- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-02
- Bylos Nr.
- A-261-2676-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- I. M.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agnei Urnavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-15)-12PR-48 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. M.“, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso bei papildomos apsaugos, ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Skunde (b.l. 1-2) pareiškėjas paaiškino, kad iš Belgijos buvo atvežtas į Lietuvos Respubliką kaip asmuo prašantis prieglobsčio Lietuvoje. (duomenys neskelbtini), kur jis nuolat gyveno, nėra galimybės gyventi, jį ir jo tautybės asmenis ((duomenys neskelbtini)) nuolat persekioja vietiniai (duomenys neskelbtini), kurie sudaro daugumą (duomenys neskelbtini) gyvenančių asmenų. Lietuvoje nuolat gyvena jo sutuoktinė T. M. ir jo nepilnametė dukra E. M. (gim. 2001 m. birželio 3 d.). Atsakovo atstovai atlikdami pareiškėjo apklausos vertinimą peržengė įstatymų ribas, teigdami, kad nėra realių įrodymų dėl jo persekiojimo. Kol rašytiniais įrodymais nėra patvirtinta priešingai, atsakovo atstovai turi tikėti pareiškėjo paaiškinimais. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, varomi lauk iš kaimų, žeminami, jiems grasinama susidorojimu, deginami ir naikinami jų gyvenamieji būstai. Pareiškėjas yra atvykęs ne iš saugios kilmės šalies ir jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Išvykęs iš (duomenys neskelbtini) Respublikos jis grįždavo į ją, nes ten likusi gyventi jo motina. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko ir siekdamas nuolat gyventi su savo šeima. Nepagrįstas atskyrimas vaikų nuo tėvų prieštarauja ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniams teisės aktams užtikrinantiems vaikų teises augti su tėvais, šeimoje.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. 1. 13-15) nurodė, kad Migracijos departamentas nagrinėja prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, atsižvelgdamas į rengiamas pažymas apie padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės valstybėse. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, 2005-2010 m. laikotarpiu jis daug kartų buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) ir ten kurį laiką gyveno. Pareiškėjo niekuo nepatvirtintas pasakojimas nėra patikimas informacijos apie persekiojimą kilmės valstybėje šaltinis, todėl neturi įrodomosios galios ir negali būti besąlygiškai vertinamas jo naudai. Priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių reikalavimais. Frazė „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, todėl nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, reikia atsižvelgti įjuos abu. Besikreipiančio asmens baimė turėtų būti laikoma visiškai pagrįsta, jei jis gali tinkamai įrodyti tolesnį buvimą šalyje, iš kurios kilęs, dėl pabėgėlio apibrėžime nurodytų priežasčių tapus nepakenčiamą ar dėl jų tapsiant jį tokį į ją grįžus. Pareiškėjui gresiantį pavojų bei baimės grįžti į kilmės šalį pagrįstumą reikėtų vertinti, atsižvelgiant į padėtį (duomenys neskelbtini) bei į kitų aplinkybių visumą. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, galima suabejoti jo baimės pagrįstumu, nes jis 2005-2010 m. laikotarpiu daug kartų buvo grįžęs atgal į (duomenys neskelbtini), į tą patį kaimą (duomenys neskelbtini), kuriame ir buvo tariamai diskriminuojamas dėl savo tautybės, ir jame kurį laiką gyvendavo. Pats prieglobsčio prašytojas nei apklausos metu, nei savo skunde dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nepaminėjo nei vieno fakto, kad jo buvimas kilmės valstybėje yra netoleruotinas arba taps netoleruotinas jam grįžus, o rėmėsi tik bendra situacija kilmės šalyje, kas jokiu būdu neįrodo individualiai jam gręsiančio pavojaus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau –i ir EŽTT) pasisakė, kad tam tikra praktika šalyje neleidžia daryti prielaidą, kad grąžintam asmeniui grės kankinimai, nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai, turi būti papildomų duomenų, liudijančių, kad grėsmė kils būtent suinteresuotam asmeniui. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjas yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo I. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas bylos faktines aplinkybes nustatė remdamasis prieglobsčio prašytojo byloje Nr. SRB0001 esančiais duomenimis (b.l. 1-195, 211-214).
Teismas analizavo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 76 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teismas nurodė, kad 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo sąlygos: asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo; persekiojimas grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; asmuo yra už savo kilmės valstybės ribų; asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos minimos pabėgėlio statuso taikymo sąlygos turi būti įvykdytos in corpore, ir nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prašo suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Pagal minėtas įstatymines nuostatas baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visikai pagrįsta. Turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti, kad yra pagrindas imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.
Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. birželio 19 d. pažyma Nr. KOS 15/6-15-6-17 „Apie saugumo, žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tautinę mažumą, gražinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą“ (prieglobsčio prašytojo byla Nr. SRB0001, b. 1. 197-202). Teismas nurodė, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (JTVPK) išleistame „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte apibrėžta, kad „migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, ne pabėgėlis“. Teismas padarė išvadą, kad pagrindiniai motyvai paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra ekonominiai, todėl atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai padarė išvadą, kad jis yra ekonominis migrantas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad taip pat galima daryti išvadą, kad prieglobsčio Lietuvoje gavimas nebuvo išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvą tikslas.
Apklausų metu pareiškėjas nuosekliai teigė, kad į Lietuvą atvyko, nes čia gyvena jo žmona bei dukra. 2005-2010 m. laikotarpiu jis daug kartų buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) kaimą kuriame nurodė buvęs diskriminuojamas dėl savo tautybės, ir kurį laiką jame gyvendavo. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis nebuvo sulaikytas, kankintas ar sumuštas, dėl tariamai patirtų grasinimų nesikreipė į kompetentingas valdžios institucijas ar kitas kompetentingas organizacijas. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai, kad prieš pareiškėją buvo panaudoti veiksmai, kurie prilyginami persekiojimui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei Migracijos departamento pažymoje surinktą informaciją apie padėtį kilmės šalyje, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pažeidimams, todėl pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę negali būti laikoma pagrįsta.
Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą kad vienintelis pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimo tikslas – išvengti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, o ne gauti tarptautinę apsaugą nuo persekiojimo ar smurto.
Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir priėmė sprendimą remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 20 d. išvada Nr. (15/6-15)13PK-48(RN), kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis sprendimo pagrindas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad prieglobsčio prašytojas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį pavojaus (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjui remiantis Įstatymo 76 straipsniu suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje teritorijoje, kol jo prašymas dėl prieglobsčio bus išnagrinėtas iš esmės ir priimtas galutinis sprendimas. Atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, pavesti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai priimti sprendimą dėl I. M. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
Pareiškėjas I. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 33-35) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas pažymėjo:
1. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui I. M.“ nepateikta susipažinimui nei pareiškėjui nei jo atstovui.
2. Vadovaujantis Įstatymo 83 straipsniu atsakovo atstovai, atlikdami I. M. apklausos vertinimą peržengė įstatymų ribas teigdami, kad nėra realių įrodymų dėl jo persekiojimo. Kol rašytiniais įrodymais nėra patvirtinta priešingai atsakovo atstovai turi tikėti pareiškėjo paaiškinimais.
3. I. M. yra atvykęs ne iš saugios kilmes šalies ir jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas išvykęs iš (duomenys neskelbtini) Respublikos į ją sugrįždavo tik aplankyti motinos.
4. Pareiškėjas siekia Lietuvoje gyventi su savo šeima.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas neobjektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pateiktą skundą, nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo kilmės šalies nesaugumą, visas abejones traktavo atsakovo naudai.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 45-47) nurodė:
1. Pats apeliantas patvirtino, kad jo atvykimo tikslas yra noras gyventi kartu su žmona ir dukra, tačiau tai nėra tarptautinės apsaugos poreikio nustatymo kriterijus. Migracijos departamentas nagrinėjo I. M. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsnio nuostatomis.
