- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-1365-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05786-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Vilniaus pataisos namų neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. darbo užmokestis buvo išmokamas nepilnai, t. y. buvo mokamas pagal prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintas įstatymines nuostatas. Nurodo, kad apie teisių pažeidimą sužinojo 2013 m. spalio 1 d. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priedas ir sumažinta 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Taip pat 2009-07-17 priimtas Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu nuo 2009 m. liepos 31 d., pakeista Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis už tarnybinį laipsnį (nuo 2010 m. sausio 1 d. rangas), tačiau Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime šiuo klausimu nepasisakė. Priedų už rangus mažinimas yra analogiškas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimui, todėl laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Priedų už rangus sumažinimas yra neteisėtas, todėl padaryti nuostoliai turi būti atlyginti.
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 14-15). Paaiškino, kad pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, todėl pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui neišmokėta 10581,62 Lt).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalių (pareiginės algos dydžio, priedų už kvalifikacinę kategoriją ir rangus) priteisimo.
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbęs Vilniaus pataisos namuose (C lygio 3 kvalifikacinė kategorija, I rangas). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. nebuvo išmokėta 10581,62 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 17-21).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ ir Statutas. VTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį pareigūno darbo užmokestį sudaro ir priedas už rangą.
Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio (šio straipsnio 2003 m. gegužės 21 d. redakcija) pakeitimo įstatymą ir Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Statuto (statuto 2008 m. lapkričio 25 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalį, kuria sumažino priedus už kvalifikacinę kategoriją.
Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 24 d. Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjo reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 23 d., ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją) teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Taip pat pareiškėjas kelia ginčą ir dėl priedo už rangą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėjimo. Pagal Statuto 41 straipsnio 1 dalį pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį buvo taikomi Statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai.
2008 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius priedo už rangą koeficientus. Ši nuostata faktiškai pagal galiojantį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 straipsniu nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 straipsnio 2 dalį, didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Tuo metu remiantis šio įstatymo 1 straipsniu ir 5 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. sausio 1 d. galioja iki tol taikytas, t. y. nepadidintas ginčo priedų apskaičiavimo koeficientas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems, tačiau šis teisinis reguliavimas faktiškai nebuvo taikytas.
Ginčo laikotarpiu teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Pareiškėjas iš esmės ginčą kelia tuo aspektu, kad jam nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priedų už rangus mažinimas yra analogiškas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimui, todėl laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti. Kai tuo tarpu teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimą, įstatymui leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškoje byloje įvertinęs, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjams tenkančią sunkumų naštą, tai, kad pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, todėl faktiškai pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo mažinamas.
Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, LVAT ginčui aktualią praktiką, nenustatė, kad pareiškėjas kokiu nors būdu buvo diskriminuojamas ar jam mokėtas neproporcingas darbo užmokestis, todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo skundas ir dėl sumažinto priedo už rangą dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.