Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis, 2010-03-13 apie 07.50 val., iš parduotuvės „IKIUKAS“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą, UAB „Palink“ priklausantį turtą - 2 vnt. dezodoranto „Adidas“, vieno vertė 11,29 Lt, bendros 22,58 Lt vertės, 2 vnt. dantų pastos „Lacalut“", vienos vertė 13,29 Lt, bendros 26,58 Lt vertės, 2 vnt. šampūno „Heads&Sholders“ vieno vertė 17,49 Lt, bendros 34,98 Lt vertės, 2 vnt. balzamo „Nivea for Men“ vieno vertė 27,49 Lt, bendros 54,98 Lt vertės, viso turto už 139,12 Lt, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes prie kasų buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo.

Šiais savo veiksmais D. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d.

Nuteistasis D. Z. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kuri, nuteistojo nuomone, yra per griežta, arba paskirti jam viešuosius darbus. Skunde nurodė, kad jis ėjo vogti, nes buvo sunki jo padėtis, reikėjo pinigų maistui.

Teismo posėdyje nuteistasis D. Z. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo D. Z. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 4 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažino D. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino savo kaltę ir dėl jos nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Skirdamas D. Z. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, į nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, į tai, kad įrodyta nusikalstama veika buvo tyčinė, nebaigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kaltinamojo asmenybę. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad D. Z. iki šio nusikaltimo padarymo buvo teistas 11 kartų už analogiškas veikas, nepradėjus atlikti bausmės pagal 2010 m. vasario 22 d. teismo nuosprendį, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, vėl pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą, įrašytas į priklausomybės ligų centro priežiūros grupę. Šios aplinkybės rodo, kad D. Z. nelinkęs taisytis, nes iš ankstesnių nuteisimų tinkamų išvadų nepadarė, nelinkęs laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių. Jo nusikalstamų veikų darymas yra jo pragyvenimo, žalingų sveikatai poreikių tenkinimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apylinkės teismas D. Z. paskyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą, nustatydamas arešto bausmės terminą, artimą arešto bausmės termino vidurkiui.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Z. paskyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, nes D. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką būdamas anksčiau 11 kartų teistas už analogiškus nusikaltimus, kas akivaizdžiai rodo, jog jis ir toliau linkęs daryti nusikalstamas veikas, iš savo ankstesnių teistumų teigiamų išvadų nepadarė.

Dėl nurodytų priežasčių kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys liudija, jog nuteistasis yra recidyvistas, todėl jis negali būti pataisytas ir perauklėtas kitaip, nei tik izoliavus jį nuo visuomenės, todėl švelnesnėmis bausmėmis Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti, tik pačia griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausme – areštu.

Nors nuteistasis D. Z. apeliaciniu skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo D. Z. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam D. Z. arešto bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau 11 kartų teistas už analogiškas veikas, nelinkęs taisytis, nes iš ankstesnių teistumų tinkamų išvadų nepadarė, priešingai, jo nusikalstamų veikų darymas yra jo pragyvenimo, žalingų sveikatai poreikių tenkinimas. Kolegijos nuomone, skiriant nuteistajam bausmę, pagrįstai buvo atsižvelgta į aplinkybių visumą: tiek į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į veikos tikslus ir motyvus, tiek į kaltinamojo asmenybę.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, švelninti nuteistajam D. Z. bausmę jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.