- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-450-312-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-48-3-00004-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Artūras Pažarskis, Laureta Ulbienė
- Civilinis ieškovas
- V. P., A. P.
- Nuteistasis
- A. V.
- Kaltinamasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- V. P., A. P.
- Advokatai
- Emma Domajeva, Vilhelmas Keliuotis
- Kategorijos
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-450/2013
Teisėja Česlava Malinovska Teisminio proceso Nr. 1-48-3-00004-2012-5
2013 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. P. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. ir nubaustas 25 MGL dydžio, t. y. 3250,00 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda.
Nuosprendžiu R. V. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Iš A. V. nukentėjusiojo V. P. naudai priteista 163 420,00 Lt turtinei bei 5000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti bei A. P. naudai 71 200,00 Lt turtinei žalai bei 1000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti .
Iš A. V. taip pat priteista 2000,00 Lt už advokato atstovavimą teisme nukentėjusiajam A. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad sunaikino svetimą turtą dėl neatsargumo, padarant didelės turtinės žalos nukentėjusiems asmenims, t. y. A. V., 2011 m. lapkričio 25 d., apie 18.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Lentvaryje, būdamas namo savininku, kūreno jo paties 2011 m. pavasarį įrengtą murinę krosnį su dūmtraukiu, pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998, patvirtintų 1998 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 162, (VŽ 1998, Nr. 78-2212) (toliau tekste - Taisyklės) pagrindinių reikalavimų 4.12 p. (kai dūmtraukiai (kaminai) projektuojami, gaminami ir įrengiami vadovaujantis šių taisyklių bei Lietuvos Respublikoje galiojančių standartų reikalavimais. Molio plytų dūmtraukių (kaminų) sienelės turi būti ne plonesnės kaip 120 mm, karščiui atsparus betono - 60 mm, ketinių ir plieninių vamzdžių - 4 mm, nerūdijančio rūgščiai atsparus plieno - 0,6 mm, jei standartai nenustato kitaip ar jų nėra), ir pagrindinių reikalavimų 4.15 p. (kai degias arba sunkiai degias pastato konstrukcijas, kurios liečiasi su krosnimis, dūmtraukiais (kaminais) arba su vėdinimo kanalais šalia dūmtraukių (kaminų) reikia apsaugoti nedegių medžiagų perskyromis. Perskyros storis turi būti ne mažesnis kaip 380 mm iki neapsaugotų degių pastato konstrukcijų, 250 mm iki degių pastato konstrukcijų, apsaugotų pagal 4.23 p. reikalavimus. Perskyros storis skaičiuojamas nuo dūmtraukio (kamino) sienutės vidinio paviršiaus. Atstumas tarp dūmtraukio (kamino) sienutės vidaus ir metalinių arba gelžbetoninių sijų turi būti ne mažesnis kaip 130 mm, netvarkingai sumūrijo krosnį su dūmtraukiu, dėl ko kilo gaisras, kurio metu ugniai išplitus, užsidegė šalia esantis kaimynui V. P. priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Lentvaryje, Trakų rajone, kurio metu sudegė 130 m² pastato, didžioji stogo dalis, išdegė mansardinio ir pirmo aukšto vidus, sudegė pastate buvę apyvokos daiktai, autoserviso įranga, ko pasėkoje V. P. padaryta didelė 161 420,00 Lt dydžio turtinė žala bei sudegė garažo viduje stovėjęs visureigis „BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantis nukentėjusiajam A. P., tuo padarydamas jam didelę 71 200,00 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo tenkinti jo apeliacinį skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti. Išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Taip pat skundu prašoma priteisti iš privačių kaltintojų apelianto naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje.
Skunde nurodoma, jog apeliantas visiškai nesutinka su tuo, kad gaisras kilo nuo jo sumūrytos krosnies ar dūmtraukio. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta ekspertizė tiksliai gaisro priežasčiai nustatyti, nors apeliantas to ir prašė, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio (toliau - PGT) surinkta medžiaga bei 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą bei neatlikus ekspertizės tiksliai gaisro priežasčiai nustatyti, apeliantas visiškai nepagrįstai buvo nuteistas, vadovaujantis tikėtina gaisro kilimo priežastimi (2011 m. gruodžio 13 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog „... Labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo nuo įkaitusio kieto kuro krosnies dūmtraukio (įrengto priestate)“). Pažymėtina, kad PGT pareigūnai nenustatė tikslios gaisro židinio vietos (jie mini tik gaisro židinio zoną, kuri anot jų yra priestato Nr. 1 ir Nr. 2 palėpėje šalia dūmtraukio įrengimo vietos), todėl negalima teigti, kad gaisras kilo būtent nuo krosnies dūmtraukio. Juo labiau negalima teigti, kad gaisras kilo dėl neva Taisyklių reikalavimų nesilaikymo. Nepaisant to, kad 2011 m. lapkričio 29 d. papildomame apžiūros protokole (b. l. 53-57), kurį pasirašė specialistas A. Č. bei M. J. (pažymėtina, kad protokolo nepasirašė specialistas M. D.) nurodyti neva apskaičiuoti atstumai tarp dūmtraukio išorinės sienutės iki medinių perdengimo konstrukcijų, tačiau teismo posėdžio metu apklausti priešgaisrinės tarnybos pareigūnai, apžiūrėdami foto lentelę Nr. 10 (b. l. 68) pripažino, kad negalėjo nustatyti atstumo tarp dūmtraukio ir medinių perdengimo konstrukcijų, nes šios buvo pilnai sudegusios. Šie pareigūnai negalėjo paaiškinti bei savo pačių užfiksuotose nuotraukose parodytų išlikusių priestato perdengimo konstrukcijų, nors savo išvadose nurodė neva išmatuotus atstumus iki šių konstrukcijų. Taigi, apelianto vertinimu, neišlikus priestato stogo ir perdengimo konstrukcijų, nebuvo objektyvios galimybės paskaičiuoti atstumus tarp šių konstrukcijų bei juos susieti su gaisro priežastimi. Šiuo atveju, užfiksuotas atstumas tarp dūmtraukio išorinės sienutės ir medinės pertvaros (sienos) pirmame aukšte (neva 9 cm) neturi jokios reikšmės, kadangi net nebuvo keliama versija, jog gaisras kilo ties ta vieta. Be to, pažymėtina, kad Taisyklių 4.15. punkte kalbama apie degias pastato konstrukcijas, kurios liečiasi su krosnimis ar dūmtraukiais. Tuo tarpu, šiuo konkrečiu atveju, nei krosnis, nei dūmtraukis nesilietė su degiomis pastato konstrukcijomis, todėl Taisyklių 4.15. punktas apskritai negalėjo būti taikomas.
Be to, kadangi byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų apie tai, kokios krypties vėjas pūtė gaisro kilimo dieną, 2013 m. sausio 10 d. teismo posėdžio metu teismas, apelianto atstovo prašymu, nutarė išreikalauti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos informaciją apie vėjo kryptį, buvusią gaisro kilimo dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 25 d. Iš teisme gautos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos matyti, kad 2011 m. lapkričio 25 d. gaisro kilimo vietoje buvo pietų vėjo kryptis, t. y. visiškai priešingos krypties, negu buvo nurodyta PGT 2012 m. rugpjūčio 6 d. atsakymuose į 2012 m. liepos 9 d. pateiktus nuteistojo atstovo klausimus. Į klausimą „Kaip paaiškintumėte tai, jog priestato Nr. 2 stogo konstrukcijos yra labiau sudegusios, nei priestate Nr. 1, kuriame stovėjo krosnis (b. l. 53-57)“ Ekspertizių skyriaus specialistas M. D. nurodė, kad priestato Nr. 2 stogo konstrukcijos yra labiau sudegusios nei priestato Nr. 1, nes gaisras kilo priestato Nr. 1 ir Nr. 2 palėpėje ir, esant stipriam šiaurės-rytų krypties vėjui, jis didesniu greičiu plito vėjo kryptimi“.
2011 m. lapkričio 29 d. papildomame apžiūros protokole, nurodyta, jog apžiūrėjus išorinę priestato sienų pusę, aptikti didžiausi degimo požymiai šiaurrytiniame priestato kampe ir rytinėje sienoje. Vakarinė priestato siena nukentėjo mažiausiai.“ Čia ekspertai priestatus Nr. 1 ir Nr. 2 mini kaip vieną priestatą (žr. b. l. 54), todėl laikytina, kad labiausiai buvo apdegęs šiaurrytinis priestato Nr. 2 (kuriame nebuvo įrengta jokia krosnis, nes krosnis buvo įrengtame priestate Nr. 1) kampas bei rytinė jo siena (žr. gaisravietės schemą, b. l. 58), t. y. būtent ta vieta, kurioje buvo sukrautos pareiškėjo malkos. 2011 m. lapkričio 29 d. papildomame apžiūros protokole taip pat nurodyta, kad „... Iš viršaus žiūrint į priestatą Nr. 1 ir Nr. 2 matosi, kad priestato Nr. 2 stogo konstrukcijos yra labiau sudegusios, nei priestato Nr. 1.“ (žr. fotolentelę Nr. 6, b. l. 64). Be to, išteisintasis R. V. nurodė, kad jam užuodus dūmų kvapą bei išėjus į lauką, jis pamatė liepsną, kylančią iš kaimynų malkinės pusės nuteistojo namo link. R. V. taip pat nurodė, kad kaimynų malkinėje buvo įrengta elektros instaliacija bei sumontuota elektros lemputė. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja A. K.. Tačiau priešgaisrinės tarnybos pareigūnai šių aplinkybių visai netyrė, kaip netyrė ir tos aplinkybės, kad gaisro kilimo dieną P. savo namuose taip pat kūreno krosnį. A. V. teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad ugnis plito iš kaimyno P. šalia tvoros esančios malkinės į jo priestato stogą. Liudytojai D. U. bei V. D. taip pat nurodė, jog matė, kaip ugnis veržėsi būtent tarp A. V. ir P. pastatų iš malkinės. Liudytojas I. L. iš viso nurodė, kad gaisras kilo ne priestate, o liudytoja J. D. iš pradžių taip pat nurodė, kad pirma užsidegė L. namas, tačiau vėliau to paties teismo posėdžio metu ėmė keisti savo parodymus. Kiti liudytojai (S. P., J. P., A. T., N. K., G. M.), kurių parodymais teismas vadovavosi, paaiškino, kad į gaisro vietą atvyko gerokai vėliau, tuomet, kai gaisrinės mašinos jau buvo atvykusios. Šie liudytojai gaisro pradžios nematė, todėl, nuteistojo vertinimu, vadovaujantis jų parodymais, objektyviai negalima daryti jokių išvadų dėl gaisro kilimo priežasties. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl nesivadovauja tais liudytojų parodymais, kurie teisina kaltinamuosius, bei nepašalino visų iškilusių abejonių dėl gaisro kilimo priežasties. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas iškilusias abejones šioje baudžiamojoje byloje, privalėjo paskirti gaisro priežasčių tyrimo ekspertizę, tačiau visiškai nepagrįstai to nepadarė bei visiškai nepagristai netenkino apelianto prašymo skirti byloje ekspertizę. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatą - įrodymus įvertinti tik išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes, todėl šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl, apelianto vertinimu, jie laikytini esminiais. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, privalu nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje. Nagrinėjamu atveju, yra akivaizdu, kad nėra nustatyta apelianto pavojinga veika bei jos priežastinis ryšys su pavojingais padariniais. Kaip jau minėta, byloje nėra nustatyta tiksli gaisro židinio vieta bei tiksli gaisro kilimo priežastis. Dėl šios priežasties negalima kalbėti ir apie priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, jog dūmtraukis buvo sumūrytas, nesilaikant Taisyklėse nurodytų reikalavimų, ir kad būtent šių reikalavimų nesilaikymas sukėlė gaisrą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai neargumentavo, kodėl šiuo atveju jis vertina, kad nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė turtinė žala. Pažymėtina, kad vadovaujantis byloje esančia VĮ „Registrų centras“ pažyma, nukentėjusiojo V. P. sudegusio pastato rinkos vertė (nustatyta 2011 m. birželio 13 d.) buvo 24 400,00 Lt. Tuo tarpu, nukentėjusysis nepateikė įrodymų, patvirtinančių kokios būklės namas buvo iki gaisro ir kiek jam kainavo šį namą pastatyti. Nukentėjusysis tik pateikė naujo namo statybos kaštus pagrindžiančius skaičiavimus, kurie neįrodo realiai nukentėjusiojo patirtos žalos dydžio. Kitas nukentėjusysis A. P. taip pat nepateikė dokumentų, pagrindžiančių faktiškai patirtą žalą. Teismo posėdžio metu A. P. paaiškino, kad sudegusią transporto priemonę parsigabeno iš JAV (tai jam neva kainavo 55 000,00 Lt) ir vėliau ją pats remontavo, nes ji buvo daužta. A. P. žodžiai, jog automobilis dar iki gaisro buvo pilnai suremontuotas, nėra patvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad prieš parduodant automobilį po gaisro, jis buvo pilnai suremontuotas ir atitiko jam keliamus techninius reikalavimus (2011 m. gruodžio 7 d. „Tuvlita“ pažyma (b. l. 11). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, vertindamas žalos dydį, privalėjo vadovautis faktines automobilio remonto išlaidas pagrindžiančiais dokumentais (tokių nukentėjusysis nepateikė), o ne „Emprekio“ pažyma dėl vidutinės panašaus automobilio kainos rinkoje.
Apelianto veiksmuose taip pat nėra kaltės požymių. Konstatuotina, kad net jeigu ir būtų nustatyta apelianto pavojinga veika bei priežastinis ryšis, apeliantas nėra kaltas dėl atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantas padarė nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Anot teismo, apeliantas, įsirengdamas dūmtraukį, nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal savo gyvenimišką bei darbinę patirtį galėjo ir turėjo tai numatyti. Akivaizdu, kad toks teismo konstatavimas prieštarauja to paties teismo pozicijai, išdėstytai nuosprendyje, kurioje teismas nurodė, kad apeliantas nėra tas asmuo, kuris privalo pagal savo darbines pareigas užtikrinti, kad būtų laikomasi specialių saugumo taisyklių. Apeliantas nurodė, jog analogišką krosnį su dūmtraukiu yra sumontavęs ir savo name bei šią krosnį naudoja jau daugeli metų. Per visą tą laikotarpi nebuvo kilę jokio gaisro ar padaryta kitokia žala sau ar kaimynams. Dėl šios priežasties, apelianto vertinimu, negalima kalbėti apie jokį subjektyvų ar objektyvų galėjimą ir turėjimą numatyti, jog bus padaryta didelė žala ne tik apelianto, bet ir svetimam turtui. Be to, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad didelės turtinės žalos būtų buvę išvengta, jeigu P. nebūtų įsirengę malkinės prie pat apelianto tvoros. Skunde pažymima ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad apelianto elgesys sukėlė tokius padarinius, dėl kurių negalėtų būti vertintinas civilinės atsakomybės rėmuose, o tokiu elgesiu pažeisti interesai negalėtų būti ginami civilinio proceso tvarka (pvz.: Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/20 11). Kaip matyti iš nukentėjusiųjų skundo, jų pagrindinis tikslas yra gauti žalos atlyginimą. Nukentėjusieji, manydami, kad apeliantas yra atsakingas dėl žalos padarymo, turėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas apelianto atžvilgiu neatitiks protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji V. P. ir A. P. prašo pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. ir skirti jam griežčiausią šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę; priteisti iš A. V. pareiškėjui V. P. 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš A. V. pareiškėjui A. P. 3000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo; pripažinti R. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. ir skirti jam griežčiausią šio straipsnio sankcijoje nustatytą bausmę; priteisti iš R. V. pareiškėjui V. P. 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš R. V. pareiškėjui A. P. 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusieji nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka iš dalies, kadangi mano, jog teismas nuosprendžiu nepagristai nekvalifikavo A. V. veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. Sutikdami su teismo priteistu turtinės žalos atlyginimu, apeliantai mano, jog jiems priteistas neturtinės žalos atlyginimas teismo buvo nepagristai sumažintas. Taip pat apeliantai įsitikinę, jog R. V. yra nepagrįstai išteisintas.
Žemesnės instancijos teismas
Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo specialių elgesio taisyklių pažeidimą. Nors A. V. ir nėra tas asmuo, kuris privalo pagal savo darbines pareigas, užtikrinti, kad būtų laikomasi specialių saugumo taisyklių, tačiau būdamas pakaltinamas, sveiko proto bei turintis gyvenimiškos ir darbinės patirties asmuo, privalo žinoti, jog tapusi nevaldoma ugnis yra pavojinga, todėl visi įtaisai, įrenginiai, priemonės ir kt., kurie susiję su ugnimi, yra reglamentuojami tam tikrų taisyklių. Dėl krosnies įsirengimo, A. V. tiesiog privalėjo bent pasikonsultuoti su atitinkamos srities specialistais (pvz. priešgaisrinės saugos) ir sužinoti esamus reikalavimus. Tačiau A. V. krosnį įsirenginėjo remdamasis tik savo, teismo nepatikrinta, krosnių statymo patirtimi. Akivaizdu, jog taisyklių, susijusių su viena pavojingiausių stichijų (ugnimi) nežinojimas, niekaip negali atleisti nuo atsakomybės už tokių specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimą, t. y. A. V. padaryta nusikalstama veika, nukentėjusiųjų vertinimu, turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjai mano, jog įvertinus A. V. nusikalstamos veikos pavojingumą, tokios veikos kilusias realias pasekmes, pareiškime išdėstytus pareiškėjų patirtus išgyvenimus - V. P. patyrė dideli emocinį sukrėtimą, dėl ko iki šiol kankina nemiga, tapo dirglus, nervingas, o kartais apatiškas, sunkiau priima išorinę informaciją, pastebėjo, kad tapo žymiai sunkiau susikoncentruoti, virš metų trukęs teismo procesas vis grąžindavo į gaisro metu patirtą būseną. Iki šiol sapnuoja gaisrą ir savo bejėgišką būseną bandant jį užgesinti. A. P. patyrė daug nepatogumų dėl apribotos judėjimo galimybės, sudegusio automobilio pardavimo, nepatogumų dėl atidėtų darbų, atidėto bendravimo su draugais, tobulėjimo ir kultūringo laisvalaikio praleidimo per visą laikotarpį nuo gaisro iki kito automobilio įsigijimo bei kol įsirengė gaisro metu suniokotą savo gyvenamą vietą. Pareiškėjai mano, jog iš A. V. turėtų būti priteista pareiškėjų naudai neturtinės žalos atlyginimo atitinkamai – 20 000,00 Lt V. P. ir 3000,00 Lt A. P..
Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu. Jų įsitikinimu, R. V. kaip tik ir buvo pagrindinis iniciatorius pastatyti priestatą ir jame įsirengti krosnį. Taip pat manytina, jog baudžiamosios bylos metu buvo visiškai nustatyta, jog R. V. įsigijo ir panaudojo priestato, kuriame vėliau buvo įrengta krosnis, nuo kurios kilo aptariamas gaisras, statybai medžiagas, bei tą pastatą pats statė. Teismo metu nustatyta, jog aptariamo priestato sienos buvo pastatytos iš geležinkeliui tiesti naudojamų medinių pabėgių („špalų“), kuriuos įsigijo R. V.. Įvertinant A. V. amžių ir sveikatos būklę yra akivaizdu, jog jis to priestato statyti negalėjo fiziškai. Plytas krosniai ir dūmtraukiui bei cementą krosnies mūrijimui taip pat įsigijo R. V.. Liudytojas J. P. teisme paliudijo, jog betono maišyklę iš jo skolinosi ir jam grąžino taip pat R. V.. Pareiškėjų įsitikinimu, būtent R. V. inicijavo priestato ir krosnies statybą, visą tą darbą atliko bei įsigijo visas reikiamas medžiagas savo tikslui įgyvendinti. Teigtina, jog R. V., veikdamas kaip savininkas, įsirengė krosnį ir dūmtraukį, neatitinkantį priešgaisrinės apsaugos reikalavimų ir dėl to kilo gaisras. Konstatuotinas specialių elgesio taisyklių pažeidimas. Nors R. V. ir nėra tas asmuo, kuris privalo pagal savo darbines pareigas, užtikrinti, kad būtų laikomasi specialių saugumo taisyklių, tačiau būdamas pakaltinamas, sveiko proto, turintis gyvenimiškos ir darbinės patirties asmuo, privalo žinoti, jog tapusi nevaldoma ugnis yra pavojinga, todėl visi įtaisai, įrenginiai, priemonės ir kt., kurie susiję su ugnimi, yra reglamentuojami tam tikrų taisyklių. Dėl krosnies įrengimo, R. V. taip pat privalėjo pasikonsultuoti su atitinkamos srities specialistais ir sužinoti esamus reikalavimus. Ši pareiga turėtų kilti bent iš to, jog R. V. gyvena ir veda bendrą ūki kartu su tėvu A. V., jam (A. V.) priklausančiame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Lentvaryje. Tačiau R. V. ir A. V. krosnį įsirenginėjo remdamiesi tik savo patirtimi. Akivaizdu, jog taisyklių, susijusių su viena pavojingiausių stichijų (ugnimi) nežinojimas, niekaip negali atleisti nuo atsakomybės už tokių specialių saugumo taisyklių pažeidimo, t. y, R. V. padaryta nusikalstama veika turėtų būti taip pat kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. ir už tai R. V. turi būti patrauktas atsakomybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklaustas specialistas M. D., kuris parodė, kad yra prisiekęs teismo ekspertas, tačiau tuo metu atliko kitas pareigas. Jau buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir savo išvadą bei parodymus palaiko. Aplinkybių, kurias nuteistasis A. V. nurodo dėl vėjo krypties nežino, byloje turėjo būti meteorologų pažyma. Pagrindinė gaisro priežastis - įkaitęs kieto kuro krosnies dūmtraukis. Tai buvo nustatyta pagal gaisro aplinkybes, liudytojų parodymus. Pirmas žmogus, kuris pastebėjo dūmus, nurodė, kad gaisras prasidėjo V. palėpėje. Didesni degimo požymiai buvo viršutinėje pirmo aukšto dalyje, todėl buvo manoma, kad gaisras prasidėjo nuo antro aukšto. Kur 2011 m. lapkričio 29 d. apžiūros protokole nurodytas didesnis degimas, ten buvo sukrautos malkos ir jos degė ilgiausiai. Kai malkos įsidega, jas užgesinti sunkiausia. Gaisro dieną jis (specialistas) pats matė, kad net užgesinus gaisrą, ta vieta dar degė. Išvada duota, atsižvelgiant į tuo metu buvusią vėjo kryptį, įvertinta, kad tą naktį buvo stiprus vėjas. Vėjas buvo iš pietvakarinės pusės į šiaurės rytų pusę. Šiaurės rytinė pusė apdegė labiausiai, nes buvo priešinga vėjo pusė ir ten buvo sukrautos malkos. Dėl gaisro priežasties duota tikėtina išvada dėl to, kad po gaisro dėl sudegusių konstrukcijų negalima visko detaliai atkurti, t. y. grąžinti į pirminę padėtį. Išvada duota pagal išlikusias perdangas ir pertvaras, be to, neaišku ir kas toje palėpėje buvo. Versija, ar gaisras galėjo prasidėti nuo nukentėjusiųjų pusės - buvo tirta, bet padarius tokią prielaidą, išeitų, kad gaisras plito greičiau prieš vėją nei pavėjui, o tai nėra realu, taip niekada nebūna. Vėjas tikrai buvo didelis, nes jei jo nebūtų buvę, tolimesnis pastatas nebūtų nukentėjęs. Kaip vienas iš įrodymų, kad gaisras kilo pas V., galėtų būti ir į įvykio vietą atvykusios gaisro gesinimo technikos išdėstymas tą dieną. Ugniagesių automobiliai visą laiką statomi pavėjui, o šiuo atveju, gaisro metu automobiliai buvo išdėstyti nuo V. namo pusės. Akto jis (specialistas) nepasirašė dėl techninės klaidos, tiesiog pamiršo, tą nurodė ir savo parodymuose pirmosios instancijos teisme. Kadangi net du teismo ekspertai dalyvavo apžiūroje, nežino ar koks nors ekspertas, teismui paskyrus ekspertizę, galėtų pasakyti, kad gaisras plito prieš vėją greičiau nei pavėjui. Ekspertizė atliekama iškeliant įvairias versijas, žiūrima gaisro zona ir tada neįtikėtinos priežastys atmetamos ir paliekama labiausiai tikėtina gaisro priežasties versija. Mano, kad ekspertizė neduos tikslesnės išvados, jis nurodė labiausiai tikėtiną gaisro priežastį. Tą dieną, kai kilo gaisras, jis (specialistas) vyko į įvykio vietą, buvo atlikta pirminė gaisro vietos apžiūra. Ugniagesiai apie gaisro aplinkybes