- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-1400-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01525-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius (pran.)
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- T. V.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei T. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės T. V. 25 949,16 Lt skolos; 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas atsakovę pažįsta nuo 2013 m. sausio mėnesio. Ji dažnai skųsdavosi, kad neturi darbo, augina nepilnametę dukrą bei prašydavo paskolinti pinigų. Atsakovė vis žadėdavo artimiausiu metu šias lėšas grąžinti ir prašydavo dar paskolinti pinigų. Pažymėjo, jog nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio atsakovės prašymu ieškovas pervedė jai per Western Union 7550 eurų, viso 25 949,16 Lt. Šių metų gegužės 12 d. pokalbio telefonu metu paaiškėjo, kad atsakovė iš viso nesiruošia šių pinigų grąžinti, todėl ieškovas yra priverstas kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovė T. V. atsiliepimu prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji su ieškovu susipažino 2013-01-15 Diuseldorfe. Ieškovas nuo pat pirmos pažinties minutės pradėjo ją merginti, sakė, kad myli, nori turėti sūnų su ja ir pan. Ieškovas sakė, kad ji su dukra yra jo šeima ir jis visokeriopai rūpinsis, nepaisant to, jog jis Vokietijoje turėjo žmoną. Tarp atsakovės ir ieškovo užsimezgė artimi santykiai. Jis siųsdavo gėles, pirkdavo įvairius daiktus, duodavo kišenpinigių. Ieškovas žadėjo ją vesti. 2013 m. vasario mėnesį pirmą kartą buvo atskridęs į Vilnių, pamatęs, kaip ji gyvena, sakė, kad jai padės materialiai. Antrą kartą jis atvažiavo su mašina 2013 m. balandžio mėnesį ir pasakė, kad čia jai dovana. Ji pati ne kartą viena ir su dukra važiuodavo pas ieškovą į Vokietiją, 1 – 2 kartus per mėnesį, apsistodavo viešbutyje. Taip pat su ieškovu du kartus buvo Turkijoje, apsistodavo viešbutyje. Už visas jos ir dukros keliones ir viešbučius sumokėdavo ieškovas. Jeigu už kelionę turėdavo apmokėti Lietuvoje, tai pinigus kelionės apmokėjimui jis pervesdavo per Western Union. Ieškovas niekada nesakė, kad jis skolina atsakovei pinigus. Jis juos jai dovanodavo ir norėdavo, kad jie būtų panaudoti jos ir dukros gerovei. Jeigu atsakovė būtų išgirdusi iš ieškovo, kad jis šiuos pinigus jai skolina, tai ji tų pinigų nebūtų ėmusi. Tačiau vėliau jie susipyko ir ieškovas pradėjo ją persekioti, grasinti, reikalavo grąžinti pinigus. Pažymėjo, jog ieškovė nėra pasirašiusi jokios paskolos sutarties su ieškovu, taip pat nėra jam išdavusi jokio paskolos raštelio ar kitokio skolos dokumento. Ieškovo pateiktame Western Union pavedimų išraše nėra kalbama apie jokią paskolą. Tad ieškovo ieškinyje išdėstyti teiginiai apie tai, kad atsakovei pervesti pinigai yra neva jai suteikta paskola, neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Ieškovas leistinais įrodymais neįrodė, kad buvo suteikta paskola. Nurodė, kad Western Union pavedimų išrašai tik patvirtina pinigų gavimo faktą, o ne jų perdavimą atsakovei kaip paskolos dalyką. Nurodė, kad ieškovo minimi pinigai buvo atsakovei dovanoti, o dalis iš jų buvo skirta bendrai su ieškovu poilsinei kelionei į Turkiją apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-09-16 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (šiuo atveju ieškovui). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta jokia rašytinė paskolos sutartis; atsakovė nėra pasirašiusi jokio paskolos raštelio ar kitokio skolos dokumento, kuris patvirtintų apie paskolinių santykių egzistavimą. Teismas pažymėjo, jog ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindžia tik vieninteliu įrodymu, t. y. padarytais piniginiais pervedimais per Western Union, tačiau šiuose pavedimuose nenurodoma, kokiu tikslu minėti pinigai pervedami atsakovei. Teismas sutiko su atsakovės teiginiais, kad Western Union pavedimų išrašai tik patvirtina pinigų gavimo faktą (ko neneigia ir pati atsakovė), bet ne jų perdavimą atsakovei kaip paskolos dalyką. Teismas sprendė, jog šių išrašų turinys neleidžia daryti tikėtinos išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, tiksliau 10 paskolos sutarčių. Teismas taip pat pažymėjo, jog kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Teismas nustatė, kad, kad tarp šalių buvo susiklostę ypač artimi santykiai, jie intymiai bendravo; ieškovas materialiai rėmė atsakovę, pirko jai dovanas, įvairius daiktus tiek jai, tiek ir jos dukrai, kartu atostogavo Turkijoje. Teismas sprendė, jog esant tokioms aplinkybėms, turint omenyje ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad ieškovo perduoti atsakovei pinigai, tai suteikta paskola. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad šių pinigų perdavimas atsakovei buvo susijęs su jų artimu bendravimu, ieškovo siekiu padėti atsakovei, paremti ją materialiai, t. y. su dovana, parama ar pan. Juo labiau, kad pats ieškovas nurodė, kad pinigų pradėjo reikalauti tik po to, kai jų santykiai nutrūko. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas šioje byloje neįrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo fakto (CPK 176 – 177 str., 185 str.). Teismas konstatavo, kad nesant paskolinių sutartinių santykių tarp šalių, atsakovei nėra ir pareigos grąžinti ieškovui reikalaujamą pinigų sumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-09-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovę T. V. ieškovas pažįsta nuo 2013 sausio mėn. Metų laikotarpyje kelis kartus jis buvo atskridęs į Lietuvą, nupirko atsakovei automobilį, davė pinigų rūbams. Atsakovė taip pat buvo atskridusi pas ieškovą į Diuseldorfą, kur jis jai duodavo pinigų. Kai ieškovas su atsakove nesimatydavo, atsakovė jam dažnai skambindavo ir skųsdavosi, kad neturi darbo, augina nepilnametę dukrą bei prašydavo paskolinti pinigų įvairiems buitiniams reikalams (automobilio remontui, dantistui ir t.t.). Atsakovė vis žadėdavo ateityje šias lėšas grąžinti, o vėliau prašydavo paskolinti daugiau pinigų. Nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 kovo mėn. T. V. prašymu ieškovas pervedė jai per bendrovę Western Union 7 550 eurų, iš viso litais – 25 949,16 Lt. Ieškovas, pervesdamas pinigus atsakovei, neprašydavo atsakovės pasirašyti kažkokių sutarčių, todėl jis negali pateikti teismui tokių įrodymų. Tačiau teismo prielaida, kad „labiau tikėtina, kad šių pinigų perdavimas atsakovei buvo susijęs su jų artimu bendravimu, ieškovo siekiu padėti atsakovei, paremti ją materialiai, t. y. su dovana ar parama.“, taip pat nėra paremta jokiais įrodymais, o tik teismo samprotavimais apie ieškovo ir atsakovės intymius santykius. Nurodo, kad šiuo atveju atsakovė patvirtino, kad pinigus gavo, tačiau nepateikė teismui jokiu įrodymų, kad tai buvo ieškovo dovana, todėl ieškovo ieškinys teismo gali būti tenkintinas ir kitu teisiniu pagrindu, t. y. atsakovei pripažįstant aplinkybę, kad ji gavo ieškovo pervestus pinigus ir negalint nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu jai šie pinigai buvo pervesti (t. y. ar tai buvo paskola ar dovanojimas), galima taikyti CK 6.237str., kur sakoma, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo viską gražinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Teismas nesiaiškino galimybės taikyti šio ieškinio tenkinimo teisinio pagrindo ir savo sprendime apie tai nepasisakė. Remiantis šiuo pagrindu ieškovo ieškinys turėtų būti patenkintinas.
Atsiliepimas
Atsakovė T. V. atsiliepimu į ieškovo M. B. apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-09-16 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai ir teisingai ištyrė įrodymus ir padarė teisingą išvadą, jog paskolinių santykių tarp atsakovės ir ieškovo nebuvo. Pats ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad nupirko atsakovei automobilį, davė pinigų rūbams, t. y. pats ieškovas pripažįsta faktus, kad atsakovei buvo dovanojami ir daiktai, ir pinigai. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovei ieškovo atsiųsti pinigai, turint omenyje ieškovo ir atsakovės buvusius artimus santykius, buvo rėmimas materialiai (dovana, parama). Pažymi, jog pagal CPK 141 str. 1 d. ieškinio dalyką arba pagrindą galima keisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jo ieškinys teisme gali būti tenkinamas ir kitu pagrindu – CK 6.237 str., kur sakoma, kad asmuo kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo viską grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta. Tokio teisinio ieškinio pagrindo ieškovas savo 2014-05-14 ieškinyje dėl skolos priteisimo nebuvo nurodęs, todėl teismas neturėjo pareigos aiškintis galimybę taikyti šio ieškinio tenkinimo teisinį pagrindą ir/ar dėl jo pasisakyti savo sprendime. Be to, kaip jau minėta, ieškinio dalyką arba pagrindą galima keisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o ieškovas tai nurodė tik apeliaciniame skunde, todėl šis ieškovo argumentas neturi būti nagrinėjamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Atmetami ieškovo M. B. apeliacinio skundo argumentai, kad tarp jo ir atsakovės T. V. buvo sudarytą paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ieškovas prašydamas priteisti, jo manymu atsakovei paskolintus pinigus, privalėjo įrodyti paskolos sutarties sudarymo faktą (CPK 178 str.). Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kad per Western Union sitemą atsakovei pervedė (10 perlaidų) 7550 EUR (b.l. 6). Tačiau ieškovo pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovė iš ieškovo gavo pinigų, bet nepatvirtina, kad pinigai buvo paskolinti. Kaip minėta, pagal įstatymo apibrėžiamas paskolos sutarties sąlygas, paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos sumą. Taigi paskolos sutarties sudarymo faktui konstatuoti nepakanka įrodyti pinigų perdavimo fakto, turi būti įrodytos ir kitos aplinkybės, t.y. kad pinigai buvo skolinami ir kad pinigus gavęs asmuo įsipareigojo juos grąžinti. Pastarosios aplinkybės kaip tik ir lemia ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ar kitas sandoris pavyzdžiui, dovanojimo. Taigi byloje ieškovas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad ieškovas skolino, o atsakovė įsipareigojo grąžinti pinigus. Tokių įrodymų ieškovas teismui nepateikė, neįrodė paskolos teisnių santykių fakto, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį.
Atmetami ir apelianto argumentai, kad ieškinys turėjo būti tenkinamas CK 6.237 straipsnio pagrindu, kuris reglamentuoja be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimą. Pagal CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą civilinio proceso šalys procesinėmis teisėmis disponuoja laisvai. Teisę pasirinkti faktinį ieškinio pagrindą CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos suteikia būtent ieškovui. Taigi ieškovas turėjo teisę prašyti priteisti pinigus, kaip atsakovės įgytus be teisinio pagrindo. Tačiau toks ieškinio pagrindas ieškinyje nebuvo nurodytas. Pažymėtina, kad pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį teismas neturi teisės peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tenkinti ieškinį ieškovo nenurodytu pagrindu, t.y. nagrinėti ir tenkinti tokį ieškinį, koks teisme nebuvo reiškiamas.
Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.