- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-20
- Bylos Nr.
- 2A-33-544/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02763-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- A. V.
- Advokatai
- Jonas Pliekaitis
- Kategorijos
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-33-544/2011
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovei A. B., jos atstovui advokatui Jonui Pliekaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-70-837-10 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui A. V., tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. L., dėl 30 865 Lt įsiskolinimo priteisimo prievolei įvykdyti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo 35 400 Lt įsiskolinimo pagal turtinį įsipareigojimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės motina D. B. ir atsakovo motina J. V. nuosavybės teisių į neilnojamąjį turtą atkūrimo procese 1993-02-25 susitarė, kad į joms lygiomis dalimis priklausantį 20,34 ha žemės sklypą Užubalių kaime, Karsakiškio seniūnijoje nuosavybės teisės bus bus atkuriamos J. V. vardu, o ji už D. B. tenkančią dalį sumokės pinigais. J. V. vardu nuosavybės teisės buvo atkurtos 1995-10-02 Panevėžio AVA sprendimu Nr. 21-4869. Konkreti kompensacijos suma ir jos sumokėjimo terminas nebuvo nustatyti, nes tai priklausė nuo žemės sugrąžinimo laiko, turtinės padėties bei papildomo tarimosi po pareikalavimo sumokėti kompensaciją momento. D. B. ir J. V. mirus jų turėtas žemės sklypo dalis paveldėjo ieškovė ir atsakovas. Atsakovas prievolės atsiskaityti už žemę neginčijo, bet sutiko sumokėti 18 000 Lt. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis indeksuota viso sklypo vertė yra 65 330 Lt, o teismo ekspertizės metu nustatyta, kad jo vertė yra 75 000 Lt. Kadangi atsakovas už žemę sumokėjo ieškovei 2100 Lt, ieškinio reikalavimą sumažino iki 35 400 Lt (b. l. 2-3, 44-45, 124).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino ir ieškovei iš atsakovo priteisė 35 400 Lt įsiskolinimo ir bylinėjimosi išlaidas. Byloje esančių įrodymų pagridnu teismas nustatė, kad ieškovės motina D. B. kartu su atsakovo motina J. V. atkurdamos nuosavybės teises į žemės sklypą susitarė, kad nuosavybė bus atkuriama J. V. vardu, o pastaroji už D. B. tenkančią dalį sumokės pinigais (b. l. 15). Nuosavybės teisė į 20,34 ha žemės ir miško buvo atkurta Panevėžio AVA 1995-10-02 sprendimu Nr. 21-4869 J. V. vardu (b. l. 16). Ieškovė yra D. B. dukra, kuri po jos mirties 1997-01-27 paveldėjo turtą (b. l. 7, 9, 10, 14). Atsakovas ginčijamą žemės sklypą paveldėjo 1998-01-30 (b. l. 18, CK 5.50 str. 1 d.). Nuo 2008-11-13 atsakovas į ieškovės banko sąskaitą reguliariai kas mėnesį pervesdavo po 300 Lt, tuo patvirtindamas prievolės egzistavimą (b. l. 22,23). Ieškovė nurodė, kad iš atsakovo yra gavusi 2100 Lt. 2010-04-19 ekspertizė nustatė, kad minėto 20,34 ha žemės sklypo rinkos vertė yra 75 000 Lt (b. l. 106). Atsakovas iki šiol su ieškove neatsiskaitė, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas prievolės neįvykdė ir priteisė įsiskolinimą (b. l. 141-142).