Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-06-19 · Civilinė byla Nr. 2S-302-198/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-19
Bylos Nr.
2S-302-198/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas, Birutė Jonaitienė, Romualdas Januška
Ieškovas
K. N.
Atsakovas
V. U.
Išvadą teikia
Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui, Utenos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriui

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S – 302 – 198 / 2009

Gediminas Karpavičius Procesinio sprendimo kategorija:(S)110.1; 110.5; 121.14; 122.4NuorašasPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Romualdo Januškos, Laimanto Misiūno

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. N. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. N. ieškinį atsakovei V. U., institucijoms, teikiančioms išvadą – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui, Utenos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriui, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė nustatyti sūnaus A. N., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su juo, priteisti sūnui iš atsakovės išlaikymą po 400 Lt per mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti sūnaus A. N. gyvenamąją vietą su ieškovu iki byloje bus priimtas sprendimas (CK 3.65 str.). Nurodė, kad jam ir atsakovei (duomenys neskelbtini) Ispanijoje gimė nesantuokinis sūnus A. N., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Jis pripažino tėvystę ir buvo įregistruotas vaiko tėvu. Vaikas gyveno kartu su juo ir atsakove Ispanijoje iki 2008 metų. 2008 m. gegužės mėnesį jis su sūnumi grįžo gyventi į Lietuvą, atsakovė išvyko dirbti į Islandijos Respubliką, ji sutiko, kad sūnus su tėvu gyventų Lietuvoje. Sūnus A. 2008-09-01 pradėjo lankyti priešmokyklinio ugdymo darželį Jonavoje, integravosi į lietuvišką aplinką, susirado draugų. 2009 m. kovo mėnesį atvykusi į Lietuvą atsakovė paprašė leisti keletą dienų pabūti su sūnumi, tačiau vėliau sūnaus negrąžino, jai prašant, sūnui buvo išduotas naujas pasas, deklaruota kita vaiko gyvenamoji vieta. Atsakovės artimieji atsisako pranešti jos ir vaiko buvimo vietą, su ja susisiekti nėra galimybių, todėl ieškovo manymu, tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė su vaiku yra išvykusi iš Lietuvos į Islandijos Respubliką, kur pastaruoju metu ji dirbo. Prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę grindė tuo, jog sūnaus laikymas užsienio valstybėje ir nesudarymas galimybės baigti paruošiamosios mokyklai grupės kurso, gali daryti žalą pačiam vaikui bei jo tolimesniam vystymuisi, traumuoti sūnų.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą nustatyti sūnaus A. N. gyvenamąją vietą su juo iki byloje bus priimtas sprendimas. Teismas sprendė, kad ieškovas savo teiginiams, jog sūnaus išvežimas į užsienio valstybę neigiamai veikia vaiko vystymąsi, jis patiria psichologinį stresą, nesijaučia saugus, t. y. vaiko interesams daroma žala, patvirtinančių įrodymų nepateikė – neįrodė, jog iki bylos išnagrinėjimo šalių sūnaus gyvenimas su motina galėtų pakenkti vaiko ir jo tėvo interesams. Teismo nuomone, vien tai, jog tarp bylos šalių kilęs konfliktas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo traumuoja vaiką, neigiamai veikia vaiko psichiką ir socialinės aplinkos suvokimą, jis patiria psichologinį stresą, nėra pakankamas pagrindas nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nepilnametis sūnus A. nuo gimimo gyveno su motina, kad tokio amžiaus (6 metų) vaikui yra reikalinga motinos globa. Pažymėjo, jog šalių elgesys sūnaus atžvilgiu, tarp vaiko ir tėvų susiklostę santykiai ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės bus išsiaiškintos, nustatytos ir įvertintos bylą išnagrinėjus iš esmės.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti 2009 m. balandžio 23 d. apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir argumentus, o būtent, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vaiko interesai nebus apsaugoti ir nebus apginta jam įstatymu užtikrinama teisė į saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas. Šiuo atveju nėra aišku, ar atsakovė apskritai turi tinkamas sąlygas sūnui augti, ar turi pajamų ir pan. Vaiką ji paėmė iš jam tapusios įprastinės aplinkos Lietuvoje, kurioje jis jau apsiprato, susirado draugų, lankė ikimokyklinę įstaigą. Teismui jis (ieškovas) pateikė įrodymus, kad sūnus iki šiol gyveno su tėvu, jam buvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, lankė ikimokyklinę įstaigą, buvo pakankamai materialiai aprūpintas, sūnaus gyvenimas su tėvu buvo ieškovo ir atsakovės bendras susitarimas. Be to, niekuo neparemtas teismo argumentas, kad tokio amžiaus vaikui labiau yra reikalinga motinos globa. Taigi, kol neišsiaiškintos atsakovės galimybės užsienio valstybėje tinkamai prižiūrėti sūnų, teismas niekaip negalėjo konstatuoti, kad vaiko laikinas gyvenimas su atsakove užsienio valstybėje nepažeis jo interesų į saugią, sveiką ir tinkamą gyvenamąją aplinką bei sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1p.).

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių galima imtis remiantis pagrįstu, motyvuotu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu (CPK 148 str. 2 d.). Asmuo prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi nurodyti, kokios aplinkybės yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kokios priemonės ir kokiu būdu turi būti taikomos, nes teismas, nagrinėdamas šį prašymą, turi nustatyti, ar yra pagrindas jas taikyti (CPK 145 str. 4 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtent šiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi ir jų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai konstatavo, jog vien tai, kad tarp bylos šalių kilęs konfliktas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo traumuoja vaiką, neigiamai veikia vaiko psichiką ir socialinės aplinkos suvokimą, jis patiria psichologinį stresą, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikiną apsaugos priemonę – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamą vietą su vienu iš tėvų. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jo argumentus. Ieškovas K. N. teiginiams, kad sūnaus interesams dėl vaiko motinos veiksmų – sūnaus išvežimo į užsienio valstybę – daroma didelė žala įrodymų nepateikė. Byloje nėra net įrodymų, jog atsakovė su sūnumi yra išvykusi į užsienio valstybę. Ta aplinkybė, jog ieškovui, kaip nurodoma atskirajame skunde, nežinoma, ar atsakovė apskritai turi tinkamas sąlygas sūnui augti, ar ji turi pajamų, dar nereiškia, kad atsakovė neužtikrina savo sūnui A., kurį augino nuo pat jo gimimo sveikų, saugių, jo interesus atitinkančių gyvenimo sąlygų. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu ( CK 3.165 str.). Byloje nėra įrodymų, kad įstatyme įtvirtintas pareigas atsakovė pažeidinėja. Nei vienas iš tėvų neturi daugiau teisių savo vaiko atžvilgiu, todėl, jei tėvai gyvendami skyrium nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, tai visos teisiškai reikšmingos aplinkybės ( vaiko santykiai su kiekvienu iš tėvų, vaiko noras, gyvenimo sąlygos ir kt.) bus išsiaiškintos, nustatytos ir įvertinos išnagrinėjus bylą iš esmės. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog galimo palankaus ieškovui sprendimo įvykdymas, netaikius laikinų apsaugos priemonių, pasunkėtų ar pasidarytų negalimas ( CPK 144 str.1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo 2009-04-23 nutartis pagrįsta ir teisėta, naikinti nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualdas JanuškaBirutė JonaitienėLaimantas Misiūnas