Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Č. individualios įmonės ir ieškovo viešosios įstaigos K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-711-390/2011, iškeltoje pagal ieškovo viešosios įstaigos K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ieškinį atsakovams I. Č. individualiai įmonei ir Č. Z. dėl sutarties priedų pripažinimo negaliojančiais ir permokėtos sumos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. 2010 m. gruodžio 23 d. patikslintas ieškinys buvo pateiktas, pažeidžiant CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatą. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį priėmė visiškai nemotyvuodamas tokio savo sprendimo ir neatsiklausęs atsakovų nuomonės dėl galimumo keisti ieškinio dalyką ir pagrindą teismo posėdyje. Viso proceso metu ieškovas ne vieną kartą iš esmės keitė savo ieškinio dalyką ir pagrindą, tokiu būdu akivaizdžiai vilkindamas procesą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vienareikšmiškai konstatavo, jog perkančiosios organizacijos veiksmai pripažintini neteisėtais ir prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms. Nagrinėjamoje byloje perkančioji organizacija yra pats ieškovas, todėl pirmosios instancijos teismas, vienu metu pripažindamas ieškovo kaltę ir tenkindamas jo reikalavimus, pažeidė CK 1.5 straipsnio nuostatas.Pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę ieškovui nuslėpti rašytinį įrodymą (cituojamą 2010 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio metu), kuriuo atsakovas norėjo pagrįsti savo poziciją ir nesutikimą su ieškiniu, toleravo tokius ieškovo veiksmus, o vėlesnių posėdžių metu atsakovo atstovui ne kartą reikalaujant priversti ieškovo atstovą pateikti teismui jo paties cituotą dokumentą arba taikyti atsakomybę už piktnaudžiavimą proceso teisėmis, atsisakė tokius prašymus tenkinti. Tokiais veiskmais teismas parodė savo šališkumą, vienos iš proceso šalių palaikymą ir kitos šalies teisėtų prašymų ignoravimą.Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostata ir netaikoma restitucija. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovui yra grąžinama dalis jo sumokėto užmokesčio už paslaugas, kuriomis jis pasinaudojo, vien dėl to, jog pats ieškovas pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, nepagrįstai ir nesąžiningai blogina atsakovo padėtį ir nepagrįstai bei nesąžiningai gerina teisės aktų nuostatas pažeidusio ieškovo padėtį. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nuosekliai įrodinėjo, jog ieškovas savo ieškiniu prašo priteisti sumas, kurių dalis yra ne apmokėjimas už suteiktas paslaugas, o ieškovo sumokėtos netesybos – delspinigiai. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl pažeidė CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies ir 265 straipsnio 1 dalies nuostatas.Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad pareikšdamas ieškinį, ieškovas sąmoningai nuslėpė esminę reikšmę turinčias aplinkybes, jog dar 2009 m. lapkričio 19 d. raštu Nr.68/09 atsakovo atstovas informavo ieškovą apie tai, kad jis turi įsiskolinimą atsakovui ir jei neatsiskaitys su juo, bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau net gavęs šį raštą, ieškovas savo įsiskolinimo atsakovui neginčijo. 2009 m. gruodžio 24 d. atsakovas Kauno apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninei. Taigi, ieškovas sąmoningai, akivaizdžiai piktnaudžiaudamas proceso teisėmis, vietoje to, kad atsikirstų į atsakovo pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreipėsi į tą patį teismą atskiru ieškiniu dėl to paties dalyko - tarpusavio įsiskolinimų.

Vadovaujantis CPK 5 straipsniu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad Č. Z. atžvilgiu priimtas ieškinys yra priešlaikinis. Anot apelianto, tik patenkinus ieškinį visiškai, būtų atstatytas teisingumas ir apginti ligoninės interesai.Atsakovo Č. Z. atsakomybė dėl žalos atlyginimo ligoninei, pagal sutartį nepagrįstai permokėjus lėšas I. Č. individualiai įmonei, kyla tiek iš DK nuostatų dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo, tiek ir iš CK nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens valdymo organų narių (vadovo) civilinę atsakomybę. Todėl nustačius, jog Č. Z. yra atsakingas už ligoninei padarytą žalą, kuri susidarė ligoninei permokėjus lėšas I. Č. individualiai įmonei, ieškinys buvusio ligoninės vadovo atžvilgiu turėjo būti patenkintas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalį, kreditorius, prieš pareikšdamas reikalavimus subsidiariai atsakingam asmeniui, juos turi pateikti pagrindiniam skolininkui. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius ar kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą subsidiariai atsakingam asmeniui. Todėl jei ieškinys būtų patenkintas taip, kaip ieškininius reikalavimus suformulavo ieškovas, reikalavimus Č. Z. ligoninė galėtų pareikšti tik tokiu atveju, jeigu negautų savo reikalavimų patenkinimo iš I. Č. individualios įmonės. Tokiu atveju I. Č. individualios įmonės nepatenkintų reikalavimų suma ir sudarytų iš Č. Z. išreikalautiną sumą.

Nepagrįstas ieškovo reikalavimas ieškinį patenkinus ir pripažinus priedus negaliojančiais, taikyti restituciją subsidiariai abiems atsakovams. Teigia, jog įstatymas nenumato subsidiariosios atsakomybės tarp juridinio asmens ir asmens, kuris atstovavo kitą juridinį asmenį, sudarant sandorį, vėliau pripažintą negaliojančiu. Mano, kad juridinio asmens atstovui, kuris pasirašė negaliojantį sandorį, atsakomybė gali atsirasti tik kitais pagrindais, o ne taikant restituciją.Ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl Č. Z. atsakomybės, remiasi CK 6.245 straipsnio 5 dalimi. Tačiau apeliaciniame skunde ieškovas remiasi ne faktinėmis, jau įvykusiomis aplinkybėmis, o abejone, ar atsakovas I. Č. individuali įmonė ieškovui visiškai grąžins gautas pinigines lėšas. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra nurodoma pagrįstų aplinkybių, kad pagrindinis skolininkas prievolės neįvykdė. Teismui patenkinus ieškinį visiškai, būtų pažeista CPK 267 straipsnio nuostata.Pagrįsti atsakovo I. Č. įmonės teiginiai, kad ieškovas privalėjo pagrįsti ieškinį ir pateikti visus su byla susijusius įrodymus (taip pat 2010 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje cituotą įsakymą dėl maitinimo kainos padidinimo), kurių neturi kiti proceso dalyviai ir kurie yra tiesiogiai susiję su byloje tiriamomis aplinkybėmis.

Ieškovas, tikslindamas ieškinį, CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Jis tikslino savo reikalavimus, naudodamasis civilinės bylos atidėjimais, todėl tokiu būdu nebuvo vilkinama byla.Atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas, konstatavęs imperatyvių teisės normų pažeidimą, negalėjo tenkinti ieškovo reikalavimų. Atsakovas, žinodamas Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą draudimą keisti laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainą bei sudarydamas sutarties pakeitimus, kuriais buvo keičiama kaina, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas.Atsakovas nepagrįstai teigia, jog priėmęs sprendimą teismas buvo šališkas, nes neišreikalavo visų dokumentų, kurie yra susiję su nagrinėjamu ginču. Ieškovas pateikė į bylą visus turimus rašytinius įrodymus, kurie yra susiję su nagrinėjama byla.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies. Sutarties prieduose neteisėtai padidinta maitinimo kaina neatitiko rinkos kainos, nes kaip matyti iš byloje pateiktos ieškovo sutarties su UAB „ORDEN“, analogiška paslauga nuo 2009 m. pabaigos ieškovui teikiama už 9 Lt kainą. Tokia naujai sudarytos sutarties kaina paneigia atsakovės pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pateiktus argumentus apie būtinybę kelti ligonių maitinimo paslaugos kainą dėl nuolat brangusių maisto produktų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

atsakovo I. Č. individualios įmonės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimas pakeistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ir atsakovo bankrutavusios I. Č. individualios įmonės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl atsakovo I. Č. individualios įmonės apeliacinio skundo

Šioje byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad tarp ieškovo VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ir atsakovo I. Č. individualios įmonės 2005 m. liepos 29 d. sudaryta paslaugų pirkimo sutartis, kuri buvo iš dalies pakeista šioje byloje ginčijamais susitarimais, buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu.

Pagal CK 6.382 straipsnio nuostatą, viešojo pirkimo sutartims civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita.

Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės bei ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, kurio 15 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties sudarymo metu) nustatyta, kad sudarant pirkimo sutartį, negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos. Pirkimo sutartyje, be kita ko, turi būti nustatyta kainos ar įkainių indeksavimas dėl infliacijos, jeigu sutarties trukmė ilgesnė kaip 1 metai (VPĮ 15 str. 6 d. 4 p.).

2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties 3.2 punkte buvo nustatyta, kad maitinimo paslaugos kaina vienam pacientui parai yra 9 Lt, įskaitant PVM. Šios sutarties 6.1 punkte nustatytas jos galiojimo terminas - nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. iki 2006 m. rugpjūčio 11 d., t. y. vieneri metai (10, 11 b. l., 1 t.). Kainos indeksavimas dėl infliacijos sutartyje nebuvo numatytas.

Šios bylos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijami 2006 m. balandžio 28 d., 2007 m. balandžio 27 d. bei 2007 m. gruodžio 18 d. priedai prie sutarties, kuriais buvo pakeistas 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties 3 punktas, bendrą maitinimo paslaugos kainą vienam pacientui parai padidinant atitinkamai iki 10, 11 ir 13 litų, prieštarauja imperatyviai Viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, draudžiančiai sudarant pirkimo sutartį, taigi ir ją vykdant, keisti laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainą.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijami sutarties priedai prieštarauja imperatyvioms Viešųjų pirkimų įstatymo normoms, pagrįstai pripažino juos niekiniais ir negaliojančiais sandoriais nuo jų sudarymo momento ir pagrįstai taikė restituciją, kaip šių sandorių negaliojimo pasekmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas savo apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl sutarties priedų prieštaravimo imperatyvioms VPĮ normoms, tačiau su teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Kaip vieną iš tokių pažeidimų atsakovas I. Č. individuali įmonė nurodo CPK 141 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tokį pažeidimą apeliantas argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas patikslintą 2010 m. gruodžio 23 d. ieškinį priėmė ir patenkino, nemotyvuodamas tokio savo sprendimo ir neatsiklausęs atsakovų nuomonės dėl galimumo keisti ieškinio dalyką ir pagrindą teismo posėdyje.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. gruodžio 23 d. patikslintu ieškiniu ieškovas savo reikalavimo pagrindo nepakeitė, o dalyką pakeitė tik iš dalies, nurodydamas kitokią, negu ankstesniame ieškinio pareiškime, atsakovo Č. Z. atskomybės už ieškovo patirtą žalą formą - vietoj anksčiau nurodytos solidariosios atsakomybės prašė priteisti žalą subsidiariai su atsakovu I. Č. individualia įmone (144 b. l., 1 t., 25 b. l., 2 t.). Pažymėtina, kad minėtu 2010 m. gruodžio 23 d. patikslintu ieškiniu atsakovui I. Č. individualiai įmonei pareikštojo reikalavimo dalykas ir pagrindas liko iš esmės nepakeistas: tiek pirminiu, tiek patkslintais ieškinio pareiškimais ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2006 m. balandžio 28 d., 2007 m. balandžio 27 d. bei 2007 m. gruodžio 18 d. priedus prie 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties, taikyti restituciją, o tokio reikalvimo pagrindu nurodė tas pačias faktines aplinkybes - kad minėtais sandoriais (sutarties priedais) buvo pakeista pasiūlyme nurodyta paslaugos kaina, tuo pažeidžiant VPĮ normas. Pažymėtina, kad 2010 m. gruodžio 23 d. patikslintas ieškinys buvo paduotas 2010 m. gruodžio 27 d. (21 b. l., 2 t.), iki 2011 m. sausio 17 d. teismo posėdžio, kuris buvo paskirtas dar 2010 m. gruodžio 10 d., atidedant bylos nagrinėjimą ir suteikiant galimybę ieškovui ne tik patikslinti ieškinį, bet ir pateikti papildomus įrodymus (18 b. l., 2 t.). Kadangi sekantis posėdis įvyko jau 2011 m. sausio 17 d., kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, o atsakovui I. Č. individualiai įmonei pareikštojo reikalavimo dalykas ir pagrindas, kaip jau minėta, liko iš esmės nepakeistas, teigti, jog 2010 m. gruodžio 23 d. patikslinto ieškinio padavimas užvilkino bylos nagrinėjimą ar pažeidė atsakovo I. Č. individualios įmonės teises, nėra pagrindo. Vien aplinkybė, kad minėtą patikslintą ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė tokio savo sprendimo nemotyvuodamas ir neatsiklausęs atsakovų nuomonės, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str), tuo labiau, kad vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas yra leidžiamas ir tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu teismas mano, kad tai neužvikins bylos nagrinėjimo (CPK 141 str. 1 d.).

