- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-25
- Bylos Nr.
- 1S-53/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- K. M.
- Advokatai
- Arūnas Marcinkevičius
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. M. (K. M., ankstesnė pavardė N.) bei jo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties, kuria K. M., kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija), kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 28 d.
Teisėja, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi kaltinamojo bei jo gynėjų skundus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. kaltinamas tuo, kad dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės (duomenys neskelbtini) ypatingos paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Č. M. (Č. M.) suburtoje organizuotoje grupėje, sutikdamas vykdyti Č. M. įsakymą nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnus, vykdydamas susitarimą, automobiliu „UAZ“ nuvyko prie (duomenys neskelbtini) teritorijos ir 1991 m. liepos 31 d., apie 4-5 val., (duomenys neskelbtini) muitinės posto teritorijoje bei posto vagonėlyje, kartu su to paties būrio milicininkais A. L. (A. L.) ir A. R. (A. R.) užpuolė (duomenys neskelbtini) muitinės poste dirbančius pareigūnus bei tyčia nužudė dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo Vilniaus muitinės inspektorių A. M., Vilniaus muitinės inspektorių S. O., Vilniaus muitinės inspektorių R. R., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Budėtojų dalies vyresnįjį policininką A. K., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininką J. J., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją A. J., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją M. B., t. y. nužudė daugiau kaip du žmones, ir pasikėsino nužudyti Vilniaus muitinės inspektorių T. Š.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi K. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2007 m. spalio 11 d. nutarimu paskelbta jo paieška ir 2007 m. spalio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. K. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 28 d. Latvijos Respublikoje. Rygos miesto Centrinis apygardos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. jam paskyrė iki 80 parų suėmimą. K. M. 2008 m. sausio 28 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartimi jam nustatytas trijų mėnesių suėmimo terminas (iki 2008 m. balandžio 29 d.), to paties teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas. Vėliau suėmimo terminas K. M. buvo tęsiamas viso ikiteisminio tyrimo metu ir perdavus baudžiamąją bylą teismui.
Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi kaltinamajam K. M. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams. Teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog būdamas laisvas kaltinamasis K. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Kaltinamasis K. M. skunde nurodo, kad byloje nėra įrodymų ar faktinių duomenų, patvirtinančių dalyvavimą jam inkriminuotame nusikaltime. Kaltinimas pareikštas, šiurkščiai pažeidus įstatymo galiojimo laike principą, nes nusikaltimui, kuriuo jis kaltinamas, dar 2001 metais suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Jis suimtas ir apkaltintas, praėjus septyneriems metams po to, kai suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir nuosprendžio priėmimo byloje senaties terminas.
Be to, jis suimtas neatsižvelgiant į tai, jog byloje patvirtintas jo alibi. Proceso eiga šioje byloje akivaizdžiai rodo apygardos teismo nusistatymą ir ne tik nesugebėjimą bylą išnagrinėti objektyviai, bet ir užtikrinti tinkamą procesą byloje, dėl to atvirai naikinami įkalčiai, teismo posėdžio metu liudytojams daromas spaudimas. Visa tai akivaizdžiai liudija apie nekaltumo prezumpcijos principo bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) šiurkščius pažeidimus.
Dar iki skundžiamos nutarties priėmimo jau du kartus suėmimo terminas pratęstas, šiurkščiai pažeidus BPK reikalavimus. Skundžiama nutartis taip pat priimta, šiurkščiai pažeidus BPK normas, nes priimta ir paskelbta, nedalyvaujant vienam iš kolegijos narių – teisėjui V. L., kuris tuo metu sirgo.
Šalies argumentai
Kaltinamasis K. M. skundu prašo nutartį panaikinti ir jį iš suėmimo paleisti.
Kaltinamojo K. M. gynėjai skunde nurodo, kad skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas. K. M. jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė ir jokia forma nėra prisidėjęs prie jų, kaltu neprisipažino bei neprisipažįsta. Byloje nesurinkta jokių K. M. kaltę patvirtinančių duomenų, t. y. duomenų jį buvus nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu, duomenų apie kokius nors K. M. veiksmus prieš žuvusius Lietuvos Respublikos pareigūnus, duomenų apie K. M. veiksmų nusikalstamumą Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimams. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnų surašytame ir su byla perduotame teismui įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos neatitinkančiame kaltinamajame akte suformuluotų ir išdėstytų kaltinimų K. M. nepatvirtina nė vienas iki šiol apklaustas liudytojas, nukentėjusysis, jokie bylos duomenys. Todėl nėra privalomo faktinio pagrindo laikyti K. M. suimtą.
Be to, nusikaltimas, kurį padaręs K. M. nepagrįstai kaltinamas, turi būti kvalifikuojamas pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso atitinkamą straipsnį (1991 m. BK 105 straipsnį). Pagal senąjį BK šiam nusikaltimui buvo bei dabartiniu metu taikomas dešimties metų senaties terminas, kuris suėjo ir pasibaigė daugiau nei prieš devynerius metus. Remiantis BPK reikalavimais, pasibaigus senaties terminui baudžiamasis persekiojimas privalo būti nedelsiant nutrauktas, o kardomoji priemonė panaikinta tuo pat momentu, kai tik teismui tampa žinoma apie senaties termino pasibaigimą. Šis faktas abiejų instancijų teismams seniai žinomas, tačiau į jį teismai nereaguoja. Teismas privalo vadovautis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, imperatyviai nurodančiomis, kad pradėtas baudžiamasis procesas privalo būti nutraukiamas, ir nedelsiant šias nuostatas taikyti ginamajam bei kuo skubiau paleisti K. M. iš suėmimo. Atkreiptinas dėmesys, jog netinkamas inkriminuotos veikos kvalifikavimas kaltinamajame akte nėra ir negali būti pagrindas netaikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei kaltinamajam nuoprendžiui priimti senaties terminų, galiojusių nepagrįstai ir neteisėtai inkriminuotos nusikalstamos veikos metu.
Suėmimas K. M. turi būti panaikintas ir dėl to, kad dar 2003 m. gegužės mėn. Vilniaus apylinkės teismas nustatė K. M. alibi, jog tuo metu, kai buvo užpultas Medininkų muitinės postas ir nužudyti policijos bei muitinės pareigūnai, jis buvo Vilniaus OMON bazės pastate, todėl vien dėl šios priežasties negalėjo vienu ir tuo pačiu metu būti nusikaltimo vietoje. Šis faktas taip pat puikiai žinomas abiejų instancijų teismams. Juo labiau nuo 2010 m. balandžio 26 d. jų ginamasis laikomas suimtas absoliučiai neteisėtai, nes suėmimo terminas pratęstas, praleidus įstatymo numatytą suėmimo pratęsimo termino datą, be to, suėmimo terminas neteisėtai pratęstas, dėl ligos nedalyvaujant vienam iš kolegijos narių – teisėjui V. L.
Byloje iki šiol nėra surinkta jokių duomenų, o juolab įrodymų, kad jų ginamasis ketina trukdyti procesui arba daryti kokius nors nusikaltimus ar kitokius teisės pažeidimus. Dėl to nėra jokio pagrindo toliau tęsti jų ginamojo suėmimo termino, remiantis nuojautomis ir prielaidomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl privalomo teismo nutarčių turinio, skundžiamoje nutartyje teismas privalėjo pažodžiui tiksliai išdėstyti visus suimto kaltinamojo ir jo gynėjų prašymuose nutraukti neteisėtą kalinimą išdėstytus argumentus tokia pat apimtimi, kaip ir prokurorų. Tačiau, nepaisant daugkartinių gynybos pastebėjimų dėl nuolatinio šių reikalavimų nesilaikymo, apygardos teismo nutartyse bei skundžiamoje nutartyje suimto kaltinamojo ir gynėjų argumentų bei motyvuoto jų paneigimo nėra. Teismas, tęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminus, neturėjo teisės remtis argumentais, nenurodančiais ir neatskleidžiančiais teismui duomenų bei įrodymų apie kaltinamojo dalyvavimą nagrinėjamame nusikaltime. Jis neturėjo teisės remtis vien formaliu liudytojų pavardžių ir byloje esančių dokumentų pavadinimų išvardijimu. Teismas skundžiamoje nutartyje privalėjo nuodugniai bei išsamiai patikrinti kiekvieno prokuroro įvardinto duomens – įrodymo turinį ir reikšmingumą, taip pat privalėjo nutartyje nurodyti, kokia konkrečia informacija, atskleidžiant jos esmę, rėmėsi ir remiasi, darydamas išvadą dėl būtinumo pratęsti suėmimo terminą.
Šioje baudžiamosios bylos stadijoje suimto asmens kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų nagrinėjimas ir jų teisinis vertinimas yra neišvengiami, nes nekalto asmens suėmimas prieštarauja Konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), BPK nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimui Nr. 50.
Be to, toks tolesnis ginamojo laikymas suimto ne tik neatitinka, bet ir prieštarauja BPK normoms, Konvencijos 5 bei 6 straipsnių reikalavimams, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams ir senato nutarimams, Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai, nekaltumo prezumpcijos principui.
Byloje nėra duomenų dėl K. M. ketinimo bėgti (slėptis) nuo teismo. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė ir neįvardijo, kuo remdamasis padarė išvadą, jog jų ginamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, nors privalėjo tai nurodyti ir įvardinti konkrečiai bei tiksliai. Juo labiau kad baudžiamojo proceso įstatymas įsakmiai reikalauja nustatyti ir teismo procesiniame sprendime nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagrįstai prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Todėl skundžiamos nutarties argumentas, jog gresiančios bausmės griežtumo pakanka konstatuoti BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą suėmimo skyrimo pagrindą, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tokia teismo argumentacija prieštarauja EŽTT formuojamai praktikai.
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo tautybės ar pilietybės. EŽTT byloje Bykov prieš Rusiją pažymėjo, jog taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra būtina sąlyga motyvuoti pareikštų kaltinimų sunkumą, o EŽTT byloje Smirnova prieš Rusiją bei byloje Barfuss prieš Čekijos Respubliką pažymima, kad slėpimosi nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vien tik bausmės griežtumu, bet turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių faktorių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, priešingai, parodyti, jog jis toks nedidelis, kad nepateisina suėmimo skyrimo. Šiame kontekste ypatingą dėmesį reikia atkreipti į asmens charakterį, moralę, turimą turtą bei kitas aplinkybes, o to pasigendama skundžiamoje nutartyje. Be to, pagal BPK 121 straipsnio nuostatas teismas privalėjo įvertinti K. M. sveikatos būklę, tačiau teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, akivaizdžiai nesilaikė BPK 121 straipsnio nuostatų reikalavimo. Taigi visą šį laikotarpį (K. M. suimtas jau ketverius metus) kaltinamajam suėmimo terminas tęsiamas vien formaliais pagrindais. Tai rodo, jog K. M. nebuvo užtikrintos net minimalios Konvencijos garantuotos teisės.
Šalies argumentai
Kaltinamojo K. M. gynėjai skundu prašo nutartį panaikinti ir K. M. nedelsiant paleisti iš suėmimo teismo salėje.
Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjai prašo skundus patenkinti, prokuroras prašo abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų skundai atmetami.
BPK 122 straipsnyje detaliai nurodyta, kada gali būti skiriama kardomoji priemonė – suėmimas. 2007 m. spalio 10 d. skiriant K. M. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, įstatymas nepažeistas.
Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamojo ir jo gynėjų skunduose, kuriais prašoma panaikinti skundžiamą nutartį dėl suėmimo termino pratęsimo, prašymai motyvuoti dauguma tų pačių argumentų, kuriais grindė ankstesnius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis K. M. buvo pratęsiami suėmimo terminai. Tiesa, pastarasis gynėjų skundas yra daug kartų trumpesnis, nei ankstesni. Į pasikartojančius skundo argumentus pakankamai išsamiai atsakyta ankstesnėse aukštesniojo teismo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d., 2010 m. rugpjūčio 12 d., 2010 m. birželio 9 d., 2009 m. lapkričio 25 d., 2009 m. rugpjūčio 25 d., 2009 m. birželio 3 d., 2009 m. vasario 18 d. ir kt.), todėl šioje nutartyje detaliai nekartojama anksčiau išdėstyta motyvacija.
Dar kartą akcentuojama, jog aukštesnysis teismas, nagrinėdamas kaltinamojo bei jo gynėjų skundus, tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Nei svarstant kardomosios priemonės pratęsimo klausimą, nei nagrinėjant skundus dėl suėmimo termino pratęsimo suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami.
Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo bei jo gynėjų skundų argumentai dėl pareikšto kaltinimo turinio, byloje surinktų duomenų patikimumo ir (ar) jų įrodomosios vertės, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nenagrinėjami, tai turės būti išspręsta, priimant galutinį sprendimą byloje.
Kaltinamasis K. M. skunde nurodo, kad neužtikrinamas tinkamas procesas byloje, dėl to atvirai naikinami įkalčiai, teismo posėdžio metu liudytojams daromas spaudimas.
Aukštesnysis teismas negali vertinti šių teiginių pagrįstumo, tačiau kaltinamasis juos galės nurodyti apeliaciniame skunde, skųsdamas byloje priimtą vienokį ar kitokį galutinį sprendimą.
