Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliantas pagal pareiginių nuostatų 7.2 punktą turėjo užtikrinti savalaikį dokumentų ir informacijos tiekimą skyriaus darbuotojams, o ne įmonės vadovybei, užtikrinant efektyvų skyriaus darbą, už kurį buvo atsakingas kaip šio skyriaus viršininkas. Nurodo, kad bendradarbiavimo sutartį nutraukė ne jam pavaldūs skyriaus darbuotojai, o įmonės vadovai. Įmonių valdymo skyrius analizavo visų įmonių, kurių kapitale „Mažeikių nafta" turėjo dalį nuosavybės, veiklą ir tokios analizės pagrindu rengiamas ataskaitas reguliariai teikė „Mažeikių nafta" tiesiogiai generaliniam direktoriui ar jo nurodytiems asmenims bei kitiems bendrovės vadovams. Apelianto pareiginių nuostatų 2.5 papunkčio dalies nuostatos gali būti taikomos tik Lietuvoje veikiančioms dukterinėms ir bendrosioms įmonėms ir negali būti taikoma „Liteximp" atžvilgiu, nes ši įmonė įsteigta Lenkijoje ir ten veikė pagal Lenkijos įstatymus. Teigia, kad šis jo pareiginių nuostatų punktas nustatė konkretų būdą kaip gali būti įgyvendinamos jam pavestos „Mažeikių nafta" bendrų ir dukterinių įmonių priežiūros funkcijos. Įmonės „Liteximp" valdymo darbe dalyvauti galimybių neturėjo, nes tai darė kiti „Mažeikių naftos" vadovai, turintys atitinkamus įgaliojimus atstovauti bendrovę ir priimti jos vardu sprendimus. AB „Mažeikių naftos" vadovai buvo išrinkti „Liteximp" valdymo organų nariais -generalinis direktorius G.K. buvo stebėtojų tarybos nariu, vėliau šiose pareigose jį pakeitė kitas „Mažeikių nafta" vadovas B.M., todėl realią įtaką „Liteximp" priimamiems sprendimams galėjo daryti būtent šie „Mažeikių naftos" vadovai. Apelianto vadovaujamas skyrius „Liteximp" veiklos analizę atlikinėjo periodiškai ir analizės rezultatus teikė „Mažeikių naftos" vadovams. Nurodo, kad jo pareiginių nuostatų 2.5 papunktis „Liteximp" atžvilgiu negalėjo būti taikomas dar ir dėl to, kad apeliantas nebuvo įtrauktas į jokius „Liteximp" valdymo organus, „Liteximp" valdymo darbe negalėjo dalyvauti savarankiškai bei neleisti priimti sprendimų. Nors kelis kartus turėjo „Mažeikių naftos" vadovybės vienkartinius įgaliojimus balsuoti visuotiniuose susirinkimuose, tačiau tik taip kaip nurodyta įgaliojimuose.

Teismas neteisingai įvertino liudytojo T.A.S. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas buvo atsakingas už perduotų dokumentų teisingumą. Liudytojas T.A.S. parodė, kad pagal savo pareigas už dukterines įmones buvo atsakingas K.W.M., kurio parašas buvo reikalingas ant susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priedo Nr. l. Prieš pasirašydamas „Liteximp" pateiktus dokumentus, T.A.S. pats pasirūpino priimto sprendimo pagrįstumo suderinimu su atsakingu vadovu – faksu gavo K.W.M. vizą ant priedo Nr.1. Taip pat šis liudytojas parodė, kad ant pasirašomų juridinių dokumentų būtinas juristo parašas. Apeliantas nurodo, kad „Mažeikių naftos" juridinio skyriaus viršininko G.R. parašas ant susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo yra, kad ant priedo Nr. l projekto buvo ekonomikos ir finansų direktorės V.P. parašas. Šis liudytojas pateikė projektą su V. P. ir K.W.M. parašais ant projekto. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino šių parodymų. Liudytojas T.A.S., pasirašęs pats asmeniškai susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. l darbų priėmimo - perdavimo aktą, apelianto neįvardino kaip atsakingą asmenį už tokiam sandoriui sudaryti reikiamos informacijos teikimą ar apskritai atsakingą už bet ką, ruošiant šiuos dokumentus.

Nurodo, kad visą informaciją ir dokumentus, gaunamus iš „Liteximp", jų vertimus į lenkų kalbą, perdavė bendradarbiavimo sutarties nutraukimu besirūpinančiam K.W.M., ėjusiam generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai, planavimui ir logistikai pareigas. Taip pat K.W.M. perdavė įmonės „Liteximp" „Mažeikių naftai" siunčiamus dokumentus ir informaciją, kurių įvertinti apelianto K.W.M. neprašė, tai darė jis pats, pasitelkdamas kitų įmonės skyrių darbuotojus. Tai patvirtina ir ant pasirašytų susitarimų esančios ”Mažeikių naftos" juridinio skyriaus viršininko vizos, užtikrinančios, kad jis šiuos dokumentus peržiūrėjo ir jie yra teisingi atitikimo taikomiems įstatymams prasme. Apelianto pareigybės tikslas buvo organizuoti bendrų įmonių ūkinės - komercinės veiklos sekimą ir analizę, o ne vykdyti ar nutraukti konkretų „Mažeikių naftos" ir bendrosios įmonės sandorį - bendradarbiavimo sutartį. Sprendimą bendradarbiavimo sutartį nutraukti „Mažeikių naftos" vardu priėmė vadovai - Generalinis direktorius ir jo pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai. Įmonių valdymo skyrius tik teikė informaciją apie „Liteximp" veiklą ir periodiškai daryta tokios veiklos analizė, kurios rezultatai vadovams buvo teikiami, kurioje aiškiai matėsi, jog įmonės „Liteximp" veikla yra nuostolinga, o finansinė situacija šioje įmonėje nuolat blogėja.

Byloje nėra jokių duomenų, kad 2000-08-30, ar anksčiau, apelianto kas nors iš „Mažeikių naftos" vadovų būtų klausęs patarimų, rekomendacijų ar informacijos dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. Sprendimą nutraukti bendradarbiavimo sutartį ir pasirašyti darbų priėmimo - perdavimo aktą vadovai priėmė patys, susitikę su „Liteximp" vadovu J.M. , pasitarę su kitų įmonės padalinių specialistais. Nuo 2000 m. vidurio generalinio direktoriaus S.H. nurodymu visa „Liteximp" teikiama informacija ir dokumentai buvo perduodami tiesiogiai K.W.M., kuris ją vertinti pateikdavo kitoms „Mažeikių naftos" tarnyboms, o tokios informacijos, gautų dokumentų bei vertinimų pagrindu suformuluotą „Mažeikių naftos" poziciją K.W.M. kartais apeliantui nurodydavo perduoti „Liteximp" vadovui J.M. , ką apeliantas darė bendraudamas su „Liteximp" tiek raštu, tiek ir žodžiu. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino generalinio direktoriaus S.H. veiksmų ir vaidmens pasiruošiant „Mažeikių naftai" nutraukti bendradarbiavimo sutartį.

Nurodo, kad bendradarbiavimo sutarties vykdymo apsektai gali būti vertinami tik pagal Lenkijos Respublikos teisę. Byloje neišaiškinta, ar pagal Lenkijos Respublikos teisę galima situacija, kada šalys, susitarusios raštu duoti ir vykdyti rašytinius pavedimus, vėliau eigoje žodžiu susitaria vykdyti žodinius pavedimus ir viena šalis juos duoda, o kita juos vykdo. Taip pat neišaiškinta, ar tokia situacija pagal Lenkijos Respublikos civilinius įstatymus yra sutarties pažeidimas ar sutarties pakeitimas, ir šis sutarties pakeitimas yra galiojantis. Nenustatyta kokios galiojimo pasekmės rašytinio sandorio pakeitimui žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais numatytos Lenkijos teisėje. Todėl apeliantas teigia, kad nuosprendžio teiginys, jog apeliantas žinojo, kad „Liteximp" pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus, yra nenustatyta prielaida, nes pats pažeidimo faktas pagal Lenkijos teisę nenustatytas. Jis žinojo, kad „Mažeikių naftos" vadovybė duoda žodinius ir rašytinius pavedimus „Liteximp", o ši su jais sutinka ir vykdo. Todėl manė, kad tai yra sutarties pakeitimas, o ne pažeidimas. Kadangi vadovybės nurodymai bendrųjų įmonių klausimais buvo privalomi pagal pareigybinius nuostatus, todėl imtis veiksmų tokiai situacijai keisti nebuvo pagrindo. Jis girdėjo “Mažeikių naftos" vadovų išsakomą poziciją, jog „Mažeikių nafta" planuoja pradėti prekybą gaminamais naftos produktais Lenkijos teritorijoje per „Liteximp", todėl vykdyti paruošiamieji darbai tokiai veiklai apeliantui atrodė pagrįsti ir reikalingi. Matė „Mažeikių naftos" generaliniam direktoriui G.K. perduotus “Liteximp" paruoštus verslo planus, atliktą Lenkijos rinkos analizę, todėl manė, kad “Mažeikių naftos" marketingo tarnybai reikiami darbai „Liteximp" buvo atliekami tokių paslaugų atitinkamai paprašius.

Nurodo, kad byloje būtina įvertinti sandorių civilinę teisinę reikšmę, nustatyti sandorių šalių tikruosius ketinimus, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-18 nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-357/2002. Teismas tokios taisyklės nuosprendyje nesilaikė, todėl be pagrindo kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

Teismo išvada, kad apeliantas žinojo apie vienašališką „Liteximp" veiklos įvertinimą, nepagrįsta, nes šis sandoris buvo dvišalis, pasirašytas „Mažeikių naftos" generalinio direktoriaus T.A.S. ir „Liteximp" valdybos primininko J.M. Todėl apeliantas manė, kad darbų įvertinimas yra dvišalis. Apeliantas nežinojo jokių teisės normų, nustatančių, kad būtinai turi būti darbų sąmatos. Šių dokumentų teisinio vertinimo neatliko. J.M. „Liteximp" atliktų darbų įvertinimo pagrindą suderino tiesiogiai su „Mažeikių naftos" vadovais. Tai, kad „Mažeikių nafta" atliktų darbų kaina sutiko laikyti faktiškai tokiems darbams atlikti „Liteximp" patirtas išlaidas, kurios negali viršyti „Liteximp" metiniuose biudžetuose, kuriuos derama tvarka kasmet tvirtindavo visi Įmonės akcininkai, nustatytų išlaidų dydžių, atsispindi ir „Mažeikių naftos" apeliantui išduotame įgaliojime balsuoti 2000-08-25 vykusiame visuotiniame „Liteximp" akcininkų susirinkime. Jis buvo įpareigotas balsuoti pritariant „padengti bendrovės patirtas steigėjų atstovavimo išlaidas, kurių maksimalūs dydžiai buvo nustatyti bendrovės akcininkų tvirtinamuose biudžetuose". „Liteximp" siunčiamą informaciją derinant patirtas išlaidas, akcininkų patvirtintus „Liteximp" metinių biudžetų skaičius, apelianto vadovaujamas Įmonių valdymo skyrius perduodavo K.W.M., kuris rūpinosi tokios informacijos vertinimu.

Didelės apimties apeliaciniame skunde T. A. kaltė ginčijama tiek bylos faktinių aplinkybių vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Skunde taip pat apeliuojama į BPK pažeidimus, nuteistojo nuomone, padarytus nagrinėjant bylą apygardos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 22 str. 2 d., 44 str. 7 d., 255 str. 2 d., 256 str. nuostatas, o tuo pačiu suvaržydamas apelianto teises, jo (T. A. ) nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 275 str. 2 d. perkvalifikavo į 2000 m. BK 228 str. 1 d., nors faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, išdėstytos kaltinamajame akte, iš esmės skiriasi nuo šių aplinkybių, nurodytų nuosprendyje. Kadangi tokius BPK pažeidimus nuteistasis laiko esminiais, juos būtina aptarti pirmiausia, nes jie suponuoja kitus skundo argumentus.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas BPK 255 str. ir 256 str. reikalavimų nepažeidė ir apelianto teisės į gynybą nesuvaržė. T. A. nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą. Taigi, sutinkamai su BPK 256 str. 2 d., šiuo atveju prokuroras pareikšti rašytinį prašymą teisme pakeisti kaltinimą privalėjo tik tokiu atveju, jei kaltinamajam akte išdėstytos faktinės aplinkybės iš esmės keistųsi. BPK 255 str. 3 d. numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Iš kaltinamojo akto ir nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaltinimas papildytas žodžiais ,,ir savo tarnybos pareigoms", kurie seka po kaltinamajame akte nurodyto teiginio ,,veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams". Nekyla abejonių, kad nustačius, jog apeliantas pažeidė konkrečius pareiginių nuostatų reikalavimus, kurie buvo nurodyti ir kaltinime, toks patikslinimas nelaikytinas esminiu faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimu. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės - AB ,,Mažeikių nafta" (toliau-„bendrovė“) priklausančio turto iššvaistymo stambiu mastu - 641 600 Lt sumai, nurodyta, kad dėl T. A. veiksmų visumos ši bendrovė patyrė didelės žalos. Kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarinių atžvilgiu faktinės aplinkybės nesikeičia, nes tiek turto iššvaistymo atveju, tiek didelės žalos padarymo atveju kalba eina apie tą patį ir tokios pačios vertės turtą - 641 600 Lt pinigines lėšas. Atsižvelgiant į AB ,,Mažeikių nafta" finansinę padėtį 2000 metais, laikytina, kad tokio dydžio žala yra didelė.

Kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad jam inkriminuojamą veiką ar veiką, už kurią T. A. nuteistas, jis padarė dirbdamas AB ,,Mažeikių nafta" įmonių valdymo skyriaus viršininku. Taigi, ir šiuo atveju faktinės aplinkybės, apibūdinančios aptariamų nusikaltimų subjektą, nepasikeitė. Klausimas, ar pagal užimamas pareigas apeliantas gali būti laikomas nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d. subjektu, šiuo atveju negali būti siejamas su kaltinimo teisme pakeitimu. Šis skundo argumentas bus aptartas vėliau vertinant teismo išvadas apie apeliantui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų ir neveikimo ryšį su jo pareigybiniais įgaliojimais.

T. A. pareikštame kaltinime ir teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodyta pripažintos veikos aplinkybes, nėra nurodyta, kad T. A. pažeidė savo pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6. papunkčio ir 7 papunkčio reikalavimus. Aptardamas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių buvimą ir vertindamas T.A.S. parodymus, apygardos teismas padarė išvadą, kad šių pareigybinių nuostatų reikalavimų apeliantas nevykdė. Paminėti pareiginių nuostatų reikalavimai (įgyvendinti įmonės vadovybės priimtus sprendimus, reguliuojančius bendrų ir dukterinių įmonių ūkinę-finansinę veiklą, atsakyti už tinkamą ir savalaikį skyriaus veiklos funkcijų vykdymą, už suteikiamos informacijos, ruošiamų dokumentų teisingumą ir savalaikiškumą bei gaunamos ir teikiamos informacijos konfidencialumą) iš esmės dubliuoja arba detalizuoja nuostatų 7 punkto 2.2. ir 2.5. papunkčių reikalavimus. Tai, kad T. A. netinkamai įgyvendino bendrovės vadovybės sprendimą įvertinti padengiančių atstovavimo išlaidų sumą ir suteikė melagingą informaciją apie tai, kad jis disponuoja visais reikiamais dokumentais, patvirtinančiais ,,Liteximp" turėtas išlaidas yra neginčijamai nustatyta. Todėl tokių faktinių bylos aplinkybių nustatymas, negali būti laikomas BPK 256 str. ar 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimu.

BK 33 str. 1 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą.

Akivaizdu, kad susitarimas dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo pats savaime neturi neteisėtumo elementų. Tačiau apeliantas sąmoningai nutyli, kad bendrovės vadovų veiksmus, taigi ir nepagrįstą susitarimo dėl apmokėjimo už atliktus darbus pasirašymą, nulėmė būtent T. A. jiems pateikiama analizė apie ,,Liteximp" veiklą ir jos rezultatus, o taip pat atliktus darbus. Be to, byloje nustatyta, kad niekas iš bendrovės vadovų nedavė T. A. nurodymo ant sąskaitų-faktūrų savo parašu ir prierašu ,,darbai atlikti" melagingai patvirtinti darbų atlikimo faktą. Priešingai, pagal 2000 m. rugpjūčio 25 d. apeliantui išduotą įgaliojimą ,,Liteximp" valdyba turėjo suderinti galutinę padengiamų atstovavimo išlaidų sumą su AB ,,Mažeikių nafta" atstovais, atliksiančiais sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą iki 2000 m. rugsėjo 1 d. (b.l. 178-179 t. 9). Taigi, tiek pagal šį įgaliojimą, tiek pagal pareiginių nuostatų 7 punkto 2.5 papunkčio reikalavimus T. A. , dalyvaudamas bendros įmonės valdymo darbe, pats, o ne bendrovės vadovai, turėjo užtikrinti, kad bendrovė neapmokėtų už vienašališkai įvertintus ir firmos nuomone atliktus darbus, nesant raštiškų darbų užsakymų ir jų (darbų) įvertinimo sąmatą bei pirminių apskaitos dokumentų.

Pažymėtina ir tai, kad T. A. nėra nuteistas už tai, kad nevertino ar netinkamai vertino bendrovės vadovų nurodymus. Tokios pareigos jam neuždėjo nei pareiginiai nuostatai, o juo labiau apygardos teismas. T. A. niekieno neverčiamas sąmoningai suklaidino bendrovės vadovus ir tyčia padarė žalą bendrovės interesams. Todėl BK 33 str. 1 d. nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos.

Apeliantas, ginčydamas savo kaltę, atsakomybę už bendradarbiavimo sutarties nutraukimo pasekmes perkelia kitiems asmenims, t.y. K.W.M., G. R. , V.P. , nurodydamas, jog jo santykiuose su firma ,,Liteximp" jis atliko tik tarpininko vaidmenį, kitaip tariant visą informaciją ir dokumentus, gaunamus iš šios firmos, nunešdavo K.W.M. ir laiku už šį darbą pasiimdavo atlyginimą. Toks savo vaidmens bendradarbiavimo sutarties nutraukime apibūdinimas yra aiškiai neteisingas. Jau paminėtuose pareiginiuose nuostatuose (7 punkto 2.5 papunktis) nurodyta, kad jis privalėjo, atlikus bendrų ir dukterinių įmonių veiklos rezultatų analizę, koreguoti šių įmonių veiklos planus, dalyvauti bendrų ir dukterinių įmonių valdymo darbe ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių LR įstatymams, Vyriausybės nutarimams, bendrovių įstatams ir kitiems įmonių veiklą reglamentuojantiems teisiniams aktams. Iš to seka, kad jis privalėjo neleisti priimti sprendimų, kurie darytų žalą ir bendrovei, kurioje dalis akcijų priklausė Lietuvos valstybei. Iš tiesų, ant bendradarbiavimo sutarties ir priedo Nr. 1 pasirašė ir atskirų tarnybų vadovai, patvirtindami, jog pasirašomi dokumentai atitinka juridinius ir buhalterinius reikalavimus, keliamus tokios rūšies dokumentams, tačiau tai nuteistojo atsakomybės nepašalina, nes būtent nuo T. A. informacijos ir atliekamos analizės ir priklausė bendrovės vadovų sprendimas, nutraukiant bendradarbiavimo sutartį, apmokėti už atliktus darbus, nors toks apmokėjimas nebuvo galimas. Tai, kad T.A.S. apelianto neįvardijo kaip atsakingą asmenį už sandorio nutraukimui reikiamos informacijos teikimą, nereiškia, jog T. A. už tai nebuvo atsakingas, nes T.A.S., eidamas bendrovės generalinio direktoriaus pareigas ir dirbdamas joje tik nuo 2000 m. liepos 17 d., paprasčiausiai T. A. nepažinojo. Šis liudytojas patvirtino, kad žmogus, atnešęs dokumentus parašui, turi paaiškinti, kodėl dokumentas turi būti pasirašytas. Būtent taip T.A.S. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų (liudytojų V. P. , R. V. , G.R. parodymų, pareiginių nuostatų, įgaliojimų) visumos kontekste ir vertino pirmosios instancijos teismas. Kaip kitaip būtų galima vertinti T.A.S. parodymus apeliantas nenurodo.

Bendradarbiavimo sutarties 2-me paragrafe buvo numatyta, kad ,,Liteximp" gali vykdyti ir kitus bendrovės pavedimus už papildomą mokestį arba be jo, gavęs iš bendrovės vadovybės arba jos įgaliotų asmenų raštišką pavedimą. Toks pavedimas pripažįstamas kaip priedas prie šios sutarties. Paminėtos sutarties 17-me paragrafe nurodyta, kad bet kokie šios sutarties pakeitimai gali būti daromi tik raštišku priedu, kuris yra suderintas bei abiejų šalių pasirašytas. Remiantis Lenkijos Respublikos Civiliniu kodeksu, kiekvienas šios sutarties priedas, pasirašytas abiejų šalių, turi kontrakto galią.

Apeliantas eilinį kartą nutyli, kad pagal 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimą jis turėjo ne tik dalyvauti akcininkų susirinkime bei atitinkamai balsuoti, bet ir reikalauti, kad bendrovės valdyba suderintų galutinę padengiamų atstovavimo išlaidų sumą su bendrovės atstovais, atitinkančiais sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą iki 2000 m. rugsėjo 1 d. Tas atstovas tiek pagal paminėtą įgaliojimą, tiek pagal pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčių reikalavimus buvo būtent T. A. , o ne koks nors kitas įgaliojime neįvardintas asmuo ar asmenys. Tokiu būdu, jokių prieštaravimų tarp įgaliojime apibrėžtų T. A. veiksmų, įgaliojimo galiojimo laiko ir apelianto pareigybinių nuostatų nėra. Kokią kitą (be pačiame įgaliojime nurodytos) reikšmę byloje turi įgaliojimo išdavimo aplinkybių ir priežasčių nustatymas apeliantas nenurodo. Kad T. A. neatliko jokios dokumentų peržiūros, pripažįsta ir pats apeliantas, patvirtindamas, jog visus ,,Liteximp" atsiųstus dokumentus ir informaciją jis nedelsiant perduodavo K.W.M., o pats jos nevertinęs, kadangi to daryti niekas jo nepaprašydavo.

Taigi, T. A. bando įrodyti, jog savo, kaip įmonių valdymo skyriaus vadovo tiesiogines pareigas ar įgaliojimų apibrėžtus konkrečius veiksmus jis atlikdavo tik paprašytas bendrovės vadovų. Tokie apelianto aiškinimai nepaneigia, o tik įrodo, jog jis netinkamai atliko savo pareigas, juo labiau, kad pats nuteistasis tiek apeliaciniame skunde, tiek savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu pripažįsta, kad jis disponavo visa informacija apie ,,Liteximp" veiklą ir jos analizę periodiškai teikė bendrovės vadovams. Nuteistojo teiginys, kad jis buvo tik ,,kontaktinis" asmuo ir šį teiginį esą patvirtinantys J. M., V. P. parodymai neatitinka tikrovės. J. M. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 132-136 t. 9) patvirtino, kad jis su asmeniu, kuris pasirašė susitarimą dėl sutarties nutraukimo, pasirašymo metu susitikęs nebuvo, bendravo su T. A., kuris ir vedė atitinkamas derybas, sprendžiant mokėtinos sumos dydį. Iš tiesų, V. P. parodė, kad bendradarbiavimo sutarties nutraukimu rūpinosi aukščiausi bendrovės vadovai, tame tarpe ir generalinis direktorius. Tačiau ši liudytoja taip pat patvirtino, kad pagal bendrovės vadovų nustatytą tvarką kiekvieno padalinio vadovas buvo atsakingas už savo veiklos sritį. Ji taip pat nurodė, kad T. A. , pasirašydamas ant sąskaitų-faktūrų, turėjo būti įsitikinęs, kad darbai atlikti. Todėl teigti, kad bendrovės generalinis direktorius ar jo pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai, spręsdami strateginius bendradarbiavimo sutarties nutraukimo klausimus, turėjo tikrinti ir vertinti dokumentus, susijusius su apmokėjimu už atliktus darbus, yra neteisinga. Tai, be jokios abejonės, turėjo daryti T. A. .