- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-09-12
- Bylos Nr.
- 1-103-446/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00038-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vilma Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- E. G.
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. G., a.k. (duomenys neskelbtini), gimęs 1992 m. gegužės 6 d. Kelmės rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 11 klasių išsilavinimo, nevedęs, Kelmės profesinio rengimo centro II kurso moksleivis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis E. G. 2011 m. vasario 3 d. apie 17 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) teritorijoje tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė mažamečiui K. M., gimusiam 1997 m. rugpjūčio 16 d., į veidą, tuo padarydamas muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje ir nubrozdinimą apatinės lūpos gleivinėje, t.y. padarė mažamečiui K. M. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė jam fizinį skausmą.
Kaltinamasis E. G. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jis K. M. nemušęs, smūgio jam nesudavęs. 2011 m. vasario 3 d. vakare jis su draugu važiavo (duomenys neskelbtini) jo tėvui priklausančiu automobiliu „Renault Laguna“. Į jo vairuojamo automobilio kėbulą pataikė dvi sniego gniūžtės. Matė sniego gniūžtėmis besisvaidančius du berniukus, gniūžtei pataikius į automobilį, berniukai ėmę bėgti. Jis, išlipęs iš automobilio, juos vijosi. Berniukai bėgo į skirtingas puses, jis vijosi bėgantį link Tytuvėnų gimnazijos. Mokyklos kieme berniukas pargriuvo, jam pribėgus – atsistojo. Kodėl jis pargriuvęs, negali pasakyti, nes buvo tamsu. Jis jo nelietė, smūgių jam nesudavė, tik sudrausmino žodžiu, liepęs daugiau taip nesielgti. Nei jis, nei jo tėvas K. M. namuose nebuvo, Konstantino atsiprašyti neketino, nes kaltas nesijaučia, kodėl jį apkalba K. M. ir jo tėvai jis nežino, su jais iki šio įvykio susipykęs nebuvo.
Mažametis nukentėjusysis K. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (b.l. 22-23) parodė, kad 2011 m. vasario 3 d. apie 17 val. 30 min. jis su draugu D. J. išėjo iš Tytuvėnų gimnazijos ir ėjo į parduotuvę „Maxima“. Einant iš parduotuvės su draugu, jie vienas į kitą mėtėsi sniegu. Jo mesta sniego gniūžtė pataikė į pravažiuojančią mašiną. Sustojus mašinai, iš jos išlipo E. G.. Jie išsigando, ėmė bėgti. Abu bėgo link mokyklos. Mokyklos kieme E. G. jį pagavo, paklausė, kas metė sniego gniūžtę į mašiną. Jis atsakęs, kad tai ne jis, tuomet E. G. kumščiu trenkė jam į veidą, nuo smūgio jis nugriuvęs ant žemės. Nugriuvusio E. G. jo nemušė. Nuo smūgio jam buvo prakirsta lūpa, kurią ligoninėje susiuvo.
Nepilnametis liudytojas D. J., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b.l. 31-32), parodė, kad 2011 m. vasario 3 d. apie 17 val. 40 min., eidami iš krepšinio treniruotės, būdami skirtingose gatvės pusėse su K. M. svaidėsi vienas į kitą sniego gniūžtėmis. Kai sustojo pravažiuojanti mašina, jis suprato, kad kažkuris iš jų pataikė į automobilį, jie išsigandę ir ėmę bėgti. Iš automobilio išlipęs žmogus, iš pradžių liepęs jiems sustoti, pradėjo juos vytis. Jie bėgo link mokyklos. Po kurio laiko atsisukęs jis pamatė, kad žmogus vejasi ne jį, o Konstantiną, jis pasislėpęs už medžio. Matė, kad Konstantinas nugriuvo ant žemės, tačiau dėl ko taip atsitiko, negali pasakyti, nes nematė. Vėliau Konstantinas SMS žinute pranešė, kad jam praskėlė lūpą, jis važiuoja į ligoninę.
