Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-09-21 · Administracinė byla Nr. A-575-754-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-21
Bylos Nr.
A-575-754-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos prokuratūros
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
G. U., A. V., L. U., Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
Advokatai
Gražina Tamulionienė
Administracinė byla Nr. A3-754-07Procesinio sprendimo kategorija 13,2; 48; 43.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas)

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros atstovei Deimantei Nikitinienei,atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Aidai Karolienei,trečiajam suinteresuotam asmeniui G. U. ,trečiojo suinteresuoto asmens A. V. atstovams V. V. ir advokatei Gražinai Tamulionienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. V. , G. U. ir L. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą atsakovams Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. V. , G. U. , L. U. , Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I

Pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2004 m. gruodžio 2 d. statybos leidimą Nr. 01/092 (turi būti 04/092), išduotą statytojams G. U. ir L. U. 25 kv. m. bendro ploto, 1 aukšto su mansarda pirčiai statyti Senųjų Rakliškių k., Butrimonių sen., Šalčininkų r.; 2005 m. balandžio 7 d. statybos leidimą Nr. 05/026, išduotą statytojai A. V. 35 kv. m. bendro ploto, 1 aukšto su mansarda pirčiai statyti Senųjų Rakliškių k., Šalčininkų r.; statybos leidimą dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo, išduotą statytojai A. V. 79 kv. m. bendro ploto, 1 aukšto pirčiai - pastatui miško priežiūrai, statyti Senųjų Rakliškių k., Butrimonių sen., Šalčininkų r. ir 2005 m. rugpjūčio 5 d. statybos leidimą Nr. 05/109, išduotą statytojams G. U. ir L. U. 24 kv. m. bendro ploto, 1 aukšto su mansarda pastato (miško priežiūrai) rekonstrukcijai Senųjų Rakliškių k., Butrimonių sen., Šalčininkų r. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad sutinkamai su Miško naudojimo apribojimais ir apribojimais, taikomais vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose, yra draudžiama tokius statinius statyti. Be to, miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Ginčijami statybos leidimai buvo išduoti nesant nustatyta tvarka parengto ir suderinto detalaus plano.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A10-1098-06 2006 m. birželio 28 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracijai atnaujintas terminas skundui paduoti, panaikinti, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą dėl termino atnaujinimo atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti. Teismas konstatavo, kad terminas skundui paduoti dėl 2005 m. balandžio 7 d. išduoto statybos leidimo Nr. 05/026 atnaujintas be pagrindo ir praleisti terminai dėl kitų aktų apskundimo.

II

Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūra 2006 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti: Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2004-12-02 statybos leidimą Nr. 04/092; Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-04-07 statybos leidimą Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo); Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-08-05 statybos leidimą Nr. 05/109; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-09-16 pažymą Nr. (100)-11.22-20. Pareiškėja paaiškino, kad leidimai statyti išduoti miškų ūkio paskirties žemės sklype. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2004-12-02 pirmasis statybos leidimas Nr. 04/092 G. ir L. U. buvo išduotas pirčiai statyti ir tik 2005-04-07 perregistravus statybos leidimą Nr.04/092 A. V. vardu, statybos leidime Nr. 05/026 įrašyta pirtis - pastatas miško priežiūrai. Statybos darbai 2005-04-07 A. V. išduoto statybos leidimo Nr. 05/026 pagrindu, buvo vykdomi pagal UAB Šalčininkų architektūros ir dizaino studijos G. U. užsakymu parengtą pirties projektą. Iš dokumentų matyti, kad statomas pastatas - pirtis negali būti naudojamas nei kaip medienos sandėlis, nei kaip su miškų ūkio veikla susijęs įrenginys. 2005-08-05 leidimas statyboms Nr. 05/109 G. ir L. U. išduotas miško priežiūros pastato rekonstrukcijai. Miško priežiūros pastatas, kurio rekonstrukcijai neva išduotas statybos leidimas, neegzistuoja. Tai patvirtina VĮ Registrų centro išrašas, iš kurio matyti, kad žemės sklype (kadastrinis Nr. 8503/0004:19) pastatai, nuosavybės teise priklausantys tretiesiems asmenims G. ir L. U. , neįregistruoti. Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, 2 punktas nustato, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Be to, pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Ginčijami statybos leidimai buvo išduoti nesant nustatyta tvarka parengto ir suderinto detalaus plano. Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p., Statybos įstatymo 5 str. 4 p. nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miško ūkio veiklai savybes. Statinio architektūra turi būti tokia, kad atitiktų statinio paskirtį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005-09-16 trečiajam asmeniui A. V. išdavė pažymą Nr. (100)-11.22-20 apie nebaigtą statyti statinį, kurioje pažymėta, jog 2005-04-07 statybos leidimo Nr. 05/026 pagrindu statomos pirties statybos būklė pažymos išdavimo metu atitinka kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus kadastrinių matavimų byloje Nr. 85/17255. Šios pažymos pagrindu 2005-09-16 pastatas - pirtis (unikalus Nr. 4400-0679-4478) A. V. vardu įregistruotas VĮ Registrų centre. Kadangi 2005-04-07 statybos leidimas Nr. 05/026 A. V. išduotas pažeidžiant aukščiau paminėtų įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus, Vilniaus apskrities viršininko administracija, atliekanti statybos valstybinę priežiūrą bei privalėjusi patikrinti ar statinio statyba vykdoma pagal išduotą statybos leidimą ir ar statomas statinys atitinka šiame leidime nurodytus pagrindinius statinio techninius rodiklius bei statinio naudojimo paskirtį, neturėjo teisės išduoti tokio pobūdžio dokumento. Todėl neteisėto statybos leidimo pagrindu išduota Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-09-16 pažyma Nr. (100)-11.22-20 yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškimą prašė jį tenkinti. Atsakovas paaiškino, kad ginčijami statybos leidimai buvo išduoti nesant nustatyta tvarka parengto ir suderinto detalaus plano. Pažyma išduota esant esminiams nukrypimams nuo projekto.

Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai atsiliepimu į pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006-01-09 yra išnagrinėjęs administracinę bylą dėl ginčijamo statybos leidimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą prašė j į tenkinti. Paaiškino, kad išduodant leidimus buvo pažeistas Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatos, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 7 punktas.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepimu į pareiškimą prašė jį atmesti. Paaiškino, kad prašymas priimtas pažeidžiant ABTĮ 37 straipsnio 2 d. 4 p. reikalavimus. Pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. U. ir L. U. atsiliepimu į pareiškimą prašė jį atmesti. Paaiškino, kad buvo praleistas terminas pareiškimui paduoti, taip pat, kad skundas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau buvo nagrinėtas. Šalčininkų rajono savivaldybės administracija išduodama pirminį leidimą suklydo, nurodydama, kad leidimas išduodamas pastato rekonstrukcijai, ši klaida buvo pastebėta ir ištaisyta. Galima įžvelgti tyčinį valstybės institucijų piktnaudžiavimą esama padėtimi. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ VIII sk. 53 str. numatyta, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti išduodami statybos leidimai statyti naujus statinius kaimo turizmo paslaugoms teikti. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 22 str. 3 p. nurodyta, kad detalieji planai nerengiami, jeigu numatomiems statyti statiniams statybos leidimas yra nereikalingas, taip pat kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas.

III

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu nutarė skundą patenkinti, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduotus: 2004-12-02 statybos leidimą Nr. 04/092, 2005-04-07 statybos leidimą Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/92 pakeitimo), 2005-08-05 statybos leidimą Nr. 05/109 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-09-16 pažymą Nr. (100)-11.22-20 panaikinti. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracija tretiesiems asmenims G. U. ir L. U. 2004-12-02 išdavė statybos leidimą Nr. 04/092 pirties naujai statybai, 2005-04-07 A. V. vardu išdavė statybos leidimą Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo) pirties - miško priežiūros pastato naujai statybai, 2005-08-05 G. U. ir L. U. išdavė, statybos leidimą Nr. 05/109 miško priežiūros pastato rekonstrukcijai bendrosios nuosavybės teise A. V. , J. K. , J. K. ir G. U. priklausančiame miškų ūkio paskirties 7.000 ha žemės sklype, esančiame Senųjų Rakliškių kaime, Butrimonių seniūnijoje, Šalčininkų rajone, kadastrinis Nr. 8503/0004:19. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2004-12-02 pirmasis statybos leidimas Nr. 04/092 G. ir L. U. buvo išduotas pirčiai statyti ir tik 2005-04-07 perregistravus šį statybos leidimą Nr.04/092 A. V. vardu, statybos leidime Nr. 05/026 įrašyta pirtis - pastatas miško priežiūrai. Visa projektinė dokumentacija kartu su leidimu pirties statybai A. V. buvo perduota 2005-03-14 žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo metu. Teismas padarė išvadą, kad statybos darbai 2005-04-07 A. V. išduoto statybos leidimo Nr. 05/026 pagrindu, buvo vykdomi pagal UAB Šalčininkų architektūros ir dizaino studijos G. U. užsakymu parengtą pirties projektą (b. 1. 19-22). Tai patvirtina ir kita pridedama prie pareiškimo medžiaga - Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiojo specialisto 2006-09-05 pažyma (b.1. 28), VĮ Registrų centro išrašas apie nekilnojamąjį turtą (b.1. 12), žemės sklypo planas, iš kurių matyti, kad statomas pastatas - pirtis negali būti naudojamas nei kaip medienos sandėlis, nei tuo labiau kaip su miškų ūkio veikla susijęs įrenginys. Teismas pažymėjo, kad 2005-08-05 leidimas statyboms Nr. 05/109 G. ir L. U. išduotas miško priežiūros pastato rekonstrukcijai. Miško priežiūros pastatas, kurio rekonstrukcijai neva išduotas statybos leidimas, neegzistuoja. Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, 2 punktas nustato, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Be to, pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641, l punktas nustato, kad šie interesai (valstybės, miško savininko ir visuomenės) derinami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant viešąjį svarstymą Vyriausybės 1996-09-18 nutarimo Nr. 1079 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo" nustatyta tvarka. Ginčijami statybos leidimai buvo išduoti nesant nustatyta tvarka parengto ir suderinto detalaus plano kaip tai numato Vyriausybės nutarimas. Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateikiama miško žemės sąvoka, kurioje nustatyta, kad miško žemei priskiriami miško plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusiu įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Taip pat ir Žemės įstatymo 26 straipsnio l dalies 3 punkte nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Teismas padarė išvadą, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai). Be to, Statybos įstatymo 5 straipsnio 4 punkto nuostata skelbia, kad statinio architektūra turi būti tokia, kad atitiktų statinio paskirtį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas padarė išvadą, kad pastatyti statiniai yra skirti poilsiui, bet ne miškų ūkio veiklai. Teismas nurodė, kad ginčijamus statybų leidimus Šalčininkų rajono savivaldybės administracija išdavė pažeidžiant Miškų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str., Žemės įstatymo 26 str., Statybos įstatymo 5 str. 4 p., 23 str. l d. 9 p., Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos „Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos“ l p., Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto „Statybų privačioje žemėje reglamento“ 2 p., Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“ XXVI ir XIX sk., aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto „Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002“ 15.10. p. reikalavimus, todėl šie statybos leidimai yra naikintini remiantis aukščiau išdėstytais pagrindais. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005-09-16 trečiajam asmeniui A. V. išdavė pažymą Nr. (100)-11.22-20 apie nebaigtą statyti statinį, kurioje pažymėta, jog 2005-04-07 statybos leidimo Nr. 05/026 pagrindu statomos pirties statybos būklė pažymos išdavimo metu atitinka kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus kadastrinių matavimų byloje Nr. 85/17255. Šios pažymos pagrindu 2005-09-16 pastatas - pirtis (unikalus Nr. 4400-0679-4478) A. V. vardu įregistruotas VĮ Registrų centre. Kadangi 2005-04-07 statybos leidimas Nr. 05/026 A. V. išduotas pažeidžiant aukščiau paminėtų įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus, Vilniaus apskrities viršininko administracija, atliekanti statybos valstybinę priežiūrą bei privalėjusi patikrinti ar statinio statyba vykdoma pagal išduotą statybos leidimą ir ar statomas statinys atitinka šiame leidime nurodytus pagrindinius statinio techninius rodiklius bei statinio naudojimo paskirtį, neturėjo teisės išduoti tokio pobūdžio dokumento. Neteisėto statybos leidimo pagrindu išduota Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-09-16 pažyma Nr. (100)-11.22-20 yra neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Teismas taip pat pažymėjo, kad prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas tyrimas dėl statybos leidimų atitikimo teisės aktų reikalavimams, Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-24 pareiškimo Nr. (50)-1.2-2942-(3.31), adresuoto Generalinei prokuratūrai, pagrindu. Konstitucinis Teismas 1998-06-01 nutarime konstatavo, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiems interesams sąlygoja miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi teisę kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas pažeistas, t.y., turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti skundžiamą aktą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinis atsakymas Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2006-10-02, todėl prašymo teismui padavimo vieno mėnesio termino pradžia skaičiuotina nuo 2006 m. spalio 2 d., tai yra nuo tos dienos, kai prokuratūroje buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų panaikinimo teismine tvarka pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad vertinant išdėstytas aplinkybes, mėnesio termino kreiptis su pareiškimu į teismą ginant viešąjį interesą, prokuroras nepraleido.

III

Apeliaciniu skundu atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą pareiškėjos pareiškimą atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad byla dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduotų leidimų panaikinimo jau buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 2 d. 4 p. reikalavimą, priimdamas nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 28 d. nutartimi buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas (administracinėje byloje A10-1098/2006) ir administracinė byla nutraukta. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko (statybos leidimų panaikinimo ) ir tuo pačiu pagrindu jau yra išspręstas. Pareiškėjas praleido pareiškimo padavimo terminą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. liepos 31d. kreipėsi į prokuratūrą, perdavė visą medžiagą. Teiginys, kad iš Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos buvo išreikalauta papildoma medžiaga neturi jokio pagrindo. Visi turimi dokumentai buvo perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir, kaip galima matyti iš bylos, jokių papildomų dokumentų Šalčininkų rajono savivaldybės administracija nepateikė, kadangi negalėjo pateikti. Jokio papildomo tyrimo Vilniaus apygardos prokuratūra neatliko.

Apeliaciniu skundu tretieji suinteresuoti asmenys G. U. ir L. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliantai nurodo, kad iš esamos bylos medžiagos matyti, kad prokuroras, atlikęs tyrimą revizavo įsigaliojusią 2006-06-28 Vyriausiojo administracinio teismo, administracinėje byloje Nr. A10- 1098/2006 nutartį, ir inicijavo tapatų teisminį procesą, remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-24 pareiškimu Nr. (50)-1.2-2942-(3.31) adresuotu Generalinei prokuratūrai, kur Vilniaus apskrities viršininko administracija tame pačiame procese veikė, kaip pareiškėjas ir valstybę bei viešą interesą atstovaujanti institucija. Subjekto teisė kreiptis į teismą dėl tikro ar tariamo teisės pažeidimo galima tik tada, jei tam subjektui tokią teisę nustato specialus įstatymas. Statybos įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad statybų valstybinę priežiūrą apskrities lygiu atlieka apskrities viršininko administracija, Statybos įstatymo 23 str. 19 p. numatyta apskrities viršininko administracijos teisė sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo (pareiškimo) dėl šio leidimo panaikinimo pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo, jei šie viešojo administravimo subjektai kreipėsi į teismą dėl leidimo panaikinimo. Šis įstatymas kaip tik nustato ir įgalioja vienintelį subjektą - Apskrities viršininko administraciją, kaip valstybės įgaliotą instituciją, turinčią teisę ginti viešuosius interesus, valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomus interesus ir imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl statybos leidimų įstatymų nustatyta tvarka būtų priimami ar panaikinami įstatymų nustatyta tvarka. Šią teisę Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, kaip valstybės įgaliotas pareigūnas, privalantis ginti valstybės ir kitus viešuosius interesus, numatytus Statybos įstatyme, realizavo 2005-11-10 kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl išduotų statybos leidimų panaikinimo dėl Šalčininkų raj. savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų panaikinimo statyti pastatą žemės sklype (kadastrinis Nr. 8503-0004-19) Senųjų Rakliškių kaime, Butrimonių sen., Šalčininkų raj. Vilniaus apskrities viršininko administracija ignoruodama Vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-28 nutartį kreipėsi į prokuratūrą su prašymu antrą kartą inicijuoti minėtų statinio statybos leidimų panaikinimą teismine tvarka (2006-07-24 Vilniaus apskrities viršininko raštas Nr. (50)-1.2-2942-( 3.31). Šioje byloje tiek pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, pakartotinai prokuratūros pagalba inicijavusi teisminį procesą (b.l. 44-45) ir palaikanti prokuroro pareiškimą (b.l. 68-69), turi vienodus interesus ir siekia vienodų tikslų - panaikinti statybos leidimus, todėl yra akivaizdus pirminio skundo ir prokuroro prašymo tapatumas, nes pakartotinis prašymas (skundas) pareiškiamas tam pačiam atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims dėl to pačio dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o valstybės ir viešuosius interesus gina abi valstybės įgaliotos institucijos pagal ABTĮ 5 str.3 d. 3 p., 56 str. l d., todėl prokuroras negali būti laikomas nauja (kita) šalimi byloje. Vilniaus apskrities viršininko pareiškimas Nr. (50)-1.2-2942-(3.31) su visa bylos medžiaga prokuratūroje gautas 2006-08-02, todėl skundas teismui turėjo būti paduotas iki 2006-09-02, tačiau prokuroras pareiškimą paduoda praėjus daugiau nei vienam mėnesiui praėjus nuo skundo (prašymo) padavimo termino pabaigos, o taip pat neprašo jo atnaujinti. Apeliantas mano, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus. Apeliantai taip pat nurodo, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduodama pirminį leidimą suklydo, nurodydama, kad leidimas išduodamas pastato rekonstrukcijai, ši klaida buvo pastebėta ir ištaisyta į naujo statinio statybą. Naujas leidimas buvo išduotas nurodant tą pačią datą ir tuo pačiu numeriu. Dėl apeliantams nežinomų priežasčių valstybės institucijos senąjį leidimą su nuoroda pastato rekonstrukcijai nesunaikino. Teismas 2006-12-22 sprendime nieko nepasisakė dėl 2005-08-05 statybos leidimo Nr. 05/109 išduoto naujo stalinio statybai, o tik pasisakė apie statybos leidimo pastatui rekonstruoti ydingumą, kuriuo nebuvo remtasi statinio projektavimo ar statybos metu. Specialus įstatymas reglamentuojantis detaliųjų planų rengimą nurodo, kad detalieji planai nerengiami, jeigu numatomiems statyti statiniams statybos leidimas yra nereikalingas, taip pat kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas (Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 22 str. 3 punktas). Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas" VIII sk. 53 str. numatyta, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse , nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinė tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti išduodami statybos leidimai statyti naujus statinius kaimo turizmo paslaugoms teikti“. Apeliantai yra ūkininkai ir yra įregistravę Ūkininko ūkį, kurio viena iš veiklų yra aprūpinimas kita laikina buveine (kaimo turizmas), todėl išduodant statybos leidimą vadovautasi ir minėtais pagrindais.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neteisėtai priėmė pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimą, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra išspręstas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko (statybos leidimų) ir tuo pačiu pagrindu. Teismo išvada, kad pagal ginčijamus leidimus pastatytas statinys skirtas tik poilsiui, o ne miškų ūkio veiklai neatitinka byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų. Statinio paskirtis pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą pažymėjimą - pagalbinio ūkio. Jo tikslinė paskirtis tarnauti pagrindiniam daiktui. Sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai yra pagalbinio ūkio statiniai. Pagal dabartinio lietuvių kalbos žodyno išaiškinimą „sandėlis“ - pastatas arba patalpa kam sudėti, laikyti. Statinys gali būti naudojamas ne tik kaip medienos sandėlis, bet jame gali būti laikomi ir miško priežiūros įrankiai, prietaisai. Valstybės ir visuomenės interesai nėra pažeisti, nes miškas jai priklausančioje žemėje nėra pripažintas turinčiu ypatingą svarbą ir reikšmę, nėra draustinis ar gamtos paminklas. Nuosavybės neliečiamumo principas yra konstitucinis. Jis reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynybą užtikrina įstatymas, o nuosavybės teisė gali būti atimama tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tenkinti visuomenės poreikius, savininkui teisingai atlyginant. Nuosavybės teisių neliečiamumas yra žmogaus teisė garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo l straipsnyje. Savo sprendimu teismas taip pat pažeidė teisinio apibrėžtumo principas, kuris reiškia pagarbą, pripažinimą įgytoms civilinėms teisėms bei jų gynimą. Pavyzdžiui, būtina ginti sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisę. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad laikytina jog asmuo leidimo statybai gavimo proceso metu elgėsi sąžiningai ir buvo įgijęs teisėtus lūkesčius gauti statybai leidimą ir nepateikė viešo administravimo subjektui jokių apgaulingų, neteisingų ar neišsamių duomenų. Statybos leidimas tiesiogiai nepažeidė nei viešo intereso nei kitų asmenų interesų; remiantis išduotu statybos leidimu buvo atliktos didelės investicijos į statybą. Prokuroras praleido l mėnesio terminą pareiškimui paduoti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad apelianto paminėta administracinė byla nėra tapati bylai, kurioje priimtas sprendimas yra apeliacinio skundo dalykas, nes netapačios yra šių teisinių ginčų šalys. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras pirmąkart kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Šalčininkų rajono savivaldybės išduotų statybos leidimų ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. rugsėjo 16 d. pažymos Nr. (100)-11.22-20 panaikinimo ir nebuvo Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. 1-572-14/2005 šalis. Išduodant šiuos statybų leidimus buvo pažeistos Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatos, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 7 punktas.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teiginys, kad administracinė byla buvo išnagrinėta klaidingas. Ginčo sklypui yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimų sąlygų XXVI ir XXIX skyriai, reglamentuojantys Miško naudojimo apribojimus ir apribojimus, taikomus vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose, įtvirtina draudimą šių apribojimų teritorijose statyti statinius. Išduodant statybos leidimus šis draudimas buvo pažeistas. Statybos leidimai buvo išduoti nesant nustatyta tvarka parengto ir suderinto detalaus plano, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarime Nr.1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2 p., kuris įtvirtina, kad „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“. 2005-09-16 pažyma Nr.(100)-l 1.22-20, kurios pagrindu buvo atlikta 55,02 kv. m. pirties, unikalus Nr.4400-0679-4478 teisinė registracija, buvo išduota esant esminiams nukrypimams nuo projekto.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį visais atvejais, kai jo nuomone, reikia ginti viešąjį interesą. Pažymi, kad prokuroras įstatymų nustatyta tvarka nevykdo statybų priežiūros. Konkrečiu atveju, Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko Statybos įstatymo pavestų jai statybų priežiūros funkcijų bei praleido vieno mėnesio kreipimosi į administracinį teismą terminą, ko pasėkoje jų skundas buvo atmestas. Būtent dėl šios priežasties bei esant būtinumui apginti viešąjį interesą, su pareiškimu į teismą kreipėsi prokuroras. Prokuratūra ir Vilniaus apskrities viršininko administracija procesiškai negali būti tapatinama ir laikoma ta pačia šalimi. Tai nėra ginčas tarp tų pačių šalių, todėl, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išsprendė prokuroro pareiškimo priėmimo klausimą. Prokuratūroje 2006 m. rugpjūčio 2 d. gautas Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymas Nr. (50)-1.2-2942-(3.31) nėra privalomai vykdytinas nurodymas prokurorui kreiptis į teismą. Tik surinkus visą informaciją, ją įvertinus bei iš surinktų duomenų nustačius, kad ginčijami statybos leidimai išduoti pažeidžiant įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus, buvo nutarta kreiptis į teismą dėl neteisėtų statybos leidimų panaikinimo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kartu su apskrities pareiškimu prokuratūrai pateikti metų senumo dokumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV

Dėl apeliantų argumentų, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 4 p. nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šioje teisės normoje yra panaudotas specialus terminas „ginčo šalis“. Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 1 d. ir 2 d. yra nustatyta, ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas; pareiškėjas yra skundą, prašymą padavęs subjektas. Šioje byloje pareiškėjas yra Vilniaus apygardos prokuratūra. Administracinėje byloje Nr. A10-1098-06 skundą padavė, t.y. pareiškėju buvo Vilniaus apskrities viršininko administracija. Taigi, šiose bylose pareiškėjai nesutampa, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 4 p. šioje byloje netaikytinas.

Taip šios procesinės teisės normos aiškinamos ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje AS7-201-07).

Prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d. Šis konstitucinis institutas yra realizuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. be kita ko, yra teigiama, kad prokurorai gina viešąjį interesą nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Sistemiškai analizuojant šias teisės normas yra akivaizdu, kad prokuroro kompetencija ginti viešąjį interesą yra žymiai platesnė negu konkrečios valstybinės institucijos teisė ginti viešąjį interesą, apimanti ir tuos atvejus kaip ir šioje byloje, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija netinkamai atliko Statybos įstatymo pavestas jai statybų priežiūros funkcijas ir dėl to praleido vieno mėnesio kreipimosi į administracinį teismą terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose akcentuojama, jog miškai - tai ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tad miškai - tai visuotinę reikšmę turinčios vertybės, o jų apsauga - viešasis interesas. Todėl prokuroras gindamas šį viešąjį interesą įstatymo nepažeidė.

Apeliantai pateikė plečiamąjį įstatymų aiškinimą tapatindami prokuroro teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo su Vilniaus apskrities viršininko administracijos teise kreiptis į teismą vykdant jai statybos įstatymu pavestas jai statybų priežiūros funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus, kadangi jie nėra pagrįsti įstatymu ir prieštarauja teismų pripažįstamai teisminei praktikai.

Dėl apeliantų argumentų, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p. reikalavimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p. nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. yra nustatytas bendrasis vieno mėnesio terminas administraciniam teismui paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 67/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 660/2007 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškindamas teisės normas susijusias su termino skundui paduoti skaičiavimu tinkamai aiškino teisės normas, laikėsi susiklosčiusios teisminės praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs byloje esančius įrodymus taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nustatydamas šio termino eigos pradžią. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas tyrimas dėl statybos leidimų atitikimo teisės aktų reikalavimams, Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-24 pareiškimo Nr. (50)-1.2-2942-(3.31), adresuoto Generalinei prokuratūrai, pagrindu (b.1. 36-43, 44-45). Vilniaus apygardos prokuratūros tyrimas buvo objektyviai sąlygotas, kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymas Nr. (50)-1.2-2942-(3.31) nėra privalomai vykdytinas nurodymas prokurorui kreiptis į teismą, prokuroras sprendimą dėl kreipimosi į teismą priima surinkęs visą informaciją. Be to, kartu su paminėtu Vilniaus apskrities viršininko pareiškimu prokuratūrai pateikti metų senumo dokumentai. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinis reikšmingas atsakymas Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2006-10-02 (b.l. 43). Teismas nenustatė jokių požymių, kad šis tyrimas būtų buvęs nepagrįstai vilkinamas. Todėl prašymo teismui padavimo vieno mėnesio termino pradžia skaičiuotina nuo 2006 m. spalio 2 d., tai yra nuo tos dienos, kai prokuratūroje buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų panaikinimo teismine tvarka pagrįstumą.

Dėl Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2004-12-02 statybos leidimo Nr. 04/092; Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-04-07 statybos leidimo Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo); Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-08-05 statybos leidimo Nr. 05/109; Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-09-16 pažymos Nr. (100)-11.22-20 teisėtumo.

Dėl galimybės statyti pastatus poilsiui miško ūkio paskirties žemėje

Kaip matyti iš VĮ registrų centro pažymos (b.l. 12) ir 2007-04-13 VĮ registrų centro G. U. paaiškinimų, 7.000 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris yra 8503/0004:19, esančio Senųjų Rakliškių kaime, Šalčininkų rajone pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Tokia ji yra nuo 1999 m., kai Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-04-20 sprendimu Nr. 85-2533 buvo nustatyta šio žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis.

Žemės įstatymo 2 str. (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 1 d. nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir socialinės bei ekonominės plėtros poreikio sąlygota pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente, lemianti šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygas. To paties įstatymo 3 str. 2 d. nustatė, kad pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į: 1) žemės ūkio paskirties žemę; 2) miškų ūkio paskirties žemę; 3) vandens ūkio paskirties žemę; 4) konservacinės paskirties žemę; 5) kitos paskirties žemę. Iš Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) ir Miškų įstatymo 2 str. 3 d. (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija) seka, kad miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad „nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, - ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, - draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Taip pat, Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime yra konstatavęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2004-12-02 statybos leidimas Nr. 04/092 yra išduotas statyti pirtį miškų ūkio paskirties žemėje, t.y. aiškiai prieštaraujant aukščiau paminėtoms teisės normoms.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-04-07 išduotas statybos leidimas Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo) yra išduotas statyti pirtį – pastatą miško priežiūrai. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro 2005-09-16 pažymėjimo (b.l. 50), šis pastatas yra pirtis, pagalbinio ūkio pastatas. Skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadą, kad statybos darbai 2005-04-07 A. V. išduoto statybos leidimo Nr. 05/026 pagrindu, buvo vykdomi pagal UAB Šalčininkų architektūros ir dizaino studijos G. U. užsakymu parengtą pirties projektą (b.1. 19-22). Ši teismo išvada apeliaciniuose skunduose nėra paneigta. Todėl teismas taip pat daro išvadą, kad 2005-04-07 išduotas statybos leidimas Nr. 05/026 (dėl statybos leidimo Nr. 04/092 pakeitimo) taip pat išduotas pažeidžiant aukščiau išdėstytas teisės normas.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2005-08-05 išduotas statybos leidimas Nr. 05/109 išduotas statyti pastatą miško priežiūrai. Statybos įstatymo 5 str. 1 d. 4 p. (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) nustatyta, kad statinio architektūra turi būti tokia, kad atitiktų statinio paskirtį. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad šio pastato paskirtis yra poilsio (b.l. 29). Atliekant kadastrinius matavimus konstatuota, kad šis pastato paskirtis – poilsio (b.l. 31). Taip pat, G. U. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis siekė statyti pastatą skirtą kaimo turizmo verslui. Taigi, šis statybos leidimas taip pat išduotas pažeidžiant aukščiau išdėstytas teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų trečiųjų suinteresuotų asmenų G. U. ir L. U. teiginiu, kad 2005-08-05 išduotas statybos leidimas Nr. 05/109 išduotas naujai statybai, o ne rekonstrukcijai (b.l. 10, 63). Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai patikslinami.

Dėl būtinybės nustatyta tvarka parengti ir suderinti detalųjį planą.

Sistemiškai analizuojant Miškų įstatymo 11 str. (Lietuvos Respublikos 2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 7 p. akivaizdu, kad statant statinius poilsiui miško ūkio žemėje, be kita ko, būtini nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės tarybos arba jos pavedimu valdybos patvirtinti detalieji planai.

Analogiškos taisyklės yra numatytos ir kituose aktuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2 p. (ginčo teisinių santykių susiformavimo metu galiojusi šio nutarimo 1995 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams. Šioje taisyklėje yra aiškiai ir kategoriškai suformuluotas reikalavimas parengti detalųjį planą ginčo byloje nagrinėjamu atveju. Teismas vertina, kad ši Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostata atitiko Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 22 str. 1 d. 2 p. ir 3 p. nuostatas, kad detalieji planai rengiami, kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti; kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti.

Apeliantai nepagrįstai Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas aiškina neatsižvelgdami į Miškų įstatymą ir su šiuo įstatymu susijusius teisės aktus. Teritorijų planavimo įstatymas yra bendrojo pobūdžio įstatymas. O teritorijų planavimo ypatybes miškų ūkio žemėje reglamentuoja Miškų įstatymas ir šio įstatymo pagrindu parengtas Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašas.

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad sprendžiant ginčą turi būti taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 3 d. nuostata, kad detalieji planai nerengiami, kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas yra nekeičiamas. To paties įstatymo 2 str. 32 p. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) yra paaiškinta, kas yra teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas - detaliųjų planų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypui iki ginčo leidimų išdavimo būtų buvęs patvirtintas detalusis planas su teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma.

Apeliantai teiginio, kad sprendžiant ginčą turi būti taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 3 d. nuostata, kad detalusis planas neprivalomas kai statybos leidimas yra nereikalingas nepagrindė jokia teisine argumentacija.

Apeliantai savo argumentus grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ VIII sk. 53 p. nuostata, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse, nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinė tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti išduodami statybos leidimai statyti naujus statinius kaimo turizmo paslaugoms teikti“. Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. D1-617 Statybos techninio reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ buvo papildytas aštuntuoju skirsniu (įsigaliojusiu nuo 2004 m. gruodžio 17 d.), kuriame yra teigiama, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse, nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti išduodami statybos leidimai statyti naujus statinius kaimo turizmo paslaugoms teikti ir rekonstruoti esamus 1-2 butų gyvenamuosius namus bei sodybas, pritaikant juos kaimo turizmo poreikiams Turizmo įstatymo ir šio Reglamento nustatyta tvarka. Ši teisės norma negaliojo 2004-12-02 išduodant statybos leidimą 04/092. Be to, šioje teisės normoje priešingai nei nurodo apeliantai yra teigiama, kad statybos leidimas privalomas. Iš šios teisės normos matyti, kad leidimas statyti turi būti išduodamas, nepaisant to ar pastatas būtų faktiškai skirtas kaimo turizmui. Taip pat ši teisės norma neturi reikšmės nagrinėjant byla, kadangi viešojo administravimo procedūros išduodant statybos leidimus nebuvo vykdomos tikslu išduoti statybos leidimą statyti naujus statinius kaimo turizmo paslaugoms teikti, o kaip matyti iš leidimų turinio, bei bylos medžiagos – pirčiai ir miško priežiūrai. Be to, aplinkos ministras ir neturėjo kompetencijos nustatyti priešingas taisykles negu jos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2 p.

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-09-16 pažymos Nr. (100)-11.22-20.

Ši pažyma naikintina, kadangi parengta neteisėto statybos leidimo pagrindu. Be to, pažymoje nurodoma, kad statoma buvo 2005-04-07 statybos leidimo Nr. 05/026, išduoto pirties - pastato miško priežiūrai statyti statybai, kurios bendras plotas numatomas 79 kv. m. pagrindu. Faktiškai pastatytas ir teisinė registracija atlikta pastato, kurio bendras plotas 55 kv. m. (b.l. 12). Taigi, pažymos teiginys, kad statoma be esminių nukrypimų nuo projekto yra nepagrįstas.

Teismas atmeta apeliantų teiginius, kad turi būti ginama nuosavybės teisė, pažeidžiamas teisinio apibrėžtumo principas. Šioje byloje nėra sprendžiami jokie nuosavybės paėmimo klausimai. Be to, apeliantai žinojo įstatymų, kurie buvo viešai paskelbti nuostatas, kad poilsio statinių statyti miško ūkio paskirties žemėje neleidžiama nesilaikant tokiam statybos procesui numatytų planavimo procedūrų, todėl negalėjo turėti pagrįstų teisinio apibrėžtumo lūkesčių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamus aktus panaikino.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. V. , G. U. ir L. U. apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius