- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-01
- Bylos Nr.
- A-556-350-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. T. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-293(7-267/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 68-243 ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 17/08.
Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija atliko R. T. mokestinį patikrinimą ir surašė 2008 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktą Nr. 68-04-10-7. Inspekcija padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įstatymo 25 ir 27 straipsnius, kadangi tinkamai neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio nuo 2003 metais pajamų, gautų pardavus 2003 metais gobelenus „Sodžius“ ir „Akys“. Remiantis GPM įstatymu, Inspekcija pareiškėjai priskaičiavo 7887 Lt mokėtino GPM bei 3941 Lt šio mokesčio delspinigių. Inspekcija priėmė sprendimą patikrinimo aktą patvirtinti. Šį sprendimą pareiškėja apskundė centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 68-243 pakeitė Inspekcijos sprendimą, tačiau principinės nuostatos dėl mokėtinų sumų apskaičiavimo liko nepakeistos. Mokestinių ginčų komisija sprendimu paliko galioti VMI prie FM sprendimą. Pareiškėjos nuomone, ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos netinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Pareiškėja pažymėjo, kad nagrinėjama situacija ir šis mokestinis ginčas yra pakankamai specifinis dėl teisinio pareiškėjo objektų apmokestinimo reglamentavimo, todėl nagrinėjamu atveju negali būti formaliai taikomos išimtinai tik GPM įstatymo nuostatos. Akcentavo, kad turtas buvo įsigytas iki GPM įstatymo įsigaliojimo, kai jokie teisės aktai nenumatė pareigos surašyti ar saugoti dokumentus, jei tam tikro neregistruotino turto vienkartinis pirkimas – pardavimas vyko tarp fizinių asmenų. Pareiškėjos nuomone, detaliau nagrinėjant situaciją ir vertinant FNTT ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją bei turimą medžiagą, gobeleno įsigijimo faktas gali būti nesunkiai įrodomas, tuo labiau, kad yra dokumentai, kurių pagrindu turto pardavėjas įsigijo pareiškėjui parduotą turtą. Pareiškėja pažymi, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2008 m. vasario 19 d. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nepadarius nusikaltimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje. Be to, pažymėjo, kad šio turto pirkimas ir pardavimas nebuvo slepiami, pareiškėjos sutuoktinis, deklaruodamas minėtus gobelenus ir neturėdamas surašytų formalių šio turto įsigijimo dokumentų, deklaracijoje nurodė nagrinėjamo turto vertę – 124000 Lt, kurią sudarė turto (gobelenų „Sodžius“ ir „Akys“) kaina bei su tuo susijusios išlaidos. Pareiškėja nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai įvertino pareiškėjos poziciją dėl deklaruoto turto vertės sutapatinimo su šio turto įsigijimo kaina. Pareiškėja sutinka, kad turto kaina ir vertė nėra identiški dalykai, tačiau norėjo pabrėžti, kad realiai turto įsigijimo išlaidos visada buvo deklaruojamos ir teikiamos Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatyta tvarka. Tik dėl skirtingų teisės aktų bei jų normų galiojimo turto pirkimo ir realizavimo metu, susidarė situacija, kad pareiškėja neišpildė formalių reikalavimų dėl pirkimo-pardavimo sutarties pateikimo. Pareiškėja pabrėžė, kad gobeleno pirkimo ir pardavimo sandoriui rašytinė sutartis nebuvo reikalinga, tačiau pirkimo ir pardavimo faktai realiai egzistavo, kaip ir realus atsiskaitymas už perkamus gobelenus. Šias aplinkybes gali patvirtinti ir turto pardavėjas V. K. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad GPM įstatymo 19 straipsnis leidžia turėtas turto įsigijimo išlaidas pagrįsti tarp šalių sudarytais dokumentais, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį (tokie dokumentai yra teikiami teismui). Pareiškėjos nuomone, nagrinėjant šį ginčą turėjo būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje numatytas turinio viršenybės prieš formą principas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 37-38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog GPM įstatymas aiškiai apibrėžia, jog apskaičiuojant turto įsigijimo kainą, būtina turėti turto įsigijimo kainą patvirtinančius dokumentus. Įstatyme nenumatytos išimtys, jeigu turtas įsigytas iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių arba galinčių pagrįsti turto įsigijimo kainą. Pareiškėjos pateiktas 2009 m. sausio 8 d. patvirtinimo aktas negali pagrįsti turto įsigijimo kainos, nes neatitinka GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis 2003 metais pardavė gobeleną „Sodžius“ už 120000 Lt ir gobeleną „Akys“ už 4000 Lt. Gautų 124000 Lt nedeklaravo 2003 metų metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (FR0462) bei nuo gautų pajamų nesumokėjo GPM. 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Teismas nustatė, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM, rėmėsi FNTT 2008 m. sausio 24 d. specialisto išvadoje dėl A. T. ir R. T. turto ir pajamų deklaracijose pateiktų duomenų Nr. 5-6/3 (toliau – ir FNTT išvada) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi toks mokesčio apskaičiavimas mokesčių administratoriui yra įstatymo leistinas, todėl minėtame patikrinimo akte nustatyti duomenys teisėti sprendžiant mokestinį ginčą. Teismas, vadovaudamasis 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo Nr. IX-1007 8 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija), 17 straipsnio 1 dalies 20 punktu (originali įstatymo redakcija), 19 straipsnio 1, 2, 3 dalimis (originali įstatymo redakcija), padarė išvadą, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu A. T., pardavę minėtus gobelenus, iš gautų pajamų galėtų atimti išlaidas, patirtas įsigyjant šį turtą tik tuo atveju, jei pagrįstų jas atitinkamais įsigijimo dokumentais. Minėto gobeleno pirkimo-pardavimo metu galiojusio Civilinio kodekso 43 straipsnio 2 dalis nustatė, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų. Pareiškėja kartu su A. T. 2003 metais pardavė minėtus gobelenus bei gavo 124000 Lt pajamų, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių išlaidas, patirtas įsigyjant minėtą turtą, pareiškėja nepateikė. Todėl mokesčių administratorius, nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai GPM pareiškėjai apskaičiavo nuo visos už gobelenų pardavimą gautos pajamų sumos. Teismas, vadovaudamasis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (Nr. VIII-1202) 2 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio gyventojo turto ir pajamų deklaracijose nurodyta gobelenų vertė nėra tolygi išlaidoms, patirtoms šiuos gobelenus įsigyjant, ir negali pagrįsti šio turto įsigijimo kainos, nes turto vertė negali būti suprantama kaip turto įsigijimo išlaidos GPM įstatymo 19 straipsnio prasme. Byloje nustatyta, jog pareiškėja nuo 1981 metų yra santuokoje su A. T., todėl centrinis mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad parduoti minėti gobelenai priklausė sutuoktiniams bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir apmokestinamąsias pajamas padalino sutuoktiniams lygiomis dalimis. Taigi mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, pagrįstai pareiškėjai nuo gautų 62000 Lt pajamų apskaičiavo 8187 Lt GPM. Pareiškėjos skunde nurodytas argumentas, kad minėtus gobelenus jos sutuoktinis įsigijo dar iki GPM įstatymo įsigaliojimo ir todėl turto pardavimo pajamos neturi būti apmokestinamos griežtai laikantis įstatymo nuostatų, galiojančių pajamų gavimo metu, yra nepagrįstas. Gobelenų pardavimo metu, 2003 metais, galiojo GPM įstatymas, pagal kurį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, todėl mokesčių administratorius, nustatydamas GPM bazę, pagrįstai vadovavosi GPM įstatymu ir joks kitas teisės aktas šiuo atveju netaikytinas. Teismas konstatavo, kad centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ (Nr. IX-2112) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, nuo pareiškėjai papildomai apskaičiuoto 8187 Lt GPM pagrįstai apskaičiavo 4091 Lt delspinigius. Pareiškėjai pagrįstai paskirta vidutinio dydžio 30 procentų 2456 Lt GPM bauda, nes mokesčių administratorius nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių (GPM įstatymo 36 str. 2 d., 139 str. 1 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 63-70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas priimtas objektyviai neįvertinus svarbių šiam mokestiniam ginčui aplinkybių bei netinkamai pritaikius teisės normas.
2. Teismas netinkamai įvertino įrodymus. Teismas nepasisakė taip pat ir dėl pareiškėjos pateikto rašytinio įrodymo – 2009 m. sausio 8 d. gobeleno ,,Sodžius“ pardavimo ir perdavimo faktų patvirtinimo akto. Taip pat teismo aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyse yra akivaizdūs prieštaravimai.
