Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam K. G., gynėjai advokatei Linai Gervelienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus, jas iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas K. G. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be pataisos inspekcijos žinios sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms bei pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš dalies patenkinus nukentėjusiojo V. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteista jam iš K. G. 67 275 litai, iš UADB „Baltikums draudimas“ - 1725 litai, V. S. ieškinys dalyje dėl 31 000 litų atmestas.

Iš K. G. nuspręsta išieškoti nukentėjusiesiems jų turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio jų atstovais teisme, paslaugoms apmokėti: V. S. - 2700 litų, N. S. -1400 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. nuteistas už tai, kad jis 2006-07-24 apie 0 val. 50 min. kelio Alytus – Seirijai - Lazdijai 4-ame kilometre, vairuodamas S. B. automobilį BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas 2 metų vairavimo stažo, viršijo leistiną (70 km/h) važiavimo greitį, laiku nepastebėjo kelyje atsiradusios kliūties – per važiuojamąją dalį einančio pėsčiojo T. S. ir visiškai nestabdydamas automobilio, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeidė kelių eismo taisyklių, patvirtintų 2002 12 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, 53, 139, 173, 178 punktų reikalavimus, dėl ko partrenkė per važiuojamąją dalį iš dešinės į kairę einantį pėsčiąjį T. S. ir padarė eismo įvykį, kurio metu nukentėjusysis T. S. žuvo nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimais bei dauginiais veido kaulų lūžimais, stuburo kryžkaulinės dalies lūžimu, dauginiais dubens kaulų lūžimais, dauginiais galūnių kaulų lūžimais, galvos smegenų ir smegenų kamieno sumušimu ir suardymu.

Be to, jis pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str. nuteistas už tai, kad 2006-07-24 naktį, po to, kai kelyje Alytus – Seirijai - Lazdijai 4-me kilometre, vairuodamas S. B. automobilį BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė pėsčiąjį T. S., dėl ko šiam grėsė pavojus gyvybei, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju, nevykdė Kelių eismo taisyklių 269.2 punkto reikalavimo: nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba nukentėjusiajam, prireikus iškviesti medicinos pagalbą, o jeigu to padaryti neįmanoma – pasirūpinti, kad pakeliui važiuojančios transporto priemonės nugabentų nukentėjusįjį į artimiausią gydymo įstaigą, ir turėdamas galimybę suteikti nukentėjusiajam T. S. pagalbą, paliko jį be pagalbos ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Nuteistojo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis pažeidė KET 139 p., nurodantį atvejus, kai tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui tolimosios žibintų šviesos turi būti perjungtos į artimąsias, be to, neteisingai nurodė, kad jam nebuvo būtina perjungti tolimųjų žibintų šviesų į artimąsias. Šį argumentą nuteistasis motyvuoja tuo, kad autoįvykis įvyko prie „Šėlsmo“ degalinės, kelias buvo pakankamai gerai apšviestas degalinės teritorijoje esančių žibintų, naktis buvo giedra, matomumas geras, todėl nebuvo jokio būtinumo važiuoti su ilgomis žibintų šviesomis.

Anot apelianto, teismas taipogi nepagrįstai nustatė, kad jis pažeidė KET 173 p. (atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams). Nuteistasis tvirtina, kad jokios kliūties kelyje nematė, tik pajuto stiprų smūgį į automobilį, netgi nesuprato, kas atsitrenkė į jį, be to, iki smūgio žmonių ant kelio nematė, ištiktas šoko automobilio nestabdė ir važiavo toliau. Iš 2007-04-25 eismo įvykio ekspertizės ir 2008-03-18 kompleksinės medicininės eismo įvykio ekspertizės išvadų matyti, kad, važiuodamas 90 km/h greičiu su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, nuteistasis neturėjo techninės galimybės visiškai sustabdyti vairuojamą transporto priemonę ir tokiu būdu išvengti pėsčiojo T. S. partrenkimo, nes kliūties matomumas mažesnis nei automobilio BMW sustabdymo kelias ir kad buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčiojo T. S. apvažiavimas techniniu požiūriu būtų buvęs nesaugus ir nepriimtinas bei būtų sukėlęs grėsmę eismo saugumui.

Nuteistasis nesutinka ir su teismo išvada, jog jis pažeidė KET 53 p. - vairuodamas transporto priemonę nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Tvirtina, kad, perjungdamas tolimąsias žibintų šviesas į artimas, nepažeidė KET reikalavimų ir kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog jis važiavo didesniu kaip 70 km/h greičiu.

Nuteistasis teigia, jog ne pastarojo, o nukentėjusiojo T. S. padaryti KET pažeidimai buvo padarinių kilimo sąlyga, ką patvirtina 2008-03-18 ekspertizės aktas Nr. 11-723(08), kuriame nurodoma, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo pėsčiojo T. S. veiksmai. Pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo pėsčiojo T. S. padaryti KET 87 punkto, numatančio, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją, pažeidimai. Be to, T. S. pažeidė KET 86 punktą, nes tamsiu paros metu nesinešė šviečiančio žibinto ar nesegėjo prie rūbų šviesą atspindintį atšvaitą, dėl ko nakties metu jis tapo nematomas. Bylos duomenimis - liudytojų R. R., I. F., D. K. - parodymais nustatyta, kad, kai jie perėjo per kelią, T. S. buvo kitoje kelio pusėje ir šaukė jiems „palaukit“, iš ko, anot apelianto, darytina išvada, kad pėsčiasis skubėjo pereiti per kelią, neįsitiko, kad jam bus saugu, ir sudarė kliūtį nuteistojo vairuojamam automobiliui BMW. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiojo kraujyje rasta 3,40 promilių etilo alkoholio, kas reiškia sunkų girtumo laipsnį. Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis, anot nuteistojo, darytina išvada, kad pėsčiojo T. S. padaryti KET 53, 86 ir 87 punktų reikalavimų pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga.

Apeliantas neigia ir savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos BK 144 straipsnį. Tvirtina nesupratęs, ką partrenkė: gyvulį, paukštį ar žmogų, nes jokios kliūties ant važiuojamosios kelio dalies nematė, smūgis buvo netikėtas, nurodo, kad po susidūrimo iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Nuteistojo teigimu, kaltinimo dalis, kad, partrenkus T. S., jo gyvybei grėsė pavojus, prieštarauja bylos aplinkybėms. 2007-07-17 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M-64-337/06 (06) nurodyta, kad T. S. mirtis įvyko neužilgo (kelių -keliolikos sekundžių) laikotarpyje po pirminio trauminio poveikio, be to, specialistas teisme paaiškino, kad nukentėjusiajam T. S. autoįvykio metu padaryti sužalojimai nesuderinami su gyvybe, jo organizmo gyvybinės funkcijos po autoįvykio nutrūko po kelių ar keliolikos sekundžių, pirmos pagalbos suteikimas nebūtų efektyvus. Kadangi pėsčiasis mirė iš karto po partrenkimo ir po partrenkimo pavojus jo gyvybei jau nebegrėsė, anot apelianto, jam pagalba būtų buvusi nereikalinga, dėl ko jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

Apelianto nuomone, teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos priteisimą, ir netinkamai taikė baudžiamojo proceso teisės normas. Anot nuteistojo, teismo išvada dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo nepagrįsta surinktais įrodymais, teismas tik formaliai išvardijo CK 6.250 str. 2 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau jų nedetalizavo, neįvertino kiekvieno atskirai. Byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajam V. S. diagnozuotą depresiją, apie jo sveikatos pablogėjimą ir gydymąsi, darbingumo sumažėjimą. Nustatant priteistinos žalos dydį, apelianto teigimu, turėjo būti atsižvelgta į realiai kilusias pasekmes, įvertinta, ar tėvai palaikė artimus ryšius su sūnumi, ar jie buvo nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, emociškai tvirti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad civilinio ieškovo V. S. parodymais, sūnus nuolat gyveno pas močiutę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, ją prižiūrėjo, oficialiai niekur nedirbo, gaudavo invalidumo pašalpą, į ką teismas neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė. Anot apelianto, civilinis ieškovas turėjo įrodyti neturtinės žalos buvimą ir jos dydį (BPK 113 str. 2 d. ir CPK 178 str.). Civiliniam ieškovui neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, ieškinys turėjo būti atmestas arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

Spręsdamas nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 5 d., padarymo, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu pagal minėtąjį baudžiamojo kodekso straipsnį.

Nors nuteistasis neigia savo kaltę ir nurodo, kad susidūrimas su pėsčiuoju T. S. įvyko tik dėl pastarojo veiksmų – staiga išėjus nenustatytoje vietoje į važiuojamąją kelio dalį ir tamsiu paros metu, neturint šviečiančio žibinto ar šviesą atspindinčių atšvaitų, toks jo aiškinimas nepaneigia nuteistojo kaltės padarius kelių eismo taisyklių (patvirtintų 2002 12 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 ) 53, 173, 178 punktų reikalavimus, ko pasekoje ir įvyko susidūrimas su per važiuojamąją kelio dalį iš dešinės į kairę einančiu pėsčiuoju T. S., ir dėl ko pastarasis dėl patirtų kūno sužalojimų mirė. Iš paties nuteistojo paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu seka, kad jis vairuodamas automobilį važiavo 90 km/h greičiu, jokios kliūties kelyje nepastebėjo, esant pakankamai geram kelio apšvietimui perjungė automobilio žibintų tolimąsias šviesas į artimąsias, trumpam pažiūrėjo į spidometrą ir taip važiuojant įvyko susidūrimas su kliūtimi. Tik įvykus susidūrimui, jis pajuto smūgį į automobilį. Toks nuteistojo aiškinimas apie važiavimo greitį paneigia apeliaciniam skunde keliamas abejones dėl šio teismo nuosprendyje nustatyto fakto. Iš vairuotojo pažymėjimo kopijos (t. 1, b.l. 182) matyti, kad nuteistasis teisę vairuoti transporto priemones įgijo 2005-08- 25, ir tokiu būdu autoįvykio metu jis turėjo tik vienuolikos mėnesių vairavimo stažą, o tai jį, sutinkamai su KET 178 p. reikalavimais, įpareigojo važiuoti ne didesniu kaip 70 km/h greičiu. Iš liudytojos G. V. parodymų seka, kad ji, būdama K. G. vairuojamo automobilio keleive ir sėdėdama ant galinės automobilio sėdynės, dar iki autoįvykio atsisukusi į kelią (automobilio važiavimo kryptimi), pamatė ant kelio stovintį žmogų. Šios liudytojos parodymai bei ir ekspertizės išvada, iš kurios seka, kad automobilis su pėsčiuoju susidūrė priekine kairės pusės dalimi suduodant į abi kojas, patvirtina, kad kelyje atsiradusi kliūtis, pėsčiasis T. S., buvo vertikalioje padėtyje ir automobilio vairuotojo (nuteistojo) matymo lauke.

Tad iš paminėto seka, kad nuteistasis žinodamas savo pareigą važiuoti ne didesniu kaip 70 km/h greičiu ir tokiu būdu laikytis vairuotojams neturintiems pakankamo vairavimo stažo nustatytų būtinų atsargumo priemonių bei nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, sąmoningai šio apribojimo nesilaikė, neturėdamas pakankamos vairavimo patirties ir viršydamas leistiną greitį nebuvo pakankamai ir atidus – atidžiai nestebėjo kelio važiuojamosios dalies ir turėdamas objektyvią galimybę pastebėti ant kelio esančią kliūtį (pėsčiąjį ), atsiradus šiai kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, visiškai nelėtino automobilio greičio, nestabdė, nemėgino ir apvažiuoti kliūtį, ko pasekoje partrenkė per kelią ėjusį pėsčiąjį T. S. ir šis dėl patirtų sužalojimų mirė. Tokie nuteistojo padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu autoįvykiu ir atsiradusiomis pasekmėmis – žmogaus žūtimi, todėl nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 str. 5d.

Autotechninių ekspertizių išvados apie automobilio važiavimo greitį, kliūties matomumą bei galimybę išvengti susidūrimo, šiuo atveju su pėsčiuoju, nelaikytinos esminiu nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymu, nes pagrindinė autoįvykį sukėlusi priežastis, kas teisingai konstatuota pirmos instancijos teismo nuosprendyje, buvo leistino greičio viršijimas ir važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusios kliūties nepastebėjimas, sąlygotas automobilį vairavusio nuteistojo neatidumo – žvilgsnio atitraukimo tam tikrais momentais nuo regėjimo lauko. Tad ir apelianto argumentai, kad automobiliui su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis važiuojant 90 km/h greičiu nebuvo techninės galimybės sustoti ir tokiu būdu išvengti susidūrimo su kliūtimi, kas įvardijama pagrindine autoįvykio priežastimi, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Apelianto argumentai, kad autoįvykį sąlygojo tik nukentėjusiojo T. S. veiksmai, kurie pasireiškė KET 53, 86, 87 punktų pažeidimais, pagrįsti tik iš dalies.

Pirmos instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad pėsčiasis į važiuojamąją kelio dalį išėjo tam nenustatytoje vietoje, tamsiu paros metu neturėjo šviečiančio žibinto, šviesą atspindinčių atšvaitų ir tuo nesilaikė bei pažeidė kelių eismo taisyklėse nustatytas pėsčiųjų pareigas, tačiau tai nelaikytina pagrindine autoįvykio priežastimi ir nešalina nuteistojo kaltės padarius paminėtus pažeidimus, o taip pat už tai numatytos baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant bausmės ir civilinės atsakomybės klausimus.

Tai, kad nuteistasis vairuodamas automobilį perjungė automobilio žibintų tolimąsias šviesas į artimąsias, nelaikytina jam inkriminuotu KET 139 p. pažeidimu, sąlygojusiu autoįvykio kilimą, nes sutinkamai su kelių eismo taisyklių 138 p. reikalavimais vairuotojui suteikta teisė pasirinkti vienokias ar kitokias automobilio žibintų šviesas, o be to kaip seka iš nuteistojo, liudytojų parodymų esamoje situacijoje, esant degalinės apšvietimui, įjungtoms automobilio artimosioms žibintų šviesoms, kelio apšvietimas ir matomumas buvo geras ir netrukdė vairavimui. Todėl minėtas KET pažeidimas iš kaltinimo šalintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 144 straipsnį

Spręsdamas nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str., padarymo, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis, sukėlęs pavojų, tai yra automobiliu partrenkęs pėsčiąjį T. S., ir turėdamas pareigą juo rūpintis, ką numato Kelių eismo taisyklių 269.2 punkto reikalavimai, bei turėdamas galimybę tai atlikti, autoįvykio vietoje nesustojo, iš ten pabėgo ir tokiu būdu nukentėjusiajam nepagelbėjo.

Tokius nuteistojo nusikalstamus veiksmus patvirtina jo paties aiškinimas, iš kurio seka, kad jis suvokė, jog galėjo būti partrenktas ne tik gyvulys ar paukštis, bet ir žmogus, bei pripažinimas, kad, įvykus susidūrimui, jis nesustojo ir iš ten nuvažiavo. Taip pat nuteistasis paaiškino ir tai, kad jis suprato apie didelius vairuojamo automobilio sugadinimus ir kad matė kraują, atskiras kūno dalis (kaulą), o tai rodo, jog jis ne tik turėjo, bet ir galėjo suprasti kilusias pasekmes – žmogaus sužalojimą.

Pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais - teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto parodymais, ekspertizių aktais, liudytojų parodymais - nustatyta, kad autoįvykio metu buvo mirtinai sužalotas T. S., jo mirtis įvyko kelių - keliolikos sekundžių laikotarpyje po susidūrimo su automobiliu. Tad apelianto argumentai, kad pirmosios pagalbos suteikimas nukentėjusiajam būtų buvęs neefektyvus ir faktiškai jau buvo nereikalingas, yra pagrįsti. Tačiau ta aplinkybė, jog pagalbos suteikti nukentėjusiajam nebuvo galima dėl pastarojo mirties, baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes nuteistasis apie nukentėjusiojo mirtį nežinojo, ir iš įvykio vietos pabėgo. Įvertinus minėtas aplinkybes, nuteistojo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas palikti be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, tai yra pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 144 str..

Dėl bausmės paskyrimo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. G., atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumo laipsnį, nuteistojo asmenybę. Kolegijos nuomone, be minėtų aplinkybių atsižvelgtina ir į tai, kad nusikalstamos veikos (BK 281 str. 5 d.) padarymui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo veiksmai, pasireiškę kelių eismo taisyklių pažeidimais, o taip pat ir tai sąlygojęs pastarojo girtumas. Ši aplinkybė laikytina nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tad nustačius, kad autoįvykis kilo ne tik dėl nuteistojo kaltės, bet ir dėl rizikingo nukentėjusio asmens elgesio, konstatuotinas ir mažesnis nuteistojo atsakomybės laipsnis, dėl ko ir paskirtoji už šią nusikalstamą veiką bausmė mažintina.

Be to, nustačius, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str., nuteistasis nebaigė, tai yra tik pasikėsino ją padaryti, ši jo veika kilusioms pasekmėms įtakos neturėjo, švelnintina ir už šį nusikaltimą paskirtoji bausmė.

Atsižvelgiant, kad nuteistajam paskirtos bausmės švelnintinos, bei įvertinant pastarojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, kolegijos nuomone, yra pagrindas mažinti ir pirmosios instancijos teismo taikyto bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Dėl civilinio ieškinio

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo civiliniam ieškovui V. S. neturtinės žalos atlyginimą, tik formaliai išvardino CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus, kiekvieno jų nedetalizavo ir atskirai neįvertino, kas ir pagrindė priteistinos žalos dydį, pagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo V. S. parodymų nėra pakankamai aišku apie nukentėjusiojo dėl sūnaus mirties pablogėjusią sveikatos būklę, sumažėjusį darbingumą, patirtą depresiją, dėl kurios buvo būtinas gydymas, be to, nėra pakankamai išsamiai ištirtas ir nukentėjusiojo giminystės ryšių tamprumas su žuvusiuoju, turint omeny, kad pastarasis artimus ryšius palaikė ir su močiute, kuri, be kita ko, taipogi turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina ir tai, kad, kaip seka iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos nukentėjusiosios N. S. parodymų (t. 2, b. l. 35), pastaroji taip pat dėl sūnaus žūties patyrė dvasinius išgyvenimus, jai pablogėjo sveikata, ji kreipėsi į medikus, ką galėtų patvirtinti medicininiais dokumentais. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad dalis priteistinos neturtinės žalos priklauso ne tik vyrui (žuvusiojo tėvui), bet ir jai. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai netyrė, priteistinos neturtinės žalos padalijimo tarp atskirų šią žalą patyrusių asmenų nesprendė.

Tik papildomai ištyrus aptartas aplinkybes, gavus papildomą medžiagą, galima visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti bei apskaičiuoti ieškovo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat keistinas, ieškovui pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d., 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d., 311 str., 320 str., 324 str., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1p., 2 p., 3 p., 4 p., kolegija:

nusprendė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti: nuteistajam K. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 mėnesiams.

Iš nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., pašalinti aplinkybę, kad nuteistasis K. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950) 139 punkto reikalavimus.

Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Nuteistojo K. G. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 144 str. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d., 144 str. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus, jas iš dalies sudedant, paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą K. G. atidėti 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.

Nuosprendžio dalį, kuria iš K. G. nukentėjusiajam V. S. priteista 67 275 litai neturtinei žalai atlyginti, panaikinti. Pripažinti V. S. teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.