- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-02
- Bylos Nr.
- 2A-58-440/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04647-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
- Ieškovas
- L. B., A. L.
- Atsakovas
- A. L.
- Išvadą teikia
- Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Kategorijos
- 77.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 93.2.22pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-59-766/2014 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui A. L., institucijoms, teikiančioms išvadą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, atsakovo A. L. patikslintą priešieškinį ieškovei L. B., institucijai teikiančiai išvadą byloje Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. B. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą ieškiniu, prašydama nustatyti G. K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su tėvu A. L., sumažinti L. B. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartimi priteistą G. K. išlaikymo dydį iki 200,00 Lt, o A. L., Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartimi priteistą G. K. išlaikymo dydį, padidinti iki 800,00 Lt, įpareigojant A. L. tvarkyti šias išmokas uzufrukto teise. Ieškovė patikslino reikalavimus prašydama pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartimi priteistą G. K. išlaikymo dydį iki 800,00 Lt, o iš L. B. priteisti G. K. išlaikymui po 200,00 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų ir pareiškė prašymą bylą nutraukti, priešieškinį prašė atmesti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad sūnui paauglystė labai sudėtinga, lankėsi pas gydytojus, psichologus, ir ji nebegalėjo su juo susitvarkyti, atsakovas bendraudavo su sūnumi, sūnus pats norėjo važiuoti pas tėvą, todėl ji kreipėsi dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu. Sūnus išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) pas tėvą A. L. 2013-09-25 ar 28 d. Sūnus jai dažnai skambindavo, sakė, kad tėvas geria, pastoviai barasi su juo, namuose nėra valgyti. Sūnus, gyvendamas pas tėvą, mokyklą lankė kokius tris mėnesius, po to metė ir gyveno savo gyvenimą kaip išmanė. Tėvas sūnui neduodavo pinigų, dažnai girtaudavo, buvo atvejų, kai sūnus negalėjo patekti į butą, tada skambindavo jai. Ji liepė sūnui paskambinti policijai. Duodavo sūnui 300,00 Lt, ir 400,00 Lt, kai jis atvažiuodavo. Atsakovui nesiuntė pinigų ir nesiųs, nes jis geria ir pragers pinigus, tie pinigai neatiteks sūnui. Sūnui turėjo teikti išlaikymą pagal teismo nutartį, tačiau pati nesiuntė, iš jos sąskaitos antstolė atskaitė 50,00 Lt. Sūnus pagyveno pas tėvą, pamatė kokia ten situacija. Sūnus papasakojo jai viską apie gyvenimą pas tėvą. Nemano, kad sūnus meluoja. Apie tai, kad sūnus metė mokyklą, ji sužinojo po Naujųjų metų, priežasties, kodėl metė mokyklą, jai nenurodė. Ji sūnui sakė, kad reikia lankyti mokyklą. Jam liepdavo atvažiuoti pas ją, duodavo grynųjų pinigų, papildydavo telefono sąskaitas. Sūnus vėl gyvena su ja nuo 2014-05-20, apsisprendė, nori gyventi su ja.
Atsakovas A. L. pateikė teismui priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovės L. B. sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), naudai materialinį išlaikymą po 600,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-06-06 iki vaiko pilnametystės. Paskirti A. L. tvarkyti šias išmokas uzufrukto teise, priteisti iš ieškovės visas jo patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pateikė teismui patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė iš dalies pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011. Laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 nepilnamečio G. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu A. L., priteisti iš ieškovės L. B. sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20, iš viso 5733,24 Lt, ir paskirti A. L. tvarkyti šias lėšas uzufrukto teise. Likusioje dalyje Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 palikti nepakeistą. Priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad priešieškinio reikalavimą keičia, nes bylos eigoje pasikeitė faktinės aplinkybės, t. y. nepilnametis G. K. nuo 2014-05-20 grįžo nuolat gyventi pas motiną L. B.. Atsakovas sutiko, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo. Visą 2013 metų vasarą sūnus gyveno pas tėvą. Nuvykus pas motiną įvyko konfliktas, todėl sūnus nuo 2013-09-23 pastoviai liko gyventi pas tėvą. Sūnus atvyko be daiktų, visus jo daiktus parsivežti tėvas turėjo pats. Vaikas buvo užrašytas į mokyklą, jam duodami kišenpinigiai, gaminamas maistas. Vaikas yra sunkaus būdo ir maištaujantis. Ilgainiui atsirado nesutarimų su tėvu, vaikas ne pagal paskirtį leido duodamus pinigus, yra pavogęs iš tėvo santaupas, pavogęs daiktų ir pardavęs. Faktiškai nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 vaikas gyveno su atsakovu ir buvo jo prižiūrimas. Tėvui vienam buvo sunku, nes vaikas iš motinos negavo jokio išlaikymo. Vaikas yra sunkaus būdo, pasižymi netiesos sakymu ir galimai mamai aplinkybes yra nušvietęs taip, kad jos neatitinka tikrovės. Atstovė nurodė, kad atsakovas neprieštarauja, kad ieškovė atsisakytų ieškinio reikalavimų, tačiau nesutinka, jog civilinė bylą būtų nutraukta, bei prašo tenkinti priešieškinio reikalavimus. Patikslintame priešieškinyje atsakovas sumažino sumą iki 500,00 Lt, nes dėl tokios sumos 2011-07-28 buvo sudaryta taikos sutartis ir ieškovė bei atsakovas buvo tokią sumą įsipareigoję skirti sūnaus išlaikymui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė priimti ieškovės L. B. atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą Nr. 2-59-766/2014 nutraukti. Atsakovo A. L. priešieškinį atmesti. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-03-14 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – nepilnamečio G. K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą laikinai, t. y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti su atsakovu A. L., ir iš ieškovės L. B. priteistą nepilnamečiam vaikui G. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną išlaikymą po 300,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23, panaikinti nuo 2014-05-20 (t. y. ieškovė L. B. pagal 2014-03-14 nutartį turi teikti išlaikymą sūnui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20). Teismas nusprendė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-11-06 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo nuo 2013-09-23 sustabdyti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 priverstinį vykdymą dėl periodinėmis lėšomis teikiamo išlaikymo G. K. priverstinio išieškojimo iš A. L., panaikinti nuo 2014-05-20, išlaikymo nepilnamečiam vaikui G. K. priverstinį išieškojimą iš A. L. tęsti nuo 2014-05-20 (t. y. iš atsakovo neišieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 – kai nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą). Teismas nurodė, kad L. B. atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia šalių ir jų nepilnamečio vaiko interesų, todėl ieškinio atsisakymas priimtinas ir civilinė byla nutrauktina. Teismas nustatė, kad ieškovė L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. L. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė atsisakė pareikšto ieškinio, tačiau prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susidariusias jai kreipusis į teismą. Atsakovas neprieštaravo, kad ieškovė atsisakytų ieškinio. Teismas vadovaudamasis LR CPK 94 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad būtina nustatyti, kokios aplinkybės lėmė, kad ieškovė atsisakė pareikšto ieškinio. Teismas sprendė, kad būtent ieškovė buvo šios bylos iniciatore, patyrė bylinėjimosi išlaidas – sumokėjo žyminį mokestį, teikė ieškinį, gavo teisines konsultacijas, be to, buvo atstovaujama teismo posėdžiuose. Teikdama ieškinį nurodė, kad sūnui bus geriau gyventi su tėvu. Atsakovas sutiko, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, priėmė jį gyventi pas save. Ieškovė atsisakydama savo ieškinio reikalavimų, nurodė, kad ieškinio atsisako dėl to, kad jai rūpi sūnaus ateitis, nes sūnus apsisprendė, kad nori gyventi su ja, kadangi nesutarė su tėvu, jam gyventi pas tėvą buvo blogai. Teismas sprendė, kad ieškovė, turinti teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jos teisė ar įstatymų saugomas interesas, pati pateikė ieškinį, pati savo laisva valia jį ir atsiėmė, todėl priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Teismas nurodė, kad atsakovas prašė teismo atlyginti jo patirtas išlaidas dėl ieškovės iniciatyva iškeltos civilinės bylos, tačiau teismui atmetus jo priešieškinį, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės jam nepriteistinos. Atsakovas prašė pakeisti 2011-07-28 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį, į ją įrašant jau įvykusias faktines aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad atsakovo patikslinti priešieškinio reikalavimai iš dalies jau buvo patenkinti 2014-03-14 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepilnamečio G. K. gyvenamąją vietą laikinai, t. y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustačius su atsakovu A. L., bei iš ieškovės L. B. priteisus nepilnamečiam vaikui G. K. laikiną išlaikymą po 300,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23 iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Atsakovas prašė pakeičiant nutartį, nustatyti, kad nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo ir iš ieškovės priteistas išlaikymas sūnui laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20. Tačiau bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, įsiteisėjusiomis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-11-06 ir 2014-03-14 nutartimis, kurių atsakovas neskundė apeliacine tvarka, nustatyta, kad nepilnametis sūnus G. K. grąžintas tėvui A. L. 2013-09-23, t. y. jis gyveno pas tėvą būtent nuo 2013-09-23, o ne nuo 2013-06-06. Teismas pažymėjo, kad labai svarbi aplinkybė yra ir tai, kad 2014-01-09 atsakovo A. L. atstovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iš ieškovės L. B. priteisti laikiną išlaikymą sūnui G. K. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23 iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje byloje, taigi atsakovas pats pripažino, kad sūnus su juo gyvena nuo 2013-09-23. Būtent šio atsakovo prašymo pagrindu buvo priimta 2014-03-14 teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu bei laikino išlaikymo priteisimo iš ieškovės sūnaus išlaikymui nuo 2013-09-23. Teismas pažymėjo, kad atsakovas kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, kuris 2011-07-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 patvirtino šalių taikos sutartį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiui G. K. išieškojimo iš L. B., ir kai Šiaulių apylinkės teismas 2013-12-02 nutartimi atsisakė išduoti vykdomąjį raštą, motyvuodamas tuo, kad sutarties punktas, kuriuo L. B. įsipareigoja išlaikyti sūnų, negali būti vertinamas kaip išlaikymo priteisimas iš jos. Šios nutarties atsakovas neskundė apeliacine tvarka. Be to pažymėjo, kad pareikštą priešieškinio reikalavimą iš atsakovės priteisti išlaikymą sūnui pakeitė į reikalavimą pakeisti 2011-07-28 teismo nutarties dalį. Atsižvelgęs į byloje surinktą medžiagą, šalių argumentus, teisinį šių santykių reglamentavimą, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad tenkinti atsakovo patikslintų priešieškinio reikalavimų nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Teismas sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nutarė vykdyti skubiai.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. L. prašo panaikinti 2014 m. birželio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-59-766/2014 dalyje dėl priešieškinio ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti. Likusioje dalyje, jei ji neprieštarauja priešieškinio tenkinimui, sprendimą palikti galioti.
1. Nurodė, kad nepilnametis sūnus G. K. nuo 2014-05-20 grįžo nuolat gyventi su motina L. B., 2014-05-20 teismo posėdyje ieškovė savo ieškinio atsisakė. Ryšium su tuo atsakovas patikslino savo priešieškinio reikalavimus. Atsakovas A. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kur teismas atmetė jo priešieškinį. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad būtina išspręsti nepilnamečio išlaikymo klausimą laikotarpiu, kai jo gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi atsakovui sumokėti sūnaus išlaikymą, o atsakovas neturi teikti išlaikymo nepilnamečiam vaikui tuo laikotarpiu, kai sūnus gyveno pas jį. Tokiu būdu teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, jog atsakovo priešieškinys pagrįstas ir tenkintinas, tačiau priešieškinį atmetė. Teismas klaidingai laikė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai gali būti patenkinti teismo byloje taikytomis ir skundžiamu sprendimu panaikintomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas pažeidė tiek procesinės tiek materialinės teisės normas. Pagal teismo sprendimą, laikinosios apsaugos priemonės panaikintos ir nebegalioja nuo 2014-05-20, nors skliausteliuose teismas ir nurodė, jog ieškovė L. B. pagal 2014-03-14 nutartį turi teikti išlaikymą sūnui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 bei iš atsakovo neišieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 - kai nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą. Atsakovas mano, kad teismas vaiko gyvenamąją vietą aptariamu laikotarpiu bei nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolę ieškovei turėjo nustatyti galutiniu teismo sprendimu tenkindamas jo priešieškinį, o ne pasisakyti skliausteliuose naikindamas laikinąsias apsaugos priemones.
2.Nepilnametis G. K. atvyko į tėvo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), 2013-06-06 dieną ir visą vasarą praleido su tėvu, jo išlaikomas ir prižiūrimas. Ieškovė L. B. sūnaus išlaikymui lėšų nesuteikė, sūnus buvo išlaikomas iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų. Be to, šiuo laikotarpiu ieškovės iniciatyva priverstinai išlaikymas išieškomas iš atsakovo darbo užmokesčio po 500,00 Lt į mėnesį ir pervedamas į ieškovės sąskaitą banke. Tokiu būdu atsakovas visapusiškai nukentėjo, nes pats materialiai išlaikė ir prižiūrėjo sūnų bei yra priverstas mokėti išlaikymą ieškovei. Atsižvelgiant į bylos duomenis teismas turėjo nustatyti faktinę aplinkybę, kad nuo 2013-06-06 nepilnametis pradėjo gyventi pas tėvą. Su šia aplinkybe yra susijusi ieškovės pareiga teikti nepilnamečiui išlaikymą, o atsakovo pareiga tvarkyti šias lėšas uzufrukto teise. Tuo pačiu išnyksta atsakovo pareiga nepilnamečio išlaikymui skirtas lėšas perduoti ieškovei, nuo šios datos nebevykdytinas priverstinis išieškojimas iš atsakovo darbo užmokesčio.
3.Apeliantas nurodė, kad ieškovės elgesys, kuomet ji sutinka skirti vaikui 500,00 Lt kas mėnesį, kai vaikas gyvena su ja, bet nesutinka tokios pat sumos mokėti, jei vaikas gyvena su tėvu - nesąžiningas, prieštarauja protingumo ir teisingumo, tinkamo sutartinių prievolių vykdymo principams. Ieškovė pripažino, kad atsakovui vaiko išlaikymui pinigų nėra davusi, nurodė, jog pinigų duodavo sūnui tiesiogiai, nors ir žinojo, kad tokiu būdu pažeidžia teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuria uzufrukto teisė tvarkyti vaiko išlaikymui skirtas lėšas buvo nustatyta tėvui. Ieškovė neturėjo teisės disponuoti vaiko išlaikymo pinigais šiuo laikotarpiu, juo labiau žinodama apie sunkų sūnaus būdą, neatsakingumą, nepagarbą tėvams ir pan. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog laikotarpiu kai sūnus gyveno su tėvu ji suteikė sūnui išlaikymą apie 2400,00 Lt sumoje. Ieškovė neprašė teismo mažinti jos išlaikymo prievolę, ieškinio atsisakė, todėl teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva mažinti vaikui teiktino išlaikymo nuo 500,00 Lt kas mėnesį kaip kad yra šalių sutarta sutartimi, iki 300,00 Lt kas mėnesį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. B. prašo panaikinti 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-59-766/2014 dalį, kuria teismas nusprendė, jog L. B. turi sumokėti A. L. sūnaus G. K. išlaikymą nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 po 300,00 Lt kas mėnesį.
1. Teismas suklydo vertindamas byloje nustatytas aplinkybes ir faktus, nes L. B. savo sūnui G. K. teikė teismo priteistą išlaikymą nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20, todėl nėra skolinga nei sūnui, nei atsakovui A. L.. Neteisinga tai, jog L. B. visą laikotarpį teikė savo sūnui išlaikymą, o teismas nustatė, kad tokio pat dydžio išlaikymą vaikui, L. B. turi sumokėti dar kartą A. L.. Iš teismo sprendimo neatsispindi teismo posėdžio metu sūnaus G. K. nurodytos visos aplinkybės apie jam teiktą išlaikymą ir gyvenimą pas tėvą. Nurodė, kad L. B. negalėjo pinigų pervesti į A. L. sąskaitą, nes šie pinigai nebūtų pasiekę sūnaus, tėvas juos būtų pragėręs. Pažymėjo ir tai, jog išlaikymas priteisiamas nepilnamečiui vaikui, o vienas iš tėvų paskiriami tik šių priteistų piniginių lėšų uzufrukto teise tvarkytoju. Tokiu atveju, teismui 2014-06-30 priėmus sprendimą, kuriuo išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nuo 2014-05-20 L. B. vėl yra sūnaus G. K. priteisto išlaikymo iš A. L. pinigų tvarkytoja uzufrukto teise, t.y. nuo 2014-05-20 visus vaiko pinigus tvarko tik ji. Laikinas išlaikymas buvo priteistas sūnui, o ne tėvui, todėl jei teismas laikė, kad L. B. liko skolinga dėl priteisto laikino išlaikymo, tokiu atveju nėra teisinio pagrindo skolą dėl išlaikymo mokėti A. L., nes tai išlaikymo skola G. K..
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. L. prašo ieškovės L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovė nurodė pinigų nedavusi uzufrukto teise juos tvarkyti turėjusiam tėvui, nes šis esą butų juos pragėręs, iššvaistytų ar naudotų ne pagal paskirtį. Šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas tokius jos teiginius vertina tik kaip siekį išvengti vaiko išlaikymo prievolės. Nepilnametis G. K. atvyko į tėvo gyvenamąją vietą 2013-06-06 dieną ir visą vasarą praleido su tėvu, jo išlaikomas ir prižiūrimas iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų. Be to, šiuo laikotarpiu ieškovės iniciatyva priverstinai išlaikymas buvo išieškomas iš atsakovo darbo užmokesčio, po 500,00 Lt kas mėnesį ir pervedamas į ieškovės sąskaitą banke. Tokiu būdu atsakovas visapusiškai nukentėjo, nes pats materialiai išlaikė sūnų bei buvo priverstas mokėti išlaikymą. Nepilnametis pas motiną negyveno ir nebuvo jos išlaikomas. Atsakovas nurodė, kad nėra tikras, kad po kelių mėnesių jo vaikas vėl neatsidurs vaikų namuose ir šiam vėl reikės imtis jį globoti bei išlaikyti, o ieškovė tokiu būdu vėl vengs vaiko išlaikymo prievolės. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad išlaikymas vaikui priteisiamas fiksuota suma per mėnesį, o kiek turintis prievolę teikti išlaikymą asmuo yra įvykdęs šios prievolės, sprendžiama vykdymo procese pagal pateiktus įrodymus. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo pateikta vykdyti antstolei, tačiau ji teismo priteisto išlaikymo iš ieškovės neišieškojo. Ieškovė nei teismui, nei antstolei nepateikė jokių įrodymų, jog laikotarpiu kai sūnus gyveno su tėvu ji suteikė sūnui išlaikymą po 300-400 Lt kas mėnesį, kaip kad ji teigia. Ieškovė neprašė teismo mažinti jos išlaikymo prievolę, ieškinio atsisakė, todėl teismas privalo priteisti vaikui išlaikymą po 500,00 Lt kas mėnesį, kaip kad yra šalių sutarta sutartimi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo.
Bylos duomenimis 2011-11-28 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi civilinės bylos Nr. 2-866-459/2011 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui A. L. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo nutraukta patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį. A. L., pripažino tėvystę, įsipareigojo sumokėti išlaikymo įsiskolinimą bei mokėti periodines išmokas sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, t.y. 2011-04-07, iki sūnus taps pilnamečiu. L. B., įsipareigojo gautas periodines išmokas tvarkyti uzufrukto teise ir naudoti jas tiktai sūnaus poreikiams tenkinti ir įsipareigojo skirti sūnaus G. K. išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį iki sūnus taps pilnamečiu. ( 193,194 b.l. ,1 t.).
