleisti jį ginčo dokumento pasirašymo momentu.

Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, susitarimą aiškino laikydamasis įstatyme nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių ir nenukrypo nuo suformuotos tuo klausimu teismų praktikos.

Dėl dovanojimo sutarties ir sandorio negaliojimo dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo

Pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį, dovana yra laikoma dovanojimo sutartimi dovanotojo kitam asmeniui – apdovanotajam neatlygintinai perduotas turtas, turtinė teisė ar apdovanotojo atleidimas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. CK 6.465 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos vykdymo ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Vienas esminių dovanojimo sutarties požymių yra tai, kad dovanotojas turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) apdovanotajam perduoda nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui neatlygintinai. Taigi dovanojimo sutartis yra neatlygintinas sandoris. Be to, dovanojimo sutartis yra realinis sandoris: ši sutartis laikoma sudaryta nuo turto ar turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo apdovanotajam momento arba nuo apdovanotojo atleidimo nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (6.465 str. 1 d.). CK 6.467 straipsnis apibrėžia dovanojimo sutarties su sąlyga sampratą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dovanojimo sutartis, numatanti apdovanotojo pareigą sumokėti skolas ar įvykdyti kitokias prievoles, kurios dar neegzistuoja sutarties sudarymo metu, negalioja, išskyrus atvejus, kai būsima skola ar prievolė sutartyje tiksliai apibrėžta. Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties formai nustatytas notarinės formos reikalavimas (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.469 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad notarinės formos reikalavimas laikomas griežčiausiu sandorio formos reikalavimu, nes reiškia sandorio viešą autentikavimą. Patvirtintas notarine tvarka sandoris įgyja valstybės pripažinimą, laikoma, kad jis yra teisėtas, notaras, tvirtindamas sandorį, privalo išsiaiškinti tikrąją šalių valią, paaiškinti šalims sutarties sąlygų reikšmę ir pasekmes, nešališkai užtikrina sandorio teisėtumą. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu.

Apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog įstatymas reglamentuoja tik tokią dovanojimo sutarties sąlygą, kuri yra išimtinai susijusi tik su dovanojamo turto naudojimu (6.467 str. 1 d.), teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ir tokią išvadą grindžia šiais motyvais. Įstatymas neįtvirtina imperatyvaus draudimo sudaryti dovanojimo sutartį su kitokia sąlyga. Dovanojimo sutarties sąlyga gali būti nustatoma tik ne dovanotojo naudai, nes dovanojimo sutarties pagrindinis bruožas yra sutarties neatlygintinumas. Dovanojimo motyvas neturi teisinės reikšmės, tačiau jeigu motyvas savanaudiškas – sutartis gali būti pripažinta negaliojančia. CK 6.467 straipsnio 3 dalis leidžia tam tikrą neatlygintinumo principo išimtį: dovanojimo sutartis, numatanti apdovanotojo pareigą sumokėti skolas ar įvykdyti prievoles, kurios dar neegzistuoja sutarties sudarymo momentu, negalioja, išskyrus atvejus, kai būsima skola ar prievolė sutartyje tiksliai apibrėžta, t. y. įstatyme nustatyta, kad sąlyga sumokėti skolas ar įvykdyti kitokias prievoles yra galima. Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas (CK 6.467 str. 2 d.). Atsakovės V. S. atsiliepime nurodytas argumentas, kad dovanojimo sutartyje negali būti nurodyta sąlyga, kurioje apdovanotasis įpareigojamas trečiajam asmeniui sumokėti tam tikrą pinigų sumą, laikytinas nepagrįstu, nes, kaip minėta, CK 6.467 straipsnio 3 dalyje nustatyta tam tikra dovanojimo sutarties neatlygintinumo išimtis. Testamente-susitarime nurodyta ieškovo prievolė atsakovei V. S. sumokėti 170 000 Lt yra tiksliai apibrėžta, todėl tokia susitarimo, jeigu jis būtų pripažintas dovanojimo sandoriu, sąlyga nėra savanaudiška, todėl įstatymo nedraudžiama. Pirmosios instancijos teismo padaryta CK 6.467 straipsnio aiškinimo klaida neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl dėl šio pažeidimo iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas (CPK 328 str.).

Jeigu įstatymas sandoriui reikalauja notarinės formos ir jos nesilaikyta, tai toks sandoris negalioja (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties formai nustatytas notarinės formos reikalavimas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.469 straipsnio 2 dalis). Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant teismas turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Viena iš trijų būtinų sąlygų, kurių visumai esant nustatytai teismas gali sandorį, kuris nėra įformintas notarine tvarka, pripažinti galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu yra tai, kad sandoris turi būti dvišalis. Dovanojimo sutartis šią sąlygą atitinka. Antroji sąlyga, kurią būtina nustatyti, yra aplinkybė, kad viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį. Dovanojimo sutartis yra toks sandoris, pagal kurį vienai šaliai – dovanotojui – atsiranda tik pareiga (perduoti dovaną), o kita šalis – apdovanotasis – įgyja tik teisę (priimti dovaną). Kaip minėta, dovanojimo sutartis yra realinis sandoris, kai sutartis laikoma sudaryta nuo turto ar turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo momento. Apeliantas nurodo, kad Testamentu-susitarimu buvo siekiama butą apeliantui perleisti būtent jo sudarymo momentu, butas apeliantui faktiškai buvo perduotas po sandorio sudarymo, bute jis gyveno su šeima, mokėjo buto mokesčius, rūpinosi butu kaip savo, jį remontuodamas ir kitaip gerindamas, tėvai tam neprieštaravo ir nesudarė jokių kitų jo valdymui kaip savo kliūčių, be to, apeliantas tinkamai ir laiku vykdė dovanojimo sutarties sąlygą, sumokėdamas seseriai 80 000 Lt kompensacijos dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka, nes byloje yra duomenys (pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 2 d. posėdyje ieškovo duoti paaiškinimai), kad 2003 m. kovo 5 d. dokumentą tėvai suprato kaip testamentą, butas ieškovo nuosavybėn turėjo pereiti po tėvų mirties, ieškovas tokį dokumentą suprato ne kaip dovanojimo sandorį, o kaip testamentą, kad šiuo dokumentu buvo išreikšta tėvų valia, kaip turi būti padalintas turtas po tėvų mirties (t. 1, b. l. 237-238). Atsakovė M. V. J. tame pačiame teismo posėdyje parodė, kad testamentą ji supranta kaip pomirtinį dokumentą, kad tai buvo laikinas dokumentas, todėl pavadino jį susitarimu, kad tėvai visą turtą norėjo teisingai padalinti, o kada – apie tai negalvojo (t. 1, b. l. 241). Iš šių parodymų spręstina, kad ieškovas neįvykdė antrosios CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos - visiškai ar iš dalies įvykdyti sandorį, nes jį įvykdyti, t.y. priimti butą, jis būtų galėjęs tik tuo atveju, jei dovana (butas) būtų buvusi jam perduota. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dovanojimo sutarties atveju vienašališkai įvykdyti sutartį apdovanotajam nėra įmanoma, nes neįmanoma priimti daikto, jeigu jo dovanotojas neperduoda. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad po sandorio sudarymo jis mokėjo buto eksploatacinius mokesčius, savo lėšomis remontavo butą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įvykdė sandorį (priėmė butą), kadangi 2003 m. kovo 5 d. Testamento-susitarimo 1 punkte buvo nurodyta, kad A. J. gyvena su tėvais, šį butą rekonstravo, remontavo savo jėgomis ir lėšomis dar iki šio susitarimo sudarymo. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantui dovana (butas) buvo perduota. Ieškovo nurodytos patirtos išlaidos vertintinos kaip prisidėjimas prie buto, kuriame jis su savo šeima ir tėvais gyveno, išlaikymo. Aplinkybė, kad A. J. pagal 2003 m. kovo 5 d. testamentą-susitarimą sumokėjo V. S. 80 000 Lt, taip pat nepatvirtina, kad ieškovas įvykdė sandorį, kadangi CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta sąlyga, kad viena šalis turi būti visiškai ar iš dalies įvykdžiusi sandorį, o ne jo sąlygą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad J. J. ir M. V. J. vengė įforminti dovanojimo sandorį notarine tvarka. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad sandoris nebuvo notariškai įformintas, nes šalys neturėjo teisinio išsilavinimo, J. J. sunkiai sirgo, nesudaro pagrindo spręsti, kad dovanotojai vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Nuo 2003 m. kovo 5 d. Testamento-susitarimo sudarymo iki J. J. mirties 2007 m. sausio 4 d. praėjo beveik keturi metai. Šiuo laikotarpiu, 2004 m. gruodžio 15 d., J. J. išdavė A. J. įgaliojimą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus m. 3-ąjame notarų biure. 2005 m. vasario 7 d. A. J. įgaliotojo J. J. vardu sudarė J. J. nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 111, 114). AB banko ,,Hansabankas“ išduotas 2003 m. kovo 5 d. – 2007 m. gruodžio 10 d. J. J. sąskaitos išrašas patvirtina, kad J. J. 2004 m. rugsėjo 16 d., 2005 m. sausio 4 d., 2005 m. sausio 14 d., 2005 m. birželio 13 d., 2006 m. vasario 7 d. lankėsi banko skyriuje ir pasiėmė grynuosius pinigus (t. 1, b. l. 126-127). Šie duomenys patvirtina, kad J. J. nebuvo taip sergantis, kad negalėtų dovanojimo sutarties patvirtinti notariškai. Iš nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad J. J. nevengė notarine tvarka įforminti dovanojimo sutartį, o neišreiškė valios padovanoti turtą, nes byloje nustatyta, jog susitarime numatytomis sąlygomis šalys siekė padalinti turtą ateityje. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad susitarimo šalių santykiai buvo labai artimi, šalys neturėjo teisinių žinių, kad jiems svarbiausia buvo valios turinys ir tikrieji ketinimai, tarpusavio pasitikėjimo ir kiti moraliniai dalykai, tuo tarpu valios išraiškos būdas ir jos įforminimas nebuvo sureikšminami, nesudaro pagrindo teigti, jog viena iš susitarimo šalių vengė įforminti sandorį CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta prasme. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė aplinkybės, jog antroji šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. J. ir M. V. J. 2003 m. kovo 5 d. sudaryto Testamento-susitarimo nepripažino ginčo buto dovanojimo ieškovui sutartimi ir pagrįstai netenkino reikalavimo CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu sandorį pripažinti galiojančiu. Dėl šių priežasčių pagrįstai buvo atmestas ir ieškinio reikalavimas, susijęs su ginčo turto paveldėjimą pagal įstatymą notarine tvarka įformintų liudijimų nuginčijimu. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str.).

Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 96 straipsnį, 98 straipsnio 1, 3 dalis iš apelianto valstybei priteistinos 17,15 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 77). Atsakovė V. S. pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis, kad advokatui sumokėjo 4 720 Lt už konsultavimą, dokumentų ruošimą ir atstovavimą apeliacinėje instancijoje (t. 2, b. l. 83-84). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas apeliacinėje instancijoje, taip pat į tai, kad ir pirmoje instancijoje, ir apeliacinėje instancijoje atsakovui atstovavo tas pats advokatas, atsakovei V. S. už advokato pagalbą priteistina suma mažintina iki 2 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. J. atsakovei V. S. 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, ir į valstybės biudžetą 17,15 Lt (septyniolika litų 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.