Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 130 str., ir nubausta laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant J. K. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteista už tai, kad 2003 m. gruodžio 27 d., apie 18 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama staiga labai susijaudinusi dėl jos atžvilgiu V. K. panaudoto fizinio smurto, dūrė vieną kartą peiliu V. K. į krūtinės dešiniąją pusę, tuo padarydama durtinę–pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, nuo ko nukentėjusysis V. K. mirė.

Prokuroro manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai neteisėti veiksmai šioje situacijoje galėjo paveikti J. K. , atsižvelgiant į jos individualias savybes, o fiziologinis afektas nustatytas vadovaujantis vien tik prieštaringais nuteistosios parodymais apie patį konfliktą bei jos tvirtinimą, kad tiek įvykio metu, tiek po jo ji buvo labai susijaudinusi, „šoko“ būsenoje. Atkreipia dėmesį, kad iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad alkoholio vartojimas bei po to kylantys konfliktai J. ir V. K. namuose vyko gana dažnai. Nusikaltimo padarymo metu J. K. nustatytas vidutinio girtumo laipsnis, o V. K. lavono kraujyje rasta 1,63 promilės etilo alkoholio. Skunde nurodo, kad tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje konstatuojama, kad savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų – stabdymo procesų ir savikontrolės nusilpimas, padidėjęs agresyvumas ar šiurkštumas, tačiau jie neatima galimybės orientuotis aplinkoje, suprasti savo veiksmų esmę ir visiškai juos valdyti.

Tuo tarpu afekto būklė yra tokia būsena, kai žmogui staiga labai susijaudinus iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, jis ne visai gali valdytis ir padaro tai, ko įprastos būklės nepadarytų. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad J. K. veikos metu nors ir buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau girtumas nėra afektinę tyčią šalinanti aplinkybė. Pabrėžia, kad teismas, konstatuodamas, jog J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, neatsižvelgė į jo elgesį tiek prieš padarant veiką, tiek po jos. Skunde atkreipia dėmesį į liudytojos T. V. parodymus, kuriais, prokuroro manymu, teismas dėl nesuprantamų priežasčių nesivadovavo ir jų neįvertino priimant nuosprendį. Liudytoja T. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu tvirtino, kad nukentėjusiajam V. K. išlydėjus svečią ir sugrįžus į savo butą, ji girdėjo J. K. šaukiant „eik pasimylėti su Rasa“, o po tų žodžių prasidėjo konfliktas. Prokuroro teigimu, tokie liudytojos parodymai leidžia tvirtinti, kad būtent J. K. buvo šio konflikto iniciatorė, kadangi tą vakarą su V. K. bendravę liudytojai patvirtino, kad jis buvo ramus ir su niekuo nekonfliktavo. J. K. tvirtina, kad po V. K. spyrio į galvą bei šoną, ji buvo išėjusi pas kaimynus M. P. ir V. Č. , tačiau pastariesiems neįsileidus, ji grįžo namo, kur toliau tęsėsi konfliktas.

Skunde pažymima, kad visi liudytojai patvirtino girdėję, jog konfliktas tęsėsi su pertraukomis. Teigia, jog įvertinus išdėstytas aplinkybes, galima tvirtinti, kad nebuvo vieno iš teismo pripažintos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – susijaudinimas dėl neteisėtų V. K. veiksmų kilo staiga. Afekto būklė – tai tokia būsena, kai žmogui staiga labai susijaudinus iš dalies aptemsta sąmonė, t.y. jis tiek pačios veikos metu, tiek to, kas įvyko po jos padarymo, nesugeba prisiminti. Prokuroro manymu, nuteistosios J. K. veiksmai konflikto metu ir po jo bei jos šių veiksmų paaiškinimas ikiteisminio tyrimo ir teismo metu rodo, kad ji šios veikos padarymo metu nebuvo afekto būklėje. Pabrėžia, jog ikiteisminio tyrimo metu įvertinus visas šias aplinkybes nekilo jokių abejonių, kad J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Dėl šios priežasties nebuvo kreiptasi į specialistus – psichologus, nebuvo paskirta teismo psichologinė – psichiatrinė ekspertizė. Tvirtina, kad apygardos teismas, konstatavęs, jog J. K. veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos, savo išvadų pagrįstumui patvirtinti nepasinaudojo galimybe paskirti tokią ekspertizę bei išsamiai neištyrė aplinkybių, reikalingų afekto buvimui nustatyti, todėl padarė neteisingas išvadas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti apeliacinį skundą, o nuteistoji ir jos gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2004 m. spalio 27 d. nuosprendis keičiamas ir priimamas nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 325 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.).

nustatė:

J. K. 2003 m. gruodžio 27 d., apie 18 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai ją užpuolė ir ėmė mušti vyras V. K. , gindamasi ir aiškiai peržengdama būtinosios ginties ribas, nes gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio po V. K. suduotų smūgių koja, ranka bei privėrus kairės rankos pirštus durimis, tyčia peiliu smogė V. K. į krūtinės dešiniąją pusę, padarydama vieną durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu ir dėl ko nukentėjusysis mirė, tyčia jį nužudė.

J. K. buvo pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms savo vyrą nužudė būdama staiga labai susijaudinusi.

Nesutikdamas su tokia J. K. veikos kvalifikacija, prokuroras apskundė apygardos teismo nuosprendį, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškė prašymą paskirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę J. K. , tikslu nustatyti, ar veikos padarymo metu ji suprato savo veiksmų esmę ar galėjo juos valdyti bei ar ji tuo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje.

Kolegija, tenkindama prokuroro prašymą priėmė nutartį ir paskyrė minėtą ekspertizę, nes to pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje nepadarė.

Be aukščiau nurodytų klausimų ekspertų komisijai buvo užduota atsakyti į klausimą, ar J. K. veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto, patologinio afekto ar paprasto girtumo būsenoje ir ar tai turėjo įtakos jos veiksniams.

Ekspertų komisija, atsakydama į pateiktus klausimus, akto išvadose konstatavo, jog J. K. lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga šiuo metu; nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje, o buvo paprasto girtumo būsenoje, tačiau tai neturėjo esminės įtakos jos elgesiui nusikalstamos veikos padarymo metu.

Esant tokiai ekspertų išvadai kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, kad nepagrįstai J. K. veiksmai perkvalifikuoti į BK 130 str. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išklausiusi J. K. paaiškinimų, remdamasi bylos medžiaga, nustatė, jog V. K. , išėjus iš buto nuteistosios bendradarbiams, pradėjo jai priekaištauti dėl svetimų vyrų, grasinti ir mušti: spyrė koja į veidą, kairį šoną, sudavė ranka ir durimis privėrė kairios rankos pirštus. Tuomet ji, norėdama apsiginti, paėmė iš dėtuvės kaire ranka peilį ir juo bedė vyrui į krūtinę, po to abu nugriuvo. Dūrė vyrui todėl, kad daugiau nesimuštų, pati buvo šoko būsenoje. Tokius parodymus J. K. davė apklausta įtariamąja (1 t. b.l. 35-37), rašydama nuoširdų prisipažinimą (1 t. b.l. 15-17) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. b.l. 39-44). Tačiau praėjus beveik penkiems mėnesiams nuo įvykio, nuteistoji iškėlė versiją apie tai, kad vyrą nužudė netyčia tuomet, kai ji buvo parėmusi alkūnę ant šaldytuvo, o vyras griebė už megztinio – ji neišlaikė pusiausvyros ir abu nugriuvo. Peilį ji turėjo rankoje, todėl vyrą galėjo sužaloti griūdama (2 t. b.l. 48-49). Dėl kokios priežasties J. K. pakeitė parodymus, nepaaiškino. Analogiškai įvykio aplinkybes ji nurodė teisiamajame posėdyje (2 t. b.l. 116-120) bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir atmetė tokius pakeistus jos parodymus ir nurodė atmetimo motyvus.

Reikia sutikti su apelianto teiginiu, jog įvykio metu J. K. nebuvo staiga labai susijaudinusi, nes tai patvirtino ir teismo psichiatrinės-psichologinės komisinės ekspertizės išvados, o teismas nustatė, jog J. K. buvo fiziologinio afekto būsenoje vien tik vadovaujamasis prieštaringais nuteistosios parodymais.

Tačiau negalima sutikti su apelianto skundo teiginiu, jog nukentėjusiojo V. K. veiksmai jos atžvilgiu nors ir buvo priešingi įstatymams, tačiau jos elgesiui įtakos neturėjo.

Bylos aplinkybės rodo, kad abu - ir nuteistoji, ir nukentėjusysis buvo vidutinio girtumo būsenoje (J. K. kraujyje rasta 1,68 promilės, o V. K. – 1,63 promilės). Tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio ir girtumas esminės įtakos J. K. elgesiui nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo, patvirtino ir ekspertizės akto išvados.

Kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu, kad būtent J. K. po išgertuvių pati išprovokavo konfliktą. Prokuroras prašo atsižvelgti ir įvertinti liudytojos T. V. parodymus, kuriais, jo manymu, teismas nesivadovavo priimdamas nuosprendį.

Iš liudytojos T. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrime (1 t. b.l. 157-160), matyti, jog tuomet, kai V. K. išlydėjo nepažįstamą vyriškį ir sugrįžo į savo kambarį, išgirdo J. K. rėkiant: ,,Eik pas R. pasimylėti“. Tačiau apklausta teisiamajame posėdyje ši liudytoja patikslino, kad tokius žodžius J. K. sakė ne gruodžio 27 d., o prieš Kalėdas (2 t. b.l. 125-126).

Tačiau negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog po šios frazės prasidėjo konfliktas, nes kaip matyti iš liudytojos T. V. parodymų, konfliktas jų bute prasidėjo praėjus gal po 10 minučių. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas skundo teiginys, jog J. K. buvo konflikto iniciatorė. Tačiau prokuroras neaptarė ir neįvertino nuteistosios parodymų: ji viso proceso metu tvirtino, kad kai tik išėjo jos bendradarbiai, vyras pradėjo priekaištauti dėl jų, išvadino necenzūriniais žodžiais, o po to pradėjo mušti. Esant tokioms aplinkybėms negalima laikyti, kad konflikto iniciatorė buvo pati nuteistoji.

Atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro skundo teiginys, jog liudytoja T. V. aukščiau minėtus parodymus davė viso proceso metu. Jau anksčiau buvo pasisakyta, kad ši liudytoja savo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, teisme nepatvirtino, todėl prokuroras jais vadovaujasi nepagrįstai.

J. K. parodė, jog vyras, priekaištaudamas dėl jos bendradarbių, koja spyrė jai į veidą ir ji nugriuvo nuo kėdutės (pufo) ant grindų. Tuomet dar kartą spyrė ir jai pavyko išbėgti į koridorių: beldėsi į M. P. ir V. Č. butą, bet jie neįsileido. Sugrįžus į kambarį, vyras užrakino duris, koliojosi ir vėl puolė ant jos, trenkė ranka į veidą. Ji tikėjosi pabėgti, b et nerado durų rakto, o kai ėjo į virtuvę, vyras durimis jai prispaudė pirštus, griebė už atlapų ir nuplėšė rankovę. Tuomet ji, kaire ranka pagriebė iš dėtuvės peilį norėdama jį pagąsdinti, kad daugiau nebemuštų, jis nutvėrė už megztinio, o ji buvo atsirėmusi į šaldytuvą ir abu nugriuvo tarpduryje. Ji griuvo vyrui ant viršaus laikydama rankoje peilį, tai tuomet peilis įbedė jam į krūtinę.

Tą aplinkybę, kad J. K. konflikto metu buvo išbėgusi šauktis pagalvos į koridorių, patvirtino liudytojai M. P. ir V. Č. (1 t. b.l. 149; 151-153; 154-156; 2 t. b.l. 122-125), kurie parodė, jog jie, išgirdę beldimą į duris, nutarė neįsileisti, nes žinojo, jog V. K. neblaivus yra labai agresyvus ir tuoj puola muštis.

Kad J. K. atžvilgiu vyras naudojo smurtą, patvirtina objektyvūs bylos duomenys – teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2008 (2 t. b.l. 3-4), kurios išvadoje konstatuojama, jog jai padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, nosyje, kairiame skruoste, dešiniame žaste, kairės plaštakos ketvirtame piršte. Sužalojimai padaryti suduodant nemažiau 3 smūgių smūgiavimo būdu, išskyrus poodinę kraujosruvą kairės plaštakos 4-me piršte, kuri galėjo gautis suspaudus-privėrus tarp durų, o poodinė kraujosruva kairiame skruoste galėjo būti padaryta įspiriant koja. Sužalojimai padaryti 1,5-2 paros iki apžiūros, kuri įvyko 2003 12 29. J. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant J. K. padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, teismas ignoravo BK 28 str. 1 d., 3 d., 4 d. nuostatas bei nesivadovavo 1997 06 13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 8 punkto 1 dalies išaiškinimu, jog aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo yra tada, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Vadinasi, būtinosios ginties ribų peržengimas siejamas su dviem aplinkybėmis: aiškiai didesnės žalos padarymu besikėsinančiajam ir tokių priemonių gynybai panaudojimu, kurios nebuvo būtinos. Nors Senato nutarimo 8 punkto 5 dalyje yra pasakyta, jog teismai turi žinoti, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, o 6 dalyje, kad įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, tačiau negalima visai nekreipti dėmesio į reikalavimą, kad vis dėlto yra ribojamas žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Šiuo konkrečiu atveju nekyla abejonė, jog būtinoji gintis išties buvo ir J. K. turėjo teisę gintis. Nors įstatyme ir nurodyta, kad pilietis gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi gali panaudoti bet kokią priemonę, tačiau šiuo atveju J. K. nebuvo būtina panaudoti peilio, juolab, kad ji nebuvo užpulta netikėtai, dėl tarpusavio konflikto buvo kaltos abi pusės, nes tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis buvo neblaivūs, o tokioje būsenoje konfliktus spręsdavo smurtaudami.

Bylos duomenys rodo, kad alkoholio vartojimas bei po to kylantys konfliktai J. ir V. K. namuose vyko gana dažnai. Iš tarnybinio pranešimo (2 t. b.l. 76) matyti, kad J. K. apibūdinta kaip nesugyvenama, konfliktiška, girtaujanti, kartais pati išprovokuodavo konfliktus šeimoje, o pranešime iš 2-o Panevėžio policijos komisariato (2 t. b.l. 112) seka, kad už netinkamą elgesį šeimoje nukentėjusysis buvo oficialiai įspėtas. Tai, kad J. K. buvo vyro ne kartą sumušta, patvirtina byloje esantys pranešimai iš Panevėžio m. gydymo įstaigų (2 t. b.l. 111, 113).

Vertinant, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, reikia vadovautis minėto Senato nutarimo 8 punkto 2 dalies išaiškinimu, kur pasakyta, kad teismai privalo atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat į besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kad kėsinimasis buvo pavojingas, rodo J. K. padarytų sužalojimų mechanizmas – jai V. K. koja ir ranka smūgiavo į galvą - pataikė į veidą, durimis prispaudė kairės plaštakos pirštą ir taip jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nustatyta, kad V. K. žmoną puolė nepanaudodamas jokio įrankio, tuo tarpu nuteistoji, kad apsiginti, kaip pati tvirtina, virtuvėje stvėrė peilį. Kolegijos nuomone, kėsinimasis iš V. K. pusės nebuvo toks pavojingas, kad jai buvo būtina panaudoti peilį. Be to, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji buvo mušama dukart: po to, kai jis spyrė jai koja į veidą, jai pavyko išbėgti į koridorių, o sugrįžus, vėl smogė ranka, durimis prispaudė pirštą. Tarp pirmo ir antro mušimo buvo praėjęs nedidelis laiko tarpas, nes kaimynams neįsileidus J. K. , ji vėl sugrįžo į kambarį.

Esant aukščiau išvardintoms aplinkybėms, negalima laikyti, kad pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs. Kaip matyti, ji vėl buvo mušama sugrįžusi į kambarį, todėl turėjo teisę gintis.

Atsižvelgus į tai, kad abu girtaudavo, o išgėrę būdavo agresyvūs ir mušdavosi, tokie konfliktai ir situacija, susidariusi įvykio vakarą jiems buvo įprasta, todėl nuteistajai, kad apsiginti, nebuvo būtina panaudoti peilį. Iš jai padarytų sužalojimų matosi, kad kėsinimasis nebuvo toks pavojingas ir ji, būdama stipriai išgėrusi, to neįvertino. Kad kėsinimasis buvo realus, rodo jai padarytų sužalojimų pobūdis, tačiau sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai. Kilusios pasekmės palyginus su gresiančiu pavojumi – tai faktorius, kuriuo remiamasi padarant išvadą, jog J. K. , gindama savo sveikatą, išties peržengė būtinosios ginties ribas.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija laiko, kad esamomis sąlygomis J. K. veikoje buvo aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui.

Nors apygardos teismas ir nurodė, kad J. K. vyrą nužudė veikdama tyčia, tačiau visiškai nepateikė tokio veikos vertinimo motyvų. J. K. , pripažindama savo kaltę iš dalies, ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė, jog paėmusi peilį kaire ranka, smogė vyrui į krūtinę. Jos vėlesnius parodymus teismas pagrįstai atmetė, nes taip ji bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent palengvinti savo teisinę padėtį. Toks V. K. sužalojimo mechanizmas nurodytas teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 455, kurioje konstatuojama, kad mirtinas sužalojimas V. K. galėjo būti padarytas žalojančiam asmeniui stovint priešais V. K. ir peiliu duriant jam į krūtinę (1 t. b.l. 29-31). Kadangi J. K. virtuviniu peiliu, kurio geležte 15 cm, dūrė vyrui į krūtinę, kurioje yra svarbūs žmogaus gyvybės organai, ką patvirtina teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotas faktas – peiliu buvo sužalotas dešinysis plautis, veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nuteistosios elgesį įvykio metu, laikoma, kad ji nužudė V. K. veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes kaip pati pripažino, gynėsi nuo vyro ir norėjo jį tik pagąsdinti. Nuteistoji padarinių, t.y. ar ji nukentėjusiajam tik sutrikdys sveikatą ar net jį sužalos mirtinai, savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai siekė bet kurio iš jų atsiradimo. Pats J. K. smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija, panaudotas įrankis rodo, kad ji išties veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Esant šioms aplinkybėms, J. K. pripažįstama kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. Skiriant pagal šį straipsnį bausmę, kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 str., teismo nustatytomis aplinkybėmis – ji tuoj po nusikaltimo padarymo bandė nukentėjusiajam suteikti pagalbą (stabdė kraujavimą, paprašė kaimynų iškviesti greitąją medicinos pagalbą) ir taip išvengti sunkių pasekmių, ką teismas pripažino lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 1 p.). J. K. anksčiau neteista ir administracine tvarka nebausta, dirbo ir darbovietėje charakterizuojama teigiamai (2 t. b.l. 53, 55, 77).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija mano, jog J. K. tikslinga paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, vadovaujantis BK 62 str. 2 d. 5 p. Kolegijos nuomone, įvertinus, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes (žuvo žmogus), nukentėjusiojo netinkamą elgesį įvykio metu, J. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis, amžių, sveikatos būklę, jai tikslinga paskirti realią trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2004 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti ir priimti nuosprendį:

J. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. ir taikant BK 62 str. 2 d. 5 p. paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti J. K. suėmimo bei sulaikymo laiką nuo 2003 12 28 iki 2004 01 13, t.y. šešiolika dienų.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikytas BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.