Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-880-478/2015

Teisėja Jūratė Petraškienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-01040-2014-1

2015 m. gruodžio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Bužavui, nuteistosios L. P. gynėjui advokatui Linui Mažonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 14 MGL (527,24 Eur) dydžio bauda.

L. P. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteista už tai, kad savo sodybos teritorijoje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti iki 2014 m. gruodžio mėn. 10 d. 09.20 val., kuomet minėtas aparatas kratos metu buvo surastas ir paimtas Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK pareigūnų.

Bylos nagrinėjimo metu liudytojai L. B., V. L. tvirtino, kad pareigūnas V. F. aptiko maišus, kuriuose buvo aparatas naminei degtinei gaminti, jie nematė, kur jis jį konkrečiai rado, tačiau teismo nuosprendyje rašoma, kad jie matė, kai aparatas naminei gaminti buvo rastas, ir, neva, kartu buvo ir apeliantė. Apeliantės teigimu, tai yra akivaizdus faktų iškraipymas ir jis atsispindi posėdžio garso įraše.

Apeliantė neigia, kad kažkokie pokalbiai, įrašyti policijos automobilyje, yra jos. Jai nesuprantama, kaip teismas ištyrė ir nustatė garso įrašo autentiškumą. Teismo argumentai nepagrįsti ir neįrodyti, gynėjas prašė šių pokalbių nevertinti kaip įrodymo, nes tokių įrodymų pateikimas prieštarauja BPK 154 str. nuostatoms. Taikant tokią priemonę, neišvengiamai skverbiamasi į Konstitucijos lygmeniu garantuojamą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę, todėl nustačius, kad pokalbių įrašai gauti pažeidžiant BPK 154 straipsnio nuostatas, surinkta informacija nelaikytina įrodymu.

Bylos nagrinėjimo metu teisme apeliantė prašė prijungti kaimo žmonių gyventojų parašais patvirtintus rašytinius pranešimus, kad ji niekada neprekiavo naminiais gėrimais, tačiau teismas atsisakė šį įrodymą prijungti ir apklausti asmenis, rašiusius šiuos paliudijimus. Teismas nuosprendyje rastą bidone vyną ir kažkur rastą aparatą naminei varyti sutapatina, kaip vientisą įrodymą, kad šis aparatas ir kažkokia broga yra įrodymas, kad aparatas virti naminei priklauso būtent jai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios L. P. gynėjas advokatas Linas Mažonas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios L. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai L. P. pripažino kalta pagal BK 201 straipsnio 1 dalį. Jos kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

BPK 20 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o BPK 20 str. 4 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, todėl ir apkaltinamasis nuosprendis jais negali būti grindžiamas. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančius ir papildančius įrodymus, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 str.). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai kaip įrodymą įvertino pokalbio policijos automobilyje garso įrašą. Iš bylos medžiagos matyti, jog garso įrašas buvo atliktas L. P. nežinant, įrašą atliko policijos pareigūnai tarnybiniame automobilyje, vėliau garso įrašas buvo perkeltas į laikmeną, prijungtas prie bylos ir apžiūrėtas. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014-12-10 gavus pranešimą, kad adresu (duomenys neskelbtini), L. P. dideliais kiekiais gamina bei parduoda naminę degtinę (b. l. 1), tą pačią dieną apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešta prokurorui, šiame pranešime nurodant, kad informacija apie nusikalstamą veiką buvo gauta 2014-12-10 8.23 val. (b. l. 2), tą pačią dieną, t. y. 2014-12-10 priimamas nutarimas kratai daryti (b. l. 3) ir nuo 9.20 val. iki 9.50 val. atliekama krata (b. l. 4-5), po jos vykstama į Jonavos rajono PK ir automobilyje daromas pokalbio garso įrašas. Vertinant garso įrašo padarymo teisėtumą kaltinamosios teisių apsaugos aspektu, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. yra įtvirtinta nuostata, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Šiame Konstitucijos straipsnyje nurodyta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str. nurodyta, kad niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą; kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasekmių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo (telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ir pan.) slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nagrinėjant bylas, susijusias su Konvencijos 8 straipsnio taikymu, patvirtina, kad jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. EŽTT pripažįsta, kad šioms byloms būdinga tai, jog oficialūs valstybės pareigūnai veikia atlikdami savo tarnybines pareigas, tačiau nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, tokiais atvejais neabejotinai pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnio reikalavimas gerbti asmens susižinojimo slaptumą. EŽTT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia nustato, ar asmens teisės į susižinojimo slaptumą apribojimas, vėliau ketinant gautus duomenis panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese, priskirtinas valstybės institucijai. Jeigu šios teisės ribojimas priskirtinas valstybei, o ji nesilaikė pagal Konvenciją nustatytų ribojimo sąlygų, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis.

Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes, priešingu atveju, nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 str. 4 d. reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju policijos pareigūnas V. F., įrašinėdamas policijos automobilyje buvusį pokalbį, iš esmės atliko procesinės prievartos priemonės turinį atitinkančius tyrimo veiksmus - slaptą sekimą, kurio metu rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šie policijos pareigūno veiksmai neatitinka įstatymų reikalavimų, nes šiuos veiksmus policijos pareigūnais galėjo atlikti tik esant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimui (BPK 160 str., 160¹ str.), tačiau tokių dokumentų byloje nėra, todėl darytina išvada, jog garso įraše esanti informacija gauta neteisėtu būdu, pažeidžiant žmogaus teises, neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams ir neužtikrinant minimalios apsaugos nuo savavališkų veiksmų, todėl garso įrašas negali būti pripažintas įrodymu šioje byloje ir teismo nuosprendyje juo nepagrįstai grindžiama L. P. kaltė.

Kolegijos nuomone, garso įrašo nepripažinimas įrodymu negali būti laikomas esminiu nuosprendžio trūkumu, dėl kurio būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį (BPK 329 str. 4 d.), juo labiau, tai negali būti laikoma tokiu esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, dėl kurio būtų buvę suvaržytos proceso dalyvių teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 3 p., 369 str. 3 d.). Kolegijos nuomone, tokių pažeidimų padaryta nebuvo, todėl naikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį pagrindo nėra.

Pagal BK 201 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai gamino, laikė, gabeno naminius stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) arba juos realizavo, arba gamino, laikė, gabeno ar realizavo aparatus naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. L. P. pagal BK 201 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, savo sodyboje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti savo sodybos teritorijoje iki 2015 m. gruodžio 10 d. 9.20 val., kuomet minėtas aparatas kratos metu buvo surastas ir paimtas Kauno apskrities VPK Jonavos r. PK pareigūnų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuteistosios ir liudytojų parodymais, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. P. pripažino kalta ir nuteisė už nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 1 dalyje Nuteistosios kaltė padarius minėtą nusikalstamą veiką įrodyta liudytojų L. B., V. L., V. F., A. B., P. Lileikos parodymais, kratos protokolu, specialisto išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga.

Nuteistoji L. P. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akivaizdžiai iškraipyti liudytojų L. B. ir V. L. parodymai apie maišų, kuriuose buvo aparatas naminei degtinei gaminti radimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas L. B., apklausiamas pirmos instancijos teisme, parodė, kad kieme, prie malkinės, su kolega V. F. aptiko maišus, kuriuose rado galimai aparatą naminei degtinei gaminti (t. 1, b. l. 131). Liudytojas V. F., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, jog, apžiūrint teritoriją, vaikščiojo kartu su kolegomis ir L. P.. Praeidamas pastebėjo baltus maišus šalia ūkinio pastato, kuriuose buvo bidonas su skylute, o kitame maiše šalia buvo raudonas kibiras ir vadinamas „šaldytuvas“. L. P., L. B. ir A. B. buvo toliau paėję, todėl juos pasikvietė ir parodė šiuos daiktus (t. 1, b. l. 158). Liudytojas A. B., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, jog kieme šalia ūkinio pastato ir rūsio baltuose maišuose rado aparatą „samagonui“ gaminti. Maišą su aparatu rado V. F. ir pašaukė, kad jie ateitų (t. 1, b. l. 158). Aukštesniojo teismo vertinimu, minėti liudytojų parodymai, nors ir skiriasi detalėse, tačiau iš esmės yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja ir teismas jais netikėti neturi jokio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vieningai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai asmenų parodymuose negali būti laikomi esmine sąlygą jų parodymus atmesti kaip nepatikimus.

Pabrėžtina ir tai, jog priešingai nei teigia apeliantė, krata jos namuose atlikta teisėtai ir veiksmai atliekant kratą fiksuoti tinkamai. Pagal BPK 179 straipsnio 1 dalį, atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. Tyrimo veiksmų metu taip pat gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai. Protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai. Jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir tvarka. Atliekant tyrimo veiksmą dalyvavusių asmenų duomenys (išskyrus asmens vardą, pavardę ir gimimo metus) saugomi atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos (BPK 179 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančio nutarimo daryti kratą matyti, jog nuteistoji su šiuo nutarimu buvo supažindinta pasirašytinai (t. 1, b. l. 3). Iš kratos protokolo matyti, kad kratos metu atliekami veiksmai buvo fiksuojami tinkamai (t. 1, b. l. 4), tai patvirtina ir prie kratos protokolo pridėtos fotonuotraukos (t. 1, b. l. 10-21). Iš 2014-12-10 teismo nutarties matyti, jog kratos teisėtumas įstatymo nustatyta tvarka buvo patvirtintas teisme (t. 1, b. l. 9). Šių duomenų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog krata nuteistosios L. P. namuose buvo atlikta teisėtai, duomenys kratos metu fiksuoti tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas kratos protokolą pagrįstai pripažino įrodymu baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta, kratos protokolas gali būti surašomas ir pabaigus kratą, taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jeigu kratos protokolas būtų surašytas po kratos atlikimo, ikiteisminio tyrimo įstaigoje, šio veiksmo atlikimo teisėtumas nebūtų paneigtas.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo 2005-06-23 apžvalgoje „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas L. P. atžvilgiu pritaikytas tinkamai, nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl L. P. skundas atmetamas, o Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistosios L. P. apeliacinį skundą atmesti.