3. GPM įstatymas turto įsigijimo išlaidų pagrindimą sieja šiuo atveju ne tik su pirkimo-pardavimo sutarties rašytiniu įforminimu, bet ir su kitais gyventojų surašytais dokumentais, iš kurių galima suprasti ūkinės operacijos turinį. Teismui buvo pateiktas 2009 m. sausio 8 d. gobeleno ,,Sodžius“ pardavimo ir perdavimo faktų patvirtinimo aktas, patvirtintas pirkimo pardavimo sandorio šalių parašais. Šis dokumentas pripažintinas tinkamu įrodyti turto įsigijimo išlaidas. Teismo posėdžio metu dalyvavo šio turto pirkėjas ir pardavėjas, kurie dar kartą patvirtino faktus, išdėstytus minėtame akte, todėl nėra pagrindo teigti, kaip nurodyta teismo sprendime, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių gobeleno įsigijimo išlaidas, todėl neva turi būti apmokestinama visa gautų turto pardavimo pajamų suma.
4. Vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Kadangi patikrinimo akto surašymas yra tiesiogiai susijęs su asmens teisėmis ir pareigomis, jo negalima grįsti tikimybėmis ir prielaidomis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ 80 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad pažeidimo nustatymo faktas turi būti pagrindžiamas įrodymais, kuriais remdamasis pareigūnas konstatuoja pažeidimą. Išdėstyti apeliacinio skundo argumentai bei aplinkybės parodo, kad mokesčių administratorius ir teismas netinkamai taikė GPM įstatymo nuostatas, neįrodė pareiškėjos pažeidimo fakto, apmokestinant gobeleno pardavimo pajamas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78-79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis, A. T., 2003 m. pardavė gobeleną ,,Sodžius“ už 120000 Lt ir gobeleną ,,Akys“ už 4000 Lt. Pagal bylos duomenis, pareiškėja nuo 1981 m. liepos 31 d. yra santuokoje su A. T., todėl pajamos, gautos pardavus bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, pripažintinos bendraturčių pajamomis, į kurias kiekvienas iš bendraturčių turi lygias teises. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų ginčijusi gobelenų ,,Sodžius“ ir ,,Akys“ pardavimo sandorius, kaip sudarytus pažeidžiant jos, kaip bendraturtės, teises ar teisėtus interesus, ar nepripažinusi savo turtinių teisių į dalį pagal minėtus sandorius gautų pajamų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pajamas už parduotus gobelenus sudaro 62000 Lt (120000 Lt + 4000 Lt) / 2).
Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos 2003 metais gautas pajamas už parduotus gobelenus laikė 2003 metų pajamomis ir jas apmokestino pagal GPM įstatymą. GPM įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pajamas pareiškėja šiuo atveju gavo 2003 metais, todėl joms apmokestinti taikomas jų gavimo momentu galiojęs GPM įstatymas.
Pareiškėjos pajamos iš parduoto turto (gobelenų) laikytinos ne individualios veiklos pajamomis (GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 10 straipsnis). Vadovaujantis to paties įstatymo 22 straipsniu bei 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjos gautos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms, kurios apmokestinamos taikant 15 procentų pajamų mokesčio tarifą. GPM įstatymo 25 bei 27 straipsniai nustatė, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats gyventojas, o pajamų mokesčio deklaracijoje, kuri pateikiama iki kalendorinių metų, einančių po mokestinio laikotarpio, kurio metu buvo gautos pajamos, gegužės pirmos dienos, turi būti deklaruotos visos praėjusio mokestinio laikotarpio pajamos ir už jas apskaičiuotas pajamų mokestis.
Pajamų gavimo metu galiojusio GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 20 punktas nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų, gautų pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 ir 23 punktuose nenurodytą turtą, ir to turto įsigijimo kainos ir kitų GPM įstatymo 19 straipsnyje nurodytų su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų skirtumas, neviršijantis 24 pagrindinių NPD per mokestinį laikotarpį. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susijusios su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu nustatant GPM bazę bei mokėtiną GPM, aktualiu tampa įstatymo nustatyta teisė iš gautų pajamų atimti turto įsigijimo kainą bei išlaidas susijusias su turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn.
Turto įsigijimo kainos, dėl kurios pagrindimo ir galimybės taikyti apskaičiuojant apmokestinamųjų pajamų dydį šioje byloje kilo ginčas, apibūdinimą pateikė GPM įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, pagal kurią turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusias su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-87/2007 yra išaiškinęs, kad gyventojo teisė per mokestinį ataskaitinį laikotarpį atimti iš gautų pajamų visą turto įsigijimo kainą sietina su realiu jų gavimu, gyventojo ne nuolatine ekonominės naudos siekiančia veikla ir apribota gali būti tik teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pareiškėja, privalėjusi deklaruoti 2003 metais gautas pajamas už parduotus gobelenus, turėjo teisę iš gautų pajamų išskaičiuoti parduoto turto įsigijimo kainą bei kitas su turto įsigijimu susijusias išlaidas, tačiau tik laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nustatė, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, - atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Mokesčių, rinkliavų sumokėjimas turi būti pagrįstas šių sumų sumokėjimą patvirtinančiais atitinkamais dokumentais.
Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-558 redakcija) įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (kurios buvo identiškos teritoriniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo), mokestiniame ginče, mokesčio mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus bei išanalizavusi pareiškėjos teisinius motyvus, sprendžia, kad pareiškėja neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo jos apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną GPM. Pareiškėja nepateikė leidžiamų dokumentų, atitinkančių įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus, kurių pagrindu būtų galima atskaityti turto įsigijimo kainą ir kitas išlaidas nuo 2003 metais gautų pajamų.
Teisėjų kolegija sutinka su centrinio mokesčio administratoriaus pozicija, kad GPM įstatyme nėra numatyta išimčių dėl gyventojo galimybės pagrįsti turto įsigijimo kainą, jeigu turtas, kaip teigia pareiškėja, įsigytas iki įsigaliojant 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymui arba iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškėjos argumentas, kad mokesčių administratorius, nustatęs, kad turtas, iš kurio pardavimo 2003 metais buvo gautos pajamos, buvo įsigytas 1993 m., t.y. tuo metu, kai dar negaliojo 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymas, privalėjo į tai atsižvelgti ir netaikyti GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytų turto įsigijimo kainos pagrindimo taisyklių, yra nepagrįstas. Vadovaujantis MAĮ 32 straipsnio 3 punktu, mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų, todėl nagrinėjamos bylos kontekste mokesčių administratorius, nepripažindamas FNTT išvadoje nurodytų žodinių paaiškinimų apie turto įsigijimo kainą pakankamais ir reikalavimus atitinkančiais įrodymais turto įsigijimo kainai pagrįsti, pasielgė teisėtai ir įstatymo nuostatų nepažeidė.
Negalima sutikti su pareiškėjos argumentu, kad faktas, jog realiai turto įsigijimo išlaidos visada buvo ir jos buvo deklaruojamos bei teikiamos mokesčių administratoriui nustatyta tvarka, patvirtina gobelenų įsigijimo kainą pagal GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje FR0001 (patikslintoje) bei 2002 m. gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijoje FR0001 pareiškėjos sutuoktinis deklaravo gobeleną ,,Sodžius“ bei gobeleną ,,Akys“ nurodydamas jų vertę atitinkamai 120000 Lt ir 4000 Lt. Tai, kad pareiškėjo sutuoktinis, deklaruodamas minėtą turtą ir deklaracijoje nurodydamas jo vertę, anot pareiškėjos, iš tikrųjų nurodė turto įsigijimo išlaidų dydį, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja įrodė turto įsigijimo kainą leistinais dokumentais. Pažymėtina, kad GPM įstatyme numatytas turto įsigijimo kainą ir kitas su tuo susijusias išlaidas patvirtinančių dokumentų sąrašas, į kurį nepatenka gyventojo turto deklaracijoje nurodyti duomenys. Be to, šioje deklaracijoje yra deklaruota turto vertė, o ne jo įsigijimo išlaidos.
Pareiškėjos skunde išdėstyta aplinkybė, kad turto įsigijimo sandoris, remiantis civilinius teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, yra galiojantis, nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėja grindžia įsigyto turto kainą, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjos turto įsigijimo kainą bei kitas išlaidas, ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės, todėl ginčo dalykui šiuo atveju taikytinos pajamų apmokestinimą reglamentuojančios mokesčių teisės normos. Vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–648/2003).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad MAĮ 69 straipsnyje numatytas turinio viršenybės prieš formą principas šiame mokestiniame ginče netaikytinas, nes neatitinka minėtos nuostatos taikymo sąlygų.
Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktas gobeleno ,,Sodžius“ pardavimo ir perdavimo faktų patvirtinimo aktas taip pat nepatvirtina minėto gobeleno įsigijimo kainos. Nors pateiktame dokumente nurodomas atliktos operacijos turinys, t.y. pirkimas – pardavimas ir įsigyto turto kaina, teisėjų kolegija šį įrodymą nelaiko tinkamu bei pakankamu GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalies taikymui ir jį atmeta. Tokia išvada grindžiama šiomis aplinkybėmis: dokumentas sudarytas 2009 m. sausio 8 d., t.y. praėjus šešiolikai metų nuo pareiškėjos nurodomo turto įsigijimo momento, kas laikytina itin ilgu laikotarpiu; minėtas dokumentas buvo pateiktas tik pirmosios instancijos teismui, nors tokia galimybė buvo ir nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteisminėje stadijoje; gobeleno pardavėjas, nurodytas akte, apklaustas atliekant ikiteisminį tyrimą FNTT, nenurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis iš jo būtų įsigijęs minėtą gobeleną, paaiškino, kad gobeleną pareiškėjos sutuoktinis perėmė iš kitų asmenų, bet apie tolimesnį jo likimą nieko nežinąs (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 50), nors vėliau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pardavė pareiškėjos sutuoktiniui už 25000 JAV dolerių (b.l. 50); FNTT išvadoje nurodytas Žilinų žemės ūkio įmonės turto aukciono protokolas patvirtina, kad gobelenas ,,Sodžius“ buvo parduotas R. Ž. už 26400 rublių (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 50), nors toje pačioje FNTT išvadoje pareiškėjos vyras teigia, jog likviduojant Žilinų kolūkį, gobeleną įsigijo jis (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 50). Taip pat pastebėtina, jog vienu atveju pareiškėjos sutuoktinis nurodo, kad neprisimena gobeleno ,,Sodžius“ įsigijimo kainos, paaiškina, kad jį įsigijo iš grupės asmenų (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 51), kitu atveju nurodo, kad gobelenus įsigijo iš bankrutavusio Žilinų kolūkio (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 50), dar kitu atveju nurodo, kad pardavė už tą pačią sumą, už kurią ir buvo įsigijęs, t.y. už 120000 Lt ir už 4000 Lt (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 49). Šį faktą pareiškėjos sutuoktinis taip pat nurodė 2010 m. sausio 21 d. posėdžio metu, nors kituose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad gobeleną ,,Sodžius“ įsigijo už 25000 JAV dolerių, arba 112500 Lt (b.l. 8; b.l. 68). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos sutuoktinio teiginiai, jog gobeleną ,,Akys“ jis įsigijo iš D. T., nepasitvirtino jai paaiškinus, kad ji nėra gobeleno ,,Akys“ autorė ir jokio A. T. ir R. T. ji nepažįsta (Mokestinių ginčų komisijos b.l. 50). Ši faktinė aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, paaiškina, kodėl teismui pareiškėja pateikė tik gobeleno ,,Sodžius“ įsigijimo kainą neva patvirtinantį dokumentą, nors ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo paliktas galioti centrinio mokesčių administratoriaus atliktas GPM perskaičiavimas įtraukiant pajamas, gautas pardavus ir gobeleną ,,Akys“.
Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys dėl gobelenų įsigijimo kainos yra prieštaringi ir nenuoseklūs, gobeleno ,,Sodžius“ pardavimo ir perdavimo faktų patvirtinimo aktas nevertintinas kaip įrodymas, galintis patvirtinti šio gobeleno įsigijimo kainą GPM įstatymo prasme, todėl šis dokumentas nesudaro pagrindo taikyti GPM įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodytos nuostatos ir iš pareiškėjos 2003 metais gautų pajamų atimti turto įsigijimo kainos bei kitų su tuo susijusių išlaidų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007 yra pasisakęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Nagrinėjamu atveju, remiantis minėta MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo taisykle, neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių tenka būtent pareiškėjai.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratorius teisingai apskaičiavo mokėtiną GPM ir delspinigius, pagrįstai paskyrė vidutinio dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus bei padarė pagrįstas išvadas, todėl teisėtai ir pagrįstai paliko nepanaikintus mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime pareiškėjos pateikto gobeleno ,,Sodžius“ pardavimo ir perdavimo faktų patvirtinimo akto nenurodymas nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.
Dėl nurodytų priežasčių pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.