Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-12-21 · Administracinė byla Nr. I-190-621/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-12-21
Bylos Nr.
I-190-621/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Žanas Kubeckas (pran.), Donatas Daunys, Gražvydas Poškus
Pareiškėjas
B. K., T. V., J. V., K. V.
Atsakovas
Šiaulių apskrities viršininko administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities viršininko administracijos
Advokatai
Algimantas Palijanskas
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-190-621/2009Procesinio sprendimo kategorija: 11.4.1.; 11.6.1.; 74.; (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko,

kolegijos teisėjų Donato Daunio ir Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Lauritai Pocienei,

dalyvaujant pareiškėjų B. K., T. V. bei J. V. teisių perėmėjo A. K. atstovei ir pareiškėjai K. V.,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Algimantui Palijanskui,

dalyvaujant atsakovų Šiaulių apskrities viršininko administracijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities viršininko administracijos, atstovui Algirdui Gedminui,

nedalyvaujant pareiškėjoms B. K., T. V. bei pareiškėjos J. V. teisių perėmėjui A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų J. V. teisių perėmėjo A. K., B. K., T. V. ir K. V. skundą, patikslintą skundą bei prijungtą skundą atsakovams Šiaulių apskrities viršininko administracijai bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities viršininko administracijos, dėl įpareigojimo Šiaulių apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į žemę, dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimų pripažinimo negaliojančiais 1.3 dalyje dėl negrąžintinos 4,25 ha J. V. žemės, esančios Žinėnų kaime, Radviliškio rajone, bei kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai: K. V., B. K., J. V. teisių perėmėjas A. K., T. V. (toliau – Pareiškėjai), Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, patikslintus skundus kuriais prašo:

1) pripažinti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją vilkinus grąžinti pareiškėjams nuosavybėn 30,92 ha žemės sklypą, esantį Žinėnų kaime, Radviliškio rajone;

2) pripažinti atsakovo Šiaulių AVA 2007-12-04 sprendimus, išduotus Pareiškėjams, iš dalies negaliojančiais ir dalyje dėl negrąžintos 4.25 ha J. V. žemės, esančios Žinėnų kaime, Daugėlaičių seniūnijoje, Radviliškio rajone, sprendimus panaikinti;

3) pripažinus iš dalies 2007-12-04 sprendimus negaliojančiais, panaikinti ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimų 1.3 p., kuriuo už neteisėtai pasisavintą žemę pareiškėjams atlyginama pinigais;

4) priteisti Pareiškėjams 11000 Lt bylų vedimo išlaidų (atstovavimo ir kt.) ir 100000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos;

5) priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1000000 Lt (vieną milijoną litų) patirtos žalos dėl to, kad 17 metų negrąžinta 30,92 ha žemės, esančios Žinėnų kaime, Daugėlaičių seniūnijoje, Radviliškio rajone, Pareiškėjų naudai.

Pareiškėjai teismui pateiktame skunde, patikslintuose skunduose bei pareiškėja K. V. ir pareiškėjų atstovas advokatas A. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad Pareiškėjų tėvai – O. V. ir J. V. iki 1940-07-22 žemės nacionalizacijos įstatymo priėmimo Žinėnų kaime, Radviliškio rajone, Šiaulių apskrityje nuosavybės teisėmis kiekvienas valdė po 9,83 ha ir 21,0864 ha žemės. Priėmus 1991 m. ir 1997 m. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymus, 2007-07-20 sprendimais buvo atkurta natūroje motinos žemė – 9,83 ha. Tuo tarpu dalis tėvo J. V. žemės negrąžinta. Iš jo valdytos nuosavybės teise 21,0864 ha žemės 2007-12-04 sprendimais grąžinta tik 16,84 ha. Likusi dalis žemės, kurios dydis 4,25 ha, negrąžinta. Be Pareiškėjų sutikimo priimtas sprendimas išmokėti piniginę kompensaciją. Mano, jog tokie Šiaulių apskrities viršininko administracijos paminėtos datos sprendimai iš dalies yra nepagrįsti ir neteisėti. Todėl šioje dalyje sprendimai pripažintini negaliojančiais. Iš Daugėlaičių agrarinės reformos tarnybos 1995-07-12 pažymos matosi, jog dėl tėvų žemės likimo pirmas pareiškimas pareiškėjų buvo paduotas 1991-11-12. Tokie pareiškimai dėl visos tėvų žemės grąžinimo buvo paduoti pakartotinai 1992 m. Pareiškimų grąžinti tėvų žemę įteikimo metu žemė nebuvo niekam išdalinta, todėl nebuvo kliūčių pareiškėjams ją visą grąžinti natūra. Tačiau atsakovas grąžino ne visą tėvams priklausiusią žemę tik 2007-12-04 sprendimais. Pareiškėjų teises į jiems nuosavybės teise priklausančią žemę padėjo spręsti net aštuoni įvairių grandžių teismai. Dėl šių aplinkybių mano, jog įrodė, kad atsakovas sąmoningai vilkino 17 metų grąžinti paminėto dydžio žemę Pareiškėjams. 2007-07-20 sprendimais atkurta visa motinai O. V. nuosavybės teise priklausiusi žemė. Tačiau vilkinta grąžinti labai ilgai ir leista žeme naudotis žmonėms atsakovo nuožiūra. Tėvo žemė 2007-12-04 sprendimais atkurta ne visa. 4,25 ha žemės nusavinta be savininkų sutikimo. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad atsakovo 2007-12-04 sprendimai naikintini dalyje dėl 4,25 ha negrąžintos žemės. Dėl patirtų 11000 Lt bylos vedimo išlaidų ir 100000 Lt neturtinės (moralinės) žalos: įvykę 8 teismai įvairiose valstybės vietovėse Pareiškėjus sekino materialiai ir moraliai. Teko visose bylose samdyti atstovus – advokatus, mokėti jiems už atstovavimą, komandiruotes. Mano, kad tikrai išleido 11000 Lt, todėl prašo šią sumą iš atsakovų priteisti. Dėl senatvės, kitų priežasčių neišsaugojo pinigų mokėjimo kvitų. Dėl tokios gausybės teismo procesų, dėl to kad nesulaukė teisingo rezultato – nebuvo grąžinta tėvų žemė, Pareiškėjų sveikata buvo alinama. Pareiškėjai gyveno ir gyvena 8-ą - 9-ą savo amžiaus dešimtmetį. Jie patyrė didžiulę nuoskaudą dėl neteisingumo grąžinant jų tėvų žemę. Todėl mano, kad jiems padaryta 100000 Lt neturtinė žala. Materialinė žala padaryta, kadangi atsakovas, sąmoningai negrąžindamas nuosavybės, 17 metų naudojosi 30,92 ha žemės sklypu savo nuožiūra. Mano, kad dėl to Pareiškėjai negalėjo disponuoti savo turtu ir gauti iš minėto žemės sklypo pelno per 17 metų. Minėta žemė buvo nuolat dirbama ir iš jos buvo gaunamas pelnas. Todėl mano, kad buvo padaryta 1000000 Lt žala (nuostoliai). Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovų atstovas nurodė, kad su Pareiškėjų keliamais reikalavimais nesutinka. J. V. Radviliškio rajono Žinėnų kaime turėtos 21,09 ha žemės dalis užimta asmeninio ūkio žeme, bendro naudojimo keliu ir kita privačia žeme, todėl pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. nuostatas ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjai buvo kviečiami atvykti į Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypų ribų derinimo, žemės sklypų ribų parodymo – paženklinimo vietovėje, bet į žemės reformos žemėtvarkos darbus neatvykdavo, kategoriškai reikalaudami paveldimą O. V. (9,83 ha) ir J. V. (21,09 ha) nuosavybės teisėmis turėtą 30,92 ha žemės plotą grąžinti natūra (turėtoje vietoje). 2007-09-26 buvo ženklinama vietovėje J. V. turėtos žemės dalis – 16,84 ha žemės sklypas. Pareiškėjai apie žemės sklypo ženklinimo laiką buvo informuoti registruotais laiškais, bet į ženklinimą neatvyko. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 112 p., Šiaulių apskrities viršininko administracija registruotais laiškais informavo Pareiškėjus apie posėdį, kuriame bus priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. turėtą žemę, nurodant posėdžio vietą ir laiką, bet į posėdį Pareiškėjai taip pat neatvyko. Šiaulių apskrities viršininko 2007-12-04 sprendimais „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje" nuosavybės teisės į J. V. Radviliškio rajone, Žinėnų kaime turėtą 21,09 ha žemę (į visą savininko turėtą plotą) pareiškėjams buvo atkurtos tokia tvarka: J. V. (įpėdinis A. K.) – sprendimu Nr. 71-19250-20126 – į 5,28 ha žemės, tame skaičiuje 4,21 ha grąžinant natūra ir 1,07 ha žemės išperkant valstybei ir atlyginant pinigais; B. K. – sprendimu Nr. 71-19251-20127 – į 5,27 ha žemės, tame skaičiuje 4,21 ha grąžinant natūra ir 1,06 ha žemės išperkant valstybei ir atlyginant pinigais; T. V. – sprendimu Nr. 71-19252-20128 – į 5,27 ha žemės, tame skaičiuje 4,21 ha grąžinant natūra ir 1,06 ha žemės išperkant valstybei ir atlyginant pinigais ir K. V. – sprendimu Nr. 71-19253-20129 – į 5,27 ha žemės, tame skaičiuje 4.21 ha grąžinant natūra ir 1,06 ha žemės išperkant valstybei ir atlyginant pinigais. Priėmus šiuos sprendimus nuosavybės teisės pareiškėjams buvo atkurtos į J. V. Radviliškio rajone, Žinėnų kaime turėtą visą 21,09 ha žemės plotą, tame skaičiuje 16,84 ha žemės grąžinant natūra ir 4,25 ha – valstybei išperkant ir atlyginant pinigais. Šiaulių apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais nuosavybės teisės atkurtos į O. V. Žinėnų kaime turėtą 9,83 ha žemės sklypą, užginčyti nebuvo. Mano, kad Pareiškėjams priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir J. V. žemės grąžinimo yra teisėti ir pagrįsti, o jų dalies naikinimui nėra juridinio pagrindo. Pareiškėjų išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl 21,09 ha žemės grąžinimo natūra, esant daliai valstybės išperkamos žemės, neatitiko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų. Dėl šios priežasties Šiaulių apskrities viršininko administracija Pareiškėjams parinko įstatymui neprieštaraujantį būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – į valstybės išperkamą 4,25 ha žemę išpirkti ir atlyginti pinigais. Dėl kelionės ir atstovavimo išlaidų bei neturtinės žalos priteisimo mano, kad Pareiškėjų nurodytos išlaidos – 1000 Lt kelionėms, 10 000 Lt advokatų pagalbai ir 100 000 Lt – neturtinei (moralinei) žalai atlyginti – nepagrįstos įrodymais. Nesutinka ir su Pareiškėjų reikalavimu priteisti iš atsakovo 100000 litų neturtinės žalos, kadangi Pareiškėjai nenurodo, kokiais neteisėtais atsakovo veiksmais jiems buvo padaryta žala. Nesutinka, kad apskritai buvo padaryta neturtinė žala, kadangi Pareiškėjų motyvais nurodytos negautos pajamos yra menamos pajamos, kurios negali būti įvardijamos kaip neturtinė žala. Prašė skundus dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimų dalies pripažinimo negaliojančiais ir šios dalies panaikinimo, nurodytų išlaidų ir žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstus.

Pareiškėja B. K., pareiškėja T. V. bei pareiškėjos J. V. teisių perėmėjas A. K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Pareiškėjų K. V., B. K., T. V. bei J. V. teisių perėmėjo A. K. skundas netenkintinas.

Dėl vilkinimo atlikti veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėjai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 9,83 ha žemės sklypą, priklausiusį O. V., ir 21,0864 ha žemės sklypą, priklausiusį J. V.. Pareiškėjos prašymus grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) Radviliškio rajono Daugėlaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1991-10-29, juose išreiškė valią – gauti kompensaciją už grąžintiną žemę (II t., b.l. 130-131). Taip pat matyti, jog su šiais prašymais pretendentės nepateikė jokių papildomų dokumentų. 1992-04-28 pareiškėjos pateikė pakartotinius prašymus grąžinti žemę (išmokėti kompensacija), kuriais pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkdamos žemės susigrąžinimą buvusioje vietoje (II t., b.l. 132-135). Prie prašymų buvo pateikti: žemės planas, archyvo pažyma, visų pareiškėjų gimimo liudijimai ir piliečių pažymėjimai bei pareiškėjos B. K. santuokos liudijimas. Pareiškėjų pirminio prašymo padavimo metu (1991-10-29) galiojęs 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 str. nustatė nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo sąlygas ir tvarką. Šis straipsnis nurodė, kad buvusiam turto savininkui, jeigu jis dirba žemę arba grįžta ūkininkauti, nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus. Pagal šį įstatymą dirbančiais žemę laikomi nuolatiniai valstybinių ūkių darbuotojai ir kolūkiečiai. Jiems prilyginami kiti nuolat kaimo vietovėje gyvenantys ir dirbantys asmenys. Grįžimu ūkininkauti laikomas šio įstatymo 2 str. nurodytųjų asmenų arba jų vaikų, kai ketinama dirbti kartu, realus pasirengimas ūkininkauti, tai yra apsigyvenimas arba kūrimasis kaimo vietovėje, arba žemės ūkio technikos, ar inventoriaus, ar gyvulių turėjimas, tai yra tuo metu žemės grąžinimui buvo taikomi specialūs apribojimai. Šiuo atveju pareiškėjos neatitiko įstatyme nustatytų apribojimų, neturėjo nei gyvulių, nei technikos, todėl jų prašymai buvo nagrinėjami vėliau, kai buvo grąžinamos žemės įstatymo nuostatas atitinkantiems asmenims. Pagal tuo metu galiojusio 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 str. 6 d. ir 7 d. žemės ūkio paskirties žemė galėjo būti grąžinta tik asmenims, pasirengusiems ūkininkauti, o Pareiškėjos tokių įrodymų nebuvo pateikusios net ir 1995 metais (šią aplinkybę patvirtina 2002-06-05 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-557/2002 (administracinė byla Nr. I5-671/2002, III t., b.l. 98-102).

1997-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Valstybės Žinios, 1997, Nr. 65-1558) 18 str. 2 d. buvo nustatyta, jog prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti gautas šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių raštiškas sutikimas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 1999 metų redakcija ir vėlesnės įstatymų redakcijos 18 str. 2 d. numatė, jog apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 str. nurodyti piliečiai, piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 112 p. nustatyta, kad apskrities viršininko administracija ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką. Atkūrimo tvarkos 107 p. nustatyta, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimamas dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės. Sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimamas jam nedalyvaujant. Pagal Atkūrimo tvarkos 113 p. tuo atveju, kai posėdyje, nurodytame tvarkos 112 p., pilietis nedalyvauja, sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskrities viršininkas priima savo nuožiūra. Atkūrimo įstatymo 18 str. 1 d. nurodytas 6 mėnesių terminas, per kurį institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai yra parengti visi dokumentai, kurie pagal įstatymą yra būtini tokiam sprendimui priimti. Vadovaujantis šia įstatymo norma, matyti, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas laiko požiūriu sąlygojamas ne tik dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikimu, bet ir įstatyme nurodytų dokumentų parengimu. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 str. 4 d. žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.

Pareiškėjai 1999-10-05 kreipėsi į teismą dėl Šiaulių apskrities valdytojo sprendimų panaikinimo, kuriais buvo suteikta žemė asmeniniams ūkiams jų tėvo buvusio žemės sklypo ribose. 2002-04-08 sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas Pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, 2002-06-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar 1996 - 1997 metais pretendentės ne kartą buvo kviečiamos atvykti į Daugėlaičių agrarinės reformos tarnybą dėl grąžintinos žemės, tačiau jos nevyko (II t., b.l. 84-91). 1999-04-28 Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui viena iš pareiškėjų pateikė papildomai pareikalautus trūkstamus dokumentus (II t., b.l. 136-137). Iš 2000-04-27 Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio, kuriame dalyvavo ir viena iš pareiškėjų K. V., protokolo Nr. 11 matyti, kad buvo svarstomi klausimai dėl žemės grąžinimo ir pretendentė pasiūlė palaukti, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės naudotojų žemės (II t., b.l. 138-139). 2000-05-02 Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus posėdyje dalyvavusi K. V. taip pat paaiškino, kad šiuo metu nepageidauja atsimatuoti žemės sklypo ir lauks teismo sprendimo (II t., b.l. 140-141). 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu Nr. 1844 patvirtino Radviliškio rajono Daugėlaičių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (II t., b.l. 142-146). Tačiau tuo metu pačios pretendentės nesutiko, kad būtų atmatuotas grąžintinas žemės sklypas (2000-04-27 ir 2000-05-02 Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio protokolai Nr. 11 ir Nr. 12). 2002-06-05 įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-04-08 sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas Pareiškėjų skundas ir iš dalies panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo sprendimai, kuriais buvo suteikta žemė asmeniniams ūkiams jų tėvo buvusio žemės sklypo ribose. 2005-03-18 ir 2005-03-23 Šiaulių apskrities viršininkas įsakymais Nr. V-785 „Dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1996-11-13 sprendimo Nr. 71-5237-6194 ir Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-11-13 įsakymo Nr. 1146-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo ir suteikimo naudotis asmeninio ūkio žeme Radviliškio rajone“ pakeitimo“ ir Nr. V-864 „Dėl Šiaulių apskrities valdytojo 1996-08-06 įsakymo Nr. 735-V „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ pakeitimo“ įvykdė 2002-04-08 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir pakeitė asmeninio ūkio žemės plotus (II t., b.l. 125-126). Šiaulių apskrities viršininko administracija, vykdydama 2002-04-08 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, 2005-05-26 priėmė įsakymą Nr. V-1797 „Dėl Radviliškio rajono Daugėlaičių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo“, kuriuo pakeitė 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-1797 patvirtintą Radviliškio rajono Daugėlaičių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, 2005-09-27 priėmė įsakymus Nr. V-3252 bei Nr. V-3253 „Dėl žemės sklypo ribų bei kadastro rodiklių pakeitimo ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo“, kuriais pakeitė privačių žemės sklypų, esančių Žinėnų kaime, Radviliškio rajone, ribas, kadastro rodiklius bei specialiąsias naudojimo sąlygas (žemės tvarkymo bylos Nr. 3/5/41, Nr. 3/5/7, Nr. 3/5/17). Kaip matyti, 2005-07-15 Pareiškėjai buvo kviečiami atvykti į Radviliškio rajono Daugėlaičių žemėtvarkos skyrių dėl žemės matavimo (II t., b.l. 147-150), tačiau Pareiškėjos nurodytu laiku neatvyko (II t., b.l. 151). 2005-08-09 pareiškėjos buvo pakartotinai kviečiamos atvykti į Radviliškio rajono Daugėlaičių žemėtvarkos skyrių dėl žemės matavimo bei informuotos, jog neatvykus sklypas bus ženklinamas joms nedalyvaujant (II t., b.l. 152-155), tačiau Pareiškėjos nustatytu laiku neatvyko, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 patvirtinta „Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika“ sklypai buvo paženklinti nedalyvaujant pretendentėms (II t., b.l. 156). 2006-07-24 raštu Šiaulių apskrities viršininko administracija pakartotinai pateikė Pareiškėjoms informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei, jog dalis J. V. turėtos žemės yra užimta asmeninio ūkio, kuris priskirtinas valstybės išperkamai žemei, ir pasiūlė nurodyti būdą, kuriuo turėtų būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę (I t., b.l. 16). Taip pat iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjų vyko pastovus susirašinėjimas su atsakovu, taip pat pareiškėjai raštu buvo informuojami ir apie esamus posėdžius bei pateikiama visa turima informacija dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau Pareiškėjai savo veiksmais (nevykdami į posėdžius ir matavimus) nepakankamai aktyviai gynė savo procesines teises (II t., b.l. 157-161). 2007-07-20 Šiaulių apskrities viršininko sprendimais Nr. 71-18995-19872, Nr. 71-18996-19873, Nr. 71-18997-19874, Nr. 71-18998-19875 Pareiškėjams buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į visą 9,83 ha žemės sklypą, priklausiusį O. V. (I t., b.l. 12-15). 2007-09-26 pagal „Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodiką“ buvo parengtas „Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas“ dėl J. V. nuosavybės teise valdyto 21,0864 ha žemės sklypo. 2007-09-27 buvo parengtas žemės sklypo planas, kuriame nurodytas 16,84 ha žemės sklypas (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 3/2/783). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimais Nr. 71-19252-20129; Nr. 71-19249-20126; Nr. 71-19250-20127; Nr. 71-19251-20128 Pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į J. V. Radviliškio rajone, Žinėnų kaime turėtą 21.0864 ha žemės plotą, tame skaičiuje 16.84 ha žemės grąžinant natūra ir likusią 4.25 ha žemės dalį valstybei išperkant ir atlyginant pinigais (I t., b.l. 110-113). Pagal Atkūrimo tvarkos 111 p. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kaimo vietovėje esančią žemę turi būti priimtas per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jos paženklinimo vietovėje. Kolegija atsižvelgdama į teisės aktų nuostatas bei nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad pačios Pareiškėjos neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, kviečiamos vengė atvykti paženklinti sklypo ribas, nenurodė būdo, kuriuo turėtų būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę, ir tokiais veiksmais patys Pareiškėjai sau sukūrė neigiamas pasekmes. Todėl teismas atmeta Pareiškėjų motyvus dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus, kadangi patys Pareiškėjai savo veiksmais nepakankamai aktyviai gynė savo procesines teises, todėl atsakovas nepažeisdamas tvarkos reikalavimų priėmė sprendimus savo nuožiūra.

Dėl valstybės išperkamos žemės

Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimais Nr. 71-19252-20129; Nr. 71-19249-20126; Nr. 71-19250-20127 ir Nr. 71-19251-20128 Pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į J. V. Radviliškio rajone, Žinėnų kaime turėtą 21.09 ha žemės plotą, grąžinant natūra 16,84 ha žemės sklypą ir likusią 4.25 ha žemės dalį valstybei išperkant ir atlyginant pinigais (I t., b.l. 110-113). Dėl minėtų sprendimų 1.3 d., kurioje nurodyta, jog pareiškėjams – 4.25 ha grąžinami atlyginant pinigais, pareiškėjai nesutinka.

Iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 1995-03-08, 2001-04-02 nutarimai).

Pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės susigrąžinimo paduotas 1991-10-29 (nurodoma, kad prašoma atkurti nuosavybės teises gaunant piniginę kompensaciją (II t., b.l. 130-131), pakartotini pareiškėjų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo siekiant susigrąžinti žemę natūra buvusioje vietoje pateikti 1992-04-28 (II t., b.l. 132-135). Dėl teisių įgyvendinimo buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatymu ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatymo 1 str. buvo nurodyta, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, jog buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų". Jame yra specialių sąlygų, o tiksliau – apribojimų, taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra. Konstitucinis Teismas 1995-06-20 nutarime taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-1996 metų nutarimus ir sprendimus, įstatymų leidėjas 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 1 str. 1 d. tiesiogiai nurodė, jog ,,šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius“.

Žemės išpirkimą iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. Jame vartojama sąvoka ,,išpirkimas“ faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos. Pagal šio straipsnio 1 d. 3 p. nustatyta, kad ,,valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 str. numatytus išpirkimo būdus, jeigu pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje“. Šio įstatymo 16 str. numatė tokius išpirkimo būdus: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje vietoje sąvokos ,,asmeninis ūkis“ buvo vartojama sąvoka ,,sodybiniai sklypai“, nes pagal tuo metu galiojusį ir pagrindą suteikti žemę asmeniniam ūkiui įtvirtinusį Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990-07-26 nutarimą Nr. I-411 ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ žemės asmeniniam ūkiui suteikimas buvo vertinamas kaip kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimas, o Aukščiausios Tarybos 1991-07-16 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 7 p. buvo nustatyta, kad įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nurodytai sodybinių sklypų užimtai žemei priskiriama ir žemė, suteikta pagal Aukščiausios Tarybos 1990-07-26 nutarimą ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos“ 17. p. numatyta, kad grąžinamų natūra žemės sklypų ribos turi būti racionalios, priderintos prie vietovės situacijos kontūrų ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypui naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Iš ištraukos iš Daugėlaičių kadastro vietovės projekto (II t., b.l. 129) matyti, kad J. V. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas buvo suprojektuotas buvusioje savininko žemėvaldos vietoje priderinant jį prie vietovės situacijos kontūrų (sklypas iš dviejų pusių ribojasi su keliu, likusi dalis su privačios žemės sklypais). Suformuotas ir grąžintas natūra 16,84 ha žemės sklypas, 4,25 ha yra priskirtini valstybės išperkamai žemei. Valstybės išperkamą žemę sudaro: 0,30 ha A. J. privačios žemės sklypas Nr. 271, 0,25 ha R. B. privačios žemės sklypas Nr. 267, 1,60 ha S. A. privačios žemės sklypas Nr. 88, 0,30 ha A. B. privačios žemės sklypas Nr. 24, 0,03 ha S. M. privačios namų valdos žemės sklypo Nr. 39-1, 0,38 ha G. M. asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 39-2, 0,09 ha bendro naudojimo kelio, 0,31 ha E. S. ir C. S. privačios žemės sklypo Nr. 76, 0,12 ha bendro naudojimo kelio, 0,74 ha B. D. privačios žemės sklypo Nr. 44 bei 0,18 ha pačių Pareiškėjų privačios žemės sklypo Nr. 13-3.

Pareiškėjai 1999-10-05 kreipėsi į teismą dėl Šiaulių apskrities valdytojo sprendimų panaikinimo, kuriais buvo suteikta žemė A. B., S. A., R. B. ir A. J. asmeniniams ūkiams jų tėvo buvusio žemės sklypo ribose. 2002-04-08 sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas Pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, 2002-06-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. 2002-04-08 sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad A. B. teisėtai suteiktas 0,3 ha žemės sklypas, S. A. – 1,6 ha žemės sklypas, R. B. – 0,25 ha žemės sklypas, A. J. – 0,3 ha žemės sklypas, iš viso suteikta 2,45 ha žemės sklypas, tai yra šios žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismo sprendimais. Iš B. D. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos bylos Nr. 3/2/68 matyti, kad B. D. žemės sklypas suteiktas 1994-07-14 Radviliškio rajono valdybos sprendimu Nr. 223-968, iš E. S. ir C. S. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos bylos Nr. 3/2/137 matyti, kad E. S. ir C. S. žemės sklypas suteiktas Radviliškio rajono valdybos 1994-11-16 sprendimais Nr. 782-1527 bei Nr. 781-1526, iš perkamų iš valstybės asmeninio ūkio žemės sklypų bylos Nr. 3/5/233 matyti, kad S. M. žemės sklypas buvo suteiktas 2005-09-02 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2966, o G. M. žemės sklypas buvo suteiktas 2005-06-10 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-2010. Pagal bylos dokumentus matyti, jog 0,21 ha ploto buvusios J. V. žemėvaldos užima bendro naudojimo keliai (I t., b.l. 71 (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 3/2/783), II t., b.l. 129). 0,18 ha žemės sklypo dalis patenka į pačių Pareiškėjų privačios žemės sklypą Nr. 13-3, kuris suteiktas 2007-07-20 Šiaulių apskrities viršininko sprendimais Nr. 71-18995-19872, Nr. 71-18996-19873, Nr. 71-18997-19874, Nr. 71-18998-19875 (I t., b.l. 12-15). Kaip matyti iš ištraukos iš Daugėlaičių kadastro vietovės projekto (II t., b.l. 129), buvusių žemėvaldų teritorijų ribų persidengimas su grąžinimui rengiamų naujai projektuojamų sklypų ribomis yra nulemtas projektavimo metu grąžinamų žemės sklypų ribas priderinant prie vietovės situacijos kontūrų. Visi aukščiau nurodyti sprendimai, įsakymai, potvarkiai bei sandoriai, kurių pagrindu Pareiškėjų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų asmenų nuosavybėn, yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, Pareiškėjai jų teisėtumo bei pagrįstumo neginčija, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog Pareiškėjams ginčo žemės dalis negali būti grąžinama natūra.

Vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis bei byloje esančiais duomenimis, J. V. Radviliškio rajono Žinėnų kaime turėtos 21.09 ha žemės dalis – 4,25 ha užimta asmeninio ūkio žeme, bendro naudojimo keliu ir kita privačia žeme, todėl pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. nuostatas minimas žemės sklypas buvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei.

Konstitucinis Teismas 1994-05-27 nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Vadovaudamasis šia nuostata, atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija, neturėdama kito pasirinkimo ir norėdama pareiškėjams grąžinti priklausantį turtą, vadovaudamasi įstatymo nuostatomis priėmė teisėtus ir pagrįstus 2007-12-04 sprendimus pareiškėjų ginčijama 1.3. dalimi, kur nurodyta, kad 4.25 ha grąžintina pinigais.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 str. LR CK 6.271 str. 1 d. numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. LR CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. LR CK 6.249 str. dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal šias LR CK normas būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, susijęs priežastiniais ryšiais su atsiradusiomis pasekmėmis (žala) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-07-28 nutartis adm. byloje Nr. A4-1202/2006). Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-05-17 nutartis adm. byloje Nr. A17-499/2007). Kadangi teismas padarė išvadą, jog viešojo administravimo subjektas – Šiaulių apskrities viršininko administracija – savo veiksmais nepažeidė teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir terminus, Pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi Pareiškėjų skundo reikalavimai netenkintini, todėl negali būti patenkintas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas

nusprendė:

Pareiškėjų J. V. teisių perėmėjo A. K., B. K., T. V. ir K. V. skunduose nurodytus reikalavimus pripažinti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją vilkinus grąžinti pareiškėjams nuosavybėn 30,92 ha žemės sklypą, esantį Žinėnų kaime, Radviliškio rajone; pripažinti atsakovo Šiaulių AVA 2007-12-04 sprendimus, išduotus Pareiškėjams, iš dalies negaliojančiais ir dalyje dėl negrąžintos 4.25 ha J. V. žemės, esančios Žinėnų kaime, Daugėlaičių seniūnijoje, Radviliškio rajone, sprendimus panaikinti; pripažinus iš dalies 2007-12-04 sprendimus negaliojančiais, panaikinti ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007-12-04 sprendimų 1.3 p., kuriuo už neteisėtai pasisavintą žemę pareiškėjams atlyginama pinigais; priteisti Pareiškėjams 11000 Lt bylų vedimo išlaidų (atstovavimo ir kt.) ir 100000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos; priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1000000 Lt (vieną milijoną litų) patirtos žalos dėl to, kad 17 metų negrąžinta 30,92 ha žemės, esančios Žinėnų kaime, Daugėlaičių seniūnijoje, Radviliškio rajone, Pareiškėjų naudai, atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Žanas KubeckasDonatas DaunysGražvydas Poškus