Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-04 · Administracinė byla Nr. I-2319-414/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-04
Bylos Nr.
I-2319-414/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00158-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Pareiškėjas
G. B.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2319-414/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00158-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 4 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K., nedalyvaujant pareiškėjui G. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų 36 500 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 12 d. Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad į Alytaus pataisos namus atlikti jam paskirtos bausmės jis atvyko 2014 m. vasario 12 d. Gyvenamosios patalpos plotas buvo 42 kv. m., kartu su juo gyveno 16 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekdavo 2 kv. m. ploto. Dėl mažo ploto, jis turėdavo laukti eilės lovai pasikloti, nes tarpas tarp lovų yra 70 cm, kuriame turi išsitekti keturi nuteistieji. Gyvenamoji patalpa nėra aprūpinta inventoriumi - nebuvo kėdės, todėl didžiąją laiko dalį turėjo praleisti lovoje, rūbus dėtis ant lovos. Patalpoje trūko šviesos, nebuvo mechaninės ventiliacijos, palovėmis krebždėdavo pelės, todėl buvo trikdomas miegas, trūko oro, skaitant skaudėdavo akis. Grindys betoninės, todėl jas šluojant kyla dulkės. Miegoti teko lovoje prie durų, valgykloje valgyti iš pažymėtų indų, prie stalų, prie kurių valgo žemesnės kastos nuteistieji, todėl jautė diskriminaciją. Maistas tiekiamas šaltas, gėrimai nėra saldūs, asmenys, tiekiantys maistą ant stalų, serga ŽIV ir administracija jokių sprendimų nesiima. Dėl tokių laikymo sąlygų patyrė išgyvenimus ir pažeminimus, pasijuto niekam nereikalingas, todėl prašo priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 9-13) nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose atlieka nuo 2014 m. vasario 7 d. Nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į I lokalinio sektoriaus 21 būrio 1 miegamąjį ir II lokalinio sektoriaus 16 būrio 1 miegamąjį, šių miegamųjų plotus, juose esančių lovų skaičių. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti dėl nuteistųjų rotacijos), tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų minimalių normų nebuvo žymus. Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo. Miegamuosiuose yra spintelės ir kabyklos drabužiams laikyti. Galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė dienotvarkėje nustatytu laiku – gali sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis koplyčioje. Pareiškėjas buvo apgyvendintas I lokaliniame sektoriuje, kurio teritorijos plotas 2 552 kv. m. ir II lokaliniame sektoriuje, kurio teritorijos plotas 742 kv. m. Nuteistiesiems sudaryta galimybė praustis šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, nes taip numato Lietuvos higienos normos HN76:2010 68 punktas. Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį su V. M. IĮ, kuri pagal poreikį atlieka patalpų dezinfekcijas, dezinsekcijas ir deratizacijas, todėl pareiškėjo teiginys apie peles gyvenamosiose patalpose neatitinka tikrovės. Alytaus pataisos namų administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Nuteistųjų skirstymo komisija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo tikslingumą į atskirus būrius ar lokalinius sektorius ir netoleruoja nuteistųjų skirstymo pagal galimai tarp nuteistųjų veikiantį susiskirstymą į kriminalinės subkultūros kastas. Pareiškėjui, paprašius jis buvo perkeltas į II lokalinio sektoriaus 16 būrį, jam niekada nebuvo sudarytos išskirtinės blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Nuteistieji maitinami pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, patvirtintus valgiaraščius ir LR Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas fiziologines mitybos normas, indai yra vienodi, nėra išskirtinai pažymėti. Pareiškėjas buvo supažindintas su ŽIV plitimo būdais bei, kad per maistą užsikrėsti negalima. Apie užsikrėtimą ŽIV žino tik pats sergantysis ir jį gydantis gydytojas, todėl pareiškėjo teiginys, jog maistą dalijantys asmenys serga ŽIV, yra nepagrįstas. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, kreiptis į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde nenurodo, kaip konkrečiai yra paskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, tai leidžia daryti prielaidą, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 12 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad miegamuosiuose trūko ploto, inventoriaus, šviesos, gryno oro, veisėsi graužikai, buvo netinkama maisto kokybė, jautėsi diskriminuojamas tarp kitų nuteistųjų.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus; Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus pataisos namuose buvo paskirtas gyventi į I lokalinio sektoriaus 21 būrį, 1 miegamąjį ir II lokalinio sektoriaus 16 būrį, 1 miegamąjį (b. l. 15; 16). Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikia, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas miegamųjų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus.

Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 21 būrio 1 miegamojo plotas yra 42,60 kv.m., šioje patalpoje įrengta 21 miegamoji vieta (b. l. 82, 86, 87), todėl vienam asmeniui tenka 2,03 kv.m. gyvenamojo ploto; 16 būrio 1 miegamojo plotas yra 45,44 kv. m. (b. l. 81), šioje patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 16), todėl vienam asmeniui tenka 2,84 kv. m. gyvenamojo ploto.

Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namuose metu, jį apgyvendinus 16 ir 21 būrio miegamuosiuose nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas, drėgmė, maisto kokybė neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. (Higienos normos HN 76:2010 26 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataiso namų gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos ar drėgmės. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus pataisos namų I lokalinio sektoriaus 21 būrio 2 miegamojo atliktą patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad miegamasis vėdinamas natūraliu būdu per atidarytus langus, nepažeidžiant HN 76:2010 24 p. reikalavimų. Ant sienų grybelių ir pelėsių nebuvo, grindų danga nekokybiška, savalaikiai nevaloma. Konstatavo, kad tvarka ir švara kambariuose priklauso nuo čia esančių nuteistųjų. Tikrinimo metu miegamajame buvę nuteistieji nusiskundimų neturėjo. Patikrintose patalpose tarakonų ar graužikų nepastebėta. Rasta dirbtinė apšvieta 234 lx, natūralus apšvietimas 0,56 proc., santykinė oro drėgmė 59,0-57 proc. Taigi, tikrintų patalpų dirbtinė ir natūrali apšvieta, santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė rasta 3 083,3 kcal ir tai atitiko LR Vyriausybės nutarime Nr. 14 bei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-138 nurodytai dienos davinio energetinei vertei (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktas Nr. PA-316; b. l. 42-44). Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. gruodžio 9 d atliko periodinį patikrinimą Alytaus pataisos namuose (b. l. 83-84). Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, drėgmės, maisto kokybės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad į nuteistųjų skundus dėl galimai netinkamų apšvietimo, drėgmės, kitų kalinimo sąlygų yra reaguojama, atliekami patikrinimai. Higienos normos HN 76:2010 58 p. nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Todėl akivaizdu, kad švarios aplinkos, kitų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, drėgmės, graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2010 m. sausio 27 d. tarp V. M. individualios įmonės ir Alytaus pataisos namų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 33, su vėlesniais pratęsimais (b. l. 55-65), teismui nekelia abejonių, jog Alytaus pataisos namuose pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginys dėl palovėse krebždančių pelių laikytinas nepagrįstu. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl per mažų kamerų plotų ir netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė išgyvenimą, o dėl per mažo apšvietimo skaudėjo akis, tačiau įrodymų, jog būdamas Alytaus pataisos namuose jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą dėl akių skausmo nepateikė. pareiškėjas yra kreipęsis dėl skrandžio problemų, jam skirtas gydymas (b. l. 32, 33, 34). Įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas psichologo pagalbos, byloje nėra, tokis aplinkybės skunde nenurodė ir pareiškėjas, todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose patyrė jo nurodytus išgyvenimus, nėra pagrindo.

Pareiškėjas Alytaus pataisos namuose patirtus išgyvenimus sieja ir su aplinkybe, jog asmenys, tiekiantys maistą ant stalų, serga ŽIV.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo supažindintas su AIDS/ŽIV galimais užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis (b. l. 30, 31). Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-2477/2012) yra pasisakęs, jog Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Alytaus pataisos namuose yra sergančių ŽIV, kurie nesaugiai ar neatsargiai elgiasi, nenustatyta. Todėl pareiškėjo išreikšta nuomonė, jog valgykloje galimai dirbo asmenys sergantys ŽIV ir dėl to jis jautė papildomus išgyvenimus, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas atsakovo veiksmuose teisės aktų, reglamentuojančių ŽIV sergančių asmenų laikymą, pažeidimų nenustatė.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas dešimt mėnesių ir penkiolika dienų buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, be to, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Atsakovas pateikė prašymą dėl jo patirtų transporto išlaidų šioje byloje priteisimo (b. l. 91-94). Prašymas gautas išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl bus nagrinėjamas sprendimui įsiteisėjus (ABTĮ 45 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis