Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

- pagal BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 11 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. gruodžio 25 d. apie 22 val. Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), D. M. priklausančiame bute, prieškambaryje, buvusiai sutuoktinei D. M. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į veidą, nukentėjusiajai nugriuvus, rankomis ir kojomis sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas – galvą, veidą, rankas, kojas, o D. M. nuėjus į virtuvę ir atsisėdus ant suolo, plaštaka sudavė vieną smūgį į veidą, jai nugriuvus, sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bei, suėmęs už plaukų, trankė galvą į grindis, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai D. M. fizinį skausmą.

Be to, D. M. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia mažametei podukrai G. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), delnu sudavė du smūgius į veidą, tuo sukeldamas mažametei nukentėjusiajai G. P. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. M. kaltu savo veiksmais sukėlus fizinį skausmą tiek D. M., tiek mažametei G. P., ir teisingai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkamai pagal BK 140 str. 1 ir 2 dalis. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija savo nusikalstamo veikimo fakto prieš D. M., tačiau neigia smurtavęs prieš mažametę podukrą, manydamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Savo skunde apeliantas teigia, kad nesmurtavo prieš mažametę G. P., tačiau nei apeliaciniu skundu, nei apklausiamas teisiamajame posėdyje neneigė tos faktinės aplinkybės, kad įvykio metu mažametė, visgi, buvo sužalota (157 b. l.). Kad mažametei G. P. buvo padaryti sužalojimai veide, patvirtina objektyvios kilmės įrodymai – asmens apžiūros protokolas (39–41 b. l). Teisiamojo posėdžio metu apeliantas kėlė versiją, kad nešdamas D. M. į lovą netyčia kliudė G. P. ir ši atsitrenkė į staktą. D. M. tikino, kad delnu mažametei į veidą nesudavė, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai paneigia nuteistojo keliamas versijas.

Nukentėjusioji D. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios protokole-pareiškime nurodė, kad įvykio dieną D. M. smurtavo ne tik prieš ją, bet delnu du smūgius sudavė į veidą ir G. P. (7 b. l.). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepilnametė nukentėjusioji G. P. patvirtino, kad įvykio dieną apeliantas mušė jos mamą (D. M.) už tai, kad pastaroji pavėlavo atidaryti duris, ji puolė ginti mamą, o tada D. M. du sykius delnu sudavė per veidą – ,,...man buvo dešinėje veido pusėje mėlynė. Man skaudėjo, aš verkiau.“ (37–38 b. l.). Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta kita D. M. dukra – K. P., gimusi (duomenys neskelbtini), kuri matė įvykį ir parodė, kad D. M. mušė mamą rankomis ir kojomis, jos sesuo (G. P.) gynė mamą – ,,...traukė į save...D. baigė mušti mamą...ir trenkė sesei per veidą du kartus. Sesė verkė.“ (33 b. l.).

Apelianto teiginiai, kad G. P. jį apkalba primokinta savo neblaivios motinos D. M., ir nelogiški, ir nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad D. M. parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, savo parodymus ji patvirtino ir teisiamajame posėdyje (16–17; 22–23; 157–158 b. l.), todėl nėra jokio pagrindo sieti D. M. neblaivumo įvykio dieną su jos parodymų turiniu. Nukentėjusioji G. P. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apklausoje dalyvavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas, prokurorė, D. M., todėl nėra pagrindo manyti, kad nepilnametė nukentėjusioji davė parodymus nesavarankiškai. Kartu pažymėtina, kad ir pats apeliantas teisiamajame posėdyje tvirtino nežinantis, ar G. P. yra pagrindas jį apkalbėti, nes – ,,...Su G. santykiai labai geri buvo“. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejones dėl mažametės G. P. atpasakotų įvykio aplinkybių ir jos negatyvių išgyvenimų, patyrus fizinį smurtą.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir nepilnametės liudytojos nuosekliais ir dėl visų esminių aplinkybių vienodais parodymais, kurie neabejotinai patvirtina, kad D. M. naudojo fizinį smurtą prieš mažametę G. P. – delnu sudavė du kartus į veidą, kas, akivaizdu, sukėlė mažametei fizinį skausmą. Byloje nustatytos objektyvios nusikalstamos veikos aplinkybės aiškiai atskleidžia ir subjektyviosios pusės požymius D. M. veikoje – veikimą tiesiogine tyčia. Aptarti ir skundžiamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai visiškai ir besąlygiškai įrodo D. M. kaltę įvykio dieną smurtavus prieš mažametę G. P., todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įvykio aplinkybes ir pagrįstai pripažino apeliantą kaltu pagal BK 140 str. 2 d.

Skirdamas bausmes apeliantui apylinkės teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų (BK VIII skyrius). Iš bylos medžiagos matyti, kad du nesunkius tyčinius nusikaltimus D. M. padarė būdamas ankščiau ne sykį teistas, taip pat ir už nepilnametės išžaginimą pagal 1961 metų BK, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 118 str. 3 d. (73–75; 116–120 b. l.), neišnykus teistumui, būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), tai yra asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, kuriam už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikalstamas veikas D. M. padarė prieš žmones, su kuriais kartu gyveno, tarp jų ir prieš mažametę podukrą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas aiškiai turėjo įtakos jo nusikalstama elgesiui, ir tai sunkina jo atsakomybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Visos paminėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį D. M. ir rodo, kad jo padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis.

Atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra mažesnės už atitinkamai BK 140 str. 1 ir 2 dalių sankcijose numatytus tokios bausmės vidurkius, nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta priimant skundžiamą nuosprendį, todėl šia nutartimi dar sykį konstatavus, kad D. M. pagal BK 140 str. 2 d. kaltu pripažintas pagrįstai, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.