- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- e2S-834-431/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10558-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“
- Atsakovas
- Turkijos įmonei TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG
- Kategorijos
- 3.1.2.2.2Bendrasis teritorinis teismingumas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ ieškinį atsakovei Turkijos įmonei TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG, veikiančiai per TURK HAVA YOLLARI Lietuvos filialą, dėl kompensacijos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 600 Eur kompensaciją, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šalių ginčui yra taikomos Reglamento 261/2004 taisyklės, todėl bylos teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas bei aktualius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimus. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 dalies taikomumą bylose dėl oro linijų veiklos Lietuvos teritorijoje, yra tiesiogiai pripažinęs teisę ieškovei teikti ieškinį oro linijų filialo veiklos teritorijos teismui, jei ieškinys yra susijęs su šio filialo veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Skycop.com“ ieškinį atsakovei TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG, veikiančiai per TURK HAVA YOLLARI Lietuvos filialą dėl kompensacijos priteisimo.
3. Teismas nustatė, jog ieškovė ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, grindžiamą Reglamentu 261/2004, reiškia jungiamąjį skrydį iš Vilniaus į Bankoką su tarpiniu nutūpimu Stambule vykdžiusiai Turkijos oro linijų bendrovei, kurios nuolatinės buveinės vieta nėra Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pagal Reglamento 261/2004 3 straipsnio 5 dalį šis reglamentas taikomas bet kuriam skrydį vykdančiam oro vežėjui, teikiančiam transporto paslaugas keleiviams, kuriems taikoma 1 ir 2 dalis. Oro vežėjo sąvoka pateikta Reglamento 261/2004 2 straipsnyje ir apima tiek Bendrijos, tiek ne Bendrijos oro vežėjus. Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas, kitaip nei šio straipsnio 1 dalies b punktas, nesieja Reglamento taikymo galimybės su tuo, ar skrydį vykdantis vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas, todėl skrydžių iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, atveju Reglamentas 261/2004 taikytinas ir tada, kai atitinkamą skrydį vykdo ne Bendrijos oro vežėjas.
4. Reglamentas 261/2004, įtvirtinantis keleivių teisę į kompensaciją ilgam laikui atidėjus skrydį, nereglamentuoja reikalavimų dėl kompensacijos priteisimo teismingumo. Pagal ESTT praktiką, siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą, ieškinį, pareikštą byloje remiantis Reglamentu 261/2004, reikia nagrinėti, atsižvelgiant į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje P. R. prieš Air Baltic Corporation, C-204/08, 28 punktas).
5. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog iš ESTT jurisprudencijos oro transporto srityje matyti, kad pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje nustatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl žalos atlyginimo, grindžiamo asmenų vežimo oru sutartimi, ieškovo pasirinkimu turi teismas, kurio jurisdikcijos teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vietos, dėl kurių susitarta šioje vežimo sutartyje, tačiau Reglamento 1215/2012 7 straipsnis (Reglamento 44/2001 5 straipsnis) taikomas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ir netaikytinas trečiojoje valstybėje įsteigtam (nuolat gyvenančiam) atsakovui. Pasisakydamas dėl Reglamento 44/2001 nuostatų taikymo oro vežėjui, kurio nuolatinė buveinės vieta nėra valstybės narės teritorijoje, ESTT yra pažymėjęs, kad tokioje byloje reikia taikyti Reglamento 44/2001 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Kartu ESTT atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją atsižvelgiant į veiksmingumo principą dėl nacionalinės teisės normų negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis, kaip antai kylančiomis iš Reglamento 261/2004 (ESTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimo sujungtose bylose flightright GmbH prieš Air Nostrum ir kt., C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16 53, 54 punktus).
6. Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Pagal Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 2 dalį tokio atsakovo atžvilgiu bet kuris asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat kaip tos valstybės narės piliečiai gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis. Kadangi Reglamento 1215/2012 18 straipsnyje, esančiame jo II skyriaus 4 skirsnyje, nustatytos jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, taisyklės netaikomos vežimo sutartims, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką tarptautinė jurisdikcija turi būti nustatyta remiantis nacionalinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-823/2020).
7. Lietuvos Respublika ir Turkija yra sudariusios Teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose pagalbos sutartį, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotą 1996 m. vasario 6 d., įsigaliojusią 2004 m. rugpjūčio 15 d. Dėl to bylos teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis minėta tarptautine sutartimi, tačiau minėtojo sutartyje šalis jurisdikcijos klausimų neaptarė. Pagal CK 6.807 straipsnį keleiviai ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis. Vežimo sąlygas nustato Civilinis kodeksas, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai. Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo 70 straipsnyje, kuriame apibrėžtas kompensavimas už atsisakymą vežti, nustatyta, kad šiuos santykius reglamentuoja 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) 295/91.
8. Pagal TURK HAVA YOLLARI Lietuvos filialo nuostatus filialo tikslas yra palengvinti bendrovės pagrindinių veiklų įgyvendinimą Lietuvoje, o už filialo sudarytus sandorius atsakinga bendrovė. Nagrinėjamoje byloje vežimo oru sutartį sudarė TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG (Turkish Airlines) ir skrydį vykdė TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG (Turkish Airlines), o ne jo filialas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra susiję su atsakovo filialo veikla, kaip to reikalauja Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 punktas. Ieškinys pareikštas dėl tiesiogiai atsakovo atliktų veiksmų, todėl Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 punktas, nustatant šalių ginčo teismingumą, netaikytinas (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-821-803/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-826-567/2019). Atitinkamai ieškinys negali būti reiškiamas pagal atsakovės filialo buveinės vietą. Teismas konstatavo, kad ieškinį atsisakytina priimti, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
II. Atskirojo skundo argumentai
9. Ieškovė UAB „Skycop.com“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 17 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas klaidingai aiškino ESTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimą, nes to paties sprendimo 52 punkte ESTT pasakė, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Hainan Airlines buveinė yra ne Sąjungoje, o Kinijoje, ir kad ji neturi filialo Berlyne (Vokietija). Be to, toje nutartyje nėra jokios informacijos, patvirtinančios, kad ši oro transporto bendrovė turi filialą kitoje valstybėje narėje. Taigi minėtą išvadą dėl jurisdikcijos nustatymo pagal nacionalinę teisę, o ne pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką (Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką) ESTT padarė tik dėl to, kad minėtoje byloje Hainan Airlines neturėjo filialo jokioje ES valstybėje narėje. Atitinkamai, jurisdikcija būtų nustatoma pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, jeigu Hainan Airlines turėtų filialą Europos Sąjungoje.
9.2. Teismas rėmėsi kasacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-823/2020, kurioje teismas sprendė tarptautinės jurisdikcijos nustatymo pagal nacionalinę teisė klausimą. Tačiau minėtoje byloje ieškinys taip pat buvo reiškiamas atsakovei Ukrainos oro linijų bendrovei „Ukraine International Airlines“, kuri neturi filialo Lietuvoje, ir teismas net neanalizavo jurisdikcijos pagrindo siejamo su atsakovo filialo buvimu (nebuvimu). Todėl minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis net negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas ir jurisdikcija ieškiniui, pareikštam atsakovei, turinčiai Lietuvos Respublikoje filialą. Teismo nutartis prieštarauja jau to paties teismo suformuotai praktikai dėl analogišku pagrindu reiškiamų ieškinių atsakovei.
9.3. Ieškovė 2019 m. pareiškė du analogiškus ieškinius tai pačiai atsakovei Vilniaus miesto apylinkės teisme. Ieškiniai buvo priimti, atsakovė jurisdikcijos neginčijo ir bylos baigtos taikos sutartimis, taikos sutartis pasirašius atsakovo filialo Lietuvoje direktoriui. Taikos sutartys patvirtintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11788-989/2019 ir 2019 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11787-592/2019. Ieškovė 2019 m. pabaigoje pareiškė dar šešis analogiškus ieškinius atsakovei, kuri jurisdikcijos neginčijo, bylos buvo baigtos, jas nutraukus ieškovei atsisakius ieškinių, nes bylų nagrinėjimo metu atsakovė įvykdė visus ieškovės reikalavimus. Šiose bylose ieškovės pareikštus reikalavimus įvykdė atsakovės filialas Lietuvoje, sumokėdamas atitinkamas sumas iš filialo vardu atidarytos banko sąskaitos Lietuvoje. Taigi pati atsakovė pripažino Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją.
9.4. Ieškovė 2020 m. kovo-balandžio mėnesiais pateikė dar dvidešimt analogiškų ieškinių atsakovei Vilniaus miesto apylinkės teisme. Devyniolika ieškinių jau yra priimti. Teismo nutartis prieštarauja pirmosios instancijos teismo formuojamai praktikai. Tai, kad vežimo oru sutartį formaliai sudarė atsakovė, nekeičia ieškinio susiejimo su atsakovės filialu dėl to, kad labai dažnai praktikoje standartinės sutartys sudaromos centralizuotai elektroniniu būdu, kai skrydžio bilietai parduodami visame pasaulyje centralizuotai. Tačiau tai jokiu būdu nepakeičia vertinimo, kad atitinkama veikla negali būti susijusi su filialo veikla. Atsakovės filialo pasirašytos taikos sutartys ir atlikti mokėjimai patvirtina, kad analogiški ieškiniai yra susiję su filialo veikla. Pagal atsakovės filialo Lietuvoje nuostatų 2.1-2.3; 4.1-4.2 punktus atsakovo filialo Lietuvoje tikslus ir veiklą apima visos bendrosios atsakovės teikiamos paslaugos, nukreiptos į Lietuvos Respublikos rinką: keleivių vežimas oro transportu, teikti bendrovės paslaugas ir jas reklamuoti, priimti užsakymus ir juos vykdyti, aptarnauti klientus. Vien tai, kad atsakovės filialas reklamuoja atsakovės paslaugas, yra pagrindas pripažinti, kad pateikti reikalavimai yra susiję su filialo veikla. Todėl ieškinys galėjo būti pareikštas pagal atsakovės filialo buveinės vietą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyti priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
11. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė ieškinį dėl 600 Eur kompensacijos už atidėtą skrydį priteisimo, grindžiamą Reglamentu 261/2004, reiškia jungiamąjį skrydį iš Vilniaus į Bankoką su tarpiniu nutūpimu Stambule vykdžiusiai Turkijos oro linijų bendrovei, kurios nuolatinės buveinės vietos nėra Europos Sąjungos valstybėje narėje. Tačiau Lietuvos Respublikoje yra veikiantis atsakovės filialas. Pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 punktą ieškiniai, susiję su filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veikla, gali būti pareikšti tokio filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimo vietos teismuose.
12. Pirmos instancijos teismas nustatęs, jog tiek vežimo sutartį sudarė, tiek skrydį vykdė pati Turkijos oro vežimo įmonė, o ne jos filialas, pripažino, kad ieškinys nėra susijęs su filialo veikla, atsižvelgiant į jo veiklos nuostatus, todėl Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 punktas, nustatant šalių ginčo teismingumą, netaikytinas, taigi ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismui. Atskiruoju skundu ieškovė teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas bei teismų praktiką, taip pat neatsižvelgė į jau suformuotą paties Vilniaus miesto apylinkės teismo praktiką analogiškose bylose. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais ieškovės argumentais.
13. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina ieškovės atskirajame skunde nurodytą aplinkybę, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškovė yra pareiškusi daugiau nei 20 ieškinių tai pačiai Turkijos įmonei, Lietuvoje veikiančiai per savo filialą, dėl įvairaus dydžio kompensacijų už neįvykusius ar atidėtus oro skrydžius priteisimo. Nurodytose bylose ieškiniai Vilniaus miesto apylinkės teismo yra priimti, atsakovė kai kuriose iš šių bylų jau yra pateikusi atsiliepimus bei ieškinių reikalavimus patenkinusi arba sudariusi su ieškove taikos sutartis.
14. Minėtose Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėse bylose atsakovė neginčija bylų jurisdikcijos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovės ieškinyje pareikštiems ginčams dėl kompensacijų už neįvykusį ar atidėtą skrydį priteisimo nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei tarptautinės teisės aktai nenumato išimtinės jurisdikcijos, kurią pažeidus teismų sprendimai būtų pripažįstami negaliojančiais. Pripažintina, jog nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą ir į paties Vilniaus miesto apylinkės teismo suformuotą praktiką bei atsakovės poziciją analogiškose bylose, yra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, grąžinant pirmos instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
15. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės UAB „Skycop.com“ ieškinio atsakovei Turkijos įmonei TURK HAVA YOLLARI ANONIM ORTAKLIG, veikiančiai per TURK HAVA YOLLARI Lietuvos filialą, dėl kompensacijos priteisimo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.