Kaip jau minėta šioje nutartyje, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuojua ex oficio (savo iniciatyva). Taigi, niekinio sandorio faktas gali būti konstatuotas ir jo pasekmės taikomos net ir nesant tokio reikalavimo. Aplinkybė, kad sudarydama negaliojantį sandorį, neteisėtus veiksmus atliko sandorio šalis, pareiškusi reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nesudaro pagrindo tokį reikalavimą atmesti. Ši aplinkybė galėtų būti pagrindas netaikyti restitucijos tuo atveju, jeigu kita sandorio šalis būtų pripažinta sąžininga (CK 1.80 str. 4 d.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu ir atsakovui I. Č. individualiai įmonei, kaip viešajame pirkime dalyvavusiam tiekėjui, negalėjo būti nežinomas draudimas sutartimi keisti pasiūlyme nurodytą siūlomos paslaugos kainą, jis negali būti pripažintas sąžiningu pagal ginčijamus susitarimus (sutarties priedus) gautų papildomų mokėjimų gavėju ir pagrindo taikyti jo atžvilgiu CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra. Todėl sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pripažindamas ieškovo kaltę ir tenkindamas jo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio nuostatas, negalima.

Kaip proceso teisės normų pažeidimą ir pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtinantį faktą atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodo ir aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, pasak jo, sudarė galimybę ieškovui nuslėpti rašytinį įrodymą (cituojamą 2010 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovo paminėtą vidinį ieškovo dokumentą - įsakymą dėl maitinimo kainos padidinimo), kuriuo atsakovas norėjęs pagrįsti savo poziciją ir nesutikimą su ieškiniu.

Iš tiesų, ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2010 m. rugsėjo 6 d., metu nurodė, kad jis turi direktoriaus pasirašytą įsakymą dėl kainų padidinimo (135 b. l., 1 t.). Toks dokumentas byloje pateiktas nebuvo. Tačiau aplinkybė, ar buvo priimtas ieškovo, kaip vienos iš ginčijamų sandorių šalių, administracijos vadovo įsakymas dėl sutartimi nustatytos paslaugos kainos padidinimo, gičijamų sandorių galiojimui ar negaliojimui įtakos negali turėti. Kaip jau minėta, aplinkybė, kad neteisėtus veiksmus, sudarydama sandorį, atliko sandorio šalis, pareiškusi reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nesudaro pagrindo tokį reikalavimą atmesti. Šioje byloje nėra ginčijama, kad susitarimai dėl kainos padidinimo buvo sudaryti abiejų šalių valia. Taigi ir aplinkybė, kad susitarimų dėl kainos padidinimo sudarymą lėmė ir ieškovo atstovo veiksmai, priimant vidinį dokumentą dėl kainos padidinimo, negali būti pagrindas atsisakyti konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti tokio sandorio pasekmes, o jos nustatymas esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kurioje sprendžiamas sandorių negaliojimo ir jo pasekmių taikymo klausimas, negali turėti. Todėl aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo atsakovo minimo dokumento, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Apelianto teigimu, šioje byloje turi būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostata ir netaikoma restitucija, nes sprendimas, kuriuo ieškovui yra grąžinama dalis jo sumokėto užmokesčio už paslaugas, kuriomis jis pasinaudojo, vien dėl to, jog pats ieškovas pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, nepagrįstai ir nesąžiningai blogina atsakovo padėtį.

Iš tiesų, CK 6.145 straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pagrindas pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti paprastai yra tada, kai restitucija prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pritaikytos restitucijos esmė - niekiniais ir negaliojančiais pripažintų priedų prie viešojo pirkimo sutarties, kuriais buvo padidinta minėta sutartimi nustatyta paslaugos kaina, pagrindu gautos papildomos šios kainos dalies grąžinimas ieškovui. Kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovui, kaip viešajame pirkime dalyvavusiam tiekėjui, negalėjo būti nežinomas draudimas sutartimi keisti pasiūlyme nurodytą siūlomos paslaugos kainą ir jis negali būti pripažintas sąžiningu pagal ginčijamus susitarimus (sutarties priedus) gautų papildomų mokėjimų gavėju. Sutartis buvo sudaryta 12 mėnesių terminui ir galimybė keisti kainą dėl infliacijos sutartyje nebuvo numatyta. Taigi, atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad sutarties vykdymo laikotarpiu paslaugos kaina bus padidinta ir jis gaus papildomus mokėjimus už teikiamą paslaugą. Tuo tarpu ginčijamu 2006 m. balandžio 28 d. susitarimu (priedu prie sutarties) paslaugos kaina buvo padidinta, dar nesibaigus 12 mėnesių terminui ir visi ginčijami susitarimai buvo sudaryti abiejų šalių valia. Taigi teigti, kad ginčijami susitarimai buvo sudaryti vien dėl to, jog pats ieškovas pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas ir sprendimas, kuriuo ieškovui grąžinama dalis jo sumokėto užmokesčio už paslaugas, kuriomis jis pasinaudojo, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogina atsakovo padėtį ir atitinkamai gerina teisės aktų nuostatas pažeidusio ieškovo padėtį, nėra jokio pagrindo.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, jog vietoje to, kad atsikirstų į atsakovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareikšdamas ieškinį dėl sutarties priedų pripažinimo negaliojančiais, ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos garantuoja įstatymas. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Vien faktas, kad ieškovas neginčijo įsiskolinimo atsakovui ir atsakovas įspėjo jį apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, o pastarajam pripažintos skolos nesumokėjus, padavė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, negali reikšti, kad ieškovas, paduodamas ieškinį dėl sandorių negaliojimo šioje byloje, piktnaudžiauja proceso teisėmis. Pripažinus, kad šioje byloje ginčijami sandoriai (priedai prie paslaugų sutarties) yra niekiniai ir negaliojantys, t. y. ieškinys yra pagrįstas, konstatuoti, kad tokio ieškinio pareiškimas yra piktnaudžiavimas proceso teisėmis, nėra jokio pagrindo.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ieškovas savo ieškiniu prašo priteisti sumas, kurių dalis yra ne apmokėjimas už atsakovo suteiktas paslaugas, o ieškovo sumokėtos netesybos – delspinigiai. Todėl, pasak apelianto, teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies ir 265 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Iš tiesų, 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties 5.2 punkte buvo nustatyta, jog laiku neapmokėjęs už maitinimą, pirkėjas (VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė) įsipareigoja mokėti pardavėjui (I. Č. individualiai įmonei) 0,2 proc. dydžio delspinigius, kurie skaičiuojami nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną (11 b. l., 1 t.).

2008 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu ieškovas VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė pripažino savo 12 799 Lt skolą atsakovui I. Č. individualiai įmonei (61 b. l., 1 t.). 2009 m. rugpjūčio 14 d. raštu ieškovas pripažino, kad jis yra įsiskolinęs atsakovui už maitinimo paslaugas (73 b. l., 1 t.). 2009 m. lapkričio 26 d. pranešimu ieškovas pripažino savo 106 995 Lt skolą, iš šios sumos 68 931 Lt už maitinimo paslaugas ir 38 064 Lt delspinigių, ieškovui.

Iš atsakovo 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. spalio 19 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d. ir 2009 m. gruodžio 7 d. pranešimų (67, 68, 69, 71, 72, 1 t.) turinio matyti, kad 40 287 Lt ieškovo atliktų mokėjimų atsakovas įskaitė kaip delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą už suteiktas maitinimo paslaugas.

Aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties vykdymo laikotarpiu pažeidė savo įsipareigojimą laiku atsiskaityti už atsakovo teikiamas paslaugas, dėl ko atsakovas, vadovaudamasis sutarties 5.2 punktu, į ieškovo sumokėtas sumas priskaičiavo delspinigių. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ieškovas laiku nesumokėjo ne tik šioje byloje ginčijamais ir pripažintais negaliojančiais sutarties priedais nustatytos kainos padidintos dalies, bet ir 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties 3 punktu nustatytos kainos, kurios pagristumas nėra ginčijamas. Tai reiškia, kad dalį delspinigių į pagal paslaugų pirkimo sutartį ieškovo sumokėtas pinigų sumas atsakovas įskaitė pagrįstai ir teisėtai. Todėl taikant restituciją, tos dalies delspinigių, kurie buvo paskaičiuoti nuo 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties 3 punktu nustatytos ir laiku nesumokėtos suteiktų paslaugų kainos, net ir nuginčijus priedus prie sutarties, priteisti iš atsakovo nėra pagrindo. Kadangi tiksliai paskaičiuoti, kokia atsakovo priskaičiuotų ir į ieškovo sumokėtą sumą įskaitytų delspinigių dalis sudaro nuo sutarties 3 punktu nustatytos paslaugų kainos paskaičiuoti delspinigiai, byloje esančiais duomenimis neįmanoma, atsižvelgdama į tai, kad paskutiniuoju (2007 m. gruodžio 18 d.) sutarties priedu (13 b. l., 1 t.) paslaugų kaina neteisėtai buvo padidinta 4 litais, kas sudaro apie 31 procentą visos kainos, atsižvelgdama į šią proporciją bei taikydama protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikant restituciją iš atsakovo priteista suma atitinkamai turi būti mažinama dalies įskaitytų delspinigių dydžiu, t. y. 28 000 Lt. Kadangi pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsivelgė, dėl ko restitucija buvo pritaikyta iš dalies netinkamai, ši pirmosios instancijos teismo spendimo dalis keičiama.

Dėl ieškovo VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės apeliacinio skundo

Ieškovas viešoji įstaiga K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovas ginčija sprendimo dalį, kuria buvo atmesta ieškinio dalis, kuria buvo reikalaujama priteisti iš atsakovo Č. Z. subsidiariai su atsakovu I. Č. individualia įmone 291 176 Lt kaip žalos atlyginimą. Ieškovo teigimu, atsakovo Č. Z. atsakomybė dėl žalos atlyginimo ligoninei, pagal sutartį nepagrįstai permokėjus lėšas I. Č. individualiai įmonei, kyla tiek iš DK nuostatų dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo, tiek ir iš CK nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens valdymo organų narių (vadovo) civilinę atsakomybę. Todėl nustačius, jog Č. Z. yra atsakingas už ligoninei padarytą žalą, kuri susidarė ligoninei permokėjus lėšas I. Č. individualiai įmonei, ieškinys buvusio ligoninės vadovo atžvilgiu turėjo būti patenkintas.

Su tokiais ieškovo teiginiais sutikti negalima.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija 2006 m. balandžio 28 d., 2007 m. balandžio 27 d. bei 2007 m. gruodžio 18 d. priedus prie 2005 m. liepos 29 d. paslaugų pirkimo sutarties, kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius, ir prašo taikyti restituciją, kaip šių sandorių negaliojimo pasekmę, priteisiant iš atsakovo I. Č. individualios įmonės 291 176 Lt, kuriuos šis atsakovas gavo pagal šiuos ginčijamus, negaliojančius sandorius. Taigi, reikalavimas priteisti iš atsakovo I. Č. individualios įmonės 291 176 Lt grindžiamas restitucijos taikymu. Todėl tos pačios sumos priteisimas iš kito atsakovo Č. Z., tuo pačiu metu traktuojant šią sumą ieškovo patirta žala dėl šio atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra galimas. Reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų veiksmų, yra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, kurios taikymui būtina nustatyti visas tokios atsakomybės taikymo sąlygas, tarp jų ir žalos faktą bei jos dydį (CK 6.246 - 6.249 str.). 291 176 Lt sumą, kaip nuginčytų sandorių pagrindu gautą turtą, priteisus iš šiuos pinigus gavusio atsakovo I. Č. individualios įmonės ir šią sumą išieškojus, žalos ieškovui nebūtų. Taigi, pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad neįvykdžius sprendimo dėl restitucijos taikymo, žalos fakto bei dydžio nustatyti negalima. Tai reiškia, kad negalima nustatyti vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, be kurios civilinė atsakomybė negalima. Todėl ieškinio dalį, kuria buvo reikalaujama priteisti iš atsakovo Č. Z. 291 176 Lt subsidiariai, kaip padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, tinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas šis reikalavimas, bei tinkamai pritaikęs bei išaiškinęs civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Atsakovas I. Č. individuali įmonė savo apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas Č. Z. savo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir kartu su atsiliepimu pateikė šias išlaidas patvirtinantį dokumentą (56, 58 b. l., 2 t.). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys atsakovo Č. Z. atžvilgiu, iš ieškovo priteistinos jo patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d.sprendimą.

Šiuo sprendimu iš atsakovo I. Č. individualios įmonės ieškovui VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninei priteistą sumą sumažinti iki 263 176 Lt, o valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 6 263 Lt.

Kitą Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo VšĮ K. G. slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui Č. Z..