Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64-1 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, R. R. paskirta galutinė bausmė –8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme R. R. išbūtas laikas (dvi paros).

R. R. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikti galioti, pradėjus bausmės vykdymą panaikinti.

Nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš R. R. A. J. priteista 10 000 eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. R. nuteistas už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 8 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su asmeniu, kuris bylos nagrinėjimo teisme metu mirė, bendrais veiksmais pro pravirą įstiklinto balkono langą įsibrovė į A. J. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir iš bute buvusio seifo pagrobė A. J. grynuosius pinigus, t. y. 10 000 eurų, taip padarė nukentėjusiajam A. J. 10 000 eurų turtinę žalą.

2. Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 28 d. nuosprendyje konstatuota, kad R. R. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, kaltinamojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.

3. Nuteistasis R. R. skundžia Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 28 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti, taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį 2 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

8. Apeliaciniame skunde neginčijama R. R. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei veikos kvalifikavimas, tačiau skunde teigiama, kad teismas nuteistajam nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

9. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

10. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

11. Skunde apeliantas nurodė, kad įstatymas nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas ir yra taikytas BK 75 straipsnio institutas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai, dar kruopščiau įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, ar po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Taigi, šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. R. anksčiau yra teistas 7 kartus, už įvairaus pobūdžio tyčinius nusikaltimus, tame tarpe ir už vagystę. Ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skiriamos ir su laisvės atėmimu nesusiję bausmės, tačiau jis ir toliau elgėsi nusikalstamai. Vėlesniu nuosprendžiu R. R. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jam buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau per šį laikotarpį jis ir vėl padarė tyčinį nusikaltimą, tačiau ir šį kartą teismas, įvertinęs tai, kad R. R. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina tokį savo elgesį, yra dirbantis, padarė išvadą, kad kaltinamajam dar kartą turi būti suteikta galimybė koreguoti savo elgesį ne laisvės atėmimo įstaigoje, ir įrodyti, kad yra vertas teismo parodyto pasitikėjimo., ir bausmės vykdymą atidėjo. Tačiau, kaip matyti iš šios nagrinėjamos bylos, tyčinę nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taigi, teismo pasitikėjimo R. R. ir vėl nepateisino.

13. Apeliaciniame skunde R. R. nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, jo santykio su padaryta veika, kad kaltę pripažino ir gailėjosi, kad jo pastangomis kito asmens padaryta žala yra atlyginta, o išskirtinę reikšmę suteikė jo teistumui, anksčiau taikytam bausmės vykdymo atidėjimui. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes matyti, kad antrą kartą apeliantui taikant bausmės vykdymo atidėjimą, teismas kaip apsauginius, eliminuojančius kaltinamojo nusikalstamo elgesio galimybę, faktorius vertino tai, kad jis pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina savo elgesį, siekia integracijos į visuomenę – dirba, ką nuteistasis nurodo ir apeliaciniame skunde, tačiau kaip matyti, šios aplinkybės neįtakojo R. R. laikytis įstatymų ir nesulaikė jo nuo nusikalstamo elgesio, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ir vėl tikėtis, kad tai kaip nors įtakos apelianto mąstymą ir elgesį, nėra pagrindo.

14. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prisipažinimą padarius nusikaltimą. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino tai, kad nuteistasis visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šios aplinkybės įvertinimą, skiriant bausmę, parodo tai, kad, R. R. nustačius ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jam buvo paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas jos vidurkį. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad R. R. jau turi darbą ir galės greičiau nukentėjusiems atlyginti padarytą žalą, nei atlikdamas realią bausmę, nelaikytinos prioritetinėmis ir leidžiančiomis spręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam taikymo. Tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat ir bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu R. R. dirbo, tačiau nors ir pripažinęs kaltę dėl svetimo turto pagrobimo, nei bylos proceso eigoje nei po nuosprendžio paskelbimo geranoriškai nepadengė nei dalies nukentėjusiajam padarytos žalos.

15. Apeliacinį skundą nuteistasis grindžia ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika bylose, kur asmeniui pakartotinai buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir mano, kad suformuotos taisyklės tinka ir šiai bylai. Atsakydama į šį teiginį, teisėjų kolegija pažymi, kad skunde nurodyta byla negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje, nes skunde paminėtoje byloje nagrinėjamos aplinkybės nebuvo analogiškos ar labai panašios į aplinkybes, nustatytas šioje byloje. Be to, šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog teismų praktika remiasi bendraisiais principais, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis), t. y. turi būti nustatytas ir materialusis pagrindas. (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019, 2K-268-693/2019). Teismų praktikoje pasisakyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017).

16. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, ir padarė teisingą išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas R. R. nebūtų pakankamai efektyvi priemonė sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, ir jis nebūtų pakankamai nubaustas. Skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. uosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl keisti jį R. R. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.