- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-26
- Bylos Nr.
- I-1288-428/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-9).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2014-03-05 kalėjo Alytaus pataisos namuose perpildytose kamerose. Buvo laikomas 3 lokaliniame sektoriuje, 10 būryje, 5 kambaryje. Pareiškėjas ginčo laikotarpį apibrėžia nuo 2014-03-05 iki 2015-05-27, nuo 2015-12-16 iki 2017-02-28. Kartu su pareiškėju gyveno 14-16 asmenų. Gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m ploto, be to dalį patalpų užėmė inventorius. Patalpos sienos ir lubos aptrupėję, paviršiai nelygūs. Nebuvo tinkamos ventiliacijos, drėgmė, pelėsis kaupėsi, žiemą buvo šalta. Pastatas kuriame atliko bausmę yra nuo 2008 metų pripažintas avarinės būklės. Patalpoje nebuvo stalo, kėdžių, suoliuko. Prausykloje sienos pajuodę nuo pelėsio, ištrupėjusios. Virtuvėlėje antisanitarinės sąlygos, sienos apipeliję, šlapios. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą dėl patalpų atitikimo teisės aktams. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, dvasinius išgyvenimus ir t.t.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14-18). Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistasis nuo 2014-03-07 iki 2015-05-21, nuo 2015-12-17 iki 2017-02-28 buvo paskirtas į 10 būrį, 5 miegamąjį, kurio plotas 45,60 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų. Teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovas nurodo, jog patalpos buvo aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi. 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą, kurios išvadoje Nr. PA-369 pažymėjo, jog pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Taip pat tokia išvada pateikta ir 2015-12-14, 2016-12-09 patikrinimo aktuose. Atsakovas kamerose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę. Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Virtuvėlė yra gero stovio ir atitinka higienos normos reikalavimus. Bendrabutis nėra avarinės būklės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad bendrabučio tipo patalpose trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto bei kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpį apibrėžia nuo 2014-03-05 iki 2015-05-27, nuo 2015-12-16 iki 2017-02-28.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 5-21) ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014-03-05 iki 2015-05-27, nuo 2015-12-16 iki 2017-02-28 buvo paskirtas į 10 būrį 5 miegamąjį (bendrabučio tipo patalpa), kurios plotas 45,60 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,8 kv. m.
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 buvo laikomas su 14-16 asmenų, o kameros plotas buvo apie 40 kv. m ploto, tačiau prie skundo nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 21) bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 20), kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Taisyklių 11¹.1. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis. Nurodė, jog patalpų sienos ir lubos aptrupėję, paviršiai nelygūs. Pastatas yra avarinės būklės, prausykloje, virtuvėlėje sienos apipeliję, šlapios, nutrupėjusios.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Be to, atlikus ne vieną patikrinimą matyti, jog pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos nenustatyta.
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktuose nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Pareiškėjas teismui pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017-02-10 raštą. Rašte nurodyta, jog 2016-04-18 raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog 2016-04-08 buvo patikrinta 10-ojo būrio gyvenamoji patalpa Nr. 5 ir jokių pažeidimų susijusių su oro drėgme, temperatūra, ventiliacija nenustatyta (b. l. 10-11).
2017-02-03 atlikus kontrolę pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo konstatuota, jog gyvenamojo kambario Nr. 5 viename kampe likusi dėmė nuo buvusių pelėsių, šiame kambaryje įrengti du skaidraus stiklo atsidarantys langai- tokiu būdu sudaryta galimybė išvėdinti patalpas. Virtuvėlėje atliktas remontas, suklijuotos sienų plytelės, perdažytos sienos, lubos, patalpa tvarkinga, tačiau dėl prastos hidroizoliacijos viena virtuvėlės siena ir lubos šlampa, stebimi vandens nubėgimai. Tualeto ir prausyklos sienų ir lubų dažai apsilupę, vietomis ištrupėjęs tinkas. Kontrolės metu nustatyta neatitiktis Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimams- dėl drėgmės ir susidariusio kondensato tualeto ir prausyklos sienos drėksta, šlampa, vizualiai matomas pelėsis (b. l. 10-11).
Alytaus pataisos namų 2-ajam bendrabučiui reikalingas kapitalinis remontas, tačiau nėra duomenų, jog minėtas pastatas yra avarinės būklės (b. l. 10-11).
Atsakovas į bylą pateikęs 2014-12-12 Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-369, 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436, 2016-12-09 patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12). Kontrolės metu buvo tikrinti bendrai visi Alytaus pataisos namai ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 22-30).
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Tačiau atsiliepime nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas, užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, jog trūko inventoriaus- patalpoje nebuvo stalo, kėdžių, suoliuko. Atsakovas nurodė teismui, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų dėl minėtų pažeidimų, be to atsakovas nurodė, jog kietasis inventorius pataisos įstaigoje buvo toks kokį numato teisės aktai. Pareiškėjas nesikreipė dėl minėtų pažeidimų į administraciją. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Šiuo metu praėjus ilgam laiko tarpui pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl paminėtų pažeidimų atmestini kaip nenustatyti ir nepagrįsti. Tokios pozicijos, kai nuteistieji tik nurodo teisės pažeidimą ir nepatvirtina tai pagrindžiančiais įrodymais bei pareiškėjo nurodytų faktų dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-07-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjas buvo aprūpintas minėtame teisės akte numatytu inventoriumi.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pažymėtina taip pat, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nepateikė į bylą šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN-ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyta neatitiktis Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimams, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, vienkartinį jų pobūdį, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo R. B. reikalavimą dėl 50 000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.