- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-14
- Bylos Nr.
- 1N-13-1020/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Kategorijos
- 1.1.2.3Asmenų išdavimas užsienio valstybei arba perdavimas tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį (BK 9, 9-1 str.)
- 2.1.13.12Asmenų išdavimo (perdavimo) iš Lietuvos Respublikos tvarka (BPK 73 str.)
- 2.1.13.13Nutarties išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį apskundimas (BPK 74 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs perduotino asmens A. A. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietis A. A. perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai (toliau – VFR) baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Fiurstenvaldės/Šprė apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 1 Ds 228 Js 3076/18 (537/18),
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Taškūnas (toliau – prokuroras) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, prašydamas perduoti A. A. baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Fiurstenvaldės/Šprė apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 1 Ds 228 Js 3076/18 (537/18) (arešto orderis išduotas Frankfurto prie Oderio apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties Nr. 4 Qs 64/18 pagrindu) dėl šios valstybės teritorijoje padarytų nusikalstamų veikų (toliau – EAO).
2. A. A. iš esmės įtariamas tuo, kad 2018 m. sausio 27 d. Vokietijoje, veikdamas kartu su kitais nusikalstamos grupuotės nariais, pagal iš anksto sudarytą planą, įvykdė dviejų vilkikų su puspriekabėmis vagystę (vieno vilkiko su puspriekabe vertė – 100 000 Eur). Pažymėtina, kad VFR vykdomas A. A. baudžiamasis persekiojimas ir dėl galimai bendrininkaujant įvykdyto pasikėsinimo paslėpti minėtus vilkikus su puspriekabėmis bei dėl važiavimo neturint vairuotojo pažymėjimo ir neleistino pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Dėl to, kaip nurodyta EAO, A. A. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas VFR baudžiamojo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje, 242 straipsnio 1 dalyje, 243 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, 259 straipsnio 1 dalyje, 23 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 52 straipsnyje ir VFR Kelių eismo įstatymo 21 straipsnyje.
3. Prokuroro pareiškime nurodoma, kad minėtos nusikalstamos veikos pagal faktines aplinkybes atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 237 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. EAO nurodyta, kad maksimali laisvės atėmimo bausmė, kuri gali būti paskirta už šias nusikalstamas nusikalstamas veikas VFR – 5 metai.
4. Siekiant užtikrinti A. A. perdavimą pagal VFR išduotą EAO, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, 2021 m. kovo 18 d. jis buvo sulaikytas Panevėžyje. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 19 d. nutartimi A. A. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra.
5. Užtikrinant perduotino asmens teises, prokuroras, dalyvaujant advokatui, A. A. supažindino su EAO turiniu ir jam išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. A. A. nesutiko būti perduotas VFR supaprastinta tvarka. Tokią pačią poziciją jis išsakė Vilniaus apygardos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 22 d. nutartimi tenkino prokuroro pareiškimą dėl A. A. perdavimo VFR. Teismas konstatavo, kad nėra nustatyta privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – ir Sprendimas 2002/584/TVR) ir BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti A. A. VFR vykdomam baudžiamajam persekiojimui. Visgi minėta nutartimi Vilniaus apygardos teismas A. A. baudžiamajam persekiojimui VFR perdavė ne pagal visas prokuroro pareiškime ir EAO nurodytas VFR įstatymų nuostatas. Atsižvelgdamas į teismo posėdyje nagrinėjant pareiškimą prokuroro pateiktą prašymą, teismas A. A. baudžiamajam persekiojimui neperdavė pagal VFR baudžiamojo kodekso 142 straipsnio 1 dalį ir VFR Kelių įstatymo 21 straipsnį, nes atitinkamos veikos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus pripažįstamos administraciniais nusižengimais (turimas omenyje pasišalinimas iš eismo įvykio vietos).
Šalies argumentai
7. VFR įtariamas A. A. skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikinti ir VFR vykdomam baudžiamajam persekiojimui jo neperduoti.
