Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš L. D. nukentėjusiajai L. P. –Z. 4894,68 Lt turtinės žalos atlyginimui (šią sumą pervedant nukentėjusiajai L. P. –Z. iš Šiaulių apygardos teismo depozitinės sąskaitos Nr. XXXXXXXXXXX) ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Priteista iš L. D. nukentėjusiajai L. P. –Z. 2000 Lt advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. gruodžio 20 d., apie 1 val., tiksliau nenustatytu laiku, dėl asmeninio konflikto su savo žmona Z. P. (D.), nukentėjusiajai priklausančio namo, esančiame (duomenys neskelbiami), kambaryje, tyčia smogė ne mažiau trylikos tiesioginių smūgių nukentėjusiajai Z. P. (D.) į įvairias kūno vietas, tame tarpe vieną smūgį kietu buku daiktu į kaktos kairę pusę ir į kairį momenį, šiuo smūgiu padarydamas povoratinklinę kraujosruvą, poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje ir kairiajame momenyje, t.y. galvos smegenų sumušimą, nuo kurio nukentėjusioji įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė Z. P. (D.).

Nuteistasis L. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, sušvelninti jam teismo paskirtą bausmę ir sumažinti nukentėjusiajai L. P. –Z. iš jo priteistos neturtinės žalos atlyginimui pinigų sumos dydį.

Apeliantas skunde teigia, kad jo veiksmus (smūgius nukentėjusiajai) prieš nukentėjusiąją Z. P. (D.) sąlygojo pačios nukentėjusiosios elgesys – nukentėjusioji sudavė jam per galvą alaus buteliu, dūrė alaus butelio šuke į skruostą, dėl ko jis apsvaigo, pradėjo gintis nuo nukentėjusiosios ir tuo metu galėjo (to neprisimena) suduoti nukentėjusiajai smūgius, tarp jų ir smūgį, dėl kurio buvo padarytas nukentėjusiajai sužalojimas buvęs nukentėjusiosios mirties priežastimi. Tačiau, pasak apelianto, teismas galėjo padaryti tokią išvadą, tai yra, kad jo suduotas smūgis nukentėjusiajai Z. P. (D.) buvo mirtinas, tik patikrinęs jo 2005 m. gruodžio 20 d. duotuose parodymuose, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis. Šie duomenys rodo, jog nukentėjusioji galvą galėjo susižaloti griūdama iš lovos ir atsitrenkdama į šildytuvo kraštą, ir dėl to mirti. Teisme apklaustas ekspertas į šį klausimą negalėjo konkrečiai atsakyti. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis su nukentėjusiąja Z. P. (D.) elgėsi agresyviai, buvo ūmi, konfliktiška, nesitvardanti asmenybė. Pasak apelianto, tarp jo ir nukentėjusiosios buvo nesutarimų, tačiau tik smulkmeniškų, ir šių konfliktų iniciatoriumi buvo ne vien jis. Apelianto teigimu, apklausus liudytojomis E. B. , S. B. , pastarosios patvirtintų, kad pati nukentėjusioji Z. P. (D.) nesitvardydavo ir sukeldavo konfliktus. Liudytojų B. S. , A. Š. , nukentėjusiosios L. Z. parodymais teismas negalėjo remtis, nes B. S. nukentėjusiąją matė prieš metus, apie įvykį nieko nežino, o A. Š. , L. Z. yra šališki duodami parodymus apie jį. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis administracine tvarka baustas nebuvo, dirbo, darbovietėje buvo charakterizuojamas teigiamai, o nukentėjusioji Z. P. (D.) priešingai, buvo bausta, jos charakteristika nėra labai teigiama.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su jam teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Pasak apelianto, teismas, skirdamas bausmę, nesivadovavo BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl ko paskyrė jam netinkamą ir neadekvačią padarytam nusikaltimui bausmę. Apelianto teigimu, įvertinus tai, kad jis, kiek prisiminė, papasakojo apie įvykį, pats iškvietė medikus, policiją, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, teismas, be jau nustatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, turėjo ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į ją skirdamas bausmę taip pat atsižvelgti. Be to, pasak apelianto, svarstant bausmės skyrimo klausimą, reikšminga aplinkybė, į kurią teismas neatsižvelgė, yra tai, jog pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė. Apeliantas mano, kad įvertinus šias jo paminėtas aplinkybes bei tai, jog jis charakterizuojamas teigiamai, dirbo, atlygino nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą turtinę žalą, padėjo išlaikyti nepilnametę dukrą, jo ankstesnis teistumas jau išnykęs, teismo jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Apeliantas skunde ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti nukentėjusiajai L. P. –Z. 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui dydį. Pasak apelianto, toks teismo sprendimas neatitinka civilinės teisės normų (CK 6.282 straipsnis), reikalaujančių atsižvelgti ir į žalos padariusio asmens sunkią turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams. Apelianto teigimu, įvertinus tai, jog jo vidutiniškas atlyginimas per mėnesį yra tik 700 Lt, nukentėjusioji pati išprovokavo konfliktą, yra pagrindas mažinti priteistą neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusioji L. P. –Z. atsikirtime į nuteistojo L. D. apeliacinį skundą nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jo nėra teisinio pagrindo, o nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti. Pasak nukentėjusiosios, L. D. dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, savo kaltės nepripažino, viso proceso metu klaidino teismą, vengė atsakomybės, duodamas parodymus iškėlė neatitinkančias tikrovės, sau palankias versijas. Teismas objektyviai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką, paskyrė jam teisingą bausmę ir priėmė pagrįstą sprendimą, priteisdamas iš L. D. 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis, jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistojo L. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kvalifikuojant L. D. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Iš pačio nuteistojo L. D. parodymų matyti, kad L. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme iš esmės neneigė, jog, būtent, jis 2005 m. gruodžio 20 d. nukentėjusiajai Z. P. (D.) priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbiami), kambaryje, tarp jo ir žmonos Z. P. (D.) kilus konfliktui, vartojo fizinį smurtą prieš savo žmoną, tik negalėjo smulkiai detalizuoti savo atliktų prieš nukentėjusiąją veiksmų. Tačiau vertinant L. D. parodymus byloje surinktų įrodymų visete, kolegija neturi pagrindo šioje dalyje jais abejoti ir manyti, kad L. D. save apkalba. Nuteistojo L. D. parodymų dėl smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai: duomenys, užfiksuoti apžiūrint įvykio vietą, teismo medicinos specialisto išvados. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2005 m. gruodžio 20 d. apžiūrint įvykio vietą po padaryto nusikaltimo namo, esančio (duomenys neskelbiami), kambaryje ant grindų rastas Z. P. (D.) lavonas su smurto žymėmis galvos srityje ir visame kūne (t.1, b.l. 4-25). Teismo medicinos ekspertas atlikto tyrimo metu nustatė, kad Z. P. (D.) sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, poodinė kraujosruva kaktos kairėje pusėje ir kairiajame momenyje, kraujosruvos dešiniojo momens priekinėje dalyje, pakaušyje, kairiajame antakyje, abiejų akių vokuose, dešiniajame žaste, dešiniajame dilbyje, pilvo kairiajame šone, kairėje šlaunyje, muštinės kiauryminės žaizdos lūpų kairėje pusėje, muštinė žaizda nugaros kairėje pusėje, nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, kairiajame antakyje, dešinės akies viršutiniame voke, dešinio žasto priekiniame paviršiuje, dešinės alkūnės ir dilbio išoriniame paviršiuje, nugaros kairėje pusėje buvo padaryti kelių valandų laikotarpiu iki jos mirties. Z. P. (D.) mirė 2005 m. gruodžio 20 d. apie 01 val. nuo galvos smegenų sumušimo padaryto suduodant vieną tiesioginį smūgį į kaktos kairę pusę ir į kairįjį momenį (t.1, b.l.31-34, 39-40). Tai, kad L. D. 2005 m. gruodžio 20 d. konflikto metu mušė nukentėjusiąją Z. P. (D.) savo parodymuose nurodė ir liudytojas D. B. . Pagal liudytojo parodymus 2005 m. gruodžio 20 d. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalyje buvo gautas pranešimas, kad namo, esančio (duomenys neskelbiami), patalpose rastas moters lavonas. Jis su kolega G. L. nuvyko į įvykio vietą, kur rado L. D. , kitų asmenų name nebuvo. Pastarasis jiems paaiškino, kad jis konflikto metu sudavė ranka žmonai Z. P. (D.) į veidą. Po smūgio žmona nugriuvo ir nebejudėjo. Aplinkybes apie L. D. smurtavimą prieš Z. P. (D.) savo parodymuose nurodė ir kiti apklausti liudytojai B. S. , A. Š. , nukentėjusioji L. P. –Z.. Kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais, jie nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Nuteistojo L. D. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų B. S. , A. Š. , nukentėjusiosios L. P. –Z. parodymus, yra nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais reikalavimais - ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė, juos patikrino apklausdamas teisiamajame posėdyje liudytojus, nuteistąjį L. D. , paskelbdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiosios, liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys duomenys teismo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, - liudytojų B. S. , A. Š. , nukentėjusiosios L. P. –Z. parodymai buvo vertinami visų įrodymų visete, taip pat analizuojami ir pagal nuteistojo parodymų kontekstą, atsižvelgus ir į kitus bylos duomenis (parodymų patikrinimo vietoje protokolus, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialisto išvadas ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikėsi. Nuteistojo L. D. tvirtinimas, kad liudytojai B. S. , A. Š. ir nukentėjusioji L. P. –Z. jį apkalba, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2005 m. gruodžio 20 d. prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą būtų vartoję kiti asmenys. Visi paminėti faktiniai duomenys, gretinant juos tarpusavyje, papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią daryti išvadą, kad būtent, L. D. , o ne kuris nors kitas asmuo, 2005 m. gruodžio 20 d. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, padarydamas jai tyrimo metu specialisto nustatytus sužalojimus (t.1, b.l.31-34, 39-40).

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiosios mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys turi būti būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai, sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą (asmens mirtį).

Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde teigia, kad jo suduoti smūgiai į galvą nebuvo nukentėjusiosios Z. P. (D.) mirties priežastis, todėl jis negali atsakyti pagal BK 129 straipsnį už tyčinį Z. P. (D.) nužudymą. L. D. tvirtina, kad byloje nėra paneigta, jog Z. P. (D.) galvą susižalojo griūdama iš lovos ir atsitrenkdama į šildytuvo kraštą, ir dėl to mirė. Kolegijos nuomone, šios nuteistojo L. D. iškeltos versijos dėl nukentėjusios mirties priežasties, kurias jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, yra nepagrįstos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiantis ištirtais įrodymais, išsamiai motyvuojant, paneigtos.

Ikiteisminio tyrimo metu specialistui atlikus nukentėjusiosios Z. P. (D.) kūno tyrimą, buvo nustatyta, jog nukentėjusioji mirė nuo galvos smegenų sumušimo padaryto buku kietu daiktu (t. 1, b.l. 31-34). Siekiant byloje nustatyti reikšminas įvykio aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu buvo pavesta specialistui atlikti papildomą Z. P. (D.) kūno tyrimą. Specialistas, atlikęs tyrimą, pateikė išvadą, kuri iš esmės neprieštarauja pirmosioms specialisto išvadoms, tik patikslina jas: Z. P. (D.) mirė nuo galvos sumušimo, padaryto suduodant vieną tiesioginį smūgį buku kietu daiktu į kaktos kairę pusę ir į kairįjį momenį. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas patvirtino šias išvadas ir išsamiai paaiškino tokio sužalojimo padarymo mechanizmą. Pagal eksperto paaiškinimus, Z. P. (D.) galvos sumušimas padarytas suduodant vieną tiesioginį smūgį į kaktos kairę pusę ir į kairį momenį. Tai rodo kaktos kairėje pusėje ir kairiame momenyje rasta masyvi iki 0,9 cm storio poodinė kraujosruva, povoratinklinė kraujosruva ir kontuzinis židinys galvos smegenų kairėje kaktinėje srityje. Ekspertas kategoriškai paneigė, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajai griūnant ir atsitrenkiant į riboto paviršiaus daiktus, taip pat ir į šildytuvą. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei nukentėjusioji būtų griuvusi ir atsitrenkusi į šildytuvą, tyrimo metu rastas kairėje kaktinėje pusėje kontūrinis židinys, atsirastų priešingoje (dešinėje) pusėje nei padarytas sužalojimas. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajai padarytas sužalojimas ir kontūrinis židinys yra toje pačioje – kairėje pusėje, kas nėra būdinga traumai padarytai griūnant (t.2, b.l. 135-136). Tokiu būdu, Z. P. (D.) kūno tyrimo metu nustatyta, kad priežastiniame ryšyje su Z. P. (D.) mirtimi buvo, būtent, vienas tiesioginis smūgis, suduotas jai į kaktos kairę pusę ir į kairįjį momenį. Nuteistasis L. D. , nesutikdamas su teismo išvada, kad jo suduoti nukentėjusiajai smūgiai į galvos sritį, buvo nukentėjusios mirties priežastimi remiasi duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, kad šalia tos vietos, kur rastas Z. P. (D.) kūnas, yra šildytuvas. Kolegija laiko, kad šie duomenys nėra pagrindas abejoti specialisto išvadų, jog galvos sumušimas padarytas suduodant vieną tiesioginį smūgį į kaktos kairę pusę ir į kairįjį momenį, o ne griūnant ir atsitrenkiant į riboto paviršiaus daiktus (šildytuvą), teisingumu. Iš fotonuotraukos Nr. 10, esančios prie 2005 m. gruodžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b.l. 13), matyti, kad šildytuvas yra po nukentėjusiosios sėdmenimis ir kaire koja, ir su galva, taip pat ta vieta, kurioje buvo nukentėjusiajai padarytas sužalojimas, buvęs jos mirties priežastimi, nekontaktavo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvadomis, įvertinęs nuteistojo, liudytojų parodymus ir kitus byloje surinktus duomenis, teisingai nustatė, kad L. D. veiksmai prieš nukentėjusiąją Z. P. (D.) buvo esminė nukentėjusiosios mirties priežastis ir būtina tokių padarinių kilimo sąlyga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis, suduodamas smūgius nukentėjusiajai į galvą, buvo labai susijaudinęs, nesuprato, ką daro dėl nukentėjusiosios prieš jį atliktų veiksmų - nukentėjusioji sudavė jam per galvą alaus buteliu, dūrė alaus butelio šuke į skruostą.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pati nukentėjusioji R. P. (D.) įvykio metu elgėsi neteisėtai: L. D. grįžus namo, R. P. (D.) pradėjo jam priekaištauti dėl kitų moterų, išgėrinėjimo, sudavė jam per galvą alaus buteliu, sudužus buteliu, stiklo šuke įbrėžė skruostą, dėl ko jam buvo padaryti kūno sužalojimai. Šios aplinkybės yra nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde ir yra įrodytos nuteistojo L. D. parodymais, duomenimis, užfiksuotais specialisto išvadoje. Tyrimo metu, apžiūrėjus L. D. , buvo rasti šie sužalojimai: muštinė žaizda ir nubrozdinimas dešiniame momenyje, muštinė žaizda ir odos įbrėžimas kairiame skruoste, nubrozdinimas dešiniame momenyje, kraujosruva kaktoje. Sužalojimai padaryti suduodant du smūgius į galvos plaukuotąją dalį, vieną – į kairįjį skruostą ir vieną į kaklą (t. 1, b.l. 152). Tačiau, kolegijos nuomone, veikai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį neužtenka vien nustatyti, kaip nurodo apeliantas, kad kaltininko veiksmų priežastis buvo neteisėtas nukentėjusio asmens elgesys, dėl kurio jis labai susijaudino. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tik tada, kai nustatyta, jog jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai, kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos. Didelį susijaudinimą turi sukelti nelauktai, staiga padarytas, netikėtas kaltininkui nukentėjusiojo poelgis. Kaip matyti iš nuteistojo L. D. , liudytojos B. S. parodymų, kurie byloje nėra paneigti, nukentėjusiosios Z. P. (D.) elgesys jam nebuvo netikėtas - sutuoktiniai dažnai konfliktuodavo, priekaištaudavo vienas kitam dėl neištikimybės. Pažymėtina, kad nuteistasis L. D. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes, nei viename tardymo veiksmo protokole nenurodė, kad jis nužudė žmoną staiga labai susijaudinus. Visais atvejais aiškino, kad norėdamas nukentėjusiąją apraminti, supykęs dėl nukentėjusios veiksmų. 2006 m. birželio 28 d. įtariamojo apklausos protokole be kita ko nurodė, kad jis po jam suduoto smūgio į galvą viską suvokė, tik jautėsi šiek tiek apdujęs. Apie tai, kad jis žmoną nužudė susijaudinęs dėl neteisėjų veiksmų prieš jį, nuteistasis pradėjo aiškinti tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti šią nuteistojo iškeltą ir pašalinti visas abejones, teismo posėdyje apklausė ekspertą-psichiatrą. Ekspertas, išnagrinėję byloje esančius duomenis (nuteistojo, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą) apie L. D. elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu, po nusikaltimo padarymo, nustatė, kad L. D. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Pagal eksperto paaiškinimus, žmogus, būdamas afekto būsenoje, veikia nevalingai, nesąmoningai, tokia būsena būna ilgalaikė – žmogus ilgai negali sugrįžti į kryptingą veiklą. Nagrinėjamu atveju, L. D. veiksmai po nusikaltimo padarymo buvo kryptingi, jis adekvačiai vertino situaciją – apie įvykį pranešė policijai, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, surinko nukentėjusiosios dukters telefono numerį ir prašė pranešti apie įvykį, kalbėjo rišliai, aplinkoje orientavosi, viską suvokė (liudytojo D. B. , nuteistojo L. D. parodymai), kas leidžia daryti išvadą, jog jis nebuvo afekto būsenoje. L. D. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją sąlygojo girtumas ir pyktis, o pyktis nėra fiziologinis afektas (t. 2, b.l. 134-135). Kolegijos nuomone, esant tokiems bylos duomenims, nuteistojo L. D. parodymuose apibūdinta situacija (dėl nukentėjusiosios veiksmų atliktų prieš jį iki pastarosios nužudymo) neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad jis nukentėjusiąją Z. P. (D.) nužudė staiga labai susijaudinus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, nuteistojo L. D. elgesį iki nusikaltimo, nusikaltimo metu ir po jo, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis L. D. , smogdamas nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tame tarpe į galvą, taip padarant nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus, suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti mirtį, ir nors ir nenorėjo šių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra nustatė, kad L. D. nukentėjusiąją Z. P. (D.) nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

Taip pat byloje surinkti įrodymai paneigia ir nuteistojo L. D. apeliacinio skundo versiją, kad jis Z. P. (D.) mušė besigindamas. Iš jau anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad L. D. veiksmus sąlygojo girtumas ir pyktis, o ne tikslas apsiginti nuo Z. P. (D.) neteisėtų veiksmų prieš jį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nebuvo situacijos, kurioje L. D. reikėtų gintis nuo Z. P. (D.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir nuteistojo L. D. pakaltinamumo klausimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. D. pakaltinamumas nekelia abejonių, papildoma teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė nereikalinga. L. D. nusikalstamos veikos darymo metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga), kuris būtų trukdęs visiškai suvokti L. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ar valdyti savo veiksmus (t. 2, b.l. 5-6).

Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą L. D. paskyrė bausmę - laisvės atėmimą devyneriems metams. Nuteistasis L. D. teigia, kad teismas, nustatydamas bausmės rūšį bei dydį, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinktybes, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Kolegijos nuomone, šis apelianto teiginys, nepagrįstas. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į L. D. atsakomybę lengvinančias ir sunkiančias aplinkybes (veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, L. D. atlygino padarytą turtinę žalą, nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio) ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (iki nusikaltimo padarymo dirbo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai ir kt.), ir, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Nuteistojo L. D. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl jo padarymo nuoširdžiai gailėjosi, ir ją atsižvelgti, skirdamas bausmę, nepagrįstas.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygos, kurios būtų pagrindas L. D. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir ją atsižvelgti nustatant bausmės dydį, nėra įvykdytos. L. D. ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nors pripažino mušęs nukentėjusiąją, bet nepapasakojo visų nusikaltimo aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, duodamas parodymus apie sužalojimų padarymo nukentėjusiajai aplinkybes buvo nenuoseklūs: 2006 m. gruodžio 20 d. apklaustas įtariamuoju prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, 2006 m. sausio 4 d. šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu; 2006 m. birželio 28 d. vykusios apklausos metu patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, tik lengvindamas savo teisinę padėtį, pradėjo aiškinti, jog jis nukentėjusiosios iš lovos nestūmė, ji pati nugriuvo ant šono, lipdama iš lovos, kai ėjo miegoti į kitą kambarį. Teisme L. D. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė, tvirtino, kad nukentėjusioji mirė ne dėl jo smurtinių veiksmų, iškėlė naujas versijas dėl nukentėjusiosios mirties priežasties – nukentėjusioji mirė, nes griuvo ir atsitrenkė į šildytuvą, o jo veiksmus sąlygojo neteisėti nukentėjusiosios veiksmai, dėl kurių jis labai susijaudino, jam aptemo protas. Visi šie duomenys, L. D. nenoras papasakoti teisingumo vykdymo institucijoms visų jai žinomų aplinkybių ir taip padėti išaiškinti padarytą veiką rodo, kad L. D. apeliaciniame skunde deklaruojamas gailėjimas yra ne nuoširdus, o formalus, tokiu būdu siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. L. D. gailisi ne dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.

Teismo nuosprendžiu L. D. motyvuotai parinktas tinkamas bausmės dydis. Nors L. D. atlygino padarytą turtinę žalą, jo veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybės, ir tai yra svarbios aplinkybės į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitų įstatymo reikalavimų bei visuomenės intereso reikšmę teisingumo vykdyme. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą. L. D. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, – asmeninio konflikto metu, veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė savo žmoną Z. P. (D.). Nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad L. D. paskirta mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį devynerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. L. D. nėra sąlygų taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalį, kadangi BK 129 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. D. neprieštarauja teisingumo principui.

Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo L. D. apeliacinio skundo toje dalyje, kur prašoma sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį. Kolegija laiko, kad nukentėjusiajai L. P. –Z. priteista 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš L. D. , nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso įstatymo, nei civilinės teisės normų. L. D. nusikalstama veika padaryta tyčiniais veiksmais, eilinio butinio konflikto metu, ji sukėlė labai sunkias ir negrįžtamas pasekmes, - nukentėjusioji L. P. –Z. neteko savo artimiausio žmogaus - motinos, dėl ko ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Todėl, esant tokiems duomenims, atsižvelgus į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo L. D. turtinę padėtį, dėl kurios yra prašoma apeliaciniame skunde sumažinti neturtinės žalos dydį, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, priteisti 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, yra neteisingas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, atsižvelgiant į nuteistojo L. D. apeliacinio skundo ribas, pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. D. apeliacinį skundą atmesti.