- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-17
- Bylos Nr.
- eI2-16709-583/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Edmundas Kisielius, Gintaras Bagužis
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo D. K. atstovams advokatui Edmundui Kisieliui, advokato padėjėjui Gintarui Bagužiui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agatai Ulevič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. K. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223309, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę įpareigojant savanoriškai išvykti per 10 dienų, t. y. iki 2024 m. spalio 13 d.
Nurodoma, kad 2024 m. vasario 7 d. pareiškėjui nustatyta tvarka buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos respublikoje ketinant dirbti (pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str.1 d. 2 p.). Leidimas Nr. 760332244 galiojo iki 2026-02-08.
Pareiškėjo teigimu, gavęs leidimą nedelsiant įsidarbino tarpininkavusioje dėl jo įdarbinimo bendrovėje – UAB Berisma, 2024 m. vasario 8 d. buvo sudaryta darbo sutartis, numatyta darbo funkcija - tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, mėnesinis darbo užmokestis 1 530,00 Eur. bei kitos darbo sąlygos.
Atsakovas, atlikęs patikrinimą nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo valdybos duomenų informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo darbo sutartį su minėta bendrove, ši informacija tapo pagrindu atsakovės išvadai apie tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, be to dirba kitoje įmonėje nei tarpininkavusi įdarbinimui įmonė. Šių aplinkybių pagrindu atsakovė priėmė sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2024 m. spalio 3 d. pareiškėjas buvo iškviestas į Migracijos departamento Kauno skyrių, kur jam buvo surašytas Nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas (ROIK: 24256599044) ir paskirtas įspėjimas, o taip pat pareiškėjui buvo įteiktas ir skundžiamas atsakovo sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę, įpareigojant savanoriškai išvykti per 10 dienų.
Nurodo, kad pareiškėjas yra Tadžikistano Respublikos pilietis, profesionalus sunkiojo transporto vairuotojas. Gyvendamas Lietuvoje yra savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Kaune, 2022 metais baigė papildomą kvalifikacijos kėlimo mokymo programą, jam yra išduotas Lietuvos transporto saugos administracijos Vairuotojo liudijimas krovinių vežimui keliais už atlygį pagal bendrijos licencija. Pareiškėjas vedęs, išlaiko šeimą: žmoną, du vaikus, tėvus. Pareiškėjo darbas Lietuvoje buvo beveik vienintelis jo nemažos šeimos išlaikymo bei pragyvenimo pagrindas.
Akcentuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, adekvačios bei proporcingos. Teismų praktika šiuo aspektu jau yra pakankamai gausi bei išplėtota. Joje akcentuojama ir tai, kad Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, kuriuo viešojo administravimo institucija rėmėsi, priimdama administracinį aktą. Šiuo atveju remiamasi formaliai pateikta, tinkamai nepatikrinta informacija.
Pirmiausia ginčijamas sprendimas pažeidžia asmenines pareiškėjo teises, nes pareiškėjas yra asmeniškai baudžiamas nesant jo asmeninės kaltės. Administracinės teisenos praktikoje yra nustatyta, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą ir tuo pagrindu priimti valdinį sprendimą galima tik remiantis surinktų įrodymų visuma, o ne atskiru, tikėtina, kitos institucijos formaliai konstatuotu ir pateiktu, bet pareiškėjui net nežinomu faktu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, valstybės institucijoje turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės ir/ar galimų klaidų galimybė, įrodymų šaltinių patikimumas, sprendinio socialinės pasekmės. Pareiškėjo manymu ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra privalėjo būti grindžiama objektyviais duomenimis, vertinant surinktų įrodymų visumą, jog pats pareiškėjas jokių pažeidimų nepadarė, jam tenka pasekmės dėl jį įdarbinusios bendrovės klaidos.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovai skunde išdėstytų argumentų pagrindu prašo skundą tenkinti. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas įvykdė ginčijamą sprendimą ir savanoriškai išvyko į užsienio valstybę Tadžikistaną.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2023 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Berisma“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu priėmė sprendimą Nr. 24S43777 išduoti leidimą laikinai gyventi.
2024 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S198661 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760332244, vadovaujantis Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p. bei Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p. pagrindais (neturi pakankamai lėšų, darbo sutartis nesudaryta, pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo, duomenys, kuriuos pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 22 d. dirba UAB „Ovela LT“, tačiau nebuvo pateikęs Migracijos departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, o tai reiškia, kad jis pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytos tvarkos. Leidimas laikinai gyventi Nr.24S198661 paskelbtas negaliojančiu nuo 2024 m. spalio 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje randasi neteisėtai Migracijos departamentas priėmė 2024 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 24S223309 grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 10 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 13 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - Tadžikistanas.
Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p. nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 127 str. 1 d. nustato, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pažymima, kad pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, per nustatytą Įstatymo terminą, neskundė. Pareiškėjas, kvestionuodamas sprendimą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuotus Įstatymo pažeidimus. Kadangi Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė ir kito dokumento patvirtinančio jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje neturi – vadovaujantis Įstatymo 125 ir 127 straipsnių nuostatomis, Migracijos departamentas turėjo teisę ir pareigą priimti ginčijamą sprendimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia jo teises, tačiau nenurodo ir nekonkretizuoja kokios ir kokiu būdų buvo ar yra pažeidžiamos jo teisės. Priešingai pareiškėjas skunde patvirtino, kad su sprendimais Nr. 24S198661 ir Nr. 24S223309 jis buvo tinkamai supažindintas, dėl ginčijamo sprendimo pateikė skundą teismui, t. y. pasinaudojo apskundimo teisę. Atitinkamai pareiškėjo aukščiau minėti skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs. Kartu pažymima tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024, 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-2109-1047/2024).
Teigiama, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovo atstovė nurodė, kad Migracijos departamento duomenimis pareiškėjas įvykdė įpareigojimą išvyti, todėl mano, kad byloje nebėra ginčo dalyko.
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje skundo nagrinėjimo ribos ir skundo dalykas apibrėžtas 2024 m. spalio 8 d. nutartimi, kuria priimtas pareiškėjo skundas tik dalyje dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 24S223309 panaikinimo.
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 24S223309, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę įpareigojant savanoriškai išvykti per 10 dienų, teisėtumo ir pagrįstumo.
2024 m. vasario 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. vasario 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760332244, galiojantis iki 2026 m. vasario 8 d.
2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr.24S198661 Migracijos departamentas nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760332244, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; asmuo pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo. Kaip jau paminėta, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Migracijos departamentas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu Nr.24S223309 nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 13 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Tadžikistanas.
Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.
Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.
Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
Nagrinėjamu atveju 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr.24S198661 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760332244 priimtas konstatavus, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; asmuo pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo.
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalis 2 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 127 straipsnio 3 dalis nustato, kad įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024 pabrėžiama, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, panaikinus leidimą laikinai gyventi) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.
LVAT nurodė, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3(2) punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.
Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas panaikintas, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, todėl teismo vertinimu pagrįstai buvo padaryta išvada, kad jis neturi šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas.
Nagrinėjamu atveju, į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino tinkamai, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 10 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat pažymi, kad sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti atvejai, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, t. y. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, kad sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Tadžikistanas ir kaip nurodo tiek pareiškėjo atstovas, tiek atsakovo atstovė, pareiškėjas įpareigojimą įvykdė ir išvyko į Tadžikistaną. Taigi ginčo nagrinėjimo metu įpareigojimas išvykti yra įvykdytas pilna apimtimi ir dėl to ginčas nekyla.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.