- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-14
- Bylos Nr.
- I-2555-643/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00532-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Paaiškino, jog Teisingumo ministras priėmė 2016-12-23 įsakymą Nr. 1R-323 „Dėl teisingumo ministro 2013 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriame įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o laikinai išvykstančio iš pataisos įstaigos nuteistojo pasiimamų daiktų bendroji masė neturi viršyti 10 kilogramų. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas riboja jo teisę naudotis savo asmeniniu turtu. Pareiškėjas nurodė, jog 2017-02-06 laikinai išvykstant iš Vilniaus pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių jam su savimi leido išsivežti tik televizorių, radijo imtuvą, nešiojamąjį kompiuterį, lagaminą, šampūną, dušo žėlę, muilą, dantų pastą, tabaką, kavą ir kitus pareiškėjui būtinus turėti daiktus, t. y. tik tuos daiktus, kurių bendra masė siekė 10 kilogramų. Tačiau kitų savo daiktų pareiškėjas negalėjo pasiimti, nes buvo viršytas minėtas 10 kilogramų bendrosios masės limitas. Pareiškėjo nuomone, tokiu asmeninių daiktų bendrosios masės apribojimu, taikomu nuteistajam, laikinai išvykstančiam iš pataisos namų, yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti visiškai. Paaiškino, jog dėl Įsakymo, dėl kurio jis negalėjo su savimi laikinai išvykstant iš pataisos namų išsivežti savo asmeninių daiktų, jautėsi susierzinęs, patyrė didelius nepatogumus. Taip pat, teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įsakymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 6–7) prašė teismo administracinę bylą nutraukti, nes byla nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.
Atsiliepime į skundą nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal kurią reikalaujama, jog skundo reikalavimai turi būti konkretūs ir tikslūs tam, kad pagal juos būtų galima apibrėžti administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Iš pareiškėjo skundo aišku, kad pareiškėjas žalą kildina iš Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų skundžiamu Įsakymu, kurios, pareiškėjo nuomone, pažeidžia jo teisę į nuosavybės neliečiamybę. Akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš norminio teisės akto dalies, o teismui, į kurį pareiškėjas kreipėsi, nėra priskirta kompetencija spręsti dėl norminio teisės teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Iš pareiškėjo skundo turinio, teismo posėdžio metu pateiktų pareiškėjo paaiškinimų aišku, jog atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir dėl jų kilusią neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-2 įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017-03-01) 57¹ punkto, kuriame nustatyta, kad laikinai išvykstančio iš pataisos įstaigos nuteistojo pasiimamų daiktų bendroji masė neturi viršyti 10 kilogramų. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų matyti, jog pareiškėjas kelia abejonę dėl minėtų Taisyklių 57¹ punkto teisėtumo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnyje įtvirtinta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (asmenys, manantys, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti) kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisės pažeidimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą. Kitais atvejais taikomas šio įstatymo 114 straipsnis (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 114 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
Kaip buvo minėta, pareiškėjas skundu kelia abejonę dėl Taisyklių 57¹ punkto, kuriame įtvirtinta nuostata, laikinai išvykstančio iš pataisos įstaigos nuteistojo pasiimamų daiktų bendroji masė neturi viršyti 10 kilogramų. Pareiškėjo vertinimu nurodyta Taisyklių nuostata pažeidžia jo teisę į nuosavybės neliečiamumą.
Įvertinus pareiškėjo skunde išdėstytus bei teismo posėdžio metu išsakytus argumentus apie patiriamus nepatogumus laikinai išvykstant iš pataisos įstaigos ir neturint galimybės su savimi turėti asmeninių daiktų, kurių masė viršija 10 kilogramų, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiam teismui abejonių dėl Taisyklių 57¹ teisėtumo nekilo. Vadovaudamasis ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktais, teismas atmeta pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo.
Kaip buvo nustatyta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Taisyklių 57¹ punkte nustatyto nuteistųjų, laikinai išvykstančių iš pataisos namų, išsivežamų daiktų bendrosios masės apribojimo, dėl kurio pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, tapo suirzęs.
Įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytas faktines aplinkybes bei teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, kurie galimai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Priešingai, iš skundo argumentų matyti, kad Taisyklių 57¹ punktas yra taikomas ir vykdomas tinkamai, pagal nustatytą tvarką. Todėl, pareiškėjui nepateikus ir teismui nenustačius konkrečių teisės aktų reikalavimams prieštaraujančių atsakovės atstovės veiksmų, darytina išvada, kad atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų aptariamu aspektu nėra.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 57¹ atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.
ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Atsižvelgiant į įstatymu apibrėžtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją pareiškėjo prašymas teismui kreiptis dėl teisingumo ministro įsakymo teisėtumo atmestinas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.