Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 19 (devyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. gegužės 5 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. P. skirta kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo – palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio mėnesį, laikotarpyje nuo 18 d. 21 val. iki 19 d. 3 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, būdamas neblaivus, tyčia peiliu keturis kartus dūrė nukentėjusiajam J. K. (J. K.) į kaklą ir dešinę ranką, tuo padarydamas jam kaklo dešinės pusės durtinę-pjautinę žaizdą su dešinės miego arterijos ir jos šakų pažeidimais, kaklo dešinės pusės durtinę-pjautinę aklą žaizdą, kaklo kairės pusės pjautinę žaizdą, dešinės rankos V piršto pjautinę žaizdą, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau, kaip keturis kartus J. K., padarydamas jam nugaros, dešinės blauzdos, kairės rankos II piršto kraujosruvas, VII, X ir XI šonkaulių lūžimus, dėl ko, nuo kaklo dešinės pusės durtinės-pjautinės žaizdos su dešinės miego arterijos ir jos šaknų pažeidimo ir ūmaus išorinio nukraujavimo nukentėjusysis J. K. mirė, po to, tyčia du kartus peiliu dūrė ir pjovė nukentėjusiajam S. G. (S. G.) kaklą ir pasmakrę, padarydamas jam kaklo pjautinę žaizdą su abiejų miego arterijų ir kaklo organų pažeidimais, pasmakrės žaizdą, bei sudavė ne mažiau kaip 18 kartų rankomis ir kojomis nukentėjusiajam S. G. į veidą, galvą, krūtinę, rankas, kojas, padarydamas jam daugybinius abipusius šonkaulių lūžimus su kraujo išsiliejimu krūtinės ertmėse, kaukolės skliauto ir pamato lūžimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nosies nugarėlės, kairio viršugalvio, liežuvio žaizdas, kraujosruvą ir nubrozdinimą kairio smilkinio – kaklo – kairės akies vokų srityse, kraujosruvas kairio skruosto – ausies – apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, dešinės akies voke, dešiniame petyje, krūtinės dešinėje, kairio raktikaulio-krūtinkaulio sąnario srityje, krūtinės kairėje pusėje, kairiuose: žaste, dilbyje, rieše, plaštakoje, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, kairės šlaunies nubrozdinimą, dėl ko nuo kaklo priekinės dalies pjautinės žaizdos su abiejų miego arterijų ir kaklo organų (stemplės ir gerklų) pažeidimų ir ūmaus išorinio nukraujavimo nukentėjusysis S. G. mirė, tokiu būdu nužudė du žmones – J. K. ir S. G..

Nuteistasis pripažįsta savo kaltę dėl mirtinų smūgių sudavimo nukentėjusiesiems, tačiau nesutinka su tuo, kad jis, o ne A. D., padarė kitus kūno sužalojimus nukentėjusiesiems J. K. ir S. G.. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi jo pirminiais parodymais, nes būtent teisiamojo posėdžio metu paaiškino tikrąsias nusikaltimo aplinkybes ir motyvus, taip pat nurodė priežastis, dėl kurių pakeitė savo pirminius parodymus, t. y. po sulaikymo patyrė didelį stresą, buvo prislėgtas, patyrė spaudimą iš V. kriminalinės policijos pareigūnų, jis buvo kelis kartus apklausiamas, ir tik vėliau, iškvietus advokatą, buvo atlikta oficiali apklausa, surašytas protokolas. Paminėtų aplinkybių negali įrodyti, tačiau tai nereiškia, kad taip nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo A. P. kaltė tyčia nužudžius du žmones įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Nuteistasis ir apeliaciniame skunde pripažįsta sudavęs mirtinus smūgius J. K. bei S. G., tačiau nesutinka, jog ir kitus sužalojimus nužudytiesiems padarė jis, mano, kad tai galimai padarė liudytojas A. D., dėl kurio, nuteistojo manymu, nepagrįstai nutrauktas ikiteisminis tyrimas, ir kelia abejones šio liudytojo patikimumu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tiek nuteistojo A. P., tiek liudytojo A. D. parodymus, derindamas juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais ir pagrįstai pripažino, jog pastarojo parodymai iš esmės atitinka teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, jog bute, kuriame buvo padarytas nužudymas, buvo nužudytieji J. K. ir S. G., nuteistasis A. P. bei liudytojai A. P. (A. P.) ir A. D.. Visų trijų parodymais, sutampančiais tarpusavyje, nustatyta, jog nužudymo metu liudytojas A. P. miegojo ir nematė, kas vyko bute bei nedalyvavo jokiuose konfliktuose. Tokiu būdu apygardos teismui liko vertinti tik nuteistojo A. P. bei liudytojo A. D. parodymus, jų atitikimą kitiems bylos įrodymams.

Specialisto išvadoje Nr. M 197/12(08) nurodyta, jog J. K. mirties priežastis yra kaklo dešinės pusės durtinė-pjautinė žaizda su dešinės miego arterijos ir jos šakų pažeidimais, ūmus išorinis nukraujavimas (t. 1, b. l. 101-106), o iš specialisto išvados Nr. M 198/12(08) matyti, kad S. G. mirties priežastis yra kaklo priekinės dalies pjautinė žaizda su abiejų miego arterijų ir kaklo organų (stemplės ir gerklų) pažeidimais, ūmus išorinis nukraujavimas (t. 1, b. l. 85-92). Nuteistasis A. P., apygardos teisme duodamas parodymus, pripažino peiliu nužudęs J. K., neneigė galėjęs tokiu pačiu būdu nužudyti ir S. G., tačiau tvirtino to neprisimenantis (t. 4, b. l. 6-8). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. P. savo parodymus nuolat keitė. Iš karto po sulaikymo 2012 m. lapkričio 19 d. apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad su J. K. konfliktavo ir peiliu pastarajam dūrė A. D. (t. 2, b. l. 159-160). Sekančią dieną A. P. parašė nuoširdų prisipažinimą, nurodydamas, kad tiek J. K., tiek S. G. nužudė jis (t. 2, b. l. 161-162). Tas pačias aplinkybes nurodė ir ne kartą apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 164-165, 167-169), o taip pat šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 174-175). Tačiau 2013 m. balandžio 22 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei 2013 m. birželio 3 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, jau teigė apie S. G. nužudymo aplinkybes nieko nepamenantis (t. 2, b. l. 171-172, 180-181). Taip pat, atliekant pakartotinį jo parodymų patikrinimą vietoje, nieko negalėjo paaiškinti apie S. G. nužudymą, analogiškai teigdamas, jog neprisimena (t. 2, b. l. 187-193). Aiškindamas savo parodymų kaitą, nuteistasis nurodė, jog pirmų apklausų metu davė ne visiškai tikslius parodymus ir prisipažino viską padaręs, nes kriminalistai jam sakė, kad bus geriau prisipažinti, jautė psichologinį spaudimą, todėl sakė tai, ką norėjo išgirsti kriminalistai ir prisipažino nužudęs abu.

Analogiškai nuteistojo parodymai keitėsi ir dėl liudytojo A. D. veiksmų. Pirmuose savo parodymuose nuteistasis teigė, jog J. K. ir S. G. nužudė minėtas liudytojas dėl kilusio konflikto tarp pastarojo ir J. K., vėliau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad net nežinąs, ką šis liudytojas veikė: „...ar matė A., kai aš sužalojau S. ir J., aš nežinau, nes aš jo nemačiau. Gal jis buvo virtuvėje ar tualete...“ (t. 2, b. l. 165), „...kur tuo metu buvo A. D., nežinau...“ (t. 2, b. l. 167). A. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, aiškino, kad „kol mes grūmėmės, mano brolis (liudytojas A. P.) miegojo, A. D. stovėjo ir viską matė“ (t. 2, b. l. 172). Panašius parodymus davė ir pirmosios instancijos teisme: „...D. buvo kambaryje, viską matė, į konfliktą nesikišo...“ (t. 4, b. l. 7).

Gi liudytojo A. D. parodymai nesikeitė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą apygardos teisme. Teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojo A. D. parodymais, kurie nuo pat pirmų apklausų iš esmės nesikeitė ir kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Šis liudytojas nuo pat pirmųjų apklausų tvirtino nenaudojęs jokio fizinio smurto prieš nužudytuosius ir matęs, kaip A. P. ištraukia peilį iš J. K. kaklo bei kaip nuteistasis buvo pasilenkęs prie S. G. galvos, o dešinė nuteistojo ranka juda į kairę ir dešinę pusę.

A. P. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs tiek dėl nužudymo aplinkybių, tiek dėl smūgių sudavimo nukentėjusiesiems. Keisdamas parodymus jis, kaip jau buvo minėta pirmiau, nurodė, kad jam darė poveikį kriminalistai, sakydami, kad jei jis prisipažins, tai bus lengviau. Jis taip pat aiškino, kad parodymų patikrinimo vietoje metu kriminalistai jam parodę, ką rodyti. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas šią aplinkybę, peržiūrėjo filmuotą vaizdo medžiagą ir konstatavo, kad iš jos matyti, jog policijos pareigūnas neatlieka jokių veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. P. būtų rodyta, ką pastarasis turi parodyti ar pasakyti. Be to, visų veiksmų atlikimo metu dalyvavo gynėjas. Tiek jis, tiek nuteistasis jokių pastabų dėl pastarojo apklausų metu duotų parodymų bei dėl parodymų patikrinimo vietoje protokolo neatitikimo jo aiškinimams neįrašė. Nuteistasis savo noru parodė apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurias patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl jo aiškinimus dėl neva daryto poveikio pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti griežtesnės atsakomybės.

Nuteistasis teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, jog nužudytiesiems padaryti ir kiti kūno sužalojimai, nebuvę tiesiogine jų mirties priežastimi. Jau minėtose specialisto išvadose nurodyta, jog J. K., be pjautinių žaizdų, sukėlusių mirtį, padaryti dar ir kiti sužalojimai: dešinės rankos V piršto pjautinė žaizda, dešinių VII ir X-XI šonkaulių lūžimai, nugaros, dešinės blauzdos, kairės rankos II piršto kraujosruvos, nugaros dešinės pusės nubrozdinimas, o S. G. – daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžimai su kraujo išsiliejimu krūtinės ertmėse, kaukolės skliauto ir pamato lūžimai su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, pasmakrės, nosies nugarėlės, kairio viršugalvio, liežuvio žaizdos, kraujosruva ir nubrozdinimas kairio smilkinio – kaktos – kairės akies vokų srityje, kraujosruvos kairio skruosto – ausies – apatinio žandikaulio kairio kampo srityse, dešinės akies vokų, dešinio peties, krūtinės dešinės, kairio raktikaulio- krūtinkaulio sąnario srities, krūtinės kairės pusės, kairio žasto, kairio dilbio, kairio riešo, kairės plaštakos, dešinio dilbio, dešinės plaštakos, kairės šlaunies srityse, kairės šlaunies nubrozdinimas.

Apygardos teismas, išanalizavęs visus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. D. būtų naudojęs fizinį smurtą prieš žuvusiuosius. Apžiūrint A. D., ant jo kūno nerasta jokių sužalojimų, kurie galėjo atsirasti muštynių metu, išskyrus muštinę žaizdą viršugalvyje (t. 1, b. l. 158-160), kuri tiek pagal A. D., tiek pagal A. P. parodymus atsirado jau po įvykdyto dviejų žmonių nužudymo nuo A. P. suduoto smūgio. Tuo tarpu ant nuteistojo A. P. kūno nustatyti daugybiniai sužalojimai – nubrozdinimai ir kraujosruvos bei patinusi plaštaka (t. 1, b. l. 147-152). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis tvirtino, jog ranką susižalojo trenkdamas kumščiu į sieną, tačiau 2012 m. lapkričio 22 d. apklausiant įtariamuoju jis parodė, kad kumštis ištino nuo J. K. į krūtinę suduoto smūgio (t. 2, b. l. 167). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gruodžio 17 d. jis buvo apklaustas dėl jam nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių. Jis parodė, jog „...sužalojimai man ant kūno padaryti tuomet, kai aš grūmiausi su J. K....“ Tokius A. P. parodymus atitiktų ir J. K. nustatytų sužalojimų pobūdis, t. y. VII ir X-XI šonkaulių lūžimai, kadangi šie lūžiai nustatyti dešinėje pusėje, o smūgis pagal aptartus parodymus buvo suduotas kaire ranka.

Tokiu būdu apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog visus sužalojimus nužudytiesiems J. K. ir S. G. padarė nuteistasis A. P..

Apelianto manymu negalima tikėti liudytojo A. D. parodymais dar ir todėl, kad jie nesutampa su liudytojos N. R. parodymais dėl triukšmo J. K. bute. Liudytoja N. R. parodė, kad 2012 m. lapkričio 18 d. apie 21 val. išgirdo iš kaimyno J. K. buto sklindantį triukšmą. Bute buvo girtaujama, garsiai leidžiamas televizorius, girdėjosi keiksmai, spardymo ar mušimo, griuvimo garsai. Šie parodymai neprieštarauja liudytojo A. D. parodymams. Ir šis liudytojas, ir pats nuteistasis patvirtino, jog jie visi girtavo, A. D. ginčijosi su J. K. dėl pastarojo karinės tarnybos Afganistane, kambaryje per televizorių garsiai grojo muzika. Liudytojas A. D. teisme parodė, kad jis, būdamas virtuvėje, dėl garsiai grojančios muzikos galėjo negirdėti muštynių kambaryje garsų, tačiau girdėjo, kaip kažkas nugriuvo (t. 4, b. l. 11-12). Taigi liudytojų A. D. ir N. R. parodymai neprieštarauja, o tik papildo vieni kitus.

Nuteistasis taip pat nesutinka su apygardos teismo išvadomis dėl kraujo atsiradimo aplinkybių ant A. D. batų. Pirmosios instancijos teismas atidžiai išanalizavo šio liudytojo parodymus lygindamas su specialistų išvadomis Nr. S 436/12(01) (t. 2, b. l. 40-43), Nr. 140-(6638)-IS1-2902 (t. 2, b. l. 16-23), įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 8-23) užfiksuotais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis A. P. savo avalyne galėjo išnešti tiek S. G., tiek J. K. kraujo pėdsakus, kurie jau vėliau galėjo patekti ir ant A. D. avalynės, net ir neįeinant šiam asmeniui į kambarį po to, kai buvo nužudyti abu nukentėjusieji.

Apeliantas taip pat teigia, jog nepagrįstai buvo atsisakyta patikrinti jo parodymų tikrumą poligrafu bei nebuvo paskirta stacionarinė psichologinė-psichiatrinė ekspertizė. Paties nuteistojo ir liudytojo A. D. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną visi gausiai vartojo alkoholinius gėrimus, buvo girti, todėl jau ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstai konstatuota, jog tyrimas poligrafu negali būti atliekamas (t. 3, b. l. 82). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė. Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d.–rugsėjo 20 d. ekspertizės akto Nr. 79TPK-38/2013 matyti, kad A. P. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. A. P. šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam diagnozuojami psichikos ir elgesio sutrikimai dėl žalingo alkoholio vartojimo, dėl psichikos būklės jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. A. P., atsižvelgiant į jo intelektą, jam būdingas individualias psichologines ypatybes bei jo emocinę būseną (nėra duomenų, kad įvykio metu jis buvo stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje), byloje nagrinėjamo įvykio metu galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus (t. 3, b. l. 132-135). Ši ekspertų išvada nekelia abejonių. Jos aprašomojoje dalyje išsamiai, motyvuotai aptarta nuteistojo būklė nusikalstamos veikos bei ekspertizės atlikimo metu, tirti medicininiai bei asmenį charakterizuojantys duomenys. Apygardos teismas svarstė nuteistojo prašymą skirti stacionarinę ekspertizę ir pagrįstai jį atmetė (t. 4, b. l. 14).

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog apygardos teismas nenustatė šio nusikaltimo motyvų, nebuvo rastas nusikaltimo įrankis. Iš tiesų peilis nebuvo rastas, tačiau ir pats nuteistasis neprisiminė, kur jį padėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, jog peilį galimai išmetė į šiukšlių nuleidimo vamzdį tame pačiame name, apklausiant teisme nurodė, jog nežino, kur padėjo peilį, lyg ir numetęs kambaryje. Tačiau jis pats pripažino, jog abu nukentėjusiuosius mirtinai sužalojo peiliu. Apygardos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad J. K. ir S. G. buvo nužudyti tyčia buitinio konflikto metu, ko neneigia ir pats nuteistasis. A. P., suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias nukentėjusiųjų kūno vietas – abiems perpjautos miego arterijos, – suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nors, kaip jis teigia, nenorėjo mirtinų pasekmių, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas tyrė ir nuosprendyje aptarė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. P., atsižvelgė į BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus, taip pat į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį – nusikalstama veika priskiriama labai sunkiems nusikaltimams, kaltininko asmenybę – anksčiau teistas šešis kartus, niekur nedirbo, sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus, kitas reikšmingas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnyje – atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė: nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. A. P. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.