7.1. Pasak A. A., dėl jam pareikšto ir skundžiamoje nutartyje cituojamo įtarimo jis savo kaltės nepripažino, ir tiek VFR teisėsaugai, tiek Vilniaus apygardos teisme 2021 m. birželio 21 d. vykusiame posėdyje aiškino, jog jam buvo pasiūlyta už atlygį iš VFR į Lietuvą parvairuoti sunkvežimį ir jis nežinojo, kad vairuos vogtą transporto priemonę. A. A. teigimu, iki šiol nėra surinkta jokių duomenų, jog jis žinojo, kad vairuodamas įtarime nurodytą transporto priemonę darė nusikaltimus, todėl neaišku ir tai, kokius procesinius veiksmus dar reikia atlikti VFR. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktoje medžiagoje, kurios pagrindu išduotas EAO, nepakanka duomenų išvadai, kad jis toliau turėtų būti persekiojamas ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už vilkiko su puspriekabe vagystę ar padėjimą pervaryti vogtą vilkiką į Lietuvą, žinant, jog ši transporto priemonė vogta. Taip pat Lietuvos teisėsaugai ir Vilniaus apygardos teismui nebuvo pateikti A. A. parodymus paneigiantys įrodymai, todėl vien formaliai išduotas EAO negalėjo būti tenkinamas. Be to, A. A. supratimu, prokuratūrai nėra pateikta jokių jo kaltės įrodymų – nurodytas tik pirminis ir nekonkretus įtarimas. A. A. įsitikinimu, kaltinimas, pagal kurį jis gali būti persekiojamas kitoje šalyje, turi būti konkretus, o ne abstraktus, kaip nagrinėjamu atveju. Reziumuodamas A. A. teigia, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes vykdant aptarto turinio EAO būtų iš esmės pažeistos pagrindinės jo teisės ir laisvės – kitoje šalyje perduotas asmuo nežinia kokį laiką vėl būtų kalinamas, neaišku ar VFR jis būtų teisiamas apskritai, o jei būtų teisiamas – už kokią konkrečią veiką ar veikas.
7.2. Skunde nurodoma ir tai, kad A. A. VFR buvo laikomas suimtas 4 mėnesius, o po to buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Pasak A. A., jis niekur nesislapstė, tik pakeitė gyvenamąją vietą – įsigijo būstą (duomenys neskelbtini), kur iki šiol gyvena. Nuo įvykių praėjus beveik trims metams, jis buvo sulaikytas ir supažindintas su jo atžvilgiu išduotu EAO. Perduotinam asmeniui nesuprantama, kodėl praėjus tiek laiko VFR teisėsaugos pareigūnai vėl nusprendė jį sulaikyti ir aiškintis aplinkybes, kaip jis atsidūrė vogtame vilkike. Po jo paleidimo iš kardomojo kalinimo, jokia kita kardomoji priemonė jam nebuvo paskirta ir jis nebuvo informuotas, kad bus teisiamas už neva VFR teritorijoje padarytus nusikaltimus. A. A. ir jo gynėjas prašė, jog išdavimo į VFR klausimas būtų sprendžiamas pasinaudojant tarptautinės teisinės pagalbos priemonėmis, o A. A. apklausa būtų vykdoma nuotoliniu būdu, tačiau VFR prokurorai su tokiu prašymu nesutiko ir laikėsi pozicijos, jog jis privalo būti prievarta išgabentas iš gyvenamosios vietos ir toliau persekiojimas už nusikalstamas veikas, numatytas VFR baudžiamajame kodekse. A. A. nesuprantama, kaip šiais informacinių technologijų laikais ir esant dabartinei epidemiologinei situacijai, jo išdavimo pagal Europos arešto orderį klausimai negali būti sprendžiami nuotoliniu būdu. Anot A. A., Europos arešto orderis paprastai išduodamas tuomet, kada asmuo slapstosi nuo šalies, kurioje galimai padarė nusikalstamas veikas, o šiuo atveju jis niekur nesislapstė, todėl nesuprantama, kodėl jis turi būti prievarta išgabentas į kitą šalį aiškintis dėl galimai prieš 3 metus padarytos neteisėtos veikos. Perduotino asmens teigimu, VFR pareigūnams jį paleidus iš įkalinimo įstaigos ir vėliau neinformavus apie vykstantį procesą, jis suprato, kad jo baudžiamasis persekiojimas minėtoje šalyje yra baigtas.
