- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-709-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02427-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D.O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui D.O., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D.O. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, negali ramiai miegoti, tapo irzlus, nervingas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b.l. 11-14) nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, kalinamam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažįsta, kad ne visą pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) laiką šios normos buvo laikomasi. Pažymėtina, kad Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto, sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovas. Jiems apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta pareiškėjui, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį (b.l. 13-14). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. balandžio 16 d., kadangi pareiškėjas 2016 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į teismą (b.l. 6), o bylos duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjas iki 2014 m. balandžio 16 d. buvo kalinamas Kauno TI, todėl šis laikotarpis ir yra vertintinas. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas Kauno TI ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į tardymo izoliatoriaus administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 bei 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 56 str.).
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį patalpinus į Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, teisės aktais nustatyta ploto norma buvo pažeista. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. kalėjo 2 paras kameroje Nr. 235, kurioje teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto nebuvo užtikrintas (trūko – 0,41 kv. m. ploto) (b.l. 15-20). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 2 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą. Teismui nekyla abejonių, kad dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Vis dėlto, LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad minimalaus ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (2 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 3 metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik 3 metus nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, trukusius itin trumpą laikotarpį bei pareiškėjo delsimą pasinaudoti teisine gynyba, į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, įvertinus tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, nenustačius, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus, teikęs nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, nenustačius kitų skunde minimų pažeidimų, spręstina pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2013 m. lapkričio 25 d. – 2014 m. balandžio 16 d. laikotarpiu, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo vertinimu, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti (CK 6.250 str.). Tokia išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016, kurioje 2016 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjui už analogiško pobūdžio pažeidimą, trukusį 4 paras, neturtinė žala buvo atlyginta pripažįstant, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėja
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D.O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. balandžio 16 d.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.