Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-03 · Administracinė byla Nr. I-2726-208/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-03
Bylos Nr.
I-2726-208/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00695-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2726-208/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00695-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškina, kad nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameros nuolat buvo perpildytos, trūko oro, kamerose nuolat buvo drėgna ir šalta, tamsu. Skundžiasi, kad asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, be to, su juo netinkamai elgėsi pareigūnai, nuolat jį provokuodavo. Taip pat visą laiką buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė kančias ir pažeminimą.

Šalies argumentai

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 10–17).

Nurodo, kad vadovaujasi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 2010), nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 2015) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, todėl stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Paaiškina, kad nuolat atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visose kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, o karšto vandens tiekimas į kameras teisės aktais nėra numatytas. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Teigia, kad atvykus į laisvės atėmimo vietą privalomai atliekama asmens krata. Priėmimo punkte, kuriame atliekami kratos veiksmai, nuolat palaikoma sanitarinė švara. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Už dokumentų kopijų parengimo prašo priteisti 1,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

EŽTT savo naujausioje teisminėje praktikoje pripažino, kad, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. Šio teismo praktikoje suformuoti principai ir standartai, taikomi vertinant kalėjimo perpildymą, yra susiję su šiais aspektais: būtino minimalaus ploto klausimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; ar tai, kad asmeniui tenkanti erdvė neatitinka minimalaus ploto reikalavimo, sukuria prezumpciją ar savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis; ir kokie veiksniai, jei tokių yra, galėtų kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą (EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 10) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 7 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė nuo 3,69 kv. m iki 11,57 kv. m, išskyrus laikotarpius nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 29 d., nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. kovo 7 d., kai pareiškėjui teko 2,61 kv. m. Įvertinus tai, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo pažeistas (iš viso: 9 paras), konstatuotina, kad pareiškėjo keliami skundo reikalavimai dėl perpildytų kamerų ir ploto trūkumo jose yra pagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo drėgna, šalta.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 2010) 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

Įvertinus byloje esančius patikrinimo aktus (b. l. 28–38), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų teismui nėra pateikta.

Iš teismui pateiktos sutarties matyti, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 36–39). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Pareiškėjas teigia, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013). Tačiau vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis (b. l. 26). Taigi teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl kalinimo su rūkančiaisiais kamerose yra neįrodyti.

Pareiškėjo teiginiai dėl priėmimo punktuose, kuriuose atliekami asmens kratos veiksmai, nepalaikomos sanitarinės švaros, yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės į bylą pateiktų įrodymų.

Taip pat pareiškėjas tvirtina, kad su juo netinkamai elgėsi pareigūnai, tačiau nedetalizuoja, kuo pasireiškė toks pareigūnų elgesys ir ar kreipėsi dėl tokių veiksmų į įstaigos administraciją. Įvertinus tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pareigūnų elgesio ir provokacijų laikytini nepagrįstais. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu šiais pažeidimais nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko 9 paras, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 100,00 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo M. L. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius