Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-07 · Administracinė byla Nr. A-556-256-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-07
Bylos Nr.
A-556-256-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
J. D., A. D.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Vilma Gečaitė
Kategorijos
  • 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 - 256/2011Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.3; 9.8.1; 9.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjams J. D., A. D.,pareiškėjų atstovams advokatams Vilmai Gečaitei, Pranui Makauskui,atsakovo atstovui Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir J. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. D. ir J. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (T 1, b. l. 3-16), prašydami panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. vasario 21 d. sprendimą „Dėl A. D. 2008 m. gruodžio 15 d. skundo“ Nr. S-46(7-331/2008) ir 2009 m. vasario 21 d. sprendimą „Dėl J. D. 2008 m. gruodžio 15 d. skundo“ Nr. S-47(7-332/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 68-274 ir 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 68-275, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-228 ir 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-229. Taip pat pareiškėjai prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nesutiko su mokesčių administratorių išvadomis dėl jų vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos priskyrimo prie individualios veiklos. Paaiškino, kad 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė akcinei bendrovei „Hanner“ (toliau – ir AB „Hanner) pareiškėjui A. D. (toliau – ir pareiškėjas) asmeninės nuosavybės teise priklausiusius tris sandėlius ir du ūkinius pastatus, taip pat 9 (iš 16 suskirstytų) žemės sklypus, priklausiusius pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, esančius (duomenys neskelbtini), už 5 375 765 Lt. Pareiškėja J. D. (toliau – ir pareiškėja) 2007 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartimi padovanojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėtą ½ dalį trijų žemės sklypų savo sutuoktiniui (pareiškėjui), kuris tris minėtus žemės sklypus 2007 m. rugpjūčio 13 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo tėvui A. D. A. D. 2007 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi vieną iš trijų dovanotų žemės sklypų, t. y. 0,0806 ha žemės sklypą pardavė V. S. už 326 590 Lt. Rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 2 straipsnio 7 dalimi ir aiškino, kad nesant nors vieno šioje teisės normoje nurodyto požymio, gyventojo veiklos negalima pripažinti individualia veikla. Pažymėjo, kad pareiškėjų veikloje nebuvo nei vieno iš individualios veiklos požymio, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą. Teigė, jog Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų veikla nuo pat pradžių (jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) buvo vykdoma, turint tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Paaiškino, kad pareiškėjas tris sandėlius ir du ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), iš uždarosios akcinės bendrovės „Saneta“ (toliau – ir UAB „Saneta) įgijo 1995 m. rugsėjo 29 d., o pastatus pardavė tik 2005 m. balandžio 8 d. Pareiškėjai pastebėjo, kad GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu įtvirtinta nuostata, kad nėra apmokestinami sandoriai, jeigu nuo nekilnojamojo turto įgijimo dienos praėjo daugiau kaip trys metai. Taigi ir įstatymas pripažįsta, kad trys metai - tai laikotarpis, kuriam suėjus, galima teigti, jog gyventojas įsigijo turtą, neturėdamas tikslo gauti ekonominės naudos parduodamas šį turtą. Tas faktas, kad pareiškėjas ginčo statinius buvo perdavęs neatlygintinai naudotis uždarajai akcinei bendrovei „Dosanta“ (toliau – ir UAB „Dosanta“), nepatvirtino aplinkybės, kad įsigydamas šį nekilnojamąjį turtą jis turėjo tikslą ateityje jį parduoti. Mokestinių ginčų komisija sprendime nemotyvavo, kokia kita forma pareiškėjas galėjo gauti ekonominę naudą, nors teigė, kad tokia nauda galėjo būti gauta ir kita nei pinigine forma. Tokiu būdu buvo pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnis. Dėl žemės sklypo įsigijimo tikslo pažymėjo, kad pareiškėjas įsigijo 21 122 kv.m ploto žemės sklypo dalį po jam asmenine nuosavybe priklausančiais pastatais, esančiais Santariškių g. 17, Vilniuje, tik todėl, kad pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą tvarką atsirado galimybė išsipirkti nuomojamą valstybinę žemę po įsigytais pastatais. Pareiškėjas, 1999 m. lapkričio 11 d. sudarydamas šio sklypo nuomos sutartį, neturėjo galimybės sklypą išsipirkti iš valstybės, kadangi tuo metu neturėjo pakankamai lėšų. Pareiškėjas sklypą išpirko tik 2004 m. kovo 8 d., atsiradus finansinėms galimybėms. Pareiškėjas siekė, kad sklypo neįsigytų kiti asmenys, ir, kad nekiltų sunkumų dėl naudojimosi žemės sklypu šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusių pastatų. Be to, nuomos sutartyje buvo numatyta, kad žemės nuoma gali didėti, todėl pareiškėjo interesus labiau atitiko galimybė išsipirkti, o ne nuomotis valstybinės žemės sklypą. Paaiškino, kad 2004 m. kovo 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią pareiškėjas nuosavybės teise įsigijo 21 122 kv.m ploto žemės sklypo dalį, buvo numatyta, jog už parduodamą sklypą pareiškėjas atsiskaitys per 5 metus. Pareiškėjas neketino tą sklypą greitai parduoti. Pareiškėjai su nekilnojamojo turto pirkėju AB „Hanner“ preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį sudarė tik 2005 m. sausio 14 d., o pagrindinę – 2005 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus metams po to, kai pareiškėjas nupirko žemės sklypą iš valstybės, ir dešimt metų po to, kai pareiškėjas nuosavybės teise įgijo šiame sklype esančius statinius. Paaiškino, kad nepagrįsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo argumentai, kad pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų parduoti iš valstybės įsigytą 21 122 kv.m ploto žemės sklypą, kadangi pareiškėjų prašymu Vilniaus apskrities viršininkas pagal 2005 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. 2.3-1966-01 šį žemės sklypą padalijo į 16 žemės sklypų, o atidalijus žemės sklypus, po kelių dienų, 2005 m. balandžio 8 d. pardavė sklypus AB „Hanner“. Pažymėjo, kad ne pareiškėjas stengėsi parduoti, o AB „Hanner“ aktyviai stengėsi įsigyti ginčo objektu esančią žemės sklypo dalį ir statinius: ne kartą inicijavo derybas, kiekvieną kartą didino kainą. Ta aplinkybė, kad AB „Hanner“ padengė pareiškėjų įsiskolinimą Vilniaus apskrities viršininko administracijai, pareiškėjų nuomone, tik patvirtino, kad jie nevykdė komercinės veiklos, kadangi nebuvo pakankamai savarankiški (neturėjo tam piniginių resursų) ją vykdyti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2008 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1365/2008. Aiškino, kad būtent nekilnojamojo turto įsigijimo nuosavybėn, o ne pardavimo momentu, turimas gyventojo tikslas turėjo kertinę reikšmę sprendžiant, ar buvo ekonominės naudos siekimas, kaip vienas iš individualios veiklos požymių. Dėl individualios veiklos tęstinumo paaiškino, kad tokį tęstinumą galima nustatyti tik įvertinus atsikartojančius laike panašius mokesčio mokėtojo veiksmus, tarpusavyje besijungiančius į vieną nuoseklią, kryptingą veiklą (LVAT 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006). Nagrinėjamu atveju sandoris buvo vienkartinis ir atsitiktinis. 2007 m. gegužės 11 d. ir 2007 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjų sudarytos dovanojimo sutartys taip pat buvo atsitiktinės, nesusijusios su 2005 m. balandžio 8 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl jos negalėjo patvirtinti sandorių tęstinumo kaip vieno iš individualios veiklos požymių. Pareiškėjai likusių žemės sklypų parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti neketino. Dėl individualios veiklos savarankiškumo paaiškino, kad pareiškėjų veikla, sudarant 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo savarankiška, nes sklypų padalinimas buvo privaloma pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga ir pareiškėjai patys savo lėšomis nedengė išlaidų, susijusių su šios veiklos vykdymu – tokia veikla buvo finansuojama būsimo pirkėjo lėšomis. Teigė, kad pareiškėjų veikloje apskritai nebuvo individualios veiklos požymių, todėl nebuvo jokio pagrindo gautų pajamų apmokestinti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokomis. Dėl 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi AB „Hanner“ parduoto nekilnojamojo turto vertės paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta 5 pastatų ir 9 žemės sklypų vertė neatitinka rinkos vertės, ir todėl nepagrįstai buvo taikytas MAĮ 69 straipsnis. Pareiškėjai nesutiko su 2007 m. lapkričio 28 d. uždarosios akcinės bendrovės „Impeksservis“ (toliau – ir UAB „Impeksservis“) atlikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita. Tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu (GPM įstatymo 2 straipsnio 20 dalis, Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 33 dalis). Pirkėjas AB „Hanner“ ir pareiškėjai buvo nepriklausomi asmenys, tikroji kaina ir buvo tokia, kurią nurodė sutartyje. Sandorio kaina nebūtinai turi atitikti vertintojų nustatytą rinkos vertę. Nekilnojamojo turto kaina buvo derybų objektas, kurio dydį sąlygojo vienodai abi sandorio šalys. Derybų metu AB „Hanner“ pareiškėjams žadėjo sumokėti visus mokesčius – tiek PVM, kurį turėjo mokėti pareiškėjai, tiek GPM, kurį turėjo išskaityti AB „Hanner“. Dėl GPM atskirai raštu nesitarta, nes šį mokestį mokėti privalėjo AB „Hanner“, tačiau PVM aptartas preliminarioje sutartyje. Šį mokestį mokėti įsipareigojo AB „Hanner“. Kadangi AB „Hanner“ derybų metu įsipareigojo išskaičiuoti ir sumokėti visus pareiškėjams priklausančius mokėti mokesčius, būtent AB „Hanner“ buvo suinteresuota, kad pareiškėjai kuo pigiau parduotų žemę (nuo kurios įgijimo nebuvo praėję trys metai) ir kuo brangiau parduotų pastatus (nuo kurių įgijimo praėjo daugiau nei trys metai). Dėl AB „Hanner“ pareigos išskaičiuoti GPM, rėmėsi GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi. Teigė, kad MAĮ 69 straipsnis tam tikrais atvejais suteikia mokesčių administratoriui teisę koreguoti sandorių kainas, bet ne teisę perkelti šio mokesčio mokėjimo prievolę ir kitaip, nei numato GPM įstatymas, taikyti GPM mokėjimo taisykles. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimu, LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003. Nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija, spręsdama, kuri iš sandorio šalių privalo sumokėti GPM, privalėjo vadovautis imperatyviomis GPM įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, o ne 2005 m. balandžio 8 d. civiline sutartimi. Nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos nurodyta aplinkybe, kad AB „Hanner“ įsigijo pastatus, turėdama tikslą juos nugriauti, ir tai turėjo įtakos turto kainai. Teigė, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai vadovavosi L. Š. paaiškinimais, jog pastatų ir žemės sklypo kainą nustatė pareiškėjai. Dėl UAB „Impeksservis“ ataskaitos vertinimo paaiškino, kad VĮ Registrų centro ir ataskaitoje vieno aro kainos įvertinimas yra labai prieštaringas. VĮ Registrų centro 2005 m. sausio 5 d. duomenimis ši kaina – 6 150 Lt, o UAB „Impeksservis“ tuo pačiu laikotarpiu – 30 386, 27 Lt. Tai suteikė pagrindą abejoti turto vertinimo įmonės išvadų pagrįstumu ir teisingumu. Paaiškino, kad pareiškėjai žemės kainą nustatė remdamiesi 2004 m. kovo 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl žemės sklypo kainą nustatė tą pačią, už kurią pirko sklypus iš valstybės. Teigė, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, 2007 m. rugpjūčio 13 d. sutartimi padovanodamas tris žemės sklypus savo tėvui A. D., iš kurių vieną 2007 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi tėvas perleido V. S., siekė mokestinės naudos. Mokesčių administratorius, pareiškėjams papildomai priskaičiuodamas PVM, pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 straipsnis, 69 straipsnio 2 dalis). AB „Hanner“, mokėdama PVM už 2005 m. balandžio mėnesį, šia PVM suma nesumažino mokėtino PVM ir pati sumokėjo į biudžetą PVM. Todėl nėra pagrindo antrą kartą reikalauti sumokėti tą patį mokestį į biudžetą, bet yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo PVM baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Rėmėsi LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-355-2004 ir Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Nustačius, kad gyventojo pajamos nelaikytinos pajamomis, gautomis vykdant individualią veiklą, kartu negalėjo būti priskaičiuojamos VSD įmokos. Paaiškino, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai bei buvo padaryti procesiniai pažeidimai mokestinio tyrimo metu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (T 1, b. l. 139-146 ) paaiškino, kad su skundu nesutinka.

Atsakovas rėmėsi individualios veiklos sąvoka, apibrėžta GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Pažymėjo, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą. Paaiškino, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pardavimo veiklą. Nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktu numatytą veiklos rūšį. Nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl valstybinės žemės pirkimo, aiškino, kad žemės nuomos sutartis buvo sudaryta 99 metams. Teigė, kad ir žemės sklypo įsigijimo specialus būdas nepaneigia ekonominės naudos siekio jau žemės sklypo įsigijimo momentu. Nesutiko ir su teiginiais dėl žemės pirkimo išsimokėtinai, nes faktiškai pareiškėjas nepraėjus nei metams sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (2001 m. gegužės 4 d. subnuomos sutartis su UAB „Dosanta“), kurios patvirtino, kad dar prieš įsigydamas ginčo žemės sklypą nuosavybėn, pareiškėjas naudojo jį ekonominei naudai gauti, kuri nebūtinai pasireiškia pajamų pinigine išraiška gavimu. Tai, kad pareiškėjai žemę pirko, turėdami iš anksto suplanuotą tikslą ją parduoti, patvirtino V. S. 2008 m. balandžio 4 d. paaiškinimas. Teigė, kad dar iki sklypo padalijimo pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų dėl dalies sklypo pardavimo. Mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai teigė, kad pareiškėjai 21 122 kv.m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), realiai įsigijo iš lėšų, gautų pagal preliminarią sutartį su AB „Hanner“, t. y. iš lėšų, gautų vykdant komercinę veiklą. Rėmėsi ta aplinkybe, kad pareiškėjų įsigytas sklypas, (duomenys neskelbtini), nebuvo skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, ir to neneigė pareiškėjai. Pareiškėjai, gavę ekonominę naudą iš sklypų pardavimo, vėl įsigijo nekilnojamą turtą. Rėmėsi tuo, kad pareiškėjų gautos pajamos už nekilnojamojo turto pardavimą, yra pagrindinis jų gautų pajamų šaltinis (jų pajamos iš 2005 metų sandorio sudarė 99,99 procentų visų pajamų). Be to, pareiškėjų vykdytų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių tęstinume nustatė, kad pareiškėjai, siekdami išvengti individualios veiklos, kurią vykdant atsirastų prievolė mokėti ne tik GPM, bet ir PVM, įformino trijų žemės sklypų, iš likusių 7 po suskirstymo, dovanojimą pareiškėjo tėvui A. D., todėl vieno iš dovanotų sklypo pardavimo pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjų gautoms pajamoms vykdant individualią veiklą. Nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl veiklos tęstinumo ir dėl 9 žemės sklypų pardavimo vertinimo, kaip vieno sandorio, nes 9 sklypai suformuoti ir įregistruoti registre kaip atskiri objektai. Teigė, kad pareiškėjų veikla buvo savarankiška, nes vykdoma be kitų asmenų valios, parduotas turtas priklausė nuosavybės teise pareiškėjams. Nurodė, kad tai, jog už sklypų padalinimą mokėjo kitas asmuo, nepaneigė veiklos savarankiškumo. Dėl 2005 m. balandžio 8 d. parduoto nekilnojamojo turto vertės rėmėsi GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu. Paaiškino, kad pareiškėjas 1995 m. rugsėjo 29 d. sutartimi iš UAB „Saneta“ įsigijo tris sandėlius ir du ūkinius pastatus už 6 652 Lt, nors inventorizacinis įkainavimas – 118 225 Lt. Tie patys statiniai parduoti AB „Hanner“ 2005 m. balandžio 8 d. už 4 789 426,49 Lt. VĮ Registrų centro nurodyta vidutinė rinkos kaina 2005 m. – 159 100 Lt, t. y. pastatai parduoti 30 kartų brangiau nei sutartyje nurodyta vidutinė rinkos kaina. Pagal GPM įstatymą gautos pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Pareiškėjas 2004 m. kovo 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 21122 kv. m ploto žemės sklypo dalį už 817 846 Lt. Sklype suformuota 16 sklypų, 9 iš jų pareiškėjai pardavė ta pačia 2005 m. balandžio 8 d. sutartimi AB „Hanner“ už 586 338,51 Lt. Už sklypų pardavimą gautos pajamos pagal GPM įstatymą yra apmokestinamos pajamos. AB „Hanner“ išskaičiavo ir 2005 m. balandžio 29 d. pervedė 87 951 Lt GPM. Pareiškėjai deklaravo pajamas už sklypų pardavimą ir sumokėtą GPM ir turto įsigijimo kainą, dėl ko susidarė grąžintina iš biudžeto GPM suma abiems po 44 180 Lt. Dėl kainų nustatymo rėmėsi AB „Hanner“ atstovo L. Š. paaiškinimais, jog kainą nustatė pareiškėjai. Paaiškino, kad kainų neatitikimą patvirtino nepriklausomo turto vertintojo UAB „Impeksservis“ išvados. Rėmėsi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir aiškino, kad turto vertinimo ataskaita galioja, kol ji nenuginčyta. Kadangi pareiškėjų gautos pajamos priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad pareigą mokėti GPM turėjo AB „Hanner“. Rėmėsi GPM įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi. Dėl žemės sklypų dovanojimo sutarčių vertinimo pažymėjo, kad buvo sprendžiama dėl individualios veiklos tęstinumo požymio. Nustatyta, kad iš likusių 7 sklypų su trimis buvo atlikti veiksmai, kurių rezultate A. D., pardavęs vieną iš trijų dovanotų jam sklypų, neturėjo pareigos mokėti GPM. Sudarytais per trumpą laikotarpį sandoriais buvo siekiama tik mokestinės naudos. Dėl to buvo pagrindas taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Mokesčių administratorius pagrįstai atkūrė dovanojimo sandorių išdavoje sukurtas aplinkybes ir įrodė, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti tik tam, kad būtų įteisinta didesnė sklypo kaina, o vėliau gautos pajamos būtų neapmokestinamos. Dėl palankesnio GPM tarifo taikymo paaiškino, kad pareiškėjų 2005, 2007 metais gautos individualios veiklos pajamos apmokestintos pareiškėjams palankesniu 15 procentų mokesčio tarifu. Dėl PVM rėmėsi PVM įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 1, 2 dalimis, 32 straipsnio 2 dalimi Paaiškino, kad mokestinio ginčo metu pripažinus, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą, taip pat konstatavo, kad vykdyta veikla atitiko PVM įstatyme įtvirtintus ekonominės veiklos požymius. Todėl pareiškėjai privalėjo pagal 2005 m. balandžio 8 d. sutartį nuo gautų kitos naudojimo paskirties žemės sklypų pardavimo pajamų skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM. Taip pat PVM turėjo būti apskaičiuota ir nuo V. S. parduoto sklypo pajamų. Nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad PVM turėjo mokėti AB „Hanner“, nes pareiškėjai nežinojo pirkėjo tikslų. Paaiškino, kad žemės paskirtis jau rodė, kad žemė skirta statyboms, be to ir žemės pirkėjo pagrindinė veikla patvirtino, kad žemė perkama statybai. Dėl VSD įmokų rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi ir tuo, kad pareiškėjai vertėsi individualia veikla. Nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl atleidimo nuo PVM baudos, nes toks atleidimas galimas tik sumokėjus mokestį. Rėmėsi MAĮ 136 straipsnio 1 dalimi ir Mokestinio tyrimo taisyklėmis. Teigė, kad Mokestinių ginčų komisija teisingai pažymėjo, jog pareiškėjų sąmoningai padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai nėra tolygūs MAĮ 136 straipsnyje įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjams įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas. Atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjams pagrįstai paskirta 30 963 Lt GPM ir 38 949 Lt PVM bauda (ir atitinkamai pareiškėjai). Taip pat teigė, kad delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai ir atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (T 1, b. l. 150).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (T4, b. l. 115-133) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies - panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. S-46(7-331/2008) dalį, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-275 dalis, kuria patvirtintas Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-229 dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžių ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų apskaičiavimo už 2005 metus, ir šioje dalyje perdavė A. D. skundą nagrinėti iš naujo VMI prie FM. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. S-47(7-332/2008) dalį, kuria patvirtinta VMI prie FM 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 68-274 dalis, kuria patvirtintas Inspekcijos 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-228 dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų apskaičiavimo už 2005 metus, ir šioje dalyje perdavė J. D. skundą nagrinėti iš naujo VMI prie FM. Kitus pareiškėjų skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas priteisė iš atsakovo VMI prie FM pareiškėjų naudai 10 Lt teismo išlaidų. Teismas įpareigojo pareiškėjus į teismo specialią sąskaitą (duomenys neskelbtini) įmokėti 8 000 Lt už ekspertizės atlikimą.

Ginčas kilo dėl pareiškėjų 2005 m. sausio 1 d. - 2007 m. gruodžio 31 d. sudarytų sandorių pripažinimo pareiškėjų individualia veikla. Teismas nurodė, kad pareiškėjų veikloje 2005-2007 metais nustatyti visi būtini individualios veiklos požymiai. Dėl to visai nepagrįsti pareiškėjų skundo motyvai ir argumentai, kad jų veikloje nurodytu periodu nebuvo nei vieno individualios veiklos požymio. Pastatų pardavimas tik po 10 metų ir vien tik dėl šio laikotarpio trukmės, nepatvirtina pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad jie nesivertė individualia veikla, kadangi visi šios veiklos požymiai turi būti vertinami visumoje, o ne imant išskaidytais atskirus faktus, tokius kaip laikotarpis, kaip sutarties sąlygos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatos dar nereiškia, kad jokia veikla, susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, negali būti apmokestinta, nes įstatyme nustatyti treji metai, kai įstatymų leidėjas jau pats nustatė, kad ekonominės naudos siekimo būti negali. Taip nėra, nes trejų metų terminas taikomas tokiems sandoriams, kai nėra individualios veiklos požymių visumos, kai asmuo iš tiesų naudojo nekilnojamą turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi trejų metų terminas nėra kriterijus, pagal kurį galima būti patvirtinti ar paneigti ekonominės naudos siekimą, kaip tai teigė skunde pareiškėjai. Pareiškėjams ši norma buvo taikyta, nes įvertinus parduotus objektus realiomis rinkos kainomis, pajamos, gautos pardavus pastatus, kurie įgyti prieš 10 metų, nebuvo apmokestintos GPM. Nepagrįstai pareiškėjai, kalbėdami apie ekonominę naudą ir įrodinėdami jos nebuvimą, aiškino, kad mokesčių administratorius neįrodė, kokios nors naudos siekimą santykiuose su UAB „Dosanta“. Mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija paaiškino šių santykių esmę ir tuo pačiu iš esmės pasisakė, kad akcininkui buvo naudinga suteikti galimybę bendrovei, kurios akcijų jis turi, naudotis tiek pastatais, tiek žeme. Dėl to pareiškėjai nepagrįstai nurodė, kad šioje vietoje pažeistos MAĮ 67 straipsnio nuostatos. Prieš įsigydamas žemę iš valstybės pareiškėjas ją buvo išsinuomojęs 99 metams, po to pareiškėjas pasinaudojo 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 sudaryta galimybe išpirkti sklypą po pastatais. Toks žemės įsigijimo būdas nereiškia, kad pareiškėjas, išpirkdamas žemę, neturėjo tikslo ją parduoti. Pareiškėjo tolimesni veiksmai patvirtino, kad toks tikslas – parduoti – ir buvo vienintelis įsigijimo tikslas, nes kitokių tikslų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas galėjo papildomai turėti ir tokių motyvų, apie kuriuos nurodė skunde – Vyriausybės nutarimu prioritetas buvo skirtas žemės pirkimui, o ne nuomai, atsirado finansinės galimybės išpirkti žemę, bijojo, kad žemės neišpirktų kiti asmenys, kad nekiltų sunkumų naudotis sklypu, galėjo padidėti nuomos mokestis. Tačiau šie pareiškėjo motyvai nepaneigė pagrindinio tikslo, susijusio su tuo, kad ir pastatai ir žemė buvo skirti ekonominei veiklai – prekybai nekilnojamuoju turtu. Bet kuriuo atveju nekilnojamas turtas tik tokiu atveju yra komerciškai patrauklus, kai žemė po pastatais yra to paties savininko nuosavybė, o ne nuomojama, tokiu atveju šie objektai yra ne tik komerciškai patrauklesni, bet didesnė yra ir šių objektų vertė. Juo labiau, kad, kaip paaiškėjo, AB „Hanner“ nupirkus nekilnojamąjį turtą, pastatai iš esmės nebuvo reikšmingi sandorių objektai, nes buvo gauti leidimai juos griauti, o didelę vertę turėjo tik žemė. Byloje yra AB „Hanner“ atstovo paaiškinimai, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie tai, kad pastatai bus griaunami. Žemės pirkimas išsimokėtinai taip pat neįrodė, kad nebuvo tikslo parduoti nekilnojamojo turto objektus. Žemė jau pirkimo momentu tapo pareiškėjo nuosavybe, todėl jis šiuo nekilnojamuoju turtu laisvai galėjo disponuoti. Tai patvirtino ir tolimesni pareiškėjo veiksmai. Preliminarios sutarties, sudarytos su AB „Hanner“, sąlygos taip pat nepaneigė nei vieno iš nustatytų individualios veiklos požymių. Pareiškėjas galėjo tartis su bet kuriuo pirkėju, galėjo būti ir kitokios sąlygos dėl žemės galutinio išpirkimo, dėl žemės sklypų dalinimo ar nedalinimo, tačiau tai nekeitė pareiškėjo ekonominės veiklos pobūdžio. Pareiškėjas savo laisva valia pasirinko būtent tokią sutartį, o tai tik patvirtino visus individualios veiklos požymius, o ne juos paneigė. Tai, kad AB „Hanner“ pagal preliminarią sutartį padengė pareiškėjų įsiskolinimą už žemę, nieko nei patvirtino, nei paneigė. Tai tik sandorio šalių susitarimo reikalas. Padengti įsiskolinimą buvo galima ir kitaip – gavus dalį pinigų už pastatus, perkėlus skolą. Kiti pareiškėjo argumentai yra taip pat nepagrįsti – tai dėl tęstinumo požymio, dėl savarankiškumo požymio, kad pareiškėjai patys rinkosi savo veiklos modelį, pardavė turtą pirkėjui, kuris nustatė tam tikras sąlygas, savo laisva valia. Pareiškėjai nenurodė, kokios išskirtinės ar ypatingos aplinkybės vertė juos parduoti turtą būtent AB „Hanner“, ar iš viso, kurios vertė tuo momentu parduoti nekilnojamą turtą, taigi sąlygas ir laiką pareiškėjai pasirinko savo laisva valia. Dėl pastatų ir žemės sklypų vertės nustatymo teismas padarė išvadą, kad sandoryje su AB „Hanner“ iš tiesų pareiškėjas nurodė atskirų objektų kainas taip, kad gautų mokestinę naudą, t. y., kad maksimaliai būtų sumažintas GPM už žemės sklypų pardavimą (kadangi nuo jų įsigijimo iki pardavimo nepraėjo 3 metai), o statinių kaina maksimaliai padidinta, nes statiniai įgyti prieš 10 metų ir pajamos, gautos juos pardavus, neapmokestinamos. Šias išvadas patvirtina ir teisme apklausto liudytojo G. R. parodymai. Liudytojas 2003 – 2006 metais dirbo AB „Hanner“, buvo atsakingas už plėtrą. Šis asmuo patvirtino, kad pirkėjui buvo svarbi tik bendra nekilnojamojo turto vertė, tačiau dėl kainos vyko derybos ir kainos buvo nustatytos tų derybų metu. Kainos buvo nustatytos sutarties šalių susitarimu, o pirkėjui neturėjo reikšmės atskirų objektų kaina, buvo svarbi tik bendra viso sandorio kaina. Mokestinio ginčo metu pareiškėjai neteikė jokių įrodymų dėl klaidingo vidutinės rinkos vertės paskaičiavimo. Tik nagrinėjant ginčą teisme, pareiškėjų prašymu buvo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurios išvados patvirtino mokesčių administratorių sprendimuose nustatytas aplinkybes dėl atskirų objektų kainų dirbtinio padidinimo ir sumažinimo. Abiem atvejais vertintas tas pats nekilnojamas turtas 2005 m. balandžio 8 d. datai. Teismo paskirtą turto vertinimo ekspertizę atliko S. R. personalinė įmonė „Skriemulys“ (toliau – ir PĮ „Skriedulys”) (T 3, b. l. 3-89). Vertindami pastatus turto vertintojai naudojo skirtingus metodus – UAB „Impeksservis“ naudojo atkuriamosios (atstatomosios) vertės (kaštų) metodą, S. Raslano PĮ „Skriedulys“ naudojo lyginamosios vertės metodą. Atitinkamai abiem atvejais turto vertintojai nustatė, kad pastatų kainos sandoryje buvo padidintos: UAB „Impeksservis“ nustatė 174 000 Lt bendrą jų rinkos vertę, S. R. PĮ „ Skriemulys“ nustatė 1150 000 Lt rinkos vertę. Tokiu būdu bendra parduodamo turto rinkos vertė pagal S. R. PĮ „Skriemulys“ skaičiavimą yra 4 672 000 Lt, o pagal UAB „Impeksservis“ – 4 776 000 Lt, t. y. bendros vertės taikant skirtingus vertinimo metodus yra labai artimos, nors atskiros nekilnojamojo turto rūšys įvertintos skirtingai. Abu turto vertintojai nepatvirtino pareiškėjų teiginių dėl to, kad sandoryje nurodytos tikros pardavimo kainos atitiko rinkos vertę, o bendra sandorio vertė yra artima vertintojų nustatytai. Kadangi byloje turimos vidutinių rinkos verčių nustatymo dvi išvados nesutapo, jose ženkliai skyrėsi pastatų ir žemės sklypų vidutinės rinkos vertės, nors jų santykis ir patvirtino mokesčių administratorių išvadas, priskaičiuotų mokesčių apskaičiavimas turėjo įvykti iš naujo mokesčių administratoriui įvertinant abu turimus verčių nustatymo dokumentus – tiek UAB „Impeksservis“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 206, tiek S. R. PĮ „Skriemulys“ Ekspertizės aktą Nr. A/(duomenys neskelbtini) Šiuo atveju turėjo būti atliktas mokesčių perskaičiavimas tik susijęs su nekilnojamojo turto pardavimo sandoriais AB „Hanner“, t. y. už 2005 metus. Už 2007 metus papildomai apskaičiuoti mokesčiai nesikeičia. Dėl to teismas padarė išvadą, kad iš dalies skundžiami sprendimai panaikinami, perduodant skundą tik priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimui atlikti iš naujo, įvertinant Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės akto išvadas. Dėl žemės sklypo pardavimo V. S. iš visų nustatytų aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sklypą V. S. pirko iš pareiškėjo, kuris sudarytų sandorių pagalba ir gavo mokestinę naudą, nes nereikėjo mokėti GPM nuo to skirtumo, kuris būtų palyginus žemės sklypo įsigijimo iš valstybės kainą ir jo pardavimo kainą. Dėl šio atvejo mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Abu pareiškėjai iš viso pardavus sklypą V. S. gavo 326 590 Lt apmokestinamų pajamų, dėl to jiems pagrįstai kiekvienam nuo ½ šios sumos apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą GPM ir kiti mokesčiai. Be to, pareiškėjai galėjo dovanoti A. D. sklypus vienu sandoriu, o tokiu atveju A. D. tektų mokėti mokestį nuo natūra gautų pajamų. Taigi ir dviem dovanojimo sandoriais jau siekta išvengti mokesčių. Dėl GPM tarifo taikymo teismas pasisakė, kad GPM tarifą mokesčių administratoriai parinko tinkamą. Tuo tarpu priešingai nei kaip teigė pareiškėjai, Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose atlikti paskaičiavimai įrodo, kad pareiškėjams palankesnis 15 procentų tarifas. Dėl PVM teismas nurodė, kad apskaičiuodamas PVM mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsniu, 32 straipsnio 2 dalimi, 71 straipsniu, 123 straipsnio 2 dalimi. Žala biudžetui padaryta tuo, kad PVM nesumokėtas laiku į valstybės biudžetą, todėl nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Ginčo atveju nebuvo jokio pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, nes PVM įstatymas imperatyviai reikalauja tokiu atveju kaip šis būti sumokėjus PVM. Pareiškėjai nepagrįstai aiškino, kad AB „Hanner“ faktiškai sumokėjo PVM, todėl pareiškėjai turėjo būti atleisti nuo PVM baudos, tačiau įstatymas nustato sąlygą, kad būtent tas mokesčių mokėtojas, kuriam apskaičiuotas mokestis, turi būti jį sumokėjęs, bet šiuo atveju taip nebuvo. Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų teismas nustatė, kad pareiškėjai vykdė individualią veiklą, todėl VSD įmokos apskaičiuotos pagrįstai. Dėl mokestinio patikrinimo procedūrų teismas padarė išvadą, kad MAĮ 135, 136 ir 137 straipsniuose nėra imperatyvaus reikalavimo, kad visais atvejais, atliekant mokestinį tyrimą, mokesčių mokėtojui turi būti įteikiamas rašytinis pasiūlymas ištaisyti klaidas, trūkumus, prieštaravimus ir, kad tik po to gali būti pradėtas mokestinis patikrinimas. Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklės taip pat nenustato, kad vienintelis šio tyrimo tikslas buvo nustatyti mokesčio mokėtojo padarytas klaidas, trūkumus, prieštaravimus. Teismas pritarė Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose esančiam vertinimui, susijusiam su MAĮ 136 straipsnio nuostatų taikymu nagrinėjamiems atvejams. Dėl to, pareiškėjams raštu atsisakius registruoti individualią veiklą, mokestinis patikrinimas pradėtas teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjai aiškino, kad mokesčių administratoriui pažeidus Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių nuostatas, vadovaujantis šių taisyklių 25 punktu, jie turėjo būti atleisti nuo baudos. Šis taisyklių punktas negalėjo būti taikomas, nes jame kalbama apie tuos atvejus, kai mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą pašalina konkrečius šiame punkte nurodytus trūkumus. Pareiškėjai taip pat skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies, jie turėjo teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Mokesčių administratoriai mokesčius paskaičiavo remdamiesi turima UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažyma, nes pareiškėjai jiems nepateikė kitokių pagrįstų nekilnojamojo turto vertės paskaičiavimų, dėl to išlaidos už eksperto išvadą tenka tik pareiškėjams.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 140-152) prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, skundžiamame sprendime vertindamas pareiškėjų veiklą kaip individualią, rėmėsi išimtinai mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose nurodytais motyvais, visiškai nevertino pareiškėjų nagrinėjamai bylai pateiktų įrodymų bei procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį.

