Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Sigitai Vasiliauskienei

trečiojo asmens Utenos apskrities viršininko administracijos atstovei Sonatai Bagdonavičiūtei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir G. V. apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir G. V. dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų pripažinimo negaliojančiais ir dėl įpareigojimo nugriauti statinius. Tretieji asmenys Utenos apskrities viršininko administracija, Labanoro regioninio parko direkcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas.

Atsakovui G. V. nuosavybės teise priklausantis 12,83 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra Labanoro regioninio parko Kulionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, todėl pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. jame draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Prašydamas leidimo statybai atsakovas pateikė Utenos apskrities archyvo 2005-06-07 pažymą Nr. N4-800 apie A. A. , R.(R.) A.(A.) ūkinio kiemo pastatus. Atsakovui buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-167 sodybos atstatymui ir 2006-04-07 bei 2006-12-13 statybos leidimai. Paaiškėjus, kad žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos O. K. , J. A. ir N. A. ir kurį pirkimo-pardavimo sutartimis nuosavybėn įgijo L. A. ir L. A. , yra atstatomi A. A. ūkio statiniai - gyvenamasis namas ir šeši pagalbinio ūkio pastatai, buvo atliktas patikrinimas po kurio prokuroras padavė nagrinėjamą ieškinį.

Paminėti apylinkės teismo motyvai klaidingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurios išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (LR CPK 362 str. 2 d.), išnagrinėjusi šią bylą kasacine tvarka, 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje išaiškino, kad, kilus ginčui dėl vykdomos statybos teisėtumo visų pirma tuo aspektu, ar vykdoma nauja statyba ar atstatoma buvusi sodyba, bei atsakovui (statytojui) pareiškus atitinkamus atsikirtimus į ieškinį ir teikiant įrodymus, šį ginčą nagrinėjantis teismas turi galutinai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes ir pats tinkamai įvertinti įrodymus bei atsakyti į iškeltą klausimą, ar statybos vietoje yra buvusi sodyba, o ne palikti šį klausimą dėl juridiškai reikšmingo fakto (t.y. juridinę reikšmę turinčio fakto pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p.) spręsti ateityje kitoje byloje.