Kaltinamojo gynėjai skunde kritikuoja skundžiamos nutarties turinį teigdami, jog teismas privalėjo pažodžiui tiksliai išdėstyti visus suimto kaltinamojo ir jo gynėjų prašymuose nutraukti neteisėtą kalinimą išdėstytus argumentus lygiai tokia pat apimtimi, kaip ir prokurorų. Iš to galima spręsti, kad nutartyje pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas kaltinamojo ir jo gynėjų nenaudai.
Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog reikalavimus aptariamos nutarties turiniui reglamentuoja BPK 125 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teismas jų nepažeidė.
Kita vertus, negalima nepastebėti, kad prokuroro pozicijai išdėstyti nutartyje skirtas vienas sakinys, o kaltinamojo ir jo gynėjų – visa pastraipa, sudaranti beveik trečdalį puslapio. Abiem atvejais nurodyta, jog išsamūs proceso šalių argumentai išdėstyti teismo posėdžio protokole. Taigi gynėjams akivaizdžiai nėra pagrindo apeliuoti į proceso šalių nelygiateisiškumą.
Tas pat pasakytina dėl aukštesniojo teismo nutarčių. Ankstesni gynėjų skundai sudarydavo daugiau kaip keturiasdešimt lapų, todėl jų išsamus (,,pažodžiui tiksliai“) išdėstymas nutartyje nebūtų racionalus, juolab kad dauguma juose keliamų klausimų nesprendžiami, svarstant kardomosios priemonės pratęsimo teisėtumą.
Negalima sutikti su kaltinamojo ir jo gynėjų skundų teiginiu, jog skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. sausio 19 d. teisiamajame posėdyje buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – suėmimo kaltinamajam K. M. pratęsimo klausimas. Kolegijos pirmininkė pranešė, jog priimtas sprendimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo bus skelbiamas 2011 m. sausio 24 d., 9.00 val. (t. 62, b. l. 50). Sprendimo skelbimo dieną kolegijos pirmininkė paskelbė skundžiamą nutartį ir pranešė, kad dėl kolegijos nario teisėjo V. L. ligos byloje skelbiama pertrauka (t. 62, b. l. 67), t. y. teisiamasis posėdis nevyko, nedalyvaujant vienam iš kolegijos teisėjų.
Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymas nereglamentuoja nutarčių skelbimo tvarkos. Dėl to galioja nuosprendžio paskelbimo tvarka, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia taikyti analogijos atskirai nesureglamentuotiems klausimams spręsti.
Pagal BPK 308 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas kitų kolegijos teisėjų nedalyvavimas posėdžių salėje nėra kliūtis skelbti nuosprendį, nes baudžiamojo proceso įstatymas leidžia priimtą nuosprendį paskelbti vienam iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų, t. y. priimtą nuosprendį gali paskelbti bet kuris bylą nagrinėjęs teisėjas.
Bylos duomenys patvirtina, kad tuoj po nutarties paskelbimo nutarties kopija įteikta kaltinamajam K. M., jo gynėjui A. Marcinkevičiui ir prokurorui (t. 62, b. l. 68). Tai įrodo, jog teisėjų kolegija pasitarimų kambaryje nutartį surašė ir pasirašė iki 2011 m. sausio 24 d., t. y. iki tol, kol kolegijos teisėjas V. L. nedalyvavo teisiamajame posėdyje dėl ligos.
Dėl to aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skelbiant skundžiamą nutartį dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimai nepažeisti, o kaltinamojo K. M. teisės nesuvaržytos.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).
Aukštesnysis teismas ankstesnėse nutartyse jau konstatavo, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog K. M. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šie duomenys neišnyko ir priimant skundžiamą nutartį, nors kaltinamasis bei jo gynėjai skunduose teigia priešingai.
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartyje nurodyta, kad kai kurių liudytojų parodymai bylos nagrinėjimo metu keitėsi, jų vertinimas gali būti nevienareikšmis, tačiau išanalizavus viso proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme – surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nukentėjusiojo T. Š., liudytojo T. G., liudytojų Nr. 11 ir Nr. 12, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, byloje esančius dokumentus, darytina išvada, jog juose esantys faktiniai duomenys yra pakankami K. M. kaltinti padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Kaltinamajam ir jo gynėjams primenama, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Suėmimas K. M. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, visiškai neminint kitų pagrindų, todėl gynėjai skunde be reikalo teigia, jog byloje iki šiol nesurinkta jokių duomenų, o juolab įrodymų, kad ginamasis neva ketina trukdyti procesui arba įvykdyti kokius nors nusikaltimus ar daryti kitokius teisės pažeidimus.
BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas (taigi ir jo terminas pratęstas), atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes.
Šios nuostatos taikomos ne tik įtariamajam, bet ir kaltinamajam.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą skiriant arba pratęsiant suėmimą būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
K. M. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą prieš aštuonis tarnybos pareigas vykdžiusius asmenis, už kurį baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Teismui pripažinus K. M. kaltu, jam grėstų labai griežta laisvės atėmimo bausmė.
Aukštesniojo teismo nuomone, jau pats pareikšto kaltinimo sunkumas ir gresiančios bausmės dydis yra pakankamas pagrindas griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą paskirti bei pratęsti suėmimo terminą, vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuostata.
Dėl to nepagrįsti ir deklaratyvūs gynėjų skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas nutartyje turėjo nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų prognozuoti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, o teismas, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimą grįsdamas vien gresiančios bausmės griežtumu, pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas, Konstitucijoje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo esmę.
Priešingai, nei teigia gynėjai savo skunde, Vilniaus apygardos teismas nurodė atsižvelgęs ir į kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Jis įvertino, kad kaltinamasis K. M. anksčiau teistas, iki sulaikymo dirbo bei gyveno Latvijos Respublikoje, yra užsienio valstybės pilietis ir Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, su Lietuvos valstybe jo nesieja jokie socialiniai ryšiai, jis turi ryšių Rusijoje, kur slapstosi kiti inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo bendrininkai.
Esant nurodytiems aptartiems duomenims, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti, jog paleistas iš suėmimo K. M., siekdamas išvengti atsakomybės bei griežtos bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.
Gynėjai teismo posėdyje argumentavo, kad kaltinamasis yra diskriminuojamas.
Aukštesnysis teismas neturi duomenų, jog K. M. būtų diskriminuojamas dėl savo tautybės, pilietybės ar pan.
Kita vertus, negalima neatsižvelgti, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė, o jos erdvėje garantuojamas ją sudarančių valstybių narių piliečių laisvas judėjimas. Dėl to kaltinamajam pasislėpus teismo procesas labai pasunkėtų ir užsitęstų, juolab kad ir kaltinamasis, ir jo gynėjai akcentuoja ilgą proceso trukmę.
Gynėjai skunde teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kaltinamojo sveikatos būklę, kad jam sutrikęs širdies ritmas.
Iš byloje esančio medicininio pažymėjimo Nr. 56-29, išduoto 2011 m. sausio 24 d., t. y. teisiamojo posėdžio dieną, 8.20 val., duomenų matyti, jog kaltinamasis K. M. nusiskundimų dėl sveikatos neturi, teismo posėdyje dalyvauti gali (t. 62, b. l. 61). Pagal bylos duomenis, kaltinamojo sveikatos būklė ne kartą svarstyta teisiamajame posėdyje.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nustačius suėmimo termino pratęsimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įvertinus kaltinimo sunkumą, yra pakankamas pagrindas manyti, jog šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo kitomis, švelnesnėmis, kardomosiomis priemonėmis nebūtų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių skyrimo tikslai.
K. M. teisės suvaržytos, laikantis BPK nustatytų reikalavimų, ir toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Suėmimą pratęsęs teismas nepažeidė Konstitucijos ir gynėjų skunde minimos Konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Esant nurodytiems pagrindams ir sąlygoms, suėmimo terminas K. M. pratęstas pagrįstai.
Kaltinamojo gynėjai skunde remiasi EŽTT praktika, t. y. bylomis Bykov prieš Rusiją, Smirnova prieš Rusiją, Barfuss prieš Čekijos Respubliką ir kt.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog pagal EŽTT sprendimus suėmimo trukmės pagrįstumas negali būti vertinamas in abstracto (abstrakčiai). Suėmimo pratęsimo pagrįstumas nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatybes. Būtent tai akcentuoja EŽTT praktika.
K. M. suėmimo terminas pratęstas, nustačius BPK numatytas šios kardomosios priemonės taikymo sąlygas bei pagrindą, nurodytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurie šiuo metu neišnykę. Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad K. M. laikomas suimtas ilgą laiką, tačiau šioje (ir ankstesnėse) nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog ilgas suėmimo terminas yra pateisinamas.
Skundžiamoje nutartyje padarytos išvados neprieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimams, todėl nėra pagrindo nutarties naikinti.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų Arūno Marcinkevičiaus bei Ingridos Botyrienės skundus atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.