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-02 sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundui pagrįsti nurodo, kad teismas pažeidė CPK 268 str. 4 d., 270 str. 4 d., 329 str. 1 d. 7 p. reikalavimus, nes ieškovė pateikė ieškinį ir patikslintą ieškinį dėl 35 400 Lt priteisimo, o jis pateikė priešieškinį, kurio teismas nepagrįstai nepriėmė, neatsižvelgė į priešieškinyje išdėstytą nuomonę dėl skolos dydžio, į jų buvusio susitarimo turinį, dėl ko nepagrįstai priteisė 35 400 Lt žymiai didesnę komepnsacijos dalį, nors buvo susitarta dėl 18 000 Lt. Mano, jog tuo buvo pažeistos ne tik procesinės teisės normos, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei teisėtų lūkesčių principai. Ieškovė dėl atsakovo raštu pasiūlytos 18 000 Lt sumos nepateikė prieštaravimo, negrąžino mokamų sumų, viso - 2100 Lt, todėl manė, kad su 18 000 Lt suma sutinka. Be to, turėjo teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį, kadangi susitarimas dėl kompensacijos buvo sudarytas 1993-02-25, o nuosavybės teisės J. V. atkurtos 1995-10-02 Panevėžio AVA sprendimu. Jai mirus 1994-04-18 ieškovė pagal tuo metu galiojusio įstatymo nustatytą laikotarpį nereiškė jokių turtinių pretenzijų, todėl neturi pareigos atlyginti galimą skolą. Nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, į galimybes sumokėti tokio dydžio įsiskolinimą, nes tokios pinigų sumos neturi, gauna mažas pajamas (pensiją). Kadangi žemės sklypas yra dalomas turtas, siūlė jo pusę priteisti ieškovei, ir taip patenkinti jos turtines pretenzijas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas (b. l. 153-154).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Nurodo, kad nesutinka, jog ji su atsakovu buvo susitarusi, kad jis už jam atitekusią pusę žemės sklypo sumokės 18 000 Lt. Šalių motinos pretendavo lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teisę į 20,34 ha žemės sklypą. Kadangi abu rūpinosi žeme dar jų motinoms esant gyvoms, atsakovas puikiai žinojo apie jam tekusį įsipareigojimą, niekada nereiškė pretenzijų, visą laiką skolą pripažino. Kiekvienais metais vykdavo su juo tartis dėl skolos, atsakovas jos neginčijo, tačiau mokėjimus prašė atidėti, o ji su tuo sutikdavo, nes yra giminės. Todėl nesutinka, kad galėjo būti taikoma ieškinio senatis, nes prievolės pripažinimas nutraukia ieškininės senaties eigą. Nurodo, jog nesutiko su atsakovo pasiūlyta 18 000 Lt pinigų suma, tačiau būtų sutikusi su 20 000 Lt kompensacija, bet jeigu ji būtų buvusi sumokėta žymiai anksčiau, iš karto ir jos neklaidinant. Ne teismas, o atsakovas nesivadovauja teisingumo ir sąžiningumo kriterijais. Bylos nagrinėjimas užtruko, buvo atleikama ekspertizė, po kurios padidino ieškinio reikalavimus. Todėl atsakovas turėjo galimybę daug anksčiau pateikti priešieškinį, tačiau laukė paskutinio teismo posėdžio, dėl jo priėmimo bylos nagrinėjimas būtų užsitęsęs nenuspėjamą laiką. Atsakovas eilę metų naudoja visą žemės sklypą, mišką, todėl gavo pajamų. Atsakovo motyvai stokoja logikos, nes tai siūloma taikyti ieškinio senatį, tai, pripažįstant prievolę, ginčijamas tik jos dydis. Nepagrįstas atsakovo tvirtinimas, kad yra nepajėgus įvykdyti prievolę, nes jis eilę metų gavo pajamas ūkininkaudamas, šiuo metu žemė taip pat nėra nedirbama ir nenaudojama. Mano, kad atsakovas siekia vilkinti procesą, nes žino apie ieškovės sveikatos būklę ir tiki, kad jos įpėdiniai neturės laiko ir noro dalyvauti šiame procese (b. l. 165-167).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-09-02 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta ieškinį tenkinti visiškai, todėl visų jų išsamiai nekartoja.
Apeliacinio skundo argumentus teisėjų koelgija vertina nepagrįstais dėl šių motyvų.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas neišprendė visų byloje pareikštų reikalavimų, kurių negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka, todėl pažeidė CPK 268 str. 4 d., 270 str. 4 d. reikalavimus. CPK 268 str. 4 d. numatyta, kad teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio kodekso 270 str. keliamus reikalavimus. CPK 270 str. 4 d. numatyta, kad kas turi būti glausta forma nurodyta teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. CPK 365 str. 2 d. numatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskurys atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas bei kad sprendime negalima peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. CPK 42 str. numatyta, kad ieškovas turi teisę CPK numatyta tvarka sumažinti arba padidinti ieškinio reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, padidino ieškinio reikalavimus nuo 30 865 Lt (1 t., b. l. 2-3, 44-45) iki 35 400 Lt (b. l. 124). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas priėmė sprendimą dėl patikslinto ieškovės reikalavimo, ir šis sprendimas atitinka CPK 270 str. reikalavimus. Nors apeliantas nurodo, kad minėtų straipsnių reiaklavimus teismas pažeidė, tačiau nenurodė, kuo konkrečiai tie pažeidimai pasireiškė sprendžiant klausimą dėl ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo.
2010-08-19 teismo posėdyje atsakovas pateikė priešieškinį ieškovei, kuriame buvo pareiškęs reikalavimą iš jo priteisti ieškovei 1/2 dalį žemės sklypo, už kurį ieškovė prašo kompensacijos iš atsakovo (b. l. 132-133, 138-140). Apsvarstęs priėmimo klausimą ir priešingai šaliai prieštaraujant, teismas nutarė priešieškinio nepriimti, nes tai užvilkins bylos nagrinėjimą (b. l. 138). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą toje bylos nagrinėjimo stadijoje atsisakyti priimti priešieškinį ir tokiu procesiniu sprendimu CPK 143 str. reikalavimų nepažeidė. Civilinė byla iškelta 2009-05-27, o paskutinis teismo posėdis vyko 2010-08-19 (b. l. 2, 138). Atsakovui apie ieškinio priėmimą ir pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį, įrodymus ir argumentus pranešta 2009-05-29 (b. l. 27). Atsakovas atsiliepimus pateikė 2009-06-15 ir 2009-08-27 (b. l. 28, 54). Nuo 2009-08-18 atsakovas buvo atstovaujamas advokato (b. l. 50). Vyko 6 teismo posėdžiai ir tik 2009-11-05 teismo posėdyje buvo nutarta pradėti žodinį bylos nagrinėjimą nepriimant CPK 232 str. numatytos nutarties (CPK 231 str. 5 d., b. l. 34-35, 52, 61-62, 66-68, 79-80, 82-83). Vėliau iškilusio būtinumo reikšti priešieškinį nenustatyta. Todėl ieškovas turėjo ir galėjo priešieškinį pareikšti iki CPK 143 str. 1 d. numatyto termino pasibaigimo. Kadangi priešieškinys teismo nebuvo priimtas nustatyta tvarka, tai jame atsakovo reikšti reikalavimai negali būti laikomi pareikštais byloje, ir dėl jų teismas savo sprendime neturėjo pasisakyti (CPK 265 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad, nors su ieškove buvo susitarta dėl 18 000 Lt kompensacijos dydžio, nes ieškovė dėl jo raštu pasiūlytos 18 000 Lt sumos nepateikė prieštaravimo, negrąžino sumokėtų 2100 Lt, teismas priteisė nepagrįstai didelę kompensacijos sumą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių motinos nuosavybės teisių į 20,34 ha žemės sklypą Užubalių kaime, Karsakiškio seniūnijoje atkūrimo procese susitarė, kad nuosavybė į joms priklausančią žemės sklypo dalį bus atkuriama J. V. vardu, o ji D. B. už jai tekusią dalį sumokės piniginę kompensaciją po to, kai D. B. jos pareikalaus (b. l. 15, 21, 29, 58-59). Pagal šalių paaiškinimus, kompensacijos dydį jos sutarė nustatyti atskiru susitarimu atsižvelgiant į realų žemės sklypo grąžinimo laiką ir galimybes. Šalys yra minėtų asmenų teisių ir pareigų perėmėjai (vaikai) (b. l. 7, 9, 10. Atsakovas neginčija, kad minėtas susitarimas tarp šalių motinų buvo, kad jis jų abiejų mirties dienai liko neįvykdytas, kad jis turi pareigą sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją (b. l. 21). Civilinės teisė ir pareigos atsiranda iš CK numatytų ir kitų įstatymų numatytų sutarčių bei kitokių sandorių, taip pat, nors ir įstatyme neneumatytų, tačiau jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1.136 str. 2 d. 1 p.). Atsakovas ginčija kompensacijos dydį teigdamas, kad teisinga komepnsacija, dėl kurios buvo susitarta, yra 18 000-20 000 Lt. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė yra derėjusis su atsakovu dėl visos 20 000 Lt kompensacijos sumokėjimo (b. l. 19). Kadangi atsakovas 2008-10-04 ieškovei nurodė, kad visos kompensacijos sumokėti negali, atsakovė sutiko kompensaciją gauti dalimis, ir esant tokiai situacijai jos sprendimas logiškas ir nereiškia, kad, sutikdama iš atsakovo gauti dalinius mokėjimus, ieškovė atsisakė reikalauti didesnės piniginės kompensacijos nuo realios turto vertės, nes nei vienas asmuo nesiekia savo veiksmais padaryti sau žalos (b. l. 20-23). Teismo paskirtos nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės metu nustatyta, kad minėto žemės sklypo reali rinkos vertė 2009-12-01 bei 2010-04-19 buvo 75 000 Lt (b. l. 98, 405-113). Šis įrodymas gautas pagal įrodymų rinkimo taisykles ir kitais įrodymais nepaneigtas, nenustatyta jokių obejktyvių pagrindų abejoti jo įrodomąja galia. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pagrįstai ir teisėtai šiuo įrodymu vadovavosi. Ieškovės reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją nuo realios turto vertės yra reikalavimas teisingai atlyginti už turtą, kurį ji būtų galėjusi paveldėti, jei nebūtų virš minėto susitarimo, todėl tai neprieštarauja CK 1.5 str. numatytiems principams.
Sunki atsakovo turtinė padėtis negali atimti ieškovės teisės reikalauti teisingos kompensacijos už turtą pagal virš aptartą prievolę. Nuosavybės teisės J. V. vardu į 20,34 ha žemės ir miško sklypą, už kurį prašoma kompensacijos, atkurta Panevėžio AVA 1995-10-02 sprendimu Nr. 21-4869 (b. l. 16-18, 60), todėl nuo to laiko ir iki šiol žemės sklypu naudojosi ir iš jo naudą gavo tik atsakovas (paveldėjo 1998-01-30) ir/ar jo šeimos nariai.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad turėjo teisę reikalauti taikyti ieškinio senatį, kadangi susitarimas dėl kompensacijos buvo sudarytas 1993-02-25, nuosavybės teisės atkurtos 1995-10-02, J. V. mirė 1994-04-18, o ieškovė pagal tuo metu galiojusio įstatymo nustatytą laikotarpį nereiškė jokių turtinių pretenzijų. 2009-06-15, 2009-08-27 atsiliepimuose (b. l. 28, 54-55), 2009-11-05 protokole nurodyta, kad atsakovo atstovas nurodė, jog reikia apsvarstyti senaties taikymo klausimą ir ieškinio atmetimą šiuo pagrindu. Iš teismo posėdžio protokolų, atsiliepimo, 2008-10-04 pareiškimo (b. l. 21), banko sąskaitos išrašo apie 2008-12-19, 2009-03-25 atliktus mokėjimus ieškovei (b. l. 22, 23) matyti, kad atsakovas pripažino savo pareigą atsiskatyti su ieškove už jo motinai tekusią ir jo paveldėtą didesnę, negu pagal įstatymą priklausė, žemės sklypo dalį, ir ginčijo tik kompensacijos dydį. CK 1.130 str. 2, 3 d. numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Todėl ieškinio senaties terminas šioje byloje nepraleistas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, ir tai reiškia, kad jis pripažino, jog ieškinio senatis nėra pasibaigusi, o ieškovės pažeista teisė turi būti ginama. Nors skundžiamame sprendime teismas ir nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo ar netaikymo, tačiau vien šiuo formaliu pagrindu nėra pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 str.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.