Motyvuojamoji dalis
Perduotino asmens A. A. skundas atmestinas.
8. Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, teismui pateikta medžiaga bei skundo turiniu, konstatuoja, kad nagrinėjimu atveju sprendimas perduoti A. A. VFR yra pagrįstas ir teisėtas, nes nėra jokių teisinių pagrindų, dėl kurių asmuo negali būti išduotas šiai valstybei. A. A. savo skunde iš esmės nenurodė nė vieno konkretaus, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose numatyto, teisinio pagrindo dėl kurio jo išdavimas yra negalimas, o skundą iš esmės sieja su įrodymų, pagrindžiančių jam pareikštą įtarimą, nepakankamumu, jo įsitikinimu, esama galimybe procesą vykdyti nuotoliniu būdu, bei aplinkybe, jog nuo jo paleidimo iš suėmimo VFR iki EAO išdavimo praėjo beveik 3 metai.
9. BK 9¹ straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad asmuo neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu jo perdavimas pagal Europos arešto orderį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves (BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punktas). A. A. teigimu, jo teisės ir laisvės pažeidžiamos dėl jam pareikšto įtarimo nekonkretumo ir abstraktumo, nes iš jo neaišku, už kokią konkrečiai veiką ar veikas jis būtų teisiamas, jei būtų perduotas VFR. Keliamų abejonių dėl nusikalstamos veikos aprašymo ir įtarimo nekonkretumo kontekste, pirmiausia, pažymėtina, jog skunde neprašoma kreiptis į EAO išdavusią VFR, kad šios šalies teisėsaugos institucijos ir pareigūnai patikslintų inkriminuojamų veikų aplinkybes. Iš skundo turinio matyti, kad A. A. supranta, jog VFR teisėsauga nėra suformulavusi galutinio įtarimo ir iš esmės tiria kelias galimas jo veiksmų versijas, t. y. jo dalyvavimą minėtų vilkikus su puspriekabėmis vagystėje ir pasikėsinimą paslėpti minėtas transporto priemones. Iš A. A. skundo matyti, kad tiek vienos, tiek kitos versijos aplinkybės jam yra suprantamos, o tai, kad šiuo metu neaišku, kuri versija yra pagrindinė ir koks įtarimas yra ar bus galutinis, sprendžiant dėl jo perdavimo VFR situacijos iš esmės nekeičia – net ir tuo atveju, jei kaltinimas A. A. būtų lengvesnis, t. y. apimtų ne dviejų vilkikų su puspriekabėmis vagystę, o tik pasikėsinimą paslėpti pavogtus vilkikus su puspriekabėmis, A. A. perdavimas pagal EAO yra galimas. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas nesutiko A. A. perduoti VFR dėl galimo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, o tai rodo, kad minėtoje valstybėje jis nebus nepagrįstai persekiojimas už veikas, kurios Lietuvos Respublikoje vertinamos kaip administraciniai nusižengimai. Taigi konstatuotina, jog EAO nurodytas A. A. reiškiamo įtarimo turinys nepažeidžia jo pagrindinių teisių ir laisvių bei nesudaro pagrindo jo neperduoti EAO išdavusiai valstybei.
10. A. A. nesutinka su teismo sprendimo dėl jo perdavimo VFR ir dėlto, kad šios šalies pareigūnai nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius inkriminuojamas veikas. Tokie A. A. argumentai nepagrįsti, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir šalių įsipareigojimus, teismas spręsdamas asmens perdavimo baudžiamajam persekiojimui pagal Europos arešto orderį klausimą, nevertina įrodymų ir nesprendžia klausimo, ar užsienio valstybėje pareikštiems įtarimams pagrįsti yra surinkta pakankamai įrodymų. Tokioje situacijoje teismai sprendžia tik dėl sąlygų, kurioms esant asmuo negali būti išduotas pagal Europos arešto orderį, egzistavimo. Europos arešto orderio mechanizmas grindžiamas abipusio valstybių narių pasitikėjimo principu, kuris neleidžia skundą nagrinėjančiam teismui spręsti klausimo dėl įrodymų pakankamumo. Bet kuriuo atveju, teismas nesutinka su A. A. teiginiais, kad VFR teisėsaugos pareigūnai neturi jokių jo kaltės įrodymų ir įtarimai yra aiškiai nepagrįsti. Antai, iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog VFR buvo atlikti tyrimo veiksmai – vykdyta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, atlikta įvykio metu užfiksuotų nuotraukų analizė ir pan. (medžiagos 33 l.), taigi A. A. teiginys, kad jam pareikšti įtarimai yra visiškai nepagrįsti – deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės.
11. Lygiai taip pat vertintini ir teiginiai, jog nuo A. A. paleidimo iš kardomojo kalinimo iki EAO išdavimo praėjo beveik 3 metai ir tai kelia abejonių VFR vykdomo baudžiamojo proceso teisėtumu ir pagrįstumu. Skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, vien tai, kad nuo A. A. paleidimo iš suėmimo VFR iki EAO jo atžvilgiu išdavimo praėjo ilgas laiko tarpas, jokiu būdu nereiškia, kad baudžiamasis procesas VFR vykdomas nepagrįstai. Ikiteisminio tyrimo metu procesinė situacija kinta, o tai, kad tam tikru metu A. A. buvo paleistas iš suėmimo, nereiškė, jog VFR vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas tuo ir užsibaigė bei negali būti tęsiamas.
12. Deklaratyviais laikytini ir A. A. teiginiai, kad tiek prokurorai, tiek pareiškimą nagrinėjęs teismas tinkamai neįvertino galimybės VFR pareigūnams reikiamus procesinius veiksmus atlikti naudojantis informacinių ryšių priemonėmis ir pan. Šiame kontekste pažymėtina, jog A. A. inkriminuojama veika padaryta ir tirta VFR. Šiuo atveju prašymas perduoti A. A. ir ikiteisminis tyrimas neapsiriboja vien tik būtinybe jį apklausti (be to, net ir asmens apklausa, ypatingai esant ginčytinoms aplinkybėms ir abejojant asmens parodymų patikimumu, dėl įvairių priežasčių ne visada galima ją organizuojant nuotoliniu būdu). Iš pateiktos EAO medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas ne dėl pavienio asmens, o dėl galimai bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, todėl siekiant sėkmingai atlikti ir pabaigti ikiteisminį tyrimą tiesioginis įtariamo asmens dalyvavimas daugeliu atveju yra būtinas, o proceso veiksmų atlikimas naudojantis A. A. minimomis nuotolinėmis priemonėmis, apskritai galimas tik išimtiniais atvejais – kai pagrįstai manoma, kad tokiu būdu vykdomas procesas, be kita ko, netrukdys išsamiai ir objektyviai ištirti visas tyrimui reikšmingas aplinkybes (žr. BPK 8² straipsnio nuostatas). Taigi nėra pagrindo sutikti su perduotino asmens teiginiu dėl procesinių veiksmų atlikimo galimybės Lietuvos Respublikoje, kaip ir nėra pagrindo konstatuoti, jog šis procesas gali būti vykdomas neperduodant jo užsienio valstybei.
13. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą dėl A. A. perdavimo VFR, nepažeidė BK 9¹ straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse 71¹ ir 73 straipsniuose bei 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų nustatytų reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
perduotino asmens A. A. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartį.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.