Tiriant civilinėje byloje buvusius ir papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus nustatyta, jog atsakovas aplinkybę apie jam priklausančiame sklype buvusius I. V. ūkinio kiemo pastatus įrodinėja VGTU Geodezijos instituto 2007-02-27 pažyma Nr. 1570 kurioje, remiantis archyvinėmis 1949 m. aeronuotraukomis ir 1952 m. foto plano N-35-28-A-a-1 patvirtinta kopija, konstatuota, kad Utenos apskrityje, (duomenys neskelbtini) vietovėje identifikuoti du statiniai: pirmojo statinio, esančio 20 m. nuo (duomenys neskelbtini) ežero ir 5,3 m. nuo kelio, matmenys yra 9,5x4,2 m. (gyvenamasis namas); antrojo statinio, esančio 25 m. nuo (duomenys neskelbtini) ežero ir 101 m. nuo kelio, matmenys – 4x5 m. (t.1, b.l. 98). Pažymą iliustruoja priedas – aeronuotrauka su įbraižytais statiniais (t.1, b.l. 99). Išsamiau tie patys duomenys išdėstyti VGTU Geodezijos instituto 2007-08-31 pažymoje Nr. 1617, kuri įvardinta kaip priedas prie 2007-02-27 pažymos Nr. 1570 (t.1, b.l. 225-228). Antstolio I. G. 2008-01-11 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. FA-0008-08-496 aprašyta 1949 m. negatyvų skaitymo per specialų prietaisą, procedūra (t.1, b.l. 276-279), o VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto pažymoje dėl istorinės – archyvinės nuotraukos nurodyta, kad 1949 metais visa Lietuvos teritorija buvo užfiksuota darant aeronuotraukas, kuriose matyti 1949 metais buvę statiniai ir jų tiksli vieta (t.1, b.l. 280). Prie šios pažymos pridėtoje aeronuotraukos kopijoje (t.1, b.l. 281) yra matomi statiniai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta J. S. – V., paruošusi paminėtą VGTU Geodezijos instituto medžiagą, išsamiai apibūdino nuotraukų skaitymo trimačiu vaizdu procesą ir paaiškino gautą rezultatą (t.2, b.l. 43-44). Atsakovas sodybos buvimo jo žemės sklype faktą taip pat įrodinėja antstolio I. G. 2006-11-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FA-0008-06-292 (t.1, b.l. 42-54). Pirmosios instancijos teismas šį įrodymą atmetė nurodęs, kad faktines aplinkybes antstolis konstatavo ne teismo pavedimu, todėl protokolas neatitinka LR CPK 635 str. nuostatų ir neturi jokios įrodomosios galios. Teismo išvada neteisinga. Jei faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu, tai toks protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 635 str. 3, 4 d.). 2006-11-25 protokolas Nr. FA-0008-06-292 surašytas vykdant atsakovo prašymą ir nelaikytinas turinčiu didesnę įrodomąją galią. Tačiau įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja reikšmingų bylai aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR CPK 177 str. 1 d.). Pagal LR Antstolių įstatymo 23 str. 4 d. antstolis faktines aplinkybes gali konstatuoti fizinių ar juridinių asmenų prašymu. Todėl, jei antstolis faktus nustatinėja, veikdamas ne teismo pavedimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris su kitais įrodymais patvirtina ar paneigia atitinkamų aplinkybių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2006). Antstolio I. G. 2006-11-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. FA-0008-06-292 įrašyta, kad atsakovo žemės sklype rasti akmenys, atsakovo teigimu galintys būti namo liekanomis. Apeliantų teigimu statinių liekamų buvimo faktu įsitikino ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Utenos apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, Labanoro regioninio parko direkcijos pareigūnai, apžiūrėję atsakovo žemės sklypą. Šis teiginys nenuginčytas. Apylinkės teismas šį argumentą atmetė. Nurodė, kad pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 p., sodybos egzistavimo faktas įrodinėjamas istoriniais – archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu ir todėl pareigūnų pastebėjimai nėra įrodymai. Teismo išvada klaidinga, nes nors pats savaime toks pareigūnų vertinimas ir negali būti pagrindas konstatuoti sodybos buvimo faktą, tačiau į juos reikalinga atsižvelgti nustatant fakto egzistavimą teismo sprendimu. Iš byloje esančios (t.1, b.l. 200) Utenos apskrities archyvo 2007-03-02 pažymos Nr. N4-403 matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1952-54 metų ūkinėje knygoje yra įrašytos žinios apie šeimos galvos V. I. ūkį Nr. 14, o ūkio lapo grafoje „Pastatai“ yra įrašytas 1851 metų pastatymo gyvenamasis namas. Į bylą taip pat yra pateikta ir paminėtos ūkinės knygos lapo kopija. Aplinkybę, kad šiuo metu atsakovui G. V. priklausančiame žemės sklype buvo I. V. sodyba patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklausti liudytojai O. K. , P. K. ir J. R. (t.2, b.l. 17-21).

Ieškovo atstovė, nesutikdama su atsakovo teiginiu dėl pastatų buvimo fakto, teismui pateikė Utenos apskrities archyvo 2007-04-17 pažymą Nr. N4-700 ir lapo, kuriame rastos žinios apie Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) gyventojus, kopiją. Pateiktoje medžiagoje nurodoma, kad yra rasti duomenys tik apie A. [A.] ūkį, o duomenų apie kitus gyventojus nerasta. Tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad informacija surašyta pagal 1944, 1948 ir 1948-1950 metų duomenis. Pažymėtina, jog atsakovo pateikti įrodymai apie I. V. ūkį liečia 1952-54 metus. Ieškovas taip pat pateikė 1901-03 m. žemėlapį, kuriame, atstovės teigimu, atsakovo sklype jokie statiniai nepažymėti. Šis įrodymas vertinamas kritiškai, nes nėra nurodyta žemėlapio paskirtis, neaiškus jo sudarymo tikslas ir nežinoma, ar jame turėjo būti žymimi statiniai, o jei ir turėjo būti žymimi, tai kokio dydžio minimalaus statiniai ir kokiais sutartiniais ženklais. Be to, ieškovo atstovės iniciatyva apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas V. D. , kuris parodė, jog N. A. pavedimu rūpinosi nuosavybės į žemę ir pastatus atkūrimu. Liudytojas parodė, kad šiuo metu atsakovui G. V. priklausančiame žemės sklype jokių pastatų nebuvo.

Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, sprendžia, kad atsakovo G. V. žemės sklype, kur šiuo metu vyksta statyba, buvo I. V. sodyba. Tokia išvada daroma taikant tikimybių pusiausvyros principą, nes byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype I. V. sodyba buvo, nei kad nebuvo. Kaip jau minėta, atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių statinių buvimo faktą, nepaneigia ieškovo atstovės pateikti Utenos apskrities archyvo 2007-04-17 pažyma Nr. N4-700 su prijungtais dokumentais ar 1901-03 m. žemėlapis. Liudytojo V. D. parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja kitai bylos medžiagai, jo atsiminimai, liudytojo teigimu, siekia tik 1970 metus. Be to liudytojas parodė, kad jis kaip tos srities verslininkas rūpinosi nuosavybės atkūrimu, buvo suinteresuotas taip pat ir atsakovo šiuo metu turimu žemės sklypu. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kategoriškai pasisakęs dėl savo kompetencijos, prie VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto pažymos pridėtą aeronuotraukos kopiją išaiškino kitaip, nei specialių žinių turinti J. S. – V. ir neparodė atsakovo žemės sklypo vietos. Byloje nustatytos aplinkybės, kad I. V. ūkiui priklausę statiniai yra žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos ne I. V. palikuonims, o A. A. palikuonims, nepaneigia statinių buvimo fakto, nes byloje nėra duomenų apie I. V. palikuonis ir nuosavybės jiems atkūrimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad A. A. palikuonims žemės grąžinta tiksliai toje pat vietoje, kur buvo A. A. žemė. Kita vertus, liudytojos O. K. ir P. K. parodė, kad I. V. ūkį turėjo A. A. leidus. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. galimybės statyti pastatus saugomose teritorijose laiko prasme tiesiogiai nesieja nei su draustinio įkūrimo data, nes su atstatomos sodybos ankstesnio buvimo laikotarpiu.

Šiuo teismo sprendimu nustatomas statinių buvimo faktas yra pagrindas išvadai, kad byloje ginčijami projektavimo sąlygų sąvadas sodybai atstatyti ir 2006-04-07 bei 2006-12-13 statybos leidimai atsakovui G. V. išduoti nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.. Nesant atskirai suformuluoto reikalavimo, statinių buvimo faktas nėra konstatuojamas sprendimo rezoliucinėje dalyje, tačiau jo konstatavimas sprendimo motyvuose pripažįstamas atitinkančiu Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. ir Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 p. nuostatas, pagal kurias buvusios sodybos buvimo faktas nustatomas teismo sprendimu. Aplinkybė, kad statinių buvimo faktas nustatomas po ginčijamų statybos leidimų išdavimo, nėra pagrindas pripažinti juos negaliojančiais, nes tokiu atveju atsakovas privalėtų nustatyto fakto pagrindu siekti kito leidimo išdavimo. O tokia teisinė situacija, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 16 d. nutartyje, prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.

Tenkindamas ieškinį apylinkės teismas sutiko su ieškinio argumentais ir nurodė kitus ginčijamų administracinių sprendimų trūkumus: nesilaikyta Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto parengtų projektavimo sąlygų 3 p., kad atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus; kad vieta pirčiai parinkta 15 m atstumu nuo ežero šlaito briaunos, o namui 50 m nuo šios briaunos, kas neatitinka LR Vyriausybės 1992 05 12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (vandens telkinių apsaugos zonose naujus pastatus draudžiama statyti arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos); kad statybos leidime gyvenamojo namo bendrasis plotas nurodytas 121,13 kv.m., kai pagal Labanoro regioninio parko direkcijos parengtas projektavimo sąlygas jis galėjo būti ne didesnis kaip 120 kv.m. ploto.

Argumentai nepagrįsti. Ginčijamą projektavimo sąlygų sąvadą tvirtinto Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, o Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui pateikė 2005-06-22 raštą Nr. SD-107 dėl projektavimo sąlygų, kuriose išdėstė savo pageidavimus dėl Molėtų astronomijos observatorijos apsauginės zonos sąlygų laikymosi. Rašto 3 p. įrašyta, kad atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus, tačiau šis pageidavimas norminiais aktais nepagrįstas, nenurodyta, kuo gali būti pažeistos observatorijos apsauginės zonos sąlygos statant didesnio ploto statinius. Projektavimo sąlygų sąvade nurodyta atsižvelgti į Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto 2005-06-22 raštą Nr. SD-107 dėl statinių statybos linijų ir fasadų sprendimų, sąlyga dėl statinių ploto neįrašyta. Statybos leidimai išduoti nepažeidžiant projektavimo sąlygų sąvado. Pažymėtina, kad Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas 2006-03-08 raštu Nr. SD-37 pritarė atsakovo atstatomiems pastatams pagal parengtą projektavimo sąlygų sąvadą ir pretenzijų dėl statinių ploto neišdėstė.

Dėl gyvenamojo namo ploto teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsikirtimais. Labanoro regioninio parko direkcijos 2005-07-11 rašte Nr. V1(7.13)-309 dėl projektavimo sąlygų įrašyta, kad gyvenamojo namo užstatymo plotas neturi viršyti 120 kv.m.. Statybos leidime Nr. P5-45 užstatymo plotas nurodytas 98,98 m². Perrašytame 2006-12-13 statybos leidime Nr. P5-177 įrašytas ne užstatymo plotas, o gyvenamojo namo bendras plotas – 121,13 kv.m.. Leidime nurodytas ir tokio pat dydžio (121,13 kv.m.) gyvenamojo namo naudingas plotas. LR Aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 (2008-10-17 įsakymo Nr. D1-547 redakcija) patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 punkte 5.23 nustatyta, kad naudingasis plotas tai gyvenamųjų, verslo ir kitų šildomų pagalbinių patalpų suma. Akivaizdu, kad sąvokos „užstatymo plotas“ ir „bendras plotas“ nesutampa, o turint omenyje, kad leidimas išduotas statyti namą su mansarda, daroma išvada, jog gyvenamojo namo užstatymo plotas neviršija Labanoro regioninio parko direkcijos iškeltos sąlygos.

LR Vyriausybės 1992 05 12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 p. nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus pastatus arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos. Tame pačiame punkte padaryta išlyga, kad esamose sodybose gyvenamasis namas gali būti statomas ir rekonstruojamas mažesniu atstumu. Šiuo klausimu apeliantai pagrįstai remiasi Labanoro regioninio parko reglamentu, pagal kurio 25 p., atkuriant buvusias sodybas vietos pastatams statyti gali būti parinktos ir kitose vietose, nei jie stovėjo anksčiau, tačiau laikantis reglamento 23 p. išdėstytų reikalavimų, pagal kuriuos privalu išlaikyti susiformavusį kraštovaizdį, reljefą, hidrografinio tinklo elementus ir kt.. Kadangi pagal Labanoro regioninio parko reglamento 25 p. prioritetas suteiktas statinių atstatymui jų buvusiose vietose, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 p. išlyga, leidžianti statyti arčiau nei 100 ir 50 m, taikytina ne tik esamoms, bet ir atkuriamoms sodyboms. Turint omenyje, kad atsakovo sklype išlikę gyvenamojo namo pamatai yra 20 m, o pirties pamatai – 25 m atstume nuo vandens telkinio terasos šlaito briaunos ir atsižvelgiant į paminėtuose norminiuose aktuose įtvirtintas išlygas, daroma išvada, kad vietos statiniams yra parinktos nepažeidžiant jų reikalavimų.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-167 ir 2006-04-07 bei 2006-12-13 statybos leidimai išduoti teisėtai ir nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais. Aplinkybių, kad atsakovas G. V. būtų pažeidęs projektavimo sąlygų sąvado ar statybos leidimų nuostatų, byloje nenustatyta. Todėl nėra pagrindo taikyti LR CK 4.103 str. (2000-07-18 redakcija), nustatančio normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilines teisines pasekmes. Ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą klaidingai įvertino jos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, bylą išsprendė neteisingai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (LR CPK 330 str.). Sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

nusprendė:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.