2. Pagal 1996 m. kovo 4 d. Bendrosios Pozicijos „Tarybos nustatyta remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo“ 3 straipsniu įtvirtinta, kad pagal Ženevos konvenciją pagrindinė priežastis suteikti pabėgėlio statusą yra pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Ar persekiojimo baimė yra pagrįsta, vertinama atsižvelgiant į kiekvieno atskiro atvejo aplinkybes. Pateikti įrodymus, reikalingus nurodomų faktų ir aplinkybių teisingumui įvertinti, privalo prieglobsčio prašytojas. Pareiškėjas tokių įrodymų nei Migracijos departamentui nei teismui nepateikė.
3. Tarybos direktyvos 2004/83/EB (Kvalifikacinė direktyva) 6 straipsnis nustato, kad persekiojimas laikomas pagrindu prieglobsčiui suteikti tik tada, kai persekiojimą vykdo valstybė, valstybės dalį valdančios organizacijos arba nevalstybiniai dalyviai, kai valstybė negali suteikti apsaugos. Tam, kad nustatyti tokį faktą, būtina įrodyti, kad persekiojimo dalyviai veikė įgyvendinant valstybės jiems suteiktas teises, arba kad valstybė buvo informuota apie dalyvių vykdomą veiklą, tačiau neatliko ar nenorėjo atlikti jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokio pobūdžio veiksmų.
I. M. prieglobsčio procedūros metu pateikta informacija neatitinka individualumo kriterijaus, iki pat išvykimo iš kilmės valstybės jo atžvilgiu nebuvo įvykdyti jokie veiksmai pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos būtų galima prilyginti persekiojimui.
Yra tik viena išimtis prieglobsčio procedūroje, kai prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad grėsmė kyla dėl individualių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių – grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, kuris kyla tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimas 2009 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-465/07). Remiantis turima informacija, (duomenys neskelbtini šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, o bendra šalies situacija savaime nesudaro pagrindo suteikti asmeniui prieglobstį direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkto ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Situacija šalies viduje, nėra pakankamai bloga, kad savaime sąlygotų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias tai, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui keliamas sąlygas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog pareiškėjo gyvybei gresia pavojus, kurį kelia persekiojimas dėl rasės ar tautybės. Pareiškėjas teigia, kad jis bijo persekiojimo savo pilietybės valstybėje, nes joje yra paplitusi (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų diskriminacija. Byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes nesurinkta. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
LVAT praktikoje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pagal Aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (2010 m. birželio 19 d. pažyma apie saugumo, žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tautinę mažumą, grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą Nr. KOS15/6-15-6-17 (Prieglobsčio byla, b.l. 197-202) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė, kadangi (duomenys neskelbtini) galima laikyti saugia kilmės valstybe, šiuo metu nevyksta joks karinis konfliktas šalyje, bendra saugumo padėtis pakankamai gera, nors laikytina nepastovia, iš esmės šalyje nėra grupių asmenų ar bendruomenių, kurių nariai galėtų jausti pagrįstą baimę būti persekiojami, kankinami ir t.t. Be to byloje nustatyta, to neginčija ir pats pareiškėjas, kad išvykęs iš (duomenys neskelbtini), jis porą kartų grįžo į (duomenys neskelbtini) aplankyti savo motinos.
Minėtoje pažymoje apie saugumo, žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tautinę mažumą, grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą taip pat konstatuota, kad didėjanti (duomenys neskelbtini) piliečių emigracija pirmiausia yra sukelta rimtos ekonominės situacijos, aukšto nedarbo lygio, ribotomis galimybėmis užtikrinti aukštesnį pragyvenimo lygį. Pareiškėjo argumentai, kad Lietuvoje gyvena jo žmona ir dukra yra nereikšmingi pabėgėlio statuso suteikimui, nes tokie pabėgėlio statuso suteikimo pagrindai teisės aktuose, reglamentuojančiuose pabėgėlio statuso suteikimą, nėra numatyti.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus jų leistinumo ir jų pakankamumo aspektais, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, tautybės, taip pat teismo neįtikino pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kad jis negali ar bijo naudotis kilmės valstybės gynyba, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl tautybės Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje prasme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini nepagrįstais ir kad I. M. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju.
Dėl paminėtų priežasčių naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
I. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.