Liudytoja J. M., nukentėjusiojo K. M. mama, parodė, kad 2011 m. vasario 3 d. vakare jos namuose nebuvo, ji dirbo. Telefonu jos draugas M. N. pranešė jai, kad parvežė Konstantiną iš ligoninės, kur jam buvo susiūta lūpa. Naktį, kai ji po darbo grįžo namo, prabudęs sūnus papasakojo, kad eidami iš mokyklos su draugu mėtėsi sniego gniūžtėmis ir netyčia pataikė į pravažiuojantį automobilį, kuris sustojo, iš automobilio išlipęs E. G. pagavo jį, trenkė jam į lūpą, nuo smūgio jis pargriuvęs. Sūnui buvo lūpa susiūta ir apklijuota, kitų nubrozdinimų nebuvo. Kitos dienos ryte atvyko kaltinamasis ir jo tėvas, jie taip pat pasakojo, kad jos sūnus pataikė iš sniego į automobilį, dėl ko E. G. susinervino, sustojo ir pagavęs Konstantiną trenkė į lūpą. Kaltinamasis atsiprašė, ji atleido. E. G. tėvas sakė, kad sumokės už vaistus, jei ji nekels bylos. E. G. tėvas, kuris dirba policijoje, taip pat minėjo, kad, jei bus iškelta byla dėl smūgio sudavimo, jis pateiks pareiškimą dėl automobilio apgadinimo. Ji į policiją dėl sūnaus sužalojimo nesikreipė. Nei kaltinamasis, nei jo tėvas daugiau pas ją nebuvo atvykę, pinigų nesiūlė ir nedavė. Konstantinui sužalota lūpa apie mėnesį laiko buvo skausminga, jam sudėtinga buvo valgyti, teko maitinti per šiaudelį. Vaistų nepirko. Iki šiol Konstantinui virš viršutinės lūpos matosi 1 cm randas.
Liudytojas M. N. parodė, kad 2011 m. vasario 3 d. vakare Konstantinas grįžęs namo nuėjo į savo kambarį, niekuo nesiskundė, apie incidentą nepasakojo. Už pusvalandžio namo grįžusi Konstantino sesuo jam pasakė, kad Konstantinui sužalota lūpa. Jį apžiūrėjęs, pamatė sužalotą, atvipusią, kraujuojančią viršutinę berniuko lūpą. Paklaustas Konstantinas pasakė, kad jam sudavė ir lūpą prakirto policininko vaikas, kurį jis iš matymo atpažintų. Kitų sužalojimų ant Konstantino nesimatė. Jis nuvežė Konstantiną į Kelmės ligoninę, kur jam prakirstą lūpą susiuvo. Kai grįžo iš ligoninės apie 21val., į jų namus atėjo E. G. su tėvu, kurį pažįsta iš matymo, nes jis - policijos pareigūnas. Jie norėjo išsiaiškinti, prašė susitarti draugiškai, norėjo atsiprašyti, bet jis jiems pasakęs ateiti ryte, kai iš darbo grįš berniuko mama. Kitos dienos ryte jie vėl abu atėjo, jų kalbos negirdėjo, nesikišo, su jais bendravo Konstantino mama.
Liudytojas R. K. parodė, kad 2011 m. vasario 3 d. vakare jis kartu su E. G. važiavo jo tėvui priklausančiu automobiliu. Važiuojant ties Tytuvėnų gimnazija pajutę vieną smūgį į automobilio priekinio lango stiklą, kitą - į automobilio šoninį sparną. E. G. sustabdė automobilį, išlipo ir nusivijo du bėgančius vaikus, jis liko sėdėti automobilyje, kas vyko toliau, nematė. E. G. sugrįžus į automobilį, paklaustas, ar vaikus pagavo, atsakė, kad vieną jų sudrausmino.
Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą A. M. paaiškino, kad Konstantinas – jo sūnus, jis nei su kaltinamuoju, nei su jo tėvu, policijos pareigūnu, nėra susipykęs. Po santuokos nutraukimo jo sūnus gyvena su mama. 2011 m. vasario 4 d. apie 11 val. 30 min. telefonu paskambinęs sūnui sužinojo, kad jis sumuštas, tačiau mama pareiškimą atsisakiusi rašyti. Tą pačią dieną susitikęs su sūnumi, iš kurio pasakojimo sužinojęs, kad su draugu svaidydamasis sniego gniūžtėmis netyčia pataikė į E. G. automobilį. E. G. jį vijosi, o prisivijęs kumščiu trenkė jam į lūpą, nuo smūgio jis pargriuvęs. Vėliau dukra jam pasakojusi, kad E. G. su savo tėvu pas juos du kartus buvo atvykę - tą patį vakarą, kai Konstantino mamos nebuvo namuose, o Konstantinas jau miegojo, ir vėliau. Dėl E. G. suduoto smūgio jo sūnus patyrė skausmą, nepatogumus valgant, nes sužalota lūpa buvo sutinusi ir skausminga, teko valgyti per šiaudelį, dėl užklijuotos lūpos mokykloje iš jo šaipėsi vaikai. Sūnaus neturtinei žalai atlyginti jis prašo iš kaltinamojo priteisti 2000 litų.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje (b.l. 6), atlikus asmens tyrimą, nurodyta, kad K. M. padaryta muštinė žaizda viršutinėje lūpoje ir nubrozdinimas apatinės lūpos gleivinėje. Rasti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, nėra būdingi griuviminei traumai. Rastiems sužalojimams padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu. K. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Įrodymų vertinimas – teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad E. G. vieną kartą rankos kumščiu sudavė mažamečiui K. M. į veidą, ko pasekoje, sužalojo mažamečio lūpas.
Abejoti mažamečio nukentėjusiojo K. M. parodymais teismas neturi pagrindo. Nuo pat incidento tarp jo ir E. G. aplinkybių aiškinimo pradžios mažametis nukentėjusysis vienodai ir nuosekliai aiškino konflikto aplinkybes. Grįžęs į namus mamos draugui M. N., SMS žinute draugui D. J., po kelių valandų iš darbo grįžusiai mamai, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu jis neneigė ir pats nusižengęs, pripažino sniego gniūžte pataikęs į E. G. vairuojamą automobilį, dėl ko išsigandęs ir bėgęs, jį prisivijęs E. G. vieną kartą trenkęs jam kumščiu į veidą, prakirtęs lūpą, nuo smūgio jis pargriuvęs ant žemės. Aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad mažametis ar jo šeimos nariai apkalba kaltinamąjį, nenustatyta. Priešingai, iš mažamečio nukentėjusiojo elgesio – iš karto po suduoto smūgio, jis nešaukė, grįžęs namo nebėgo skųstis namuose buvusiam M. N., tyliai užsidarė savo kambaryje, kol jo sužalotos lūpos nepastebėjo ir apie tai patėviui M. N. nepapasakojo į namus grįžusi sesuo. Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto išvada abejonių teismui taip pat nekelia. Ekspertas gyvai apžiūrėjo K. M., jo pateikta išvada dėl sužalojimo pobūdžio visiškai atitinka mažamečio nukentėjusiojo aiškinimus.
Kaltinamojo pateiktoje medicinos specialisto išvadoje (b.l. 101-106) konstatuota, kad K. M. veido sužalojimai padaryti paveikus veido kairę pusę kietu buku daiktui ir galėjo gautis tiek suduodant vieną smūgį kumštimi, tiek ir atsitrenkiant griuvimo metu; visiškai realu, kad K. M. veido sužalojimai galėjo gautis griūnant ir atsitrenkiant veidu į anksčiau sukastą suledėjusio sniego krūvą, kuri buvo apsnigta šviežiu sniegu. Ši išvada pateikta kaltinamojo tėvo P. G. prašymu, ji duota neapžiūrėjus sužaloto asmens, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po įvykio, ji pateikta įvertinus kaltinamojo paaiškinimus, liudytojų parodymus, t.y. vertinant įrodymus byloje, o ne apžiūrėjus nukentėjusį asmenį ir jo kūno sužalojimus, išvadoje nepaneigti Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto J. S. teiginiai, aplinkybės (nukentėjusiojo griuvimas paslydus ant sukastos sniego krūvos), nurodytos šioje specialisto išvadoje, teisme nepasitvirtino. Tokiu būdu, ši kaltinamojo pateikta medicinos specialisto išvada nepaneigia kitų teismui abejonių nekeliančių, anksčiau aptartų įrodymų.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai BK specialiosios dalies straipsnyje, jo dalyje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar kaip baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai padarė kankindamas nukentėjusį asmenį. Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad E. G. tyčia sudavė vieną smūgį mažamečiui K. M., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas fizinį skausmą. Nurodytos aplinkybės visiškai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį.
Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 10 dalis, reglamentuojanti asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, patikslina, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Šiaulių teritorinė ligonių kasa, pareikšdama civilinį ieškinį, prašo priteisti iš kaltinamojo 55,09 Lt Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiojo K. M. gydymą. Iš Valstybinės ligonių kasos duomenų bazės išrašo (b.l. 11) matyti, kad už K. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Kelmės ligoninei iš privalomojo sveikatos draudimo fondo sumokėta 55,09 Lt. Pripažinus kaltinamąjį E. G. kaltu dėl K. M. sužalojimo, iš kaltinamojo priteistinos nukentėjusiojo gydymo išlaidos.
Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 112 str. 1 d. civilinis ieškinys pareiškiamas, paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo nutartimi savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2–4 dalys). Visais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kt. priežasties negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 4 punktas, „Teismų praktika“ Nr. 29).
Kelmės rajono apylinkės prokurorė, pareikšdama civilinį ieškinį (b.l. 58-59), prašė priteisti jam iš kaltinamojo E. G. 2000 Lt neturtinės žalos A. M. už jo sūnaus K. M. patirtą skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Kadangi skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus patyrė sužalotasis nepilnametis K. M., o ne jo tėvas, todėl neturtinė žala priteistina nepilnamečio naudai.
Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismas neabejoja, kad mažametis K. M. dėl neteisėtos E. G. veikos patyrė skausmą, stresą, dėl sužalojimo jautė diskomfortą, nepatogumus, patyręs vyresniojo amžiumi vaikino smurtą mažametis galėjo jausti pažeminimą, tačiau neturtinė 2000 Lt žala, kurią prašo priteisti iš kaltinamojo jo atstovas, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus - nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo bei kaltinamojo interesų pusiausvyrą, į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra aiškiai per didelė, todėl mažintina. Atsižvelgiant į tai, kad nežymus sveikatos sužalojimas padarytas vieno smūgio metu, paties nukentėjusiojo K. M. veiksmai turėjo įtakos kaltinamojo elgesiui, duomenų, kad kaltinamojo suduotas smūgis atsiliepė nukentėjusiojo sveikatai, po šio sužalojimo atsirado neigiamos nukentėjusiojo elgesio ar sveikatos pasekmės, teismui nėra pateikta, mažamečio nukentėjusiojo tėvai bylos nagrinėjimo metu tokių sutrikimų nenurodė, kaltinamasis – jauno amžiaus, moksleivis, nusikalto pirmą kartą, todėl, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nustatant neturtinės žalos dydį analizę, darytina išvada, kad teisingas, protingas ir sąžiningas būtų 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, priteistinas iš kaltinamojo nukentėjusiajam K. M..
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo E. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
E. G. nusikalto ir teisiamas pirmą kartą, įvykdė nesunkų nusikaltimą, todėl jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo. Tikėtina, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas paveiks nuteistąjį taip, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, užtikrins teisingumo įgyvendinimą ir leis pasiekti bausmės tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis kaltu neprisipažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, įvykdė tyčinį, smurtinį nusikaltimą, jam skirtina vidutinio griežtumo laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 140 str. 2 d. sankcijoje, jos vykdymą atidedant vidutinės trukmės laikotarpiui. Kadangi kaltinamasis, demonstruodamas smurtą, rodė neigiamą pavyzdį nepilnamečiams, iki šiol nukentėjusiojo ir jo įstatyminių atstovų neatsiprašė, todėl, siekiant ištaisyti galimas neigiamas pasekmes ir paneigti neteisėtus veiksmus, skirtinas įpareigojimas viešai atsiprašyti nukentėjusiojo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d., teismas
nusprendžia:
E. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p., 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį viešai atsiprašyti nukentėjusiojo K. M., per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnumoje. Priteisti iš E. G. Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos 55,09 Lt (penkiasdešimt penkis litus 9 ct.) žalos atlyginimo.
Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti dalinai. Priteisti iš E. G. K. M. 1000 (vieną tūkstantį) litų neturtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.