- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-2161-221/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02466-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Gilona“, D. P.
- Kategorijos
- 2.5.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
- 2.5.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 2.5.10.8Žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6725-848/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Gilona“, D. P. dėl turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 317,54 Eur turtinei žalai atlyginti, 38,67 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012 m. kovo 6 d. transporto priemonė „Citroen Picasso“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodama keliu Partizanų gatve, Kaune, ties pastatu Nr. 21C įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, nes duobė nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais ar kitais atitvarais, buvo tamsu. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, kadangi nebuvo nustatytas administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis. Policijos pareigūnai užfiksavo, kad per eismo įvykį sugadinta transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratlankis ir padanga, priekinis bamperis. Eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu (Kasko). Transporto priemonės apžiūros metu ieškovės atstovas transporto žalų vertintojas nustatė, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadintas (reikalinga keisti) transporto priemonės priekinis dešinės pusės ratlankis, priekinė dešinės pusės padanga, priekinis bamperis, priekinio dešinės pusės rato gaubtas, sugadinta (reikalinga remontuoti) ratų geometrija. Vadovaudamasi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021, sąmata, ieškovė apskaičiavo įvykio metu padarytus 317,54 Eur nuostolius ir juos kompensavo. Išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (CK 6.1015 straipsnis). Kaune esantys viešieji keliai nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl ji privalo prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jai nuosavybės teise priklausančiuose keliuose. Atsakovė, kelio savininkė ir valdytoja, nevykdė pareigos prižiūrėti ir taisyti kelią, todėl transporto priemonei įvažiavus į duobę, ieškovės draudėjai atsirado žala. Dėl to atsakovė privalo atlyginti žalą (CK 6.266, 6.271 straipsniai).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 142,28 Eur turtinei žalai atlyginti, 17,33 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. vasario 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 49,09 Eur teisines išlaidas, atmetė kitą ieškinio dalį. Atmetė atsakovės argumentus dėl padarytų transporto priemonės apgadinimų aplinkybių, pačios vairuotojos neatsargumo, eismo intensyvumo, motyvuodamas tuo, kad jie grindžiami vien prielaidomis, nepateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo. Sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pati vairuotoja nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalai atsirasti. Konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę pagrįstumu. Atsakovei nepateikus įrodymų, susijusių su padarytos žalos dydžiu, sprendė, kad ieškovės Transporto žalų vertintojų skyriaus atlikta ekspertizė/sąmata Nr. 1249824 yra pakankama daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovei dėl eismo įvykio metu atsiradusių automobilio apgadinimų buvo padaryta 563,04 Lt turtinė žala, lygi ekspertizėje/sąmatoje Nr. 1249824 nurodytai detalių vertei (CK 6.249 straipsnio 1 dalias). Padarė išvadą, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, todėl ieškovės nurodyti nuostoliai dėl transporto priemonės remonto, medžiagų, ieškovės Transporto žalų vertintojų skyriaus atliktoje ekspertizėje/sąmatoje Nr. 1249824 (suvestinėje) įvertinti atitinkamai 365,11 Lt ir 240 Lt laikytini neįrodytais (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje A-442-1997/2012). Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad ieškovei dėl eismo įvykio metu atsiradusių automobilio apgadinimų priteistina turtinė žala, lygi ekspertizėje/sąmatoje Nr. 1249824 (suvestinėje) nurodytai detalių vertei – 563,04 Lt, įvertinus 13 procentų (71,76 Lt) už dalių būklės pagerinimą, t. y. 491,28 Lt (563,04–71,76=491,28) suma (142,28 Eur). Pripažino, kad Kauno miesto savivaldybė neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Kaune esančią Partizanų gatvę, užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta drausta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Sprendė, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, ieškovės reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo laikė pagrįstu ir tenkintinu iš dalies. Vadovaudamasis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 142,28 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteisė 17,33 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2012 m. rugsėjo 5 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CK 6.261 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad nepagrįstai sumažintas iš atsakovės priteistinos žalos dydis, nurodžius, jog ieškovė neįrodė transporto priemonės remonto darbų atlikimo fakto. Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad draudžiamojo įvykio metu atsiradusios žalos nustatymo tvarka turi būti nustatyta draudimo taisyklėse. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 19 d.) 9.1 punkte nustatyta nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, t. y., kad nuostolio dydį nustato draudikas. Draudimo išmoka už sugadintą transporto priemonę apskaičiuojama dviem būdais: 1) draudimo išmoką, draudėjui remontuojant transporto priemonę, sudaro atkūrimo išlaidos ir (ar) dalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomiems darbams apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytos dalių ir (ar) detalių keitimo remonto, dažymo ir papildomus darbus atliekančios įmonės darbų įkainius (Taisyklių 9.6.2.1 punktas); 2) draudėjui neremontuojant transporto priemonės, draudikas apskaičiuoja būtinąsias remonto išlaidas (be PVM) pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių ar naudotų, atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį) įkainius Lietuvoje, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais (Taisyklių 9.6.1.1 punktas). Kai transporto priemonė nėra remontuojama, draudikas, pasinaudodamas „Audatex“ sistema, įvertina būtinąsias transporto priemonės sugadinimų remonto (naujų dalių, remonto darbų, dažymo ir kitų darbų) išlaidas ir išmoka draudimo išmoką tiesiogiai draudėjui. Iš ieškovės „Audatex“ programa sudarytos sąmatos turinio matyti, kad draudėjos transporto priemonės remonto sąmata sudaryta atsižvelgiant į minėtų taisyklių 9.5 punkto sąlygas, t. y. nuostolio dydis apskaičiuotas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintos transporto priemonės ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio, kurias sudaro remonto, dažymo darbų ir medžiagų vertės pagal įkainius, naudojantis laiko atitinkamų darbų atlikimui normatyvus, taip pat keičiamų detalių vertė. Kadangi draudėja pasirinko draudimo išmokos mokėjimo būdą, kai draudimo išmoka yra mokama draudėjui neremontuojant transporto priemonės, ieškovė išmokėjo draudimo išmoką draudėjai, įvertinusi būtinąsias transporto priemonės sugadinimų remonto išlaidas. Aplinkybė, kad draudėja, gavusi draudimo išmoką, transporto priemonę remontavo kokiame nors automobilių servise ar pati atliko remonto darbus, neturi įtakos draudimo išmokos dydžiui ir mokėjimo faktui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ieškovės atstovas nedalyvavo teismo posėdžiuose, neteikė papildomų įrodymų, paaiškinimų, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, trečiųjų asmenų, nurodžiusių, kad nepatyrė automobilio remonto išlaidų, kadangi automobilį tvarkė patys, parodymus, teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. A-442-1997/2012), pagal kurią, nepateikus įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuota, tokios išlaidos laikytinos neįrodytomis. Draudikas savo rizika išmokėjo draudiminę išmoką, o Kauno miesto savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už visas išmokas, kurios nėra patirtos dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-844-422/2011, 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839-402/2011, 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-809-402/2011).
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012 m. kovo 6 d. transporto priemonė „Citroen Picasso“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodama Partizanų gatve, Kaune, ties pastatu Nr. 21C, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią, kelio ženklais nepažymėtą ir neaptvertą, duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis. Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu AB Lietuvos draudimas. Ieškovė atlygino trečiajam asmeniui žalą, išmokėdama 317,54 Eur. 2012 m. rugpjūčio 20 d. pretenzija ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė žalos neatlygino. Ieškovė pareiškė regresinį reikalavimą atsakovei (atsakingam už padarytą žalą asmeniui) dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, todėl ieškovė tokį teismo sprendimą ginčija nurodydama, kad teismas priteistinos žalos dydį nepagrįstai sumažino, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė transporto priemonės remonto darbų atlikimo fakto.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantės argumentais. Iš pateikto į bylą transporto priemonių draudimo liudijimo nustatyta, kad sudarant draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme, draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija). Taisyklių Nr. 021, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis. Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9 skyriuje yra nustatyta nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (9.1–9.19 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Pagal Taisyklių 9 punkto nuostatas, nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Draudimo išmoka už sugadintą transporto priemonę apskaičiuojama dviem būdais: 1) draudimo išmoka draudėjui remontuojant transporto priemonę sudaro atkūrimo išlaidos ir (ar) dalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomiems darbams apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytos dalių ir (ar) detalių keitimo remonto, dažymo ir papildomus darbus atliekančios įmonės darbų įkainius (Taisyklių 9.6.2.1 punktas); 2) draudėjui neremontuojant transporto priemonės, draudikas apskaičiuoja būtinąsias remonto išlaidas (be PVM) pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių ar naudotų, atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį) įkainius Lietuvoje, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais (Taisyklių 9.6.1.1 punktas). Kai transporto priemonė nėra remontuojama, draudikas pasinaudodamas „Audatex“ sistema, t. y. nuostolių sureguliavimo srityje (draudikų, remonto įmonių, ekspertų) naudojamu skaičiavimo moduliu, kuris pagal transporto priemonės ir jos sugadinimų duomenis apskaičiuoja sugadintos transporto priemonės atkūrimo kaštus, į kuriuos, be kita ko, įjungiami remonto darbai, ir jiems atlikti reikalingos laiko sąnaudos, apskaičiuoja išlaidas ir išmoka draudimo išmoką tiesiogiai draudėjui. Pabrėžtina, kad transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų nustatymas naudojant „Audatex“ sistemą yra įteisintas Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro ir susisekimo ministro bendru įsakymu (2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101), 36, 54, 55 punktuose.
Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju draudėja pasirinko antrąjį būdą – draudimo išmoka buvo paskaičiuota neremontuojant transporto priemonės. Byloje ieškovės pateikta remonto sąmata sudaryta remiantis „Audatex“ sistema, atsižvelgiant į Taisyklių 9.5 punkto sąlygas, t. y. nuostolio dydis apskaičiuotas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintos transporto priemonės ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio, kurias sudaro remonto, dažymo darbų ir medžiagų vertės pagal įkainius, naudojantis laiko atitinkamiems darbams atlikti normatyvais, taip pat keičiamų detalių vertė. Taigi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad draudėjai dėl eismo įvykio atsiradusi žala kompensuota pagal šioje sąmatoje apskaičiuotas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad aplinkybė, ar draudėja, gavusi draudimo išmoką, transporto priemonę remontavo kokiame nors autoservise, ar pati atliko remonto darbus, įtakos draudimo išmokos dydžiui ir mokėjimo faktui neturi.
Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atlygintinos žalos dydį, motyvuodamas, jog nebuvo pateikti įrodymai, kad transporto priemonės remonto darbai buvo atlikti. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos sprendimas keistinas – ieškinys tenkintinas visiškai. Padidinant pirmosios instancijos teismo priteistą žalos dydį iki 317,54 Eur, nuo šios sumos skaičiuotinos kompensuojamosios palūkanos. Kartu perskaičiuotinos priteistos bylinėjimosi išlaidos – ieškovė už ieškinį sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį ir turėjo 57,92 Eur advokato pagalbos išlaidų.
Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti – ieškovei akcinei bendrovei Lietuvos draudimas, į. k. 110051834, iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, į. k. 11106319, priteistą 142,28 Eur sumą turtinei žalai atlyginti padidinti iki 317,54 Eur, priteistas 17,33 Eur kompensacines palūkanas padidinti iki 38,67 Eur, priteistas 49,09 Eur bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 77,92 Eur.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei Lietuvos draudimas, į. k. 110051834, iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, į. k. 11106319, 15 Eur išlaidas apeliaciniame procese.