nieko reikšmingo nepasakė. Byloje esančios 9 fotolentelės, viršutinėje nuotraukoje pavaizduotas V.namas. Matyti, kad tarp priestato ir pagrindinio mūrinio pastato yra mūrinė siena, šalia kurios - dūmtraukis, viskas, kas yra ant mūrinės sienos - tai perdanga. Perdanga apdegusi, bet ji išlikusi, todėl atstumus nuo perdangos iki dūmtraukio buvo galima nustatyti. Galimi du gaisro židinio nustatymo būdai: kai yra galimybė nustatyti tikslią vietą, o kai tikslaus taško negalima nustatyti, tada nustatoma gaisro židinio zona. Šiuo atveju, nebuvo įmanoma nustatyti gaisro taško, todėl nustatyta gaisro židinio zona, į kurią įėjo gaisro židinio taškas. Visa V. priestato palėpė ir buvo gaisro židinio zona. Atstumo tarp dūmtraukio ir medinės stogo konstrukcijos nebuvo galima nustatyti, nes stogas sudegė, bet atstumą tarp perdengimo konstrukcijų ir dūmtraukio jie nustatė. Dūmtraukis negali liestis su degiomis konstrukcijomis. Yra nustatyta, kad tarp dūmtraukio ir degių medžiagų turi būti padaryta atitinkamo storio perskyra, tai yra atstumas nuo dūmtraukio vidinės sienutės iki degių medžiagų, kuris turi būti užsandarintas nedegiomis medžiagomis. Šiuo atveju, atstumas buvo mažesnis už reikalaujamą, tai yra mažesnis nei 38 cm. Ten kur kaminas kerta stogą, turi būti tarp dūmtraukio ne mažesnis, kaip 13 cm atstumas. Dūmtraukis negali būti mūrijamas iš silikatinių plytų, nes tokios plytos neatitinka dūmtraukiams keliamų reikalavimų. Negali atsakyti ar tarp pačių plytų gali būti nesandarumas. Versija, kad gaisras būtų kilęs nuo P. malkinėje buvusios lemputės nebuvo tiriama. Viena pusė sakė, kad buvo lemputė, kita, kad nebuvo, be to, neišliko jokių laidų liekanų. Jei tie laidai buvo variniai, tai neįtikėtina, kad jie galėjo visai sudegti.
Teismo posėdžio metu nuteistasis A. V., išteisintasis R. V. ir gynėja Emma Domajeva prašė A. V. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusieji V. ir A. P., jų atstovas advokatas Vilhelmas Keliuotis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiųjų V. ir A. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).
Kaip matyti iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentų, jame nesutinkama su nuteistojo ir išteisintojo veikos kvalifikacija, R. V. išteisinimu bei priteistos neturtinės žalos dydžiu.
Nepagrįstu laikytinas nukentėjusiųjų apeliacinio skundo motyvas, neva A. V. ir R. V. veikos turėtų būti kvalifikuojamos pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. Šioje Lietuvos Respublikos BK 188 straipsnio dalyje numatyta atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Baudžiamosios teisės doktrinoje laikoma, kad teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo subjektais gali būti: a) įmonių, įstaigų ar organizacijų vadovai, jeigu jie nevykdo ar neužtikrina specialių elgesio saugumo taisyklių laikymąsi (pvz., įmonių savininkai, jų vadovai, pavaduotojai, jeigu statutuose, nuostatuose, įstatuose, pareigybinėse instrukcijose jiems nustatyta pareiga užtikrinti šių taisyklių laikymąsi); b) asmenys, kurie pagal specialų pavedimą turi pareigą vykdyti ar užtikrinti specialių elgesio saugumo taisyklių reikalavimų laikymąsi (pvz., specialistai, padalinių vadovai, kuriems pavesta vadovauti struktūriniams padaliniams ir kartu jie yra įgalioti užtikrinti specialių elgesio saugumo taisyklių laikymąsi); c) asmenys, atsakingi už specialių elgesio saugumo taisyklių vykdymą, atliekant jiems priskirtą darbą (pvz., specialūs subjektai, kurie įdarbinti įmonėse, įstaigose, organizacijose atlieka savo darbą, arba asmenys dirbantys tą darbą savo iniciatyva); d) juridinis asmuo, jeigu minėtuose a ir b punktuose nurodyti fiziniai asmenys, veikdami individualiai arba jo vardu, nusikalstamą veiką padarė to juridinio asmens naudai arba interesais. Pažymėtina, kad nei A. V., nei R. V. neatitinka nė vieno iš nurodytų reikalavimų, taigi, negali būti Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektais.
Nesutiktina ir su nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta, kad spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Turi būti užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Kaip matyti iš Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, nurodytas aplinkybes įvertino, tačiau smulkiau jų nedetalizavo. Vis dėlto, tai nelaikytina pagrindu keisti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį. Nors apeliantai ir patyrė neigiamus išgyvenimus dėl turto netekimo, nusikalstama veika jų sveikatai žymi neatitaisoma žala nebuvo padaryta, tuo tarpu, prarastas materialines vertybes bent iš dalies galima atkurti. A. V. padarė neatsargų nusikaltimą, jo materialinė padėtis nėra gera, vienintelės jo pajamos yra gaunama pensija, be to, jis jau sulaukęs garbingo amžiaus, gaisro metu sudegė ir jam priklausantis turtas, iš jo priteistas ir ganėtinai didelis turtinės žalos atlyginimas. Taigi, apeliantų prašomi priteisti neturtinės žalos dydžiai taptų jam nepakeliama našta, o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principų reikalavimams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantams V. ir A. P. priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.
Kolegija konstatuoja, kad R. V. dėl jam inkriminuotos Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismo išteisintas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji išteisintojo kaltę iš esmės įrodinėja tik savo subjektyviu įsitikinimu, kad jis, kaip asmuo vedęs su tėvu bendrą ūkį ir statęs priestatą, kuriame kilo gaisras, taip pat turėtų būti nuteistas. Tokie argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad gaisro kilimo priežastis buvo netinkamai įrengtas dūmtraukis, o ne iš pabėgių pastatytas priestatas. Tai, kad R. V. įsigijo medžiagas ir įrankius krosnies ir dūmtraukio mūrijimui jo kaltės neįrodo. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog R. V. įrenginėjo tėvui nuosavybės teise priklausančio namo priestate dūmtraukį bei krosnį, tą nurodė daręs A. V.. Jokia kita baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtina R. V. kaltės, o apeliaciniame skunde nenurodyti jokie kiti galimi jo kaltės įrodymai. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir pilnai atmetamas.
Savo apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. veikos padarymo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, priteistos turtinės žalos dydžiu, mano, kad teismas turėjo vadovautis ultima ratio principu ir jo atžvilgiu netaikyti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliantas kaip vieną iš kertinių savo skundo argumentų nurodo, jog nebuvo atlikta gaisro priežasčių tyrimo ekspertizė, o specialistai nustatė tik tikėtiną, bet ne tikslią gaisro priežastį. Su šiuo skundo argumentu nesutiktina. Lietuvos Respublikos BPK 208 str. numato, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Ekspertizė skiriama tais atvejais, kai objektų tyrimo metu objektai gali būti sunaikinti, sugadinti arba pakeisti taip, kad vėliau nebus galima atlikti jų pakartotinio tyrimo, arba kai atlikto tyrimo rezultatai prieštarauja kitai ikiteisminio tyrimo medžiagai. Nors apeliacinės instancijos teisme buvo svarstoma galimybė skirti gaisro priežasties nustatymo ekspertizę, įvertinus byloje surinktą medžiagą bei specialisto apeliacinės instancijos teisme gautus paaiškinimus, konstatuotina, kad prieštaravimų, kurių pašalinimui būtų reikalingas papildomas specialus tyrimas byloje nėra, be to skirti ekspertizę netikslinga dar ir dėl to, jog remiantis specialisto paaiškinimais, tikimybė gauti kategorišką, o ne tikėtiną gaisro priežasties konstatavimą yra neįmanoma. Nustatant reikšmingas įvykio aplinkybes, naudotasi specialiomis žiniomis, t. y. įvykio vietos apžiūrą atliko Trakų PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektoriai, kurie buvo apklausti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, gauti rašytiniai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro Ekspertizių skyriaus M. D. paaiškinimai. Dėl to galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis. Nagrinėjamu atveju, ekspertizės skyrimas būtų perteklinis procesinis veiksmas, pažeistų protingumo, operatyvumo bei ekonomiškumo principų reikalavimus. Be to, nuteistojo kaltė įrodyta kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nors nebuvo nustatyta tiksli gaisro židinio vieta, tačiau nustatyta gaisro židinio zona ir ji yra nuteistajam A. V. nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Lentvaryje, Nr. 1 ir Nr. 2 palėpėje, šalia dūmtraukio įrengimo vietos. Tą patvirtina byloje esantys apžiūros protokolai, fotolentelės, schemos (t. 1, b. l. 41-69). Be to, pirmoji pamačiusi gaisrą liudytoja J. D. taip pat nurodė, kad 2011 metų rudenį, grįžusi iš darbo, pamatė A. V. namo palėpės langelyje nedidelę liepsną, po to ugnis prasiplėtė, todėl ji supratusi, kad pastate kažkas dega, tuojau pat iškvietė gaisrininkus. Pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir savo rašytiniame paaiškinime, duotame iš karto po įvykio (t. 1, b. l.), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos parodymais apie gaisro pradžią. Kiti liudytojai kaip gaisro židinį taip pat nurodė nuteistojo namo stogą.
Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad nebuvo galima išmatuoti atstumų iki stogo perdangos konstrukcijų. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. D. paaiškino, kad iš byloje esančios 9 fotolentelės viršutinėje nuotraukoje pavaizduoto V. namo vaizdo (t. 1, b. l. 67) matyti, kad tarp priestato ir pagrindinio mūrinio pastato yra mūrinė siena, šalia kurios - dūmtraukis, viskas, kas yra ant mūrinės sienos - tai perdanga. Be to, nei specialistas M. J., nei A. Č. nenurodė, kad buvo visiškai sudegę medinės perdengimo konstrukcijos. Kaip matyti iš minėtų asmenų parodymų, tik M. J. nurodė, kad nebuvo galimybės nustatyti atstumo tarp dūmtraukio ir stogo konstrukcijų, nes stogas (ne perdangos) buvo visiškai sudegęs. Akcentuotina, jog minėtas liudytojas taip pat nurodė, ką patvirtina ir 9 fotolentelės viršutinėje nuotrauka, kad buvo likę dalis gegnių, ir pagal tai taip pat matuoti atstumai (t. 2, b. l. 112-114). Nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas Taisyklių 4.15 p,. nes neva minėtas taisyklių punktas yra taikytinas tik tuomet, kai degios namo konstrukcijos liečiasi su krosnimis ar dūmtraukiais. Apeliantas netinkamai aiškina normos prasmę, nes pagal ją, nuo bet kokių degių pastato konstrukcijų ir dūmtraukio turi būti 38 mm atstumas. Šio reikalavimo A. V., mūrydamas dūmtraukį, nesilaikė.
Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos į bylą pateikta informacija, kad 2011 m. lapkričio 25 d., t. y. gaisro kilimo dieną gaisro kilimo vietoje buvo pietų vėjo kryptis (t. 2, b. l. 69), o tuo tarpu PGT 2012 m. rugpjūčio 6 d. atsakymuose į 2012 m. liepos 9 d. nuteistojo atstovo klausimus (t. 1, b. l. 191-193) nurodyta šiaurės-rytų vėjo kryptis. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu specialistas M. D. paaiškino, kad gaisto metu vėjas buvo iš prietvakarinės pusės į šiaurės rytų pusę, kas iš esmės atitinka Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. sausio 25 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 69) nurodytą vėjo kryptį – pietų vėją. Be to pažymėtina ir tai, kad nurodytame Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos rašte yra nurodyta informacija fiksuota ne įvykio vietoje, o Lentvariui artimiausioje Vilniaus meteorologijos stotyje, esančioje Trakų Vokėje, taigi, vienareikšmiškai vadovautis gauta informacija nėra pagrindo, nes vėjo kryptį gali įtakoti reljefo ir pastatų užstatymo ypatumai. Dėl to pačiais reikšmingiausiais laikytini gaisrą mačiusių ir įvykio vietoje buvusių liudytojų bei įvykio vietos apžiūrą atlikusių pareigūnų parodymai apie gaisro metu buvusią vėjo kryptį. Akcentuotina, jog bylos nagrinėjimo metu apklausti specialistai nurodė, kad gaisro metu vėjo kryptis buvo į nukentėjusiųjų pastato pusę, tą patvirtino ir byloje apklausti liudytojai I. L., J. D., J. P., A. T., N. K., M. G., tą nurodė ir nukentėjusieji. Netikėti minėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie atitinka ir apžiūros protokoluose nurodytas aplinkybes. Be to, dalis liudytojų patvirtino, kad ugniagesiai gaisro privažiavo gesinti iš nuteistojo namo pusės, o atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto specialisto paaiškinimus, tai leidžia daryti išvadą, kad ugniagesiai automobilį pasistatė pavėjui.
Pažymėtina, kad nuteistojo sūnaus R. V. iškelta gynybinė versija, neva gaisras kilo nukentėjusiųjų malkinėje, galimai nuo elektros lemputės, yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Be išteisintojo ir nuteistojo, šią aplinkybę nurodė tik liudytoja A. K., nors patys nukentėjusieji neigė nurodytą faktą. Akcentuotina, kad liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kur buvo įrengta minėta lemputė, be to ji yra A. V. ir R. V. pažįstama, nurodė, kad iš nuteistojo nuomojasi žemės sklypą. Dėl to jos parodymai vertintini kritiškai. Be to, versijos, kad gaisras kilo nukentėjusiųjų malkinėje, nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga ir liudytojų parodymai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad gaisras kilo A. V. priklausančio namo priestato (duomenys neskelbtini) Nr. 1 ir Nr. 2 palėpėje, jokių objektyvių įrodymų, t. y. nesudegusių varinių laido dalių, kurie leistų konstatuoti, jog malkinėje buvo įrengta elektros instaliacija, byloje nėra. Bylos nagrinėjimo metu specialistai davė logiškus paaiškinimus, kodėl didžiausi degimai buvo aptikti šiaurrytiniame priestato kampe ir rytinėje sienoje, t. y. ten, kur buvo sukrautos nukentėjusiųjų malkos. Viso proceso metu buvo aiškinta, kad malkos turi savybę įsidegus ilgai degti. Nors liudytojai D. U. bei V. D. nurodė matę kaip ugnis veržiasi iš tarpo tarp nukentėjusiųjų malkinės ir nuteistojo priestato, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad gaisras kilo malkinėje. V. D. parodė, kad kai atvyko į gaisro vietą, liepsna degė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo namų. Taigi, šis liudytojas gaisro pradžios nematė kaip ir liudytojas D. U.. Be to, minėtas liudytojas yra nuteistojo anūkas, taigi, laikytinas suinteresuotu bylos baigtimi. Jo parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams bei rašytinei bylos medžiagai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įrodyta, kad nuteistasis įsirengė dūmtraukį, neatitinkantį priešgaisrinės apsaugos reikalavimų ir dėl to kilo gaisras, kurio metu nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala. Tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nes būtent Taisyklių nesilaikymas įrengiant dūmtraukį lėmė gaisro, kurio metu buvo padaryta žala nukentėjusiesiems, kilimą. Vadovaujantis bylos medžiaga, liudytojų bei paties nuteistojo parodymais įrodyta, kad dūmtraukį, vadovaudamasis savo subjektyvia patirtimi, o ne Taisyklių reikalavimais, įrengė pats nuteistasis. Atlikdamas tokius veiksmus, jis nenumatė, kad dėl jo veikimo, t. y. Taisyklių reikalavimų nesilaikymo, gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, tačiau pagal savo gyvenimišką bei darbinę patirtį (kaip teisingas, sąžiningas ir protingas asmuo) galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. V. nėra asmuo, pagal savo darbines pareigas privalantis užtikrinti, kad būtų laikomasi specialių saugumo taisyklių, nes jeigu jis būtų tokiu asmeniu, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 2 d.
Pažymėtina, kad didelės žalos kriterijus yra vertinamojo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiesiems nusikalstama veika buvo padaryta didelė žala. Buvo sunaikintas ne tik nukentėjusiųjų pastatas, kuriame jie gyveno, bet ir prabangus automobilis, taigi padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Nukentėjusysis V. P. jam padarytą turtinę žalą įvertino 161 420,00 Lt, ir šį reikalavimą pagrindė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta nekilnojamojo turto ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Nors apeliantas nurodo, kad VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta pastato vertė yra tik 24 400,00 Lt, tačiau kaip matyti iš minėto dokumento, ši vertė buvo nustatyta 2007 metais, o 2011 m. birželio 13 d. nustatyta pastato vertė yra 96 764,00 Lt. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam V. P. padarytos turtinės žalos dydį, pagrįstai vadovavosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos nekilnojamojo turto ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis. Vis dėlto, nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertintina tai, kad sudegusio pastato paskirtis – ūkio pastatas, o nukentėjusysis jame buvo įsirengęs gyvenamąsias patalpas, t. y. pastatą naudojo ne pagal jo paskirtį, kas ir nulėmė didesnės turtinės žalos atsiradimą. Nukentėjusysis pats savo rizika laikė malkas, kurios laikytinos degiu kuru, sukrautas prie anksčiau minėto pastato, neizoliuotas nedegia medžiaga, taigi, taip pat elgėsi rizikingai. Jis nesiėmė jokių veiksmų, kad patrauktų malkas toliau nuo tvoros ir nuteistojo priestato, kai šis buvo pastatytas. Įvertinus rizikingą ir paties V. P. elgesį, jam priteistinos turtinės žalos dydis yra mažintinas iki VĮ „Registrų centras“ 2011 m. birželio 13 d. nustatytos pastato atkuriamosios vertės – 96 764,00 Lt.
Lietuvos A. T. yra konstatavęs, kad teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Netikslus ieškinio pareiškimo turinio suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas apsunkina bylos parengimą teisminiam nagrinėjimui, atsakovas laiku nesusipažįsta su konkrečiais ieškovo reikalavimais ir dėl to kartais atidedamas bylos nagrinėjimas arba ieškinys paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos A. T. 2008 m. liepos 3 d. teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, gaisro metu sudegė nukentėjusiajam A. P. priklausantis automobilis „BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Nukentėjusysis tokią reikalavimo sumą grindė tuo, kad automobilio rinkos kaina, vadovaujantis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenimis buvo 77 500,00 Lt, be to, automobilyje keli mėnesiai iki įvykio, buvo įrengta dujinė įranga už 3 700,00 Lt. Po gaisro automobilio likučiai buvo parduoti už 10 000,00 Lt. Taigi, atėmus nurodytas sumas iš įvykio dieną buvusios automobilio vertės, nukentėjusysis nurodė 71 200,00 Lt jam padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyto dydžio suma buvo priteista nepagrįstai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. P. nurodė, kad minėtą automobilį įsigijo už 55 000,00 Lt ir pats susiremontavo, nes automobilis buvo daužtas. Taigi, realiai nukentėjusiajam buvo padaryta 55 000,00 Lt dydžio turtinė žala, nes jokių dokumentų, išskyrus tai, kad automobilis 2011 m. rugpjūčio 9 d. buvo techniškai tvarkingas ir tą dieną pirmą kartą registruotas Lietuvos Respublikoje, įrodančių kitas nukentėjusiojo patirtas išlaidas, tame tarpe ir išlaidas automobilio remontui, dujų įrangos montavimui, byloje nepateikta (t. 1, b. l. 10-11). Kaip matyti iš bylos medžiagos, po gaisro automobilis buvo parduotas už 10 000,00 Lt (t. 1, b. l. 12), taigi, nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos dydis mažintinas šia suma - iki 45 000,00 Lt. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad nuteistojo apeliacinis skundas dalyje dėl civilinio ieškinio dydžio tenkintinas iš dalies, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p,)..
Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir baudžiamosios atsakomybės taikymas nuteistojo atžvilgiu, nagrinėjamu atveju, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.
Neabejotina, kad ugnis ir su ja susiję prietaisai, statiniai ar įrenginiai yra laikytini padidinto pavojaus šaltiniais. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei jį lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose taip pat Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatyme yra numatyta pareiga tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims laikytis juose numatytų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. Nurodytų reikalavimų nesilaikymas gali sukelti neatitaisomus padarinius, tarp jų ne tik turto sugadinimą, bet ir žmonių gyvybių netekimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo namai yra gyvenvietėje, taigi, jis privalėjo pasirūpinti, kad jo statoma krosnis ir dūmtraukis atitiktų Taisyklių reikalavimus. Tačiau nuteistasis pažeidė Taisyklių 4.12, 4.15 ir 4.23 nuostatas, įsirengė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius dūmtraukį bei krosnį, dėl ko kilo gaisras, sąlygojęs jo paties ir kaimynų didelės vertės turto sugadinimą. Tik atsitiktinumo dėka įvykis nesibaigė tragiškai, nes žmonių aukų ir sveikatos sutrikdymų pavyko išvengti. Tačiau nukentėjusieji buvo palikti be pastogės, jiems padaryta žala atitinka didelės žalos kriterijus, nes jau vien gaisro metu sudegusio automobilio įgijimo vertė viršija įstatyme numatytą didelės žalos ribą, o juk sudegė ir nukentėjusiųjų pastatas, kuriame jie buvo įsirengę gyvenamąsias patalpas su visais jame buvusiais daiktais. Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos baudžiamojo proceso įstatymas suteikta nukentėjusiesiems ir, nagrinėjamu atveju, jie šia teise pasinaudojo. Be to, nukentėjusieji viso proceso metu siekė griežčiausios bausmės nuteistajam, kas rodo, jog jų pagrindinis tikslas nebuvo vien tik gauti žalos atlyginimą, bet ir nubausti kaltą asmenį. Bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino, kad nuteistojo veika visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, o jo kaltė įrodyta. Nors apeliantas skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-262/2011, pažymėtina, kad šioje nutartyje nurodytos kitos nei Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ir jų faktinės aplinkybės, kurios kardinaliai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės bylos 2K-453/2011, 2K-162/2009). Taigi, apeliaciniame skunde nurodyta praktika nelaikytina precedentu. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad baudžiamoji atsakomybė A. V. atžvilgiu pritaikyta pagrįstai, nes jo veika peržengė civiliniais įstatymais reguliuojamų santykių ribą.
Apeliacinės instancijos teisme tiek nukentėjusieji tiek nuteistasis prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas netenkintas, o nuteistasis pagal Lietuvos Respublikos BK 188 str. 1 d. išteisintas nebuvo, taigi bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos nė vienai šaliai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.
nutaria:
nukentėjusiųjų V. P. ir A. P. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti.
Priteisti iš A. V. V. P. naudai 96 764,00 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis litus) turtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš A. V. A. P. naudai 45 000,00 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius litų) turtinės žalos atlyginimo.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.