2013-06-21 ieškovė L. B. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą ieškiniu, prašydama nustatyti G. K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su tėvu A. L., patikslinusi reikalavimus taip pat prašė pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartimi priteistą G. K. išlaikymo dydį iki 800,00 Lt, o iš L. B. priteisti G. K. išlaikymui po 200,00 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų ir pareiškė prašymą bylą nutraukti, atsižvelgiant į tai, kad sūnus nuo 2014-05-20 grįžo pas ją gyventi.
2014-03-14 atsakovas A. L. pateikė teismui priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovės L. B. sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), naudai materialinį išlaikymą po 600,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-06-06 iki vaiko pilnametystės. 2014-06-16 atsakovas pateikė patikslintą priešieškinio reikalavimą, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014-05-20 sūnus grįžo nuolat gyventi su motina. Pareiškė prašymą iš dalies pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011. Laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 nepilnamečio G. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu A. L., priteisti iš ieškovės L. B. sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20, iš viso 5733,24 Lt, ir paskirti A. L. tvarkyti šias lėšas uzufrukto teise.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį nes laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 nepilnametis sūnus G. K. gyveno pas jį ir buvo jo išlaikomas.
Pažymėtina tai, kad byloje ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nėra, ieškovei pareiškus ieškinį atsakovas sutiko, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, priėmė jį gyventi pas save. Tarp šalių kilo ginčas dėl aplinkybių nuo kada sūnus pradėjo gyventi pas tėvą ir nuo kada atsirado motinos pareiga teikti jam išlaikymą. Tarp šalių nekilo ginčo, kad sūnus pas motiną grįžo gyventi 2014-05-20. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad sūnus atvyko pas jį 2013-06-06 ir visą vasarą praleido su tėvu, jo išlaikomas ir prižiūrimas. Ieškovė L. B. sūnaus išlaikymui lėšų nesuteikė, atsakovui neperdavė nė vieno lito, sūnus buvo išlaikomas iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į bylos duomenis teismas turėjo nustatyti faktinę aplinkybę, kad nuo 2013-06-06 nepilnametis pradėjo gyventi pas tėvą, o ne nuo 2013-09-23.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos medžiagą, šalių paaiškinimais, įsiteisėjusiomis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-11-06 ir 2014-03-14 nutartimis, kurių atsakovas neskundė apeliacine tvarka, nustatė, kad nepilnametis sūnus G. K. gyveno pas tėvą būtent nuo 2013-09-23, o ne nuo 2013-06-06. Bylos duomenimis G. K. iki 2013-06-07 buvo skirtas mokymas namuose ( 13,14 b.l., 1 tomas). 2013-08-13 paaiškinime ieškovė vaiko teisių apsaugos skyriui nurodė, kad baigęs mokyklą sūnus išvyko pas tėvą ( 46 b.l.,1 t.). Iš 2013-09-20 vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akto matyti, kad G. K. nurodė, kad jis konfliktuoja su motina ir patėviu ir negrįš pas motiną, atsisakė vykti ir pas tėvą, nurodė, kad nori gyventi vaikų globos namuose. Priimtas sprendimas paimti vaiką iš (duomenys neskelbtini) mokyklos ir apgyvendinti (duomenys neskelbtini) globos namuose ( b.l. 48,49 1 tomas). 2013-09-23 vaiko gražinimo aktu G. K. gražintas tėvui A. L., jam nurodžius, kad nori gyventi pas tėvą ( 51-54 b.l., 1 tomas).
LR CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (LR CK 3.156 straipsnis, 3.170 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu, negyvenančiu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai toks bendravimas gali jam pakenkti. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (LR CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad vasarą per atostogas G. K. buvo pas tėvą. Atsižvelgiant į vaiko nuomonę, tėvų tarpusavio susitarimą 2014-09-23 buvo nuspręsta dėl vaiko gyvenamosios vietos pas tėvą, ką patvirtina byloje pateikti dokumentai ( 46-54 b.l., 1 tomas). Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad vaiko gyvenamoji vieta su tėvu buvo nustatyta nuo 2014-06-06.
Byloje pateikti duomenys, apibūdinantys ir charakterizuojantys G. K., nurodoma apie netinkamą jo elgesį, psichologinės pagalbos reikalingumą (11-15 b.l., 1 tomas). Pažymėtina, kad tėvai turėtų kartu spręsti esminius vaiko gyvenimo klausimus, tėvų valdžią įgyvendinti kartu, bendradarbiaudami, derindami tarpusavyje savo veiksmus ir atsižvelgdami išimtinai į nepilnamečio vaiko interesus. Kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Konkrečiu atveju apeliantas nesutikdamas dėl teismo sprendimo atmesti priešieškinį nurodė, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad būtina išspręsti nepilnamečio išlaikymo klausimą laikotarpiu, kai jo gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi atsakovui sumokėti sūnaus išlaikymą, o atsakovas neturi teikti išlaikymo nepilnamečiam vaikui tuo laikotarpiu, kai sūnus gyveno pas jį. Tokiu būdu teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, jog atsakovo priešieškinys pagrįstas ir tenkintinas, tačiau priešieškinį atmetė. Teismas klaidingai laikė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai gali būti patenkinti teismo byloje taikytomis ir skundžiamu sprendimu panaikintomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliantas teigia, kad rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas nors skliausteliuose ir nurodė, jog ieškovė L. B. pagal 2014-03-14 teismo nutartį turi teikti išlaikymą sūnui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 bei nurodė iš atsakovo neišieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 - kai nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą. Atsakovas mano, kad teismas vaiko gyvenamąją vietą aptariamu laikotarpiu bei nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolę ieškovei turėjo nustatyti galutiniu teismo sprendimu tenkindamas jo priešieškinį, o ne pasisakyti skliausteliuose naikindamas laikinąsias apsaugos priemones.
Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinį nustatyti laikotarpiu nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, priteisti iš ieškovės L. B. sūnaus išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 bei paskirti atsakovą tvarkyti šias lėšas uzufrukto teise, motyvuodamas tuo, kad atsakovas prašo pakeisti 2011-07-28 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartį, į ją įrašant jau įvykusias faktines aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas vertindamas, kad L. B. atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų, ieškinio atsisakymą priėmė ir nusprendė civilinę byla nutraukti. Ieškovei atsisakius ieškinio konkrečiu atveju šalims galioja 2011-11-28 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartis civ. bylos Nr. 2-866-459/2011, kurioje tarp L. B. ir A. L. patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią A. L., įsipareigojo mokėti periodines išmokas sūnaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, t.y. 2011-04-07, iki sūnus taps pilnamečiu ( 193,194 b.l. ,1 t.).
Apeliacinio teismo vertinimu pasikeitus faktinėms aplinkybėms byloje, nepilnamečiui grįžus gyventi pas motiną, iš esmės atsakovui dėl to neprieštaraujant, ir dėl šių aplinkybių atsisakius priešieškinio reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo iki sūnaus pilnametystės, atsakovui 2014-06-16, patikslinus priešieškinio reikalavimus t.y. po to, kai sūnus 2014-05-20 grįžo gyventi pas motiną, atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir išlaikymo vaikui priteisimo už laikotarpį nuo 2013-06-06 iki 2014-05-20 pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Be to, priešieškiniu buvo prašoma pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis pagal kurią tėvas įsipareigojo teikti išlaikymą sūnui gyvenančiam pas motiną, t.y. išlaikymo klausymas yra išspręstas. Atsakovas konkrečiu atveju prašo priteisti išlaikymą sūnui tam laikotarpiui, kai jis gyveno pas tėvą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams tuo laikotarpiu, kai vaikai būna su ieškovu, yra nurodęs, kad teisės normose tiesiogiai nėra nurodyta, jog vaikui skirtas išlaikymas gali būti priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, toks teisės aiškinimas sistemiškai išplaukia iš vaikų ir tėvų turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų visumos, be to, atitinka susiformavusią teismų praktiką bei civiliniams teisiniams santykiams būdingą protingumo principą (LR CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad išlaikymas priteisiamas vaikui, atsižvelgiant tiek į vaiko būtinuosius poreikius, reikalingus visapusiškam vaiko vystymuisi, tiek kreipiant dėmesį į vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgius, gabumų lavinimą ir panašiai, o motina ar tėvas, su kuriuo lieka gyventi vaikai, paskiriamas vaikams skirtų pinigų valdytoju uzufrukto teise (LR CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesais (LR CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų turi būti įvertinta ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Teisėjų kolegija sprendė, kad, priteisiant išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo, turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų. Teisėjų kolegija nurodė, kad nemato poreikio keisti suformuotos teismų praktikos, pagal kurią išlaikymas priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo, kol nėra paneigta prezumpcija, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tinkamai atlieka savo išlaikymo pareigą. Būtų neracionalu priteisti išlaikymą iš kiekvieno iš tėvų, abu iš jų paskiriant priteistų sumų tvarkytojais uzufrukto teise, nes iš esmės toks pat rezultatas pasiekiamas priteisiant išlaikymą tik iš skyrium gyvenančio tėvo, atsižvelgus į laiką, kurį vaikas praleidžia su šiuo iš tėvų. Teisėjų kolegija sprendė, kad teisme priteisus išlaikymą iš vieno iš tėvų išlaikymo klausimas yra laikomas išspręstu, todėl pakartotinai teisme nebegali būti nagrinėjamas. Tai neužkerta galimybės kreiptis į teismą prašant pakeisti priteisto išlaikymo dydį, jei pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu atitinkamo dydžio išlaikymui priteisti (LR CK 3.201 straipsnis). Nagrinėjamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje kasatorius reiškė reikalavimą priteisti išlaikymą iš atsakovės nepilnamečiams vaikams jiems būnant su tėvu, tačiau teisėjų kolegija sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo klausimas išspręstas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimu, jame vaikų gyvenamąją vietą nustatant su atsakove ir išsprendžiant išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo tvarką. Vadinasi, kasatoriaus šioje byloje pareikštas reikalavimas tik atvirkštine tvarka – reikalaujant priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol jie būna su tėvu – iš esmės pagal turinį yra tapatus anksčiau teismų išspręstajam. Dėl to paties ieškinio reikalavimo negalimas dar vienas teisminis ginčas, nes tiek naujai paduoto, tiek ankstesnio ieškinio faktinis pagrindas, dalykas ir šalys nėra skirtingi, o tai sudaro teisinį pagrindą teismui spręsti apie naujai paduoto ieškinio tapatumą, kurį konstatavęs teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taip pat teismas pasisakė, kad antras kasatoriaus reiškiamas reikalavimas priteisti skolą yra išvestinis, nes jos prašoma už išlaikymą, kurio, pasak kasatoriaus, atsakovė neteikė. Nesant pagrindo nagrinėti reikalavimo priteisti išlaikymą iš atsakovės, teisme negali būti nagrinėjamas ir reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą. (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014).
Apeliaciniu skundu ieškovė L. B. prašo panaikinti 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-59-766/2014 dalį, kuria teismas nusprendė, jog L. B. turi sumokėti A. L. sūnaus G. K. išlaikymą nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 po 300,00 Lt kas mėnesį. Teismas suklydo vertindamas byloje nustatytas aplinkybes ir faktus, nes L. B. savo sūnui G. K. teikė teismo priteistą išlaikymą nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20, todėl nėra skolinga nei sūnui, nei atsakovui A. L.. Neteisinga tai, jog L. B. visą laikotarpį teikė savo sūnui išlaikymą, o teismas nustatė, kad tokio pat dydžio išlaikymą vaikui, L. B. turi sumokėti dar kartą A. L.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad ieškovė teigdama, kad pinigų nedavusi uzufrukto teise juos tvarkyti turėjusiam tėvui, nes šis esą butų juos pragėręs, iššvaistytų ar naudotų ne pagal paskirtį, šių argumentų visiškai nepagrindė. Be to nurodė, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad išlaikymas vaikui priteisiamas fiksuota suma per mėnesį, o kiek turintis prievolę teikti išlaikymą asmuo yra įvykdęs šios prievolės, sprendžiama vykdymo procese pagal pateiktus įrodymus. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo pateikta vykdyti antstolei, tačiau ji teismo priteisto išlaikymo iš ieškovės neišieškojo.
Bylos duomenimis 2013-11-06 Radviliškio rajono apylinkės teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė iki bylos išnagrinėjimo nuo 2013-09-23 sustabdyti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 priverstinį vykdymą dėl periodinėmis lėšomis teikiamo išlaikymo G. K. priverstinio išieškojimo iš A. L.. Atsakovą A. L. paskirti tvarkyti nepilnamečio G. K. išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise. Nutartį vykdyti skubiai ( 95,96 b.l. 1 tomas). Atsakovas kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikino išlaikymo sūnui G. K. po 500,00 Lt priteisimo nuo 2013-09-23 iš ieškovės ( b.l. 120,121 b.l., 1 tomas). 2014-01-13 nutartimi teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti, įpareigojo nurodyti, ar atsakovas reikš priešieškinį šioje byloje (124,125 b.l., 1 tomas). 2014-02-24 Šiaulių apygardos teismo nutartimi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, palikta galioti 2014-01-13 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartis. Teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant materialiniam ar kitokio pobūdžio teisiniam reikalavimui asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, arba nurodant, kad toks reikalavimas bus teikiamas.( 139-141 b.l., 1 tomas). Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014-03-14 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, nutarė nepilnamečio G. K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą laikinai, t. y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti su atsakovu A. L., ir iš ieškovės L. B. priteisti nepilnamečiam vaikui G. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną išlaikymą po 300,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23 iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Išlaikymą uzufrukto teisėmis pavesti valdyti vaiko įstatyminiam atstovui A. L.. Nutartį vykdyti skubiai. (174,175 b.l., 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo patikslinti priešieškinio reikalavimai iš dalies jau buvo patenkinti 2014-03-14 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepilnamečio G. K. gyvenamąją vietą laikinai, t. y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustačius su atsakovu A. L., bei iš ieškovės L. B. priteisus nepilnamečiam vaikui G. K. laikiną išlaikymą po 300,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23 iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Kol nepilnametis sūnus gyveno pas atsakovą, jo gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą, bei priteistas tuo laikotarpiu laikinas išlaikymas iš jo motinos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.( LR CPK 150 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo, kuriuo ji būtų išsprendžiama iš esmės (ieškinys paliekamas nenagrinėtas arba byla nutraukiama), pagrindas laikinosios apsaugos priemonės taikyti išnyksta, ir jos turi būti panaikintos. Užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, t. y. ne tik klausimai, susiję su byloje pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir kiti procesiniai klausimai –laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos buvo taikytos, panaikinimo. Teismo nutartis, kuria įforminamas ieškinio atsiėmimas, atskiruoju skundu neskundžiama, t. y. įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Šia nutartimi turi būti panaikintos ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes jos nevykdo tų tikslų, dėl kurių buvo taikytos, t.y. išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingos išvados reikštų, kad, net ir nebelikus bylos nagrinėjimo dalyko (nes ieškinys atsiimtas ir teismo nutartimi įformintas šio procesinio veiksmo teisėtumas), liktų neišspręstų procesinių klausimų, kurie yra išvestiniai. Tokia procesinė situacija neatitiktų protingumo, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, nepagrįstai pailgintų bylinėjimosi laiką ir padidintų bylinėjimosi kaštus (LR CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis LR CPK 376 straipsniu manė, kad būtina išspręsti nepilnamečio išlaikymo klausimą laikotarpiu, kai jo gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, t. y. nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20, kadangi sutinkamai su LR CK 3.200 straipsniu išlaikymas vaikui priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t. y. kai tėvai nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečio vaiko. Įvertinęs abiejų šalių turtinę padėtį, šalių, jų atstovų bei nepilnamečio G. K. parodymus, kitas faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad 2014-03-14 priteistas iš ieškovės laikinas 300,00 Lt išlaikymas nepilnamečio sūnaus išlaikymui pakankamas patenkinti jo poreikiams gyvenimo pas tėvą laikotarpiu, kadangi G. K. kelis mėnesius mokyklos nelankė, jo poreikiai sumažėjo, rūbus jis atsivežė iš motinos, todėl 2014-03-14 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartis paliktina galioti iki 2014-05-20, t. y. ieškovė turi atsakovui sumokėti sūnaus išlaikymui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 po 300,00 Lt kas mėnesį. Taip pat nustatė, kad atsakovas neturi teikti išlaikymo nepilnamečiam vaikui tuo laikotarpiu, kai sūnus gyveno pas jį, t. y. nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20, todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-11-06 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki bylos išnagrinėjimo nuo 2013-09-23 sustabdyti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 priverstinį vykdymą dėl periodinėmis lėšomis teikiamo išlaikymo G. K. priverstinio išieškojimo iš A. L., panaikintinos nuo 2014-05-20, o išlaikymo nepilnamečiam vaikui G. K. priverstinis išieškojimas iš A. L. tęstinas nuo 2014-05-20.
Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nukreiptos į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, nepilnamečiam vaikui pradėjus gyventi pas tėvą. Nepilnamečiui vaikui sugrįžus gyventi pas motiną 2014-05-20 išnyko pagrindai dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl vadovaujantis nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybės bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais sutiktina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikino nuo 2014-05-20. Tačiau atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, byloje pareikštus konkrečius šalių materialinius reikalavimus, į aptartas įstatymo nuostatas, suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas naikindamas nutartis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė L. B. pagal 2014-03-14 nutartį turi teikti išlaikymą sūnui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20. Taip pat nepagrįstai nusprendė iš atsakovo neišieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 – kai nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdo antstoliai teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka ( LR CPK 152 straipsnio 6 dalis). Pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs priimtas nutartis vykdyti skubiai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie nutarčių vykdymą, todėl nėra galimybės vertinti ar teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra įvykdytos ir kokia apimtimi. Be to, ar įvykdytos konkrečios prievolės, sprendžiama vykdymo procese pagal pateiktus įrodymus.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis išdėstytu, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo tenkintinas iš dalies. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas keistinas dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (LR CPK 93 straipsnis).
Atsakovas pateikdamas apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti 489,62 Eur turėtas išlaidas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sutiko tiek su ieškovės, tiek su atsakovo apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai nurodė dėl išlaikymo prievolės, kad L. B. pagal 2014-03-14 nutartį turi teikti išlaikymą sūnui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 bei, kad nepagrįstai nusprendė iš atsakovo neišieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui laikotarpiu nuo 2013-09-23 iki 2014-05-20 – kai nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas maža apimtimi – tik dėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo aplinkybių, o atsakovo esminis apeliacinio skundo reikalavimas dėl priešieškinio tenkinimo atmestas, sprendžia, kad vadovaujantis proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, atsakovui neatlyginamos (LR CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovė duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-03-14 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 1) nepilnamečio G. K., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą laikinai, t. y. iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti su atsakovu A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 2) iš ieškovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), priteistą nepilnamečiam vaikui G. K., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą po 300 Lt (tris šimtus litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-09-23, panaikinti nuo 2014-05-20“.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-11-06 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo nuo 2013-09-23 sustabdyti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-07-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-866-459/2011 priverstinį vykdymą dėl periodinėmis lėšomis teikiamo išlaikymo G. K. priverstinio išieškojimo iš A. L., panaikinti nuo 2014-05-20, išlaikymo nepilnamečiam vaikui G. K. priverstinį išieškojimą iš A. L. tęsti nuo 2014-05-20“
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.