2. 2005 metais ir 2007 metais vykdytoje nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veikloje nėra nė vieno individualios veiklos požymio, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų veiklą priskirti individualiai veiklai.

3. 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 4 789 426,49 Lt kaina už statinius atitinka rinkos kainą ir nėra jokio pagrindo koreguoti sandorio kainos (MAĮ 69 straipsnio 1 dalis).

4. Statinių kaina 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustatyta UAB „Hanner“ pageidavimu, o pareiškėjai sudarydami minėtą sutartį mokestinės naudos nesiekė. Sutartį rengė ir siūlė pasirašyti nekilnojamojo turto pirkėjas AB „Hanner“, todėl pareiškėjai neturėjo galimybių koreguoti sutarties sąlygų, kurios tuo metu atrodė neesminės.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies numatytą turinio viršenybės prieš formą principą, kadangi AB „Hanner“ ir pareiškėjai buvo nesusiję ir vieni nuo kitų nepriklausomi asmenys bei neatsižvelgė į tikrąjį mokestinių santykių dalyvių veiklos turinį (MAĮ 69 straipsnio 2 dalis).

6. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik ta dalimi V. S. paaiškinimų, kuriuose ji teigė, kad 400 000 Lt skolino pareiškėjui, turėdama tikslą ateityje įsigyti žemės sklypą, tačiau visiškai nevertino kitų V. S. paaiškinime nurodytų aplinkybių bei nevertino pareiškėjų paaiškinimų, taip pat byloje esančių rašytinių įrodymų.

7. Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, teismas turi teisę savo iniciatyva arba asmenų prašymu išreikalauti įrodymus. Pagal ABTĮ 81 straipsnį teismas privalo objektyviai ir visapusiškai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes. Pareiškėjai kartu su skundu teismui buvo pateikę prašymą išreikalauti iš Inspekcijos duomenis apie tai, kad AB „Hanner” neatskaitė pareiškėjams papildomai apskaičiuoto PVM ir šia suma nesumažino mokėtino į biudžetą PVM, tačiau šie duomenys išreikalauti nebuvo.

8. Mokesčių administratorius šiurkščiai pažeidė mokestinio tyrimo atlikimo procedūras, kadangi buvo be pagrindo pereita iš mokestinio tyrimo į mokestinį patikrinimą. Mokesčių administratorius, pažeisdamas MAĮ VII skyriaus nuostatas, Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių nuostatas, nulėmė papildomus negatyvius pagal MAĮ padarinius, kurių galimai būtų išvengta.

9. Ekspertams sumokėtos išlaidos yra taip pat išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ta aplinkybė, kad pareiškėjai nepateikė savo turto vertinimo iki bylos nagrinėjimo teisme, nesudaro pagrindo visas teismo ekspertizės atlikimo išlaidas priskirti tik pareiškėjams. Pagal galiojančias įrodinėjimo taisykles, ne mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius turi pareigą įrodyti mokesčių įstatymo pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 157-164) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T4, b. l. 156) nurodo, jog palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, būtų galima išskirti šiuos pagrindinius klausimus: 1) buvo, ar nebuvo vykdyta individuali veikla; 2) ar pagrįstai taikytas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis; 3) ar yra pagrindas atleisti nuo baudos; 4) ar buvo padaryti procedūriniai pažeidimai ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje.

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo.

Mokesčių administratorius pripažino, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus mokestinio ginčo metu surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, patvirtino, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis (sudaryta tarp A. D. (sūnaus) ir A. D. (tėvo)) buvo formali, kadangi nėra jokių įrodymų, bylojančių, jog šis sandoris atspindi tikruosius šalių ketinimus. Pareiškėjo mokestinė prievolė apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio l dalies pagrindu.

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t.y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi siekta išvengti didesnio mokesčio nuo turto pardavimo pajamų mokėjimo, mokesčio bazę dirbtinai perkeliant kitam asmeniui. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas nepagrindė to fakto, kad atliktas sandoris (dovanojimo) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus. Įrodinėjimo instituto plotmėje teisėjų kolegija pripažįsta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, kas ir buvo padaryta.

Akivaizdu, jog aptariamos dovanojimo sutarties tikslas buvo ne darnūs šeimos santykiai, bet siekimas išvengti papildomų mokesčių, t.y. mokestinės naudos siekimas. Pareiškėjas priešingų įrodymų, paneigiančių ar keliančių abejonių mokesčių administratoriaus išvadomis, nors savo ruožtu ir turėdamas tokią pareigą, nepateikė, todėl jo duoti paaiškinimai, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais, atmesti pagrįstai.

Sutiktina su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad sandorių daugeto būdu (iš pradžių J. D. perleidžiant 1/2 3 žemės sklypų, priklausančių bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams, savo vyrui A. D., kuris 2007 m. rugpjūčio 13 d. šiuos sklypus padovanoja savo tėvui, o pastarasis 2007 m. spalio 5 d. vieną iš padovanotų sklypų parduoda V. S. ir po to yra surašomas pakvitavimas, kuriame pažymima, jog pareiškėjas bei jo sutuoktinė yra visiškai atsiskaitę su V. S. Tokia sandorių grandinė suponuoja teiginį apie realiai įvykusį sandorį tarp pareiškėjų (apeliantų) ir V. S.) buvo siekiama mokestinės naudos, nes taip įteisinta didesnė turto įsigijimo kaina ir sumažintas turto įsigijimo bei pardavimo kainų skirtumas, o tai savo ruožtu sąlygoja mažesnių įstatymais nustatytų mokesčių mokėjimą.

Taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo apie tinkamą mokesčių administratoriaus pritaikymą MAĮ 69 straipsnio 1 dalies.

Dėl individualios veiklos sąvokos ir iš čia kylančių teisinių pasekmių.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta individualios veiklos sąvoka, kur individualia veikla pripažįstama savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį (ginčo laiko tarpu galiojusi įstatymo redakcija).

Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims [...]. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“.

Taip pat būtina pažymėti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama ekonominės veiklos ir individualios veiklos apibūdinimus, atitinkamai apibrėžtus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, nurodė, jog juose nėra išskiriama kokia nors veiklos rūšis (veiklos pobūdis) kaip būtinas elementas pripažinti atitinkamą veiklą ekonomine ar individualia. Priešingai, šiuose apibūdinimuose kalbama apie bet kokią veiklą, tačiau nurodoma, kad ja turi būti siekiama gauti pajamų. Tai, teisėjų kolegijos teigimu, reiškia, kad būtent pajamų gavimas yra požymis, nulemiantis vienos ar kitokios veiklos priskyrimą ekonominei ar individualiai veiklai. Iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikto apibūdinimo taip pat matyti, kad į jame nurodytą „savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą“ įskaitytina ta veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Tai reiškia, kad pastaroji veikla jau savaime patenka į individualios veiklos sampratą. Tai taip pat reiškia, kad „savarankiškos bet kokio pobūdžio komercinės arba gamybinės veiklos“ samprata yra platesnė negu „veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą“ samprata. Todėl abi šios veiklos, jeigu jas jungia vienas siekis gauti atitinkamas pajamas, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo požiūriu laikytinos individualia veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2014/2008. Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.3.1; 9.5).

Toliau aptariant individualios veiklos sąvoką pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo teisingai pastebėta, jog siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą būtina požymių visuma, t.y. savarankiškumas, versliškumas, tęstinumas, ekonominės naudos siekimas. Kiekvienas iš šių požymių baigiamajame teisės akte paliestinas atskirai.

Savarankiškumas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-693/2007).

Šios administracinėse bylos faktiniai duomenys leidžia spręsti, kad apeliantai, 2005 m. sudarydami nekilnojamojo turto pardavimo sutartį, veikė savo vardu, nebuvo darbo ar kitų teisinių (faktinių) pavaldumo ryšių su pirkėju. Nėra jokių įrodymų ir dėl to, kad buvo verčiami parduoti pirkėją dominusį objektą. Atvirkščiai, atlikti tie veiksmai (padalintas parduodamas žemės sklypas į keletą žemės sklypų), kuriuos ir prašė atlikti pirkėjas, siekiantis realizuoti savo ketinimus, o tai reiškia, jog aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog apeliantai neveikė savo valia ir nuožiūra, nėra. Savarankiškumo aplinkybė yra įrodyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Versliškumas. Ekonominės naudos siekimas. Kaip jau buvo minėta, tam, kad atitinkamą gyventojo veiklą būtų galima priskirti individualiai veiklai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, taip pat būtina nustatyti, ar apeliantai, vykdydami nagrinėjamą veiklą, turėjo tikslą - gauti pajamų ar siekti kitokios ekonominės naudos – bei šios veiklos versliškumo (komerciškumo) požymį.

Versliškumas (komerciškumas) – reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos.

Sprendžiant, ar atitinkamais veiksmais (sandoriais) gyventojas siekia gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti atsižvelgiama ir į tokias aplinkybės, kaip su naudos gavimu susijusios sąnaudos, kokią gyventojo pajamų dalį sudaro pajamos iš tokios veiklos ir panašiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartis (administracinė byla Nr. A442-66/2009; procesinio sprendimo kategorija 9.1.5.).

Individualią veiklą, susijusią su tam tikrų daiktų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiais daiktais, kuriuos įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo juos naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su minėtais daiktais vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po jų įsigijimo. Individualios veiklos versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1613/08; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 – 1669/2010. Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2.).

Tikrinamoje administracinėje byloje versliškumas bei ekonominės naudos siekimas iš pareiškėjų (apeliantų pusės) yra pakankamai akivaizdus. Iš pradžių yra įsigyjami statiniai, vėliau po jais esantis žemės sklypas, kuris padalinamas bei didžioji jo dalis parduodama. Ekonominės naudos gavimui pasitelkiamos skolintos lėšos, o parduodamo žemės sklypo (padalintų į sklypų daugetą) vertė nurodama įmanomai minimali, tuo tarpu statinių vertė stipriai padidinama, kas sukelia pagrįstas abejones dėl realios jų vertės. Tiek 2005 m., tiek 2007 m. sandorių tikslas vienintelis bei pakankamai aiškus – kuo maksimalesnis pajamų gavimas. Veikiama kryptingai bei operatyviai. Taigi versliškumas bei ekonominės naudos siekimas abejonių nekelia.

Tęstinumas. Tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (2006 m. spalio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2006 m. birželio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ).

Bylos faktinės aplinkybės smulkiai ir aiškiai išdėstytos nutarties aprašomojoje dalyje. Iš jų matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjų (apeliantų) sudarytus sandorius laikė individualia veikla. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos konkrečias faktines aplinkybes, tvirtina, kad tęstinumo aplinkybė yra. 2005 m. balandžio 8 d. įvykusio sandorio metu buvo parduoti 3 sandėliai, 2 ūkiniai pastatai bei devyni žemės sklypai. 2005 m. pareiškėjų gautos pajamos buvo jų pagrindinis 2005 m. pajamų šaltinis. 2007 m. rugpjūčio 13 d., perkeliant mokesčio bazę kitam asmeniui, parduotas dar vienas žemės sklypas. Už gautas pajamas įsigyti kiti nekilnojamojo turto objektai. Šių veiksmų visuma leidžia teigti apie vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos tęstinumo egzistavimą, o tai reiškia, jog esant savarankiškumui, versliškumui, tęstinumui, ekonominės naudos siekimui yra ir individuali veikla.

Pripažinus, jog buvo vykdyta individuali veikla, turėjo būti paskaičiuoti ir atitinkami mokesčiai, kurie atsižvelgiant į skirtingus išeitinius duomenis dėl parduoto turto įkainavimus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti skaičiuoti iš naujo, pervertinus atitinkamus įrodymus. Todėl dėl 2005 m. sudaryto sandorio byla mokesčių administratoriui grąžinta pagrįstai.

Dėl baudos neskyrimo.

Atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su sumokėjimu mokesčio arba priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos. Šiuo atveju neturi įtakos nei pažeidimo pobūdis, nei mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybė, nei mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimas, nei kitos aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios mokesčių mokėtojui (Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556-903/2008). Duomenų apie atitinkamo mokesčio sumokėjimą nėra, todėl apeliantų išreikštas prašymas nėra pagrįstas.

Dėl procedūrinių pažeidimų ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje.

Mokestinio tyrimo taisyklės buvo patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“.

Taisyklių 8.5 (redakcija nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2009 m. birželio 12 d.) punkto antroje įtraukoje buvo nurodyta, kad mokesčių administratorius, spręsdamas jam mokestinio tyrimo metu iškeltus uždavinius, mokestinio tyrimo metu, nustatęs faktus, aplinkybes ar gavęs informacijos, kuri reikalauja papildomų veiksmų ir įvertinimo, turėtų pradėti mokestinį patikrinimą. Šia teisėkūros subjekto suteikta teise ir buvo pasinaudota. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendimas dėl mokestinio patikrinimo buvo pagrįstas faktiniais duomenimis bei atitinkantis Taisyklių 8.5 punkte apibrėžtą taisyklę, todėl apeliacija susijusi su trūkumų ir/ar prieštaravimų šalinimu atmestina. Byloje nėra duomenų dėl to, kad mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės ir jas lydintys teisiniai padariniai galėjo būti pašalinti ar išpręsti pasitelkiant į pagalbą taisykles apibrėžiančias trūkumų ir/ar prieštaravimų šalinimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįžvelgia jokių prieštaravimų mokesčių teisės aktams dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio (Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d.)

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė mokesčius ir mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. D. ir J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius