Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2020 m. spalio 22 d. iki 2021 m. vasario 24 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš bylos rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 7, 21, 13.

Pareiškėjas 2020 m. buvo laikomas Vilniaus PN kameroje Nr. 7 (plotas 10,01 kv. m) kartu su kitu asmeniu, t. y. dviese. Nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 21 (plotas 12,17 kv. m.) kartu su dviem kitais asmenimis, t. y. trise. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo laikomas kameroje Nr. 21 (plotas 12,17 kv. m.) kartu su kitu asmeniu, t. y. dviese. Nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 21 (plotas 12,17 kv. m.) kartu su dviem kitais asmenimis, t. y. trise. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo laikomas kameroje Nr. 13 (plotas 12,04 kv. m.) kartu su kitu asmeniu, t. y. dviese, o nuo (duomenys neskelbtini) buvo laikomas kameroje Nr. 13 (plotas 12,04 kv. m.) kartu su dviem kitais asmenimis, t. y. trise.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 4,01 kv. m iki 6,09 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apšvietimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose dieninis apšvietimas yra labai prastas, gadina akis, kameroje Nr. 13 iš trijų dieninio apšvietimo lempų degė tik viena.

Taisyklių 16.7. punkte įtvirtinta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pagal Taisyklių 16.9. punktą, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 14. punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pažymėtina tai, kad teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai natūraliam apšvietimui. Nors pareiškėjas teigia, jog natūralios dienos šviesos per langą nepatekdavo, nes šviesą apriboja virš lango įrengtas stogas su daugybe grotų, tačiau Vilniaus PN, kuriuo teismas neturi pagrindo netikėti, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Taisyklių reikalavimus - visose gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje Nr. 13 laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) veikė tik viena iš trijų įrengtų dieninio apšvietimo lempų, teismas pažymi, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose (apšvietos) nesikreipė. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad į administraciją kreipėsi ne kartą, tačiau skunde nenurodė konkrečių datų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jo skundų (prašymų) Vilniaus PN administracija dėl kokių nors priežasčių sąmoningai neregistravo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodami apie tam tikrus kameros neatitikimus higienos normų ar Taisyklių reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Lietuvos higienos normų bei Taisyklių reikalavimų neatitinkančios kameros, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, žr. pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016, 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Vilniaus PN administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.

Dėl kirpyklos paslaugų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. buvo nevedamas apsikirpti. Pažymėtina, kad HN 134:2015 nenumato kirpimo paslaugų teikimo dažnumo.

Vilniaus PN direktoriaus 2020 birželio 3 d. įsakyme Nr. 3-118 „Dėl Vilniaus pataisos namuose laikomų nuteistųjų teisės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis suteikimo“ nurodyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, jų pageidavimu, suteikiama galimybė ne dažniau kaip du kartus per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis (b. l. 63). Iš į bylą pateikto „Suimtųjų ir nuteistųjų suteiktų kirpėjo paslaugų registro“ matyti, jog pareiškėjui kirpėjo paslaugos Vilniaus PN buvo suteiktos 2021 m. lapkričio 21 d., 2021 m. sausio 2 d. ir 2021 m. sausio 30 d. (b. l. 56–60). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo nevedamas apsikirpti.

Dėl bendravimo su kunigu

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog jam buvo apribota galimybė pabendrauti su kunigu, jis nebuvo išvestas į kitas patalpas, kur galėtų atlikti religines apeigas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatytu laisvalaikio metu, pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui, o straipsnio 3 dalyje, tikinčių nuteistųjų pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo raštu kreipęsis į Vilniaus PN administraciją (2021 m. sausio 5 d. (b. l. 41), 2021 m. vasario 10 d. (b. l. 42), 2020 m. vasario 26 d. (b. l. 65)) dėl susitikimo su kunigu bei religinių apeigų atlikimo. Nuteistajam buvo pateikti raštiški atsakymai dėl minėtų aplinkybių išaiškinimo (2021 m. balandžio 1 d. (b. l. 66–68), 2020 m. gruodžio 18 d. (b. l. 69–70), 2021 m. sausio 15 d. (b. l. 76–78), 2021 m. kovo 2 d. (b. l. 91–93)). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo patvirtintas karantino režimas ir nustatyti šiuo laikotarpiu taikomi draudimai ir rekomendacijos, kurių privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys, tame tarpe ir Vilniaus PN administracija. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN direktoriaus sprendimu buvo sustabdytos visų pozityvaus užimtumo priemonių vykdymas, nuteistųjų išvedimas į laisvalaikio užimtumo patalpas siekiant efektyviai įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronaviruso (COVID-19) plitimo priemones, apsaugoti nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų, bei kitų darbuotojų sveikatą.

Vilniaus PN atsakymuose pareiškėjui buvo nurodyta, kad Vilniaus PN administracija yra sudariusi nuteistiesiems galimybę bendrauti su dvasininku ir vienuole nuotoliniu būdu. Nuteistiesiems, pateikus prašymą pataisos įstaigos administracijai dėl religinio pobūdžio individualių konsultacijų, yra sudaromos sąlygos virtualiam susitikimui įgyvendinti. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl nuotolinių konsultacijų su dvasininkais suteikimo. Be to, sutiktina su atsakovės atstovo argumentais, jog religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje, todėl laikinai ir apribota galimybė religines apeigas (melstis) atlikti koplyčioje, tačiau nuteistojo prigimtinė teisė išpažinti religiją, melstis, nėra apribota. Nuteistasis turi galimybę melstis savo gyvenamojoje patalpoje, per televiziją stebėti transliuojamas religines apeigas, klausytis religinių apeigų, transliuojamų per radijo stotis, skaityti religinę literatūra ir imtis kitų teisėtų, pozityvių priemonių, kurios skatintų dvasingumą ir atsidavimą išpažįstamai religijai (tikėjimui). Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl jo apribotų galimybių tenkinti savo dvasinius poreikius, yra nepagrįsti

Dėl socialinės reabilitacijos programų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog Vilniaus PN nebuvo vykdomos jokios resocializacijos programos.

BVK 111 straipsnyje yra nurodyta, kad viena iš pataisos priemonių nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, yra socialinė reabilitacija. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai su laisvalaikio praleidimo galimybėmis ir resocializacijos vykdomomis programomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad dalyvavo nuotolinių streso įveikos užsiėmimų cikle, vykdant „Emocijų, stresinėse situacijose, identifikavimo ir valdymo“ programą. Byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu įstaigos administracija buvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti kitose konkrečiose Vilniaus PN nuteistiesiems, laikomiems drausmės grupės laikymo sąlygomis, vykdomose programose. Nesant pareikštos valios, Vilniaus PN negalėjo jam užtikrinti šios teisės ex officio. Pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidauja, skunde nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad nevykdoma socialinė reabilitacija. Tai, kad karantino laikotarpiu socialinė reabilitacija yra laikinai sustabdyta, nereiškia, jog pareiškėjui yra nepadedama spręsti kylančių socialinių ar kitų problemų. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovės atstovas nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių

Pareiškėjo teigimu neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra prasti, pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikia, dienos šviesos patenka minimaliai, žiemą pasivaikščiojimo kiemeliu stogus užsninga, būna labai tamsu. Kiemeliuose Nr. 6, 7, 8 nėra įrengta vakarinės lempos, vakare nieko nesimato. Pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengta kanalizacija vandeniui netekėti, sienos buvo iš banguotos skardos.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

Taisyklių 19 punkte nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema.

Pagal Taisyklių 20 punkto nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Taisyklių 21 punkte numatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pabrėžtina, jog HN 134:2015 reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose neveikia pareigūnų iškvietimo mygtukai. Pažymėtina, jog Taisyklėse prižiūrėtojų iškvietimo sistemos įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose nenumatytas. Be to, iškvietimo mygtuko nebuvimas / neveikimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas pasivaikščiojimo kiemeliuose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad dienos šviesos patenka minimaliai, žiemą pasivaikščiojimo kiemelių stogus užsninga, būna labai tamsu, o kiemeliuose Nr. 6, 7, 8 nėra įrengta vakarinės lempos, vakare nieko nesimato, teismas pažymi, kad Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog kiekvieną dieną 2-ojo saugumo valdymo skyriaus budinčiųjų pamainų pareigūnai tikrina pasivaikščiojimo kiemelių techninę būklę, o aptikti trūkumai yra nedelsiant šalinami. Nuteistieji, laikomi 2-ame gyvenamajame korpuse yra išvedami tik į techniškai tvarkingus pasivaikščiojimo kiemelius (b. l. 18). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog Vilniaus PN 2020 m. gruodžio 3 d. atsakyme į pareiškėjo skundą nurodė, jog Vilniaus PN kamerų tipo patalpose bausmę atliekantiems nuteistiesiems pasivaikščioti skirtuose kiemeliuose elektros apšvietimas įrengtas (b. l. 72). Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra tamsu atmestini kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengta kanalizacija vandeniui nutekėti, sienos buvo iš banguotos skardos, tačiau pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl kanalizacijos nebuvimo kiemeliuose ar nelygių sienų nesikreipė, taigi, teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Be to, pareiškėjas teismui taip pat nenurodė, kokią neturtinę žalą jam sukėlė kanalizacijos nebuvimas ar nelygios sienos pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Dėl parazitų

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN daug parazitų ir graužikų, atsakovės atstovas nei karto nevykdė dezinfekcijos. Pagal HN 134:2015 nuostatas laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog, kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų, turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Atsakovės atstovas nurodė ir pateikė duomenis, patvirtinančius, kad Vilniaus PN administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų, tame tarpe ir blakių ir kitų parazitų naikinimo darbus, Vilniaus PN patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus (b.l. 29–38). Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats pareiškėjas skunde nenurodo, jog dėl kenkėjų įkandimų jam teko kreiptis medicininės pagalbos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl parazitų buvimo kameroje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ir į tai, kad Vilniaus PN ėmėsi veiksmų, kad HN 134:2015 reikalavimai, susiję su graužikų ir buitinių parazitų naikinimu, būtų įgyvendinti, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai šiuo atžvilgiu nėra neteisėti.

Dėl priešgaisrinės signalizacijos, elektros instaliacijos

Pareiškėjo teigimu neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad kamerose nėra įrengtos priešgaisrinės signalizacijos, yra netvarkinga elektros instaliacija, todėl gali kilti gaisras.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl, jo manymu, priešgaisrinės signalizacijos nebuvimo, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokiais laikotarpiais nebuvo priešgaisrinės signalizacijos, kuriose konkrečiai kamerose, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimai). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad jam buvo būtinybė pasinaudoti priešgaisrine signalizacija, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus išgyvenimus dėl priešgaisrinės signalizacijos nebuvimo. Dėl atsakovo teiginio, jog kamerose yra netvarkinga elektros instaliacija, teismas pažymi, jog pagal Taisyklių 16.8. elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Pareiškėjas nenurodė kuriose konkrečiai kamerose ir kuriuo laikotarpiu buvo netvarkinga elektros instaliacija ir kuo pasireiškė jo teisių pažeidimai. Vien tik abstraktūs teiginiai ir įsivaizdavimas, kas būtų, jei įvyktų gaisras atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.

Dėl temperatūros kameroje

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kameroje Nr. 13 buvo labai šalta, nes vietoj stiklo paketo buvo užkalta medinė plokštė su oro tarpais per kuriuos pastoviai pūsdavo šaltas oras.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje buvusios netinkamos temperatūros visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada kameroje buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų higienos sąlygų kameroje Nr. 13 nesikreipė. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad į administraciją kreipėsi ne kartą, tačiau skunde nenurodė konkrečių datų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jo skundų (prašymų) Vilniaus PN administracija dėl kokių nors priežasčių sąmoningai neregistravo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodami apie tam tikrus kameros neatitikimus higienos normų ar Taisyklių reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Lietuvos higienos normų bei Taisyklių reikalavimų neatitinkančios kameros, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros oro temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo durų

Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, jog kameroje Nr. 13 laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 16 d. iki 2021 m. kovo 16 d. sanitarinio mazgo durys buvo sudegusios, neužsidarydavo, naudodamasis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, todėl buvo pažeistas jo privatumas.

Taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Pareiškėjas neginčija, kad kameroje Nr. 13 buvo sanitarinio mazgo kabina, tačiau jo teigimu sanitarinio mazgo durys buvo sudegusios, neužsidarydavo. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose (privatumo pažeidimo). Nors pareiškėjas skunde teigia, kad į administraciją kreipėsi ne kartą, tačiau skunde nenurodė konkrečių datų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jo skundų (prašymų) Vilniaus PN administracija dėl kokių nors priežasčių sąmoningai neregistravo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodami apie tam tikrus kameros neatitikimus higienos normų ar Taisyklių reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

Dėl grybelio kameroje

Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, jog kameroje Nr. 21 buvo drėgmės grybelis, kuris kenkia sveikatai, tačiau Vilniaus PN administracija atsisakė jį užfiksuoti.

Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Iš bylos rašytinės medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. sausio 4 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, nurodydamas, kad kameroje Nr. 21 yra susidaręs pelėsinis grybelis (b. l. 39–40). Vilniaus PN 2021 m. vasario 4 d. raštu informavo pareiškėją, kad Vilniaus PN atsakingas Turto valdymo skyriaus darbuotojas patikino, kad vizualiai matomų pelėsio požymių gyvenamojoje kameroje Nr. 21 nėra (b. l. 84–85).

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai, pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kameroje buvo pelėsis, tačiau iš aptarto Vilniaus PN atsakymo matyti, kad pelėsio kameroje nerasta. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos sąlygų kameroje (pelėsio) atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl diskriminacijos

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jis buvo diskriminuojamas, nes kameros nuo Nr. 1 iki 21 yra nesuremontuotos, kritinės būklės, o kameros nuo Nr. 22 iki 54 suremontuotos, naujai įrengtos.

Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – ir Įstatymas) yra siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kaip matyti, pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jis kali nesuremontuotose kamerose, o kiti nuteistieji – suremontuotose. Pareiškėjas nepagrindė nė vieno pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, dėl to nėra pagrindo vertinti Vilniaus PN veiksmų Įstatymo atžvilgiu, todėl su diskriminavimu susiję skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl gydymo ir psichologinės pagalbos

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Vilniaus PN gydytoja jo negydė, vaistų neišrašė, neapžiūrėjo, tik užrašydavo į nuteistųjų ligoninę, į kurią veš pasibaigus karantinui. Vilniaus PN psichologai reikiamo gydymo nesuteikia, jų pagalba nereikšminga, psichologė visas jo problemas atskleisdavo kitiems asmenims.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į įstatyme nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Taigi, ginčui, kurį inicijuoja pareiškėjas, nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, o Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-914/14, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2013). Taip pat pažymėtina, kad ginčai dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2018 ir kt.).

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taip pat atsižvelgdamas į anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.