Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto D. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-08-11 nutarimo D. T. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nubaustas už tai, kad 2015-05-26 apie 11.26 val. vairavo automobilį „Scania R560“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „ZASLAW D-66517“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), veždamas 34,03 m³ eglės rąstų, kelio A10 13 kilometre, Panevėžio r., Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnams ji sustabdžius ir nurodžius važiuoti ant priešais transporto priemonę išskleisto svėrimo įrenginio, atsisakė važiuoti ant svarstyklių, taip nevykdė teisėto Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūno reikalavimo važiuoti pasisverti jo vairuojamą transporto priemonių junginį. Taip buvo pažeistos 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 12 str. 4 d. ir 13 str. 7 d. Viso transporto priemonių junginio bendroji masė su kroviniu sudarė 47,71 t (leistina transporto priemonių junginio masė yra 40 t), leidimas važiuoti vieną kartą tokios masės transporto priemonių junginiui vairuotojui nebuvo suteiktas, taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymu Nr. 3-66 patvirtinto „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės“ 16.4 p., Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 str., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 7 str. 1 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 3-289 patvirtinto „Dėl leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo ir mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tokiomis transporto priemonėmis mokėjimo, administravimo ir kontrolės tvarkos aprašo“ 4 p., Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2008 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-56 9 p., 10 p. Taip pat D. T. (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., hidromanipuliatoriumi pakrovė vežti transporto priemonių junginį –automobilį „Scania R560“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „ZASLAW D-66517“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sunkiasvorį medienos krovinį, kai viršijama 40 t didžiausia leidžiama masė, ir neįsitikino, kad šiam transporto priemonių junginiui yra išduotas leidimas, suteikiantis teisę važiuoti.

Nurodo, kad teismas nepateikė visiškai jokių motyvų dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 145 str. 6 d. Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byloje iš viso nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis pakrovė medieną į priekabą. Kitas esminis dalykas yra tai, kad iš ATPK 145 str. 6 d. matyti, jog įstatymų leidėjas numatė atsakomybę už dėl neatsargumo padarytą veiką – neįsitikinimą apie gautą leidimą vežti krovinius. Jis išvykdamas į reisą aiškiai žinojo, kad joks leidimas jo vairuojamai transporto priemonei nėra išduotas, neturėjo pareigos įsitikinti tokiu faktu prieš perduodant ar pakraunant krovinį, todėl veikiant tiesiogine tyčia jam negali kilti atsakomybė pagal šią normą. Be to, ATPK 145 str. 6 d. numatyto pažeidimo subjektas yra ne transporto priemonės vairuotojas, o krovinio pardavėjas. Transporto priemonės vairuotojui kyla atsakomybė pagal to paties straipsnio 3-4 dalis už leistiną masę viršijančio krovinio vežimą. Todėl lygiagrečiai negali būti taikoma atsakomybė už krovinio pasikrovimą, už kurio vežimą baudžiama, nes tai pažeistų dvigubo nubaudimo už tą pačią veiką draudimo principą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal ATPK 145 str. 6 d. jis taip pat yra nubaustas nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu D. T. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 137¹ str. 1 d., 145 str. 4 d. ir 145 str. 6 d. numatytus teisės pažeidimus.

Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ATPK 257 str.). Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino tinkamai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir, atsižvelgęs į įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog D. T. kaltė dėl ATPK 137¹ str. 1 d., 145 str. 4 ir 6 d. numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė argumentus, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pažeidėjas skundą nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių naujų argumentų ar duomenų, kurie būtų apylinkės teismui nežinomi, neištirti bei neaptarti skundžiamame nutarime ir kurie paneigtų teismo išvadas bei sudarytų pagrindą naikinti ar keisti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesniosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Ginčydamas jam inkriminuoto ATPK 137¹ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą, D. T. apeliaciniame skunde teigė, kad VKTI pareigūnų nurodymo važiuoti ant svėrimo įrenginio pasisverti jo vairuojamą transporto priemonių junginį nevykdė dėl objektyvių priežasčių – automobilio saugiklių gedimo, o ne dėl blogos valios. Tačiau tokie pažeidėjo argumentai nepagrįsti ir vertinami kai siekimas išvengti atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad VKTI pareigūnai sustabdė apelianto vairuojamą krovininę transporto priemonę su puspriekabe, kuria buvo gabenami eglės rąstai. Įtarę, kad apelianto vairuojamas transporto priemonių junginys gali būti sunkiasvoris, VKTI pareigūnai nutarė atlikti šio junginio kontrolę pasveriant, tuo tikslu nurodė D. T. vykti į netoli esančią kontrolės vietą ir ten užvažiuoti ant transporto priemonės junginio išskleisto svėrimo įrenginio, tačiau apelianto laukiant kontrolės vietoje, jis pastebėtas netoliese sustojęs kelkraštyje. Apeliantas pareigūnams paaiškino, jog sugedo jo automobilis ir jis toliau negali judėti. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad tokie apelianto paaiškinimai (dėl sugedusio transporto priemonės junginio) yra nepagrįsti jokiais objektyvais bylos duomenimis. Nei apylinkės teismui, nei aukštesniajam teismui apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo vairuotos transporto priemonės junginio gedimą netrukus po to, kai jam pareigūnai nurodė vykti į svėrimo vietą. Be to, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad vairuotojas D. T. tiesiogiai pats ar per kitus asmenis būtų ieškojęs jo deklaruojamo gedimo kilimo priežasčių ar bandęs šalinti galimai esantį gedimą visą kontrolės bei pažeidimų forminimo laiką nuo 14.30 val. iki 16.30 val. Pažymėtina, kad įstatymai VKTI pareigūnams suteikia teisę sustabdyti krovinines kelių transporto priemones ir atlikti jų kontrolę pasveriant, o transporto priemonių vairuotojai privalo vykdyti transporto priemones tikrinančių pareigūnų nurodymus. VKTI pareigūnai yra saistomi objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo ir kitais principais, todėl jų veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti. Taigi nagrinėjamu atveju įtarę, jog D. T. vairuojamos transporto priemonės ir krovinio bendra masė viršija didžiausią leistiną kelių transporto priemonės bendrąją masę, VKTI pareigūnai turėjo teisę bei pareigą atlikti tolimesnius pažeidimo nustatymo veiksmus – nurodyti apeliantui važiuoti ant svėrimo įrangos ir pasisverti, o apeliantas privalėjo paklusti ir vykdyti tokius pareigūnų nurodymus, tačiau jų nevykdė. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai būtų veikę ne savo kompetencijos ribose, viršiję įgaliojimus, siekdami atlikti apelianto vairuojamos transporto priemonės junginio kontrolę pasveriant ar būtų netinkamai atlikę savo pareigas, tokių duomenų nenurodė ir pažeidėjas. Be to, nors pažeidėjo vairuojamo transporto priemonės junginio kontrolės pasveriant atlikti nepavyko, vis tik byloje nustatyta, kad D. T. vairavo transporto priemonę, viršydamas leistinas apkrovas, neturėdamas specialaus nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone (jų junginiu) Lietuvos Respublikos keliais, pakraudamas vežti krovinį, viršijantį didžiausią leistiną masę, neįsitikino, kad šiam transporto priemonės junginiui yra išduotas leidimas, suteikiantis teisę važiuoti sunkiasvoriu transporto junginiu, ir tokiais veiksmais padarė teisės pažeidimus, numatytus ATPK 145 str. 4 ir 6 d. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime pagrįstai konstatavo, jog D. T. ant svėrimo įrangos nevažiavo sąmoningai (tyčia) ir taip nevykdė VKTI pareigūnų teisėtų reikalavimų. Iš aptartų aplinkybių, akivaizdu, kad apeliantas ne dėl objektyvių priežasčių (automobilio gedimo), kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, o siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už ATPK 145 str. 4 ir 6 d. numatytus pažeidimus, atsisakė vykdyti pareigūnų teisėtus reikalavimus, o tai suponuoja išvadą, kad jis suprato savo veiksmų priešingumą teisei ir veikė sąmoningai (tyčia). Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad D. T. veiksmuose nustatyti visi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 137¹ str. 1 d., sudėties požymiai, todėl apeliantas pagrįstai nubaustas už šio pažeidimo padarymą.

Apeliantas, ginčydamas jam inkriminuotą ATPK 145 str. 4 d. pažeidimą, nesutinka su tuo, kad jo vairuojamo transporto priemonių junginio ir pervežamo krovinio leistinos apkrovos viršijimas buvo nustatytas pagal lydinčius dokumentus (krovinio važtaraštį), o ne svėrimo būdu, kaip tai numatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, esamoje situacijoje VKTI pareigūnai pagrįstai apelianto vairuojamo transporto priemonių junginio ir pervežamo krovinio svorį nustatė, remdamiesi pačios UAB „T.“, kurioje apeliantas dirba vairuotoju-ekspeditoriumi, išrašyto važtaraščio Nr. 2015-05-26/10 duomenimis ir vadovaudamiesi skaičiavimais, atliktais remiantis 2002-12-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 631 patvirtintomis Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklėmis, nes būtent vairuotojo (D. T.) sąmoningi ir tyčiniai veiksmai, kai jis nevykdė VKTI pareigūnų nurodymo važiuoti ant svarstyklių, lėmė tai, kad pareigūnai negalėjo panaudoti svarstyklių pasverti apelianto vairuojamo transporto priemonių junginio. Be to, kaip teisme nurodė apelianto atstovas, nė viena įmonė negali sau leisti turėti priemones medienai pasverti, todėl sąstatas yra pakraunamas „iš akies“. Anot atstovo, D. T. buvo įsitikinęs, kad jo pakrauta transporto priemonė neviršijo leidžiamo svorio. Tačiau pastebėtina, jog pagal Kelių transporto kodekso 31 str. 2 d. krovinys priimamas pagal važtaraštyje nurodytą jo svorį ar kiekį. Jei priimant krovinį buvo pastebėti krovinio pakuotės trūkumai ar nėra galimybių patikrinti važtaraštyje nurodytų duomenų, vežėjas apie tai privalo pažymėti važtaraštyje. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad D. T., kuris šiuo atveju buvo ir krovinio pakrovėjas, jo išdavėjas bei vežėjas, šia teisės aktuose numatyta galimybe teikti pastabas nepasinaudojo, nesiėmė jokių veiksmų gabenamo krovinio svoriui patikrinti, taigi jis nesielgė rūpestingai, nebuvo aktyvus, todėl spręstina, kad jo veiksmuose nustatytas ne tik subjektyvusis administracinio teisės pažeidimo sudėties elementas – kaltė, bet ir kiti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 145 str. 4 d., sudėties požymiai, todėl apeliantas pagrįstai nubaustas ir už šio pažeidimo padarymą.

Nesutikdamas su nubaudimu pagal ATPK 145 str. 6 d., apeliantas nurodo, kad jis nėra tinkamas šio pažeidimo subjektas, kadangi byloje iš viso nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis pakrovė medieną į priekabą. Be to, iš minėto straipsnio matyti, jog įstatymų leidėjas numatė atsakomybę už dėl neatsargumo padarytą veiką, todėl veikiant tiesiogine tyčia (kaip jis šiuo atveju) atsakomybė už šiame straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą negali kilti. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, pats apeliantas savo paaiškinime dėl krovinio vežimo nurodė save kaip asmenį, pakrovusį krovinį. D. T. po savo duotu paaiškinimu pasirašė, todėl nėra pagrindo netikėti paties apelianto nurodytomis aplinkybėmis pažeidimų forminimo metu ir abejoti dėl jo, kaip tinkamo ATPK 145 str. 6 d. numatyto pažeidimo subjekto (pakrovėjo). Taip pat byloje nustatyta, kad transporto priemonių junginys, kurį pakrovė pats vairuotojas D. T., buvo sunkiasvoris ir vežti tokį krovinį buvo reikalingas leidimas. Ar apeliantas buvo neatsargus ir nesiėmė priemonių įsitikinti, ar yra gautas leidimas vežti tokį krovinį, ar tyčia (tiesiogine/netiesiogine) siekė neatlikinėti kažkokių įsitikinimo veiksmų, pažeidimo sudėčiai reikšmės neturi. Svarbus yra pats neįsitikinimo faktas. Taigi atsižvelgus į šiuos duomenis darytina išvada, kad apeliantas pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir už ATPK 145 str. 6 d. numatyto pažeidimo padarymą.

Apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybės, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, todėl D. T. atžvilgiu nutraukti bylą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Kaip matyti iš Institucijos apeliacinio skundo, juo nesutinkama su D. T. paskirtų nuobaudų bei galutinės subendrintos nuobaudos dydžiu, teigiama, jog skiriant D. T. nuobaudas bei galutinę subendrintą nuobaudą, nebuvo laikomasi ATPK 30² str. numatytų baudų skyrimo taisyklių, dėl ko, nenustačius D. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai jam buvo paskirtos mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyti atitinkamų nuobaudų – baudų skyrimo vidurkiai. Tačiau priešingai nei Institucija, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad apylinkės teismas, individualizuodamas pažeidėjui skiriamas nuobaudas bei galutinę subendrintą nuobaudą, būtų neįvertinęs visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ar netinkamai pritaikęs įstatymą. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, atsižvelgęs į D. T. padarytų pažeidimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas) bei įvertinęs tai, kad D. T. veikoje nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis bei teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliantui už padarytus pažeidimus paskyrė nuobaudas – baudas, didesnes nei sankcijose už padarytus pažeidimus numatytos minimalios. Aukštesnės instancijos teismas tokių apeliantui paskirtų nuobaudų neturi pagrindo laikyti aiškiai neteisingomis ir neproporcingomis. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu pažeidėjui paskirtas baudas, apylinkės teismas nuobaudų subendrinimo taisyklių nepažeidė, galutinė subendrinta nuobauda D. T. paskirta už sunkesnįjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų sankcijos ribose. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad apeliantui paskirtos nuobaudos bei galutinė subendrinta nuobauda individualizuota tinkamai, nėra per švelni, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus. Tuo tarpu Institucija savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų neįvertintos individualizuojant apeliantui skiriamą nuobaudą bei nepateikia jokių motyvų, kodėl administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 str., būtų pasiekti apeliantui paskyrus didesnes baudas. Vien tai, kad skundžiamu nutarimu apeliantui nustatyti baudų dydžiai neatitinka Institucijos lūkesčių, savaime nereiškia, kad apeliantui paskirta nuobauda yra neteisinga.

Atsižvelgęs į pirmiau aptartas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. T. ir Institucijos apeliacinius skundus atmesti ir palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-08